Socialinės rizikos šeimos: kur jų daugiausia ir kodėl?
So­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos – vie­nas di­džiau­sių Lie­tu­vos skau­du­lių. Blo­giau­sia pa­dė­tis – Rie­ta­vo, Rad­vi­liš­kio, Pa­gė­gių ir Pa­sva­lio ra­jo­nuo­se. Taip pat aiš­kiai ma­to­si di­de­li skir­tu­mai tarp mies­tų ir ra­jo­nų – be­veik vi­suo­se ra­jo­nuo­se so­cia­li­nių ri­zi­kos šei­mų san­ty­kis yra žy­miai di­des­nis nei mies­tuo­se. Dar blo­giau, kad si­tua­ci­jos pa­ge­rė­ji­mą su­nku įžvelg­ti – ne­pa­de­da net „ste­buk­lin­gas“ „ko­da­vi­mas“.   

So­cia­li­nės par­amos šei­mai in­for­ma­ci­nės sis­te­mos (SPIS) duo­me­ni­mis 2016 me­tais di­džiau­sias so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų san­ty­kis, ly­gi­nant su bend­ru gy­ven­to­jų skai­čiu­mi to­je sa­vi­val­dy­bė­je, yra to­se pa­čio­se sa­vi­val­dy­bė­se kaip ir 2015 me­tais: Rie­ta­vo (0,9 proc.), Pa­gė­gių (0,8 proc.), Pa­sva­lio ra­jo­no (0,8 proc.) ir Rad­vi­liš­kio ra­jo­no (0,8 proc.). Ma­žiau­sias so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų san­ty­kis ra­jo­nuo­se yra Kre­tin­gos ra­jo­ne (0,2 proc.), Vil­niaus ra­jo­ne (0,3 proc.), Kau­no ra­jo­ne (0,3 proc.), Klai­pė­dos ra­jo­ne (0,3 proc.).

Ta­čiau kaž­ko­dėl vie­noms sa­vi­val­dy­bėms iš­ves­ti šei­mą iš so­cia­li­nės ri­zi­kos se­ka­si ge­riau nei ki­toms sa­vi­val­dy­bėms. Pa­vyz­džiui, 39 121 gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me Kre­tin­gos ra­jo­ne yra 92 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos, kai tuo tar­pu ma­žes­nį gy­ven­to­jų skai­čių – 38 253 – tu­rin­čia­me Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne yra 298 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos.

Di­de­lis al­ko­ho­liz­mas, di­de­lis ne­dar­bas, mū­sų ra­jo­ne ne­dar­bas yra di­džiu­lis. Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas ypa­tin­gas dar tuo, kad pas mus yra daug grį­žu­sių iš įka­li­ni­mo įstai­gų.

Pa­sak Kre­tin­gos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių rei­ka­lų ir svei­ka­tos sky­riaus ve­dė­jos Da­nu­tės Blag­nie­nės, šia­me ra­jo­ne so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius jau ke­le­rius me­tus vi­suo­met yra ne­di­des­nis nei 100, o so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius ne­au­ga, nes dir­ba­ma su šei­mo­mis, ku­rioms dar tik gre­sia ri­zi­ka.

„Y­ra šei­mos, ku­rios dar ne­įra­šy­tos į ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą, su jo­mis dir­ba­me pre­ven­ci­nį dar­bą. Į bet ko­kį gau­tą pra­ne­ši­mą, ap­lin­ki­nių pa­ste­bė­ji­mą apie tam ti­krą šei­mą yra rea­guo­ja­ma, šei­mą pra­de­da­me ste­bė­ti ir ste­bi­me 2–3 mė­ne­sius, su­tei­kia­me pa­gal­bą. Jei per tą lai­ką pa­aiš­kė­ja, kad tai bu­vo tik vien­kar­ti­nis pa­žei­di­mas, ne­iš­ryš­kė­ja jo­kios prob­le­mos, su to­mis šei­mo­mis at­sis­vei­ki­na­me. Bet net ir po to šei­mai nie­ko ne­ži­nant mes dar jas ste­bi­me, kad bū­tu­me ga­ran­tuo­ti, jog šei­mai ti­krai ne­gre­sia ri­zi­ka“, – LŽ sa­kė D. Blag­nie­nė.

