Socialinis dizainas – neatrastas ginklas kovoje su korupcija
So­cia­li­nio di­zai­no dė­ka gy­dy­to­jai ga­lė­jo at­nau­jin­ti ir iš nau­jo įpras­min­ti Hi­po­kra­to prie­sai­ką, ku­rią da­lis me­di­kų jau yra pri­mir­šę, „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­riaus ir „Ži­nių ra­di­jo“ lai­do­je „Skaid­ru­mo li­ni­ja“ sa­kė so­cia­li­nė di­zai­ne­rė, lek­to­rė Jur­ga Žel­vy­tė, pa­dė­ju­si at­lik­ti ke­lis eks­pe­ri­men­tus an­ti­ko­rup­ci­nė­je me­di­kų ak­ci­jo­je „Ge­riau­sia pa­dė­ka gy­dy­to­jams – Jū­sų šyp­se­na“.

- Šie­met pa­dė­jo­te me­di­ci­nos stu­den­tams iš­ban­dy­ti so­cia­li­nį di­zai­ną, kai jie or­ga­ni­za­vo an­ti­ko­rup­ci­nę me­di­kų ak­ci­ją. Kas yra so­cia­li­nis di­zai­nas?

- So­cia­li­nis di­zai­nas tai pro­ce­sas, ku­rio me­tu kū­ry­bi­nių me­to­dų pa­gal­ba ku­ria­ma so­cia­li­nė kai­ta. Ly­giai taip pat ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad, pa­si­tel­kiant į pa­gal­bą di­zai­ne­rius ar­ba kū­ry­bi­nin­kus, bend­ra­dar­biau­jant su or­ga­ni­za­ci­jo­mis yra ieš­ko­ma įvai­rių ir kū­ry­bin­gų bū­dų spręs­ti so­cia­li­nes prob­le­mas. Tai gan ne­įp­ras­tas bū­das, nes me­ni­nin­kai ar­ba di­zai­ne­riai nė­ra taip glau­džiai su­si­ję su nag­ri­nė­ja­mo­mis prob­le­mo­mis kaip moks­li­nin­kai ar­ba eks­per­tai, ku­rie to­je sri­ty­je dir­ba il­gą lai­ką. Ta­čiau me­ni­nin­kai tu­ri tą cha­rak­te­rio bū­dą ir ypa­ty­bę pa­si­žiū­rė­ti į prob­le­mą pla­čiau ir iš ki­tos pu­sės.

- Kas kon­kre­čiai su­si­ju­sio su so­cia­li­niu di­zai­nu bu­vo me­di­kų ini­cia­ty­vo­je?

- Vi­sų pir­ma, bu­vo at­ras­ta, kad gy­dy­to­jai yra pri­mir­šę Hi­po­kra­to prie­sai­ką, vi­sų an­tra, su­kur­ta ga­li­my­bė gy­dy­to­jams su­si­rink­ti ir kar­tu vie­šai ją pa­sa­ky­ti. Dak­ta­rai pa­ju­da nuo sa­vo dar­bo sta­lų ir vie­šai pers­kai­to Hi­po­kra­to prie­sai­ką. Toks veiks­mo kū­ri­mas yra so­cia­li­nio di­zai­no ele­men­tas. Tai reiš­kia, kad žmo­nės pri­si­me­na sa­vo įža­dus, jų el­ge­sys gal­būt pa­si­keis. Ypač, jei­gu, tai bus da­ro­ma kiek­vie­nais me­tais, taps už­kre­čia­ma.

- Kaip su­pra­to­te, kad gy­dy­to­jai yra pa­mir­šę Hi­po­kra­to prie­sai­ką?

- Ma­no stu­den­tė Vy­tau­tė da­rė ty­ri­mą, jis vy­ko po­lik­li­ni­ko­se ir ki­to­se ins­ti­tu­ci­jo­se.

- Kaip vy­ko ty­ri­mas?

