Socialdemokratai paatviravo, kas lėmė jų pralaimėjimą: pradėjo nuo prezidentės
Dar spa­lio 9 d., prieš vi­dur­nak­tį, so­cial­de­mo­kra­tai bu­vo ti­kri, kad bus tarp val­dan­čią­ją dau­gu­mą for­muo­jan­čių par­ti­jų. Ta­čiau pra­dė­jus aiš­kė­ti rin­ki­mų re­zul­ta­tams dau­gia­man­da­tė­se apy­gar­do­se, jie pri­pa­ži­no sa­vo pra­lai­mė­ji­mą.   

Pir­ma­sis apie tai pra­kal­bo par­ti­jos vi­ce­pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Kir­ki­las. Vė­liau jam pri­ta­rė ir so­cial­de­mo­kra­tų rin­ki­mų šta­bo va­do­vas Al­gir­das Sy­sas: „Ži­no­ma, kad mes pra­lai­mė­jo­me“. Bend­rau­da­mas su LRT.lt, jis bu­vo at­vi­ras ir įvar­di­jo, kas pri­si­dė­jo prie par­ti­jos pra­lai­mė­ji­mo.

– Kas lė­mė, kad jū­sų par­ti­ja po pir­mo­jo rin­ki­mų tu­ro at­si­dū­rė tik tre­čio­je vie­to­je ir grei­čiau­siai tai reiš­kia pra­lai­mė­ji­mą?

– Lė­mė ir mū­sų par­ti­jos klai­dos, ir rin­kė­jų nu­si­tei­ki­mas. Be to, pri­si­dė­jo vi­si tie, kas vei­kė prieš mū­sų par­ti­ją. Pra­de­dant pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te ir bai­giant mū­sų opo­nen­tais, ku­rie nau­do­jo­si itin juo­do­mis rin­ki­mų tech­no­lo­gi­jo­mis.

– Ko­kios jū­sų par­ti­jos klai­dos?

– Pir­miau­sia – smul­kūs skan­da­lai: „Vi­jū­nė­lės“ dva­ras, triukš­mas dėl prem­je­ro Al­gir­do But­ke­vi­čiaus žen­to, iš­pūs­tas va­di­na­mų­jų auk­si­nių šaukš­tų skan­da­las. Jie nuo­la­tos žmo­nėms bu­vo pri­me­na­mi ir tu­rė­jo įta­kos rin­ki­mų re­zul­ta­tams.

– Bet juk jū­sų par­ti­ja – ti­krai pa­ty­ru­si. Ko­dėl ne­su­ge­bė­jo­te už­kirs­ti ke­lio šiems skan­da­lams ar­ba bent jau ne­leis­ti jų taip es­ka­luo­ti?

– Sten­gė­mės iš­lai­ky­ti rim­tį ir ne­si­nau­do­ti ar­šia re­to­ri­ka. Bet, ma­no gal­va, kar­tais rei­kė­jo at­si­kirs­ti ir griež­čiau ir gal­būt pa­si­nau­do­ti pa­na­šio­mis rin­ki­mi­nė­mis prie­mo­nė­mis, ko­kio­mis nau­do­jo­si mū­sų opo­nen­tai.

– Kas truk­dė?

– Par­ti­jo­je ne­bu­vo vie­nin­gos po­zi­ci­jos vie­no ar ki­to skan­da­lo at­žvil­giu.

– Tai reiš­kia, kad par­ti­jo­je yra ke­lios gru­pės?

– Taip nė­ra. Kiek­vie­nu at­ve­ju bū­da­vo dis­ku­tuo­ja­ma ir pri­ima­mi bend­ri spren­di­mai. Po rin­ki­mų teks juos iš­ana­li­zuo­ti. Iš klai­dų rei­kia mo­ky­tis.

– Ar jūs, kaip par­ti­jos rin­ki­mų šta­bo va­do­vas, pri­sii­ma­te at­sa­ko­my­bę už pra­lai­mė­ji­mą?

– Ži­no­ma, kad pri­sii­mu. Ma­tyt, bu­vau per daug de­mo­kra­tiš­kas. Lai­kiau­si nuo­sta­tos, kad ko­le­gos pri­va­lo pa­tys su­pras­ti, ka­da ko­kias iš­va­das dėl sa­vo veik­los ar spren­di­mų rei­kė­tų pri­im­ti.

– Va­di­na­si, jū­sų par­ti­jai teks dirb­ti opo­zi­ci­jo­je?

– Dar ne­aiš­ku. Ne­ži­nia, su kuo „vals­tie­čiai“ ap­sisp­ręs su­da­ry­ti koa­li­ci­ją. Gal jie pa­klus pre­zi­den­tū­ros pla­nams, o gal spren­di­mus pri­ims sa­va­ran­kiš­kai?

Bet ko­kiu at­ve­ju rei­kė­tų pa­lauk­ti ga­lu­ti­nių rin­ki­mų re­zul­ta­tų. Ta­čiau šian­dien jau aiš­ku, kad mū­sų par­ti­ja nė­ra rin­ki­mų fa­vo­ri­tė. Ga­li­me tik prie kaž­ko šlie­tis.

– Grei­čiau­siai, kaip bu­vo ža­dė­ta anks­čiau, jo­kių de­ry­bi­nin­kų sa­vo šta­be jau ne­be­su­lauk­si­te?

– Ma­tyt, kad – ne. Ir pa­tys nie­kur ne­va­žiuo­sim. Bet tai – ne pa­sau­lio pa­bai­ga.