Di­de­lis skai­čius nė­ra blo­gai?

Pre­ven­ci­nis dar­bas su ste­bi­mo­mis šei­mo­mis, ku­rioms dar tik gre­sia ri­zi­ka, vyks­ta ir Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. Pa­sak Rad­vi­liš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­jos La­ri­sos Pa­urie­nės, čia kaip ir ki­tuo­se Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se, kiek­vie­na se­niū­ni­ja su to­kio­mis šei­mo­mis dir­ba taip kaip iš­ma­no pa­ti.

„Kiek­vie­na se­niū­ni­ja tu­ri sa­vo ins­tru­men­tus, nes įsta­ty­muo­se nė­ra nu­ma­ty­tos tvar­kos, kaip dirb­ti su to­mis ste­bi­mo­mis šei­mo­mis. Tai džiau­gia­mės, kad se­niū­ni­jų bend­ruo­me­nės tu­ri bend­ruo­me­ni­nius ko­mi­te­tus, pa­gal­bos drau­gi­jas ir taip rū­pi­na­si, ste­bi tas šei­mas“, – sa­kė L. Pa­urie­nė.

Jos tei­gi­mu, di­de­lis so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius nė­ra blo­gai ir 298 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos nė­ra di­de­lis skai­čius – tai tik ro­do, kad šei­moms rei­kia pa­gal­bos ir jos tą pa­gal­bą gau­na.

Rad­vi­liš­kio ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­se vie­nais me­tais so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius su­ma­žė­ja 5–10 šei­mų, o ki­tais me­tais vėl pa­dau­gė­ja 3– 4 šei­mo­mis.

„Net pre­zi­den­tės po­zi­ci­ja yra ta, kad mes ti­krai esa­me ly­de­riai ir ji džiau­gia­si, kad mū­sų šei­mos nė­ra ne­pri­žiū­ri­mos. Įra­šy­mas į so­cia­li­nės ri­zi­kos są­ra­šą nė­ra rim­tas pa­žei­di­mas, tai yra pa­gal­ba šei­mai, so­cia­li­nių pa­slau­gų spek­tro su­tei­ki­mas tai šei­mai pa­gal įsta­ty­me nu­ma­ty­tą tvar­ką. Nes šian­dien vi­so­je Lie­tu­vo­je įra­šy­mo tvar­ka į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų aps­kai­tą yra vie­nin­te­lis ins­tru­men­tas, prie­mo­nė, pa­gal ku­rią ga­li­ma šei­mai teik­ti įvai­rias pa­slau­gas jei­gu ten yra vai­ko tei­sių pa­žei­di­mo mo­men­tai“, – tei­gė L. Pa­urie­nė.

Be­veik pu­sė šei­mų vi­suo­se ra­jo­nuo­se į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą yra įra­šo­mos dėl pikt­nau­džia­vi­mo al­ko­ho­liu, ta­čiau pa­sak L. Pa­urie­nės yra ir daug šei­mų, ku­rios įra­šo­mos dėl so­cia­li­nių įgū­džių sto­kos, psi­chi­nės ne­ga­lios.

„Tu­ri­me ti­krai daug žmo­nių su spe­cia­liais po­rei­kiais, su psi­chi­kos su­tri­ki­mais, o to­kie žmo­nės juk ir­gi no­ri ir tu­ri tei­sę au­gin­ti vai­kus, bū­ti vi­sa­ver­čiais žmo­nė­mis, o to jie ne­ga­lė­tų pa­da­ry­ti be sa­vi­val­dy­bės tei­kia­mų so­cia­li­nių pa­slau­gų, jos tu­ri bū­ti įra­šy­tos į so­cia­li­nės ri­zi­kos są­ra­šą“, – pa­sa­ko­jo L. Pa­urie­nė.