- Pats ty­ri­mas, aiš­ku, pra­si­de­da nuo te­mos ana­li­zės. Vy­tau­tė at­ra­do, kad eg­zis­tuo­ja to­kios prie­sai­kos tiek gy­dy­to­jų pa­sau­ly­je, tiek ad­vo­ka­tų, tiek gais­ri­nin­kų, bet nie­kas jų ne­bep­ri­si­me­na, kai pa­bai­gia moks­lus.

- Ar ji tai su­pra­to bend­rau­da­ma su gy­dy­to­jais?

- Pir­miau­sia, ji iš­kė­lė klau­si­mą, kaip yra su ši­tom prie­sai­kom, ką apie jas gal­vo­ja gy­dy­to­jai. Ka­dan­gi ji­nai pa­ti nie­kur gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tuo­se prie­sai­kų ne­ma­tė, ki­lo klau­si­mas, ko­dėl. Ko­dėl to­kių prie­sai­kų nė­ra gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tuo­se? Vė­liau ji nu­spren­dė pa­si­kal­bė­ti su me­di­ci­nos re­zi­den­tais ir pa­aiš­kė­jo, kad tai yra tie­siog for­ma­lu­mas. Fak­tiš­kai tu už­bai­gi moks­lus su prie­sai­ka ir vė­liau ją pa­de­di į stal­čių ir ne­bep­ri­si­me­ni.

- Ar ši prie­lai­da, kad gy­dy­to­jai gal­būt prie­sai­ką yra pa­mir­šę, pa­sit­vir­ti­no? Kaip Jums at­ro­do?

- Ma­nau, kad taip. Vie­na ver­tus, bu­vo gy­dy­to­jų, ku­rie nu­spren­dė aps­kir­tai prie­sai­kos ne­skai­ty­ti, bu­vo pa­si­sa­kan­čių, kad tai jau ne ta prie­sai­ka, ku­rią jie skai­tė baig­da­mi moks­lus. Tarp lū­pų bu­vo pa­mi­nė­ta, kad tuo­met ne­bu­vo punk­to apie ko­rup­ci­ją. Įdo­mu, kad, da­rant to­kį eks­pe­ri­men­tą, vis dėl­to at­si­ran­da to­kių žmo­nių, ku­rie iš pri­nci­po ne­no­ri bend­ra­dar­biau­ti tiek su bū­si­mais gy­dy­to­jais, tiek vie­šai pa­sa­ky­ti žmo­nėms, kas jie lai­ky­sis anks­čiau duo­tų įža­dų.

- Ko­kioms prob­le­moms spręs­ti ar­ba apie ko­kias prob­le­mas kal­bė­ti yra skir­tas so­cia­li­nis di­zai­nas?

- Jau pats ter­mi­nas sa­vy­je tu­ri tą reikš­mę: tai yra klau­si­mai, su­si­ję su so­cia­lu­mu, su vi­suo­me­ne, so­cia­li­niais klau­si­mais. Pa­vyz­džiui, tai ga­li bū­ti ko­rup­ci­ja, skaid­ru­mas, sen­jo­rų gy­ve­ni­mas se­ne­lių na­muo­se, ne­san­tai­ka ra­jo­nuo­se tarp skir­tin­gų gru­pių žmo­nių. Iden­ti­te­tai taip pat ga­li bū­ti ku­ria­mi ne vien per vi­zua­li­ką, bet ly­giai taip pat per tam ti­krų so­cia­li­nių klau­si­mų at­ra­di­mą ar­ba uni­ka­lių ypa­ty­bių at­ra­di­mą.

- Grįž­ki­me prie me­di­kų ak­ci­jos. Ar tai yra vie­nin­te­lis at­ve­jis, kai Lie­tu­vo­je bu­vo tai­ko­mas so­cia­li­nis di­zai­nas?

