Socdemai apie Algirdą Brazauską: jis nekentė politinių rietenų ir intrigų
Ket­vir­ta­die­nį Sei­me pa­mi­nė­tos 85-osios a.a. pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko gi­mi­mo me­ti­nės. Sa­vo kal­bo­se jį pri­si­mi­nę so­cial­de­mo­kra­tai sa­kė, kad jo eks­ce­len­ci­ja bu­vo iš­skir­ti­nė as­me­ny­bė Lie­tu­vos gy­ve­ni­me.

Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas akcentavo, kad pirmajam po Nepriklausomybės atkūrimo prezidentui teko formuoti ne tik pačią prezidentūrą, bet ir pradėti vykdyti 1992 metų referendumu patvirtintą Konstituciją, imtis pagrindinės valstybės vadovo funkcijos – užsienio politikos. „Esminės nuostatos, kurias jis jau išdėstė rinkimų kampanijos metu savo programoje, net ir šiandien aktualios, drąsios ir toliaregiškos, nuosekliai buvo realizuojamos visos jo kadencijos metu. Jos taip pat paneigia politinių oponentų kuriamą mitą, esą gal A. Brazauskas nebuvo už svetimos kariuomenės išvedimą, už NATO, jį reikėjo stumti ir panašiai. Cituoju iš A. Brazausko 1993 metų rinkimų programos dalies, kuri pavadinta „Prezidentas ir užsienio politika“: „Lietuvai gyvybiškai svarbu kuo greičiau ir efektyviau įsijungti į Europos bendriją. Valstybei būtina toliau aktyviai bendradarbiauti Jungtinėse Tautose, ESBO, Šiaurės Atlanto Asamblėjoje. Rusijos armija turi būti išvesta iš Lietuvos pagal suderintus grafikus, mes privalome tam sutelkti visas diplomatines ir dvasines mūsų pastangas“. Jau po metų Lietuva prezidento A. Brazausko vedama, palaikant visoms šalies politinėms partijoms, pradėjo integracijos į Europos Sąjungos (ES) kelią, kuris nors ir buvo gana vingiuotas, užtruko beveik dešimtmetį, (kai kurios šalys, beje, lig šiol šio kelio neužbaigė), tačiau jau 2003 metų balandžio 16 dieną Graikijoje, Atėnuose, jau ministras pirmininkas A. Brazauskas pasirašė Stojimo sutartį į ES, po metų Lietuva tapo ES nare“, – iš Seimo tribūnos kalbėjo G. Kirkilas.

Nekerštavo paslydusiems

G. Kirkilas išskyrė A. Brazausko vaidmenį siekiant okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Anot Seimo vicepirminininko, prezidentas panaudojo ir savo autoritetą, ir gerus asmeninius santykius su tuomečiu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu, nuolat informuodavo tarptautines organizacijas, Vakarų partnerius, todėl svetimos kariuomenės išvedimas vyko sklandžiai ir pagal sutartus terminus, net anksčiau nei iš Rytų Vokietijos.

„Išskyrus vieną labai nemalonų atvejį – vadinamus Pakaunės įvykius. Šiandien jau galima drąsiai sakyti, jog ši 1993 metų savanorių nepaklusnumo akcija buvo gana akivaizdi provokacija, siekiant destabilizuoti Lietuvą, o gal ir uždelsti svetimos kariuomenės išvedimą, nepriklausomai nuo to, kokie motyvai šios akcijos organizatorius paskatino tai daryti. Akivaizdu, jog savanorių nepaklusnumo akcija buvo nukreipta prieš prezidentą. To neslėpė ir patys pučistai. Būtent šioje sudėtingoje situacijoje prezidentas A. Brazauskas pademonstravo jam būdingą politinę išmintį, neleisdamas panaudoti jėgos, nors teisiškai tai buvo galima, o kai kurie VRM pareigūnai tai siūlė. Nesikarščiavimas, derybinių priemonių panaudojimas, nekerštavimas paslydusiems, leido taikiai be kraujo praliejimo šį itin pavojingą konfliktą išspręsti. Diplomatija, susitarimų ir konsensuso siekis, tautos išminties galių sutelkimas, ypač sunkiais istorijos momentais, galvoju, ir buvo išskirtinis prezidento politinių sprendimų bruožas“, – kalbėjo G. Kirkilas.