Pa­klau­sus, ko­dėl vie­nas šei­mas iš­brau­kus iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šo jas iš­kart pa­kei­čia ki­tos, ji tei­gė, kad to­kia si­tua­ci­ja yra vi­so­je Lie­tu­vo­je, o Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne to­kia ten­den­ci­ja stip­res­nė dėl da­bar­ti­nės kri­mi­no­ge­ni­nės pa­dė­ties.

„Pa­si­žiū­rė­ki­me į da­bar­ti­nį vi­są mū­sų Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą: di­de­lis al­ko­ho­liz­mas, di­de­lis ne­dar­bas, mū­sų ra­jo­ne ne­dar­bas yra di­džiu­lis. Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas ypa­tin­gas dar tuo, kad pas mus yra daug grį­žu­sių iš įka­li­ni­mo įstai­gų, tu­ri­me daug smur­ti­nių nu­si­kal­ti­mų“ , – sa­kė L. Pa­urie­nė.

So­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų san­ty­kio skir­tu­mai di­de­li ir pa­čiuo­se mies­tuo­se. Pa­vyz­džiui, 7 974 gy­ven­to­jus tu­rin­čia­me Rie­ta­ve yra 69 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos, kai tuo tar­pu be­veik tri­gu­bai dau­giau – 20 400 – gy­ven­to­jų tu­rin­čiuo­se Drus­ki­nin­kuo­se yra 40 so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų.

Ko­da­vi­mo gy­dy­mo bū­dą pa­si­rin­kę grei­tai vėl „at­kren­ta“, taip ne­re­tai bū­na su vie­ni­šo­mis ma­mo­mis.

Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rė Da­nu­tė Ston­čiu­vie­nė taip pat tei­gia, kad di­de­lis so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius esą tik par­odo, kad sa­vi­val­dy­bė mo­ka lai­ku iden­ti­fi­kuo­ti prob­le­mas ir jas spręs­ti.

„Sup­ran­tam, kad šei­mų skai­čius yra di­džiau­sias, bet mes esa­me ma­ža sa­vi­val­dy­bė. Tai mes su­pran­tam, kaip mū­sų ge­ro ir ko­ky­biš­ko dar­bo re­zul­ta­tą – reiš­kia, kad mes ge­rai ma­to­me vi­sas prob­le­mas mū­sų bend­ruo­me­nė­je. Vi­so­je Lie­tu­vo­je yra daug tų prob­le­mų, bet kai mes esa­me ma­ži, mes tas prob­le­mas grei­čiau pa­ma­to­me, to­dėl tų šei­mų pas mus ir dau­giau“, – sa­kė D. Ston­čiu­vie­nė

Skai­čius ne­ma­žė­ja

Tie­sa, tiek Kre­tin­gos ra­jo­ne, tiek Drus­ki­nin­kuo­se, kur so­cia­li­nių ri­zi­kos šei­mų san­ty­kis ne­di­de­lis, so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius ne­au­ga, bet iš­lie­ka pa­sto­vus.

Pa­sak Drus­ki­nin­kų so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rės As­tos Alek­sie­nės iš­brau­kus vie­nas so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mas, ki­tos iš­kart įra­šo­mos to­dėl, kad so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos nuo­lat emig­ruo­ja iš vie­nos sa­vi­val­dy­bės į ki­tą.

„So­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos yra mig­ruo­jan­čios. Į Drus­ki­nin­kų sa­vi­val­dy­bę at­vyks­ta ne­ma­žai šei­mų iš Vil­niaus, Kau­no, aps­kri­tai iš vi­sos Lie­tu­vos. Tos šei­mos gal­vo­ja, kad nie­kas į jas ne­kreips dė­me­sio ir jos „pras­lys“, bet mū­sų so­cia­li­niai dar­buo­to­jai bend­ra­dar­biau­ja su mo­kyk­lo­mis, po­lik­li­ni­ko­mis ir jei tik gau­ną sig­na­lą, iš­kart rea­guo­ja, iš­siaiš­ki­nam, kad tos šei­mos bu­vo ri­zi­ko­je, tik ki­to­je sa­vi­val­dy­bė­je“, – sa­kė A. Alek­sie­nė.