- Su­nku at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą, nes pa­ti Lie­tu­vo­je prie to­kio po­bū­džio pro­jek­to pri­si­dė­jau pir­mą kar­tą. Bet yra pa­vyz­džių iš už­sie­nio. Ga­li­me pri­si­min­ti An­ta­no Moc­kaus ini­cia­ty­vą Ko­lum­bi­jo­je, kuo­met jis Bo­go­tos mies­te mi­mų pa­gal­ba iš­spren­dė la­bai di­de­les trans­por­to prob­le­mas. Mi­mai ro­dė vai­ruo­to­jams, kaip rei­kia vai­ruo­ti ir to­kiu bū­du jie pa­dė­jo keis­ti vi­suo­me­nės el­ge­sį. Pa­ti esu da­riu­si pro­jek­tą apie ne­ra­šy­tas tai­syk­les vie­šo­jo­je erd­vė­je spren­džiant mul­ti­kul­tū­ri­nes prob­le­mas tarp skir­tin­gų gru­pių žmo­nių. Pa­dė­jau žmo­nėms su­si­tik­ti ir su­si­pa­žin­ti su ki­tų žmo­nių ne­ra­šy­to­mis tai­syk­lė­mis, jie dis­ku­tuo­da­vo, ką jos jiems reiš­kia ir kaip jos da­ro įta­ką jų gy­ve­ni­mui. To­kiu bū­du skir­tin­gų gru­pių žmo­nės ge­riau pa­žin­da­vo vie­nas ki­tą.

- Ka­da to­kių so­cia­li­nių eks­pe­ri­men­tų re­zul­ta­tai Jus ten­ki­na?

- So­cia­li­niai di­zai­ne­riai ir šiaip me­ni­nin­kai iš sa­vęs yra lin­kę eks­pe­ri­men­tuo­ti. Ne­tgi ta­pant pa­veiks­lą jie da­ro šim­tą es­ki­zų ir tik po to at­si­ran­da ga­lu­ti­nis va­rian­tas. Svar­bu kur­ti kuo dau­giau skir­tin­gų eks­pe­ri­men­tų, pla­nų ir juos ban­dy­ti įgy­ven­din­ti.

- Ar ta­da esa­te pa­ten­kin­ta re­zul­ta­tu su gy­dy­to­jais ir Hi­po­kra­to prie­sai­ka?

- Ne­rei­kia į tai žiū­rė­ti kaip į ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą. Tai pro­ce­so da­lis. Ži­no­ma, ši ini­cia­ty­va nė­ra vi­siš­kas prob­le­mos spren­di­mas. Tai yra vie­nas iš prob­le­mos spren­di­mo bū­dų, pa­siū­ly­mų. Jei to­kių bū­dų at­si­ras­tų dar pen­ki, dar še­ši ar de­šimt, gal­būt ti­krai pa­ma­ty­tu­mė­me vi­suo­me­nė­je po­ky­čių.

- Ka­dan­gi jūs gy­ve­na­te Olan­di­jo­je ir tik da­bar vi­sai ne­se­niai grį­žo­te į Lie­tu­vą, gal įma­no­ma pa­ly­gin­ti, kiek so­cia­li­nis di­zai­nas yra tai­ko­mas Olan­di­jo­je ir kiek Lie­tu­vo­je?

- So­cia­li­nio di­zai­no pri­tai­ky­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo su di­zai­ne­riais čia, Lie­tu­vo­je, ti­krai pa­si­gen­du. Olan­di­jo­je to­kie at­ve­jai yra daž­nes­ni, ypač kai rei­kia al­ter­na­ty­vios ar­ba vi­sai nau­jos vi­zi­jos il­gaam­žei prob­le­mai spręs­ti. Pa­vyz­džiui, šiuo me­tu di­zai­ne­riai bend­ra­dar­bia­ja su Olan­di­jos ban­ku, nes ša­ly­je daug jau­nų žmo­nių, dar net ne­pra­dė­ju­sių dirb­ti ir ne­bai­gu­sių stu­di­jų, jau tu­ri di­džiu­les sko­las ban­kuo­se. Tad yra pra­si­dė­ju­si ini­cia­ty­va, kuo­met jau­nuo­liams bu­vo nu­brau­kos jų sko­los, o vie­toj to jie pa­tys įkū­rė al­ter­na­ty­vų sa­vo ban­ką, ta­po at­sa­kin­gi už jo veik­lą.