Stipriausioji A. Brazausko užsienio politikos talento pusė, anot G. Kirkilo, buvo jo asmenybės žavesys arba charizma, o iš čia puikūs asmeniniai santykiai su visų kaimyninių šalių valstybių vadovais: Latvijos, Lenkijos, Estijos prezidentais Giunčiu Ulmaniu, Aleksandru Kvasnievskiu ir Arnoldu Riuteliu. „Akivaizdžiai matyti, jog prezidentas siekė kuo glaudžiau bendradarbiauti pirmiausia būtent su artimiausiais Lietuvos kaimynais, giliai tikėjo, jog geri asmeniniai santykiai politikoje yra labai svarbu ir buvo, manau, teisus. Lietuva užsitikrino artimiausių kaimynų – Baltijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių palaikymą sudėtinguose integraciniuose procesuose. O savo atsiprašymu Izraelio Knesete Lietuvos prezidentas pademonstravo ir moralinę Lietuvos stiprybę nenusigręžti nuo savo istorinių skaudulių“, – sakė G. Kirkilas.

Teko svarbi misija

Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis A. Brazauską vadino didžiu žmogumi, kurio vaidmuo Lietuvos Nepriklausomybės kelyje yra vienas iš ryškiausių. „A. Brazauskas iš prigimties buvo labai tolerantiškas žmogus, laisvai bendravo su visais žmonėmis, prisiminė kiekvieną, surado gerą žodį kiekvienam. Kaip jis man pasakojo, būtent tėvas jį mokė pirmiausia žmoguje matyti tai, kas yra gero ir padėti tą gėrį atskleisti. Prezidentas A. Brazauskas nemėgo tuščio politikavimo, nekentė politinių rietenų ir intrigų. Jis buvo atviras žmogus ir draugams, ir oponentams, visuomet sakė tai, ką galvojo. Jis buvo veiksmo žmogus, todėl darbus vertino labiau už gražius žodžius. Prisimenant anuometę situaciją, kai nepriklausomą valstybę užgriuvo ekonominiai ir socialiniai sunkumai, o dešiniųjų valdžia eskalavo politinę priešpriešą, nenuostabu, kad žmonės pasirinko A. Brazauską. Jis įkūnijo santarvės ir tikėjimo geresne ateitimi viltis ir jas pateisino savo veikla“, – teigė parlamentaras.

Pasak J. Bernatonio, prezidentu išrinktam A. Brazauskui teko svarbi misija ir sudėtingi iššūkiai. Jo kadencija buvo susijusi su valstybingumo įtvirtinimu įgyvendinant referendume priimtą Konstituciją. „A. Brazauskui teko sukurti naujas prezidento veiklos tradicijas, kadangi autoritetinis Antano Smetonos valdymas negalėjo būti pavyzdžiu. Tai būtų prieštaravę ne tik Konstitucijai, bet ir apskritai europinėms demokratijų vertybėms. Prezidentas visuomet skrupulingai laikėsi Konstitucijos raidės ir dvasios, dažnai klausdavo mūsų, šalia buvusių teisininkų, kaip vienas ar kitas dalykas dera su Konstitucija“, – prisiminė jis.

Dažnai diskutuojama, ar A. Brazauskas buvo tikras socialdemokratas. „Atsakysiu labai atvirai. A. Brazauskas socialdemokratijos iš vadovėlių nesimokė ir apie jos teorines vingrybes niekuomet nediskutavo. Tačiau visa savo širdimi ir veikla buvo kairiųjų pažiūrų politikas. Jis intuityviai suvokė žmonių solidarumo ir socialinio teisingumo poreikius. Geriau už tuos, kurie pasiskaitė knygose. Todėl Lietuvai jis davė socialdemokratijos daugiau už tuos, kurie dabar save laiko vieninteliais socialdemokratijos žinovais“, – pažymėjo J. Bernatonis.