Ne­re­tai šei­mos į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą įra­šo­mos pa­kar­to­ti­nai to­dėl, kad emig­ruo­ja į ki­tą sa­vi­val­dy­bę, o po ku­rio lai­ko vėl grįž­ta į Rie­ta­vą.

To­kia pa­ti so­cia­li­nių ri­zi­kos šei­mų mig­ra­ci­jos ten­den­ci­ja yra ir Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne bei Rie­ta­vo mies­te. Re­mian­tis SPIS duo­me­ni­mis ma­ty­ti, kad šio­se sa­vi­val­dy­bė­se vie­nais me­tais so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius su­ma­žė­ja 5–10 šei­mų, o ki­tais me­tais vėl pa­dau­gė­ja 3 – 4 šei­mo­mis. Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rė tei­gė, kad ne­re­tai šei­mos į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą įra­šo­mos pa­kar­to­ti­nai to­dėl, kad emig­ruo­ja į ki­tą sa­vi­val­dy­bę, o po ku­rio lai­ko vėl grįž­ta į Rie­ta­vą.

Ban­do ko­vo­ti „ko­da­vi­mo“ būdu

Pa­sak sa­vi­val­dy­bių, so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­trų at­sto­vų, so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čius iš­lie­ka pa­sto­vus dar ir dėl to, kad kai ku­rios iš ri­zi­kos iš­brauk­tos šei­mos, po kiek lai­ko vėl grei­tai pa­ten­ka į ri­zi­ką. Taip daž­niau­siai at­si­tin­ka su šei­mo­mis, ku­rio­se pikt­nau­džiau­ja­ma al­ko­ho­liu. Da­lis sa­vi­val­dy­bių su pri­klau­so­my­bė­mis nuo al­ko­ho­lio ban­do ko­vo­ti ap­mo­kė­da­mos as­me­nų „ko­da­vi­mą“. Šis bū­das ver­ti­na­mas prieš­ta­rin­gai, o ir pro­ce­so re­zul­ta­tai per daug ne­džiu­gi­na.

„2016 me­tais mū­sų ra­jo­ne „ko­da­vi­mą“ pa­si­rin­ko 52 žmo­nės, 25 iš jų vėl pra­dė­jo var­to­ti al­ko­ho­lį. Bet tu­ri­me šei­mų, ku­rios ne­ge­ria jau me­tus, bet gal po me­tų tos šei­mos vėl pra­dės var­to­ti al­ko­ho­lį – mes nie­ka­da ne­ga­li­me bū­ti dėl to ga­ran­tuo­ti. Su to­kiais žmo­nė­mis be ga­lo su­nku, nes bū­na žmo­nės tie­siog ne­kei­čia gy­ve­ni­mo bū­do ir, kad ir kaip so­cia­li­nis dar­buo­to­jas steng­tų­si pa­dė­ti, mo­ty­vuo­ti, jis ne­pri­vers žmo­gaus gy­dy­tis“, – pa­sa­ko­jo Rad­vi­liš­kio par­api­jos bend­ruo­me­nės so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rė Ri­ta Vi­li­mai­tė.

Pa­sak Kre­tin­gos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jos, gir­tau­jan­čių šei­mų gy­dy­mas lyg už­bur­tas ra­tas: tė­vai už­si­ko­duo­ja, po ku­rio lai­ko vėl pra­de­da ger­ti, tuo­met jie mo­ty­vuo­ja­mi gy­dy­tis ir vėl ko­duo­ja­si iš nau­jo.

„Ko­da­vi­mo gy­dy­mo bū­dą pa­si­rin­kę grei­tai vėl „at­kren­ta“, taip ne­re­tai bū­na su vie­ni­šo­mis ma­mo­mis. Ir tuo­met dar­bas su ta šei­ma vėl pra­si­de­da nuo nu­lio: šei­ma vėl įra­šo­ma į są­ra­šą, tuo­met iš nau­jo rei­kia mo­ty­vuo­ti šei­mą, juk ge­rian­tys nie­ka­da ne­pri­pa­žįs­ta, kad jie pri­klau­so­mi. To­dėl rei­kia įdė­ti daug pa­stan­gų, kol įro­do­me jiems, kad rei­kia gy­dy­tis. Ta­da jie vėl gy­do­si“, – sa­kė D. Blag­nie­nė.

Kal­bant apie di­džiuo­sius mies­tus taip pat at­kreip­ti­nas dė­me­sys į tai, kad di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se yra la­biau iš­plė­to­tos įvai­rios inf­ras­truk­tū­ros – nuo fi­zi­nės gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos iki pa­gal­bos tink­lo.

Pa­sak Rie­ta­vo so­cia­li­nio pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rės, žmo­nės ko­da­vi­mą ren­ka­si daž­niau, nes tai grei­čiau­sias bū­das ir prieš pa­si­ren­kant šį gy­dy­mo me­to­dą, rei­kia ne­var­to­ti al­ko­ho­lio trum­pes­nį lai­ką, nei prieš rea­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą.

„Tie, ku­rie gy­do­si il­ges­nį lai­ką li­go­ni­nė­se, ne taip daž­nai „at­kren­ta“, bū­na, kad ir nie­ka­da ne­be­ge­ria. Bet to­kiam gy­dy­mui su­nku pri­kal­bin­ti, nes li­go­ni­nė­je rei­kia pra­leis­ti 28 die­nas, o prieš ko­da­vi­mą rei­kia ne­ger­ti 14 die­nų. To­dėl žmo­nės daž­niau­siai ir ren­ka­si tą grei­čiau­sią bū­dą, „už­si­ko­duo­ja“ trims mė­ne­siams, ta­da mes siū­lo­me „ko­duo­tis“ dar kar­tą. Bū­na, kad ir per tuos tris mė­ne­sius nuo ko­da­vi­mo žmo­gus at­kren­ta“, – sa­kė D. Ston­čiu­vie­nė.

Į rea­bi­li­ta­ci­jos cen­trą siun­čia vi­są šeimą

Mi­nė­to­se sa­vi­val­dy­bė­se rea­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą pa­si­ren­ka vos ke­li as­me­nys, me­di­ci­ni­nis ko­da­vi­mas iš­lie­ka po­pu­lia­riau­sia gy­dy­mo­si prie­mo­ne, po ku­rios, de­ja, dau­ge­lis žmo­nių vėl at­kren­ta.

Tie­sa, Drus­ki­nin­kų so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tras tvir­ti­na, kad jiems pa­vyks­ta gir­tau­jan­čias so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mas mo­ty­vuo­ti keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą, jos siun­čia­mos il­ga­lai­kiam gy­dy­mui į rea­bi­li­ta­ci­jos cen­trą, dir­ba­ma su vi­sa šei­ma, ne tik su gir­tau­jan­čiu as­me­niu.

Skir­tu­mus sa­vi­val­dy­bė­se le­mia dau­ge­lis veiks­nių pra­de­dant sa­vi­val­dy­bės geog­ra­fi­ne pa­dė­ti­mi ir bai­giant de­mog­ra­fi­ne gy­ven­to­jų struk­tū­ra.

„Tu­ri­me daug to­kių at­ve­jų, kuo­met šei­moms – daž­niau­siai tai bū­na vie­ni­šos ma­mos, ku­rios gir­tau­ja– siū­lom rea­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą. Iš­siun­čia­me šei­mas į rea­bi­li­ta­ci­jos cen­trą, ku­riuo­se jie iš­si­lai­ko iš gau­na­mų so­cia­li­nių iš­mo­kų – ten jos pra­lei­džia 3 mė­ne­sius, o kar­tais ir vi­sus me­tus. Ka­dan­gi nė­ra abiems ly­tims skir­tų rea­bi­li­ta­ci­jos cen­trų, tai bū­na, kad rea­bi­li­ta­ci­jai iš­vyks­ta ma­ma su vai­kais, o vy­ras lie­ka. Pa­svei­ku­si mo­te­ris tuo­met mo­ty­vuo­ja gy­dy­tis ir vy­rą. Ta­da vy­ras iš­vyks­ta rea­bi­li­ta­ci­jai, pa­sveiks­ta vi­sa šei­ma. Tu­ri­me to­kių at­ve­jų, kai šei­ma pa­si­kei­čia kar­di­na­liai“, – tei­gė cen­tro va­do­vė A. Alek­sie­nė.

Ra­jo­nai at­si­lie­ka nuo miestų

Pa­sak So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos So­cia­li­nių pa­slau­gų sky­riaus vy­riau­sios spe­cia­lis­tės Guo­dos Vai­če­kaus­kai­tės ne­ga­li­ma įvar­din­ti vie­nos prie­žas­ties, dėl ku­rios mi­nė­tuo­se ra­jo­nuo­se yra di­de­li so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų skai­čiaus skir­tu­mai.

„Skir­tu­mus sa­vi­val­dy­bė­se le­mia dau­ge­lis veiks­nių pra­de­dant sa­vi­val­dy­bės geog­ra­fi­ne pa­dė­ti­mi ir bai­giant de­mog­ra­fi­ne gy­ven­to­jų struk­tū­ra. Taip pat ly­gi­nant šias ar ki­tas sa­vi­val­dy­bes reik­tų at­kreip­ti dė­me­sį į ne­dar­bo ly­gį, so­cia­li­nių pa­šal­pų ga­vė­jų skai­čių – pvz., Rad­vi­liš­kio raj. sa­vi­val­dy­bė­je re­gis­truo­tų be­dar­bių ir dar­bin­go am­žiaus as­me­nų san­ty­kis yra dau­giau nei 2 kar­tus di­des­nis, so­cia­li­nės pa­šal­pos ga­vė­jų skai­čiaus ir sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jų skai­čiaus san­ty­kis be­veik 3 kar­tus di­des­nis nei Kre­tin­gos raj. sa­vi­val­dy­bė­je. Vi­si ro­dik­liai yra su­si­ję tar­pu­sa­vy­je ir da­ro įta­ką vie­ni ki­tiems, t.y. yra komp­lek­si­niai“ , – raš­tu ko­men­ta­vo G. Vai­če­kaus­kie­nė.

Aki­vaiz­dūs so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų san­ty­kio skir­tu­mai yra tarp di­džių­jų mies­tų, jų ra­jo­nų ir ma­žes­nių ra­jo­nų, so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų san­ty­kis di­džiau­sias bū­tent ra­jo­nuo­se. Pa­sak G. Vai­če­kaus­kie­nės di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se šei­mos pa­gal­bą ga­li gau­ti grei­čiau nei šei­mos gy­ve­nan­čios ra­jo­nuo­se, mies­tuo­se ir ma­žiau ki­tų veiks­nių, to­kių kaip ne­dar­bas, le­mian­čių šei­mos pa­te­ki­mą į ri­zi­ką.

„Kal­bant apie di­džiuo­sius mies­tus taip pat at­kreip­ti­nas dė­me­sys į tai, kad di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se yra la­biau iš­plė­to­tos įvai­rios inf­ras­truk­tū­ros – nuo fi­zi­nės gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos iki pa­gal­bos tink­lo. T.y. as­me­nys, šei­mos tu­ri dau­giau ga­li­my­bių ieš­ko­ti ir ras­ti pa­gal­bą dar ta­da, kai prob­le­mos nė­ra įsi­šak­ni­ju­sios. Taip pat ne­dar­bo ly­gis ir su tuo su­si­ję ne­igia­mi veiks­niai yra ne to­kio di­de­lio mas­to kaip pe­ri­fe­ri­jo­se“ , – tei­gė G. Vai­če­kaus­kie­nė.