Skurdo Lietuva: gyventi gera tik saujelei
Lie­tu­vos gy­ven­to­jai – vie­ni skur­džiau­sių Eu­ro­po­je. Nors esa­ma tei­gian­čių­jų, kad skurs­ta tik tin­gi­niai, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) lek­to­rė dr. Na­ta­li­ja At­as įsi­ti­ki­nu­si, jog di­džiu­lį skur­do ly­gį mū­sų ša­ly­je le­mia ne­pa­lan­kios dar­bo rin­kos są­ly­gos, ma­ži at­ly­gi­ni­mai, ne­pro­por­cin­gai ky­lan­čios kai­nos, pra­sta so­cia­li­nė ap­sau­ga ir val­dan­čio­jo eli­to abe­jin­gu­mas.

Še­fil­do (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) uni­ver­si­te­te di­ser­ta­ci­ją apie Lie­tu­vo­je skurs­tan­čius dar­buo­to­jus ap­si­gy­nu­si VDU So­cia­li­nės po­li­ti­kos prog­ra­mos lek­to­rė N. At­as kri­ti­kuo­ja mū­sų vals­ty­bės pa­si­rink­tą ne­oli­be­ra­lų ge­ro­vės mo­de­lį, ne­už­ti­kri­nan­tį žmo­nėms so­cia­li­nio sau­gu­mo ir oraus gy­ve­ni­mo.

Pa­dė­tį, kai penk­ta­da­lis ša­lies gy­ven­to­jų skurs­ta, moks­li­nin­kė pri­ly­gi­na ty­liai hu­ma­ni­ta­ri­nei kri­zei. „Ty­liai, nes ši opi ir vis ak­tua­lė­jan­ti prob­le­ma ne­su­lau­kia nė da­le­lės adek­va­taus ir taip rei­ka­lin­go vie­šo­jo bei po­li­ti­nio dė­me­sio“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­brė­žė VDU dės­ty­to­ja dr. Na­ta­li­ja Atas.

Vals­ty­bė pri­sii­ma tik mi­ni­ma­lią atsakomybę

– Lie­tu­vos ūkio au­gi­mas po eko­no­mi­kos kri­zės iš­lie­ka vie­nas spar­čiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES). Ta­čiau gy­ve­ni­mo pa­ge­rė­ji­mo ne­jau­čia­ma – že­miau skur­do ri­bos gy­ve­na dau­giau kaip penk­ta­da­lis žmo­nių. Ko­kios prie­žas­tys tai le­mia?

– Prie­žas­tys yra komp­lek­si­nės, pra­de­dant nuo ra­di­ka­lių ir stai­gių šo­ko te­ra­pi­jos re­for­mų, vyk­dy­tų de­šim­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, bai­giant šiuo­lai­ki­niu mū­sų ge­ro­vės vals­ty­bės mo­de­liu. Dau­giau dė­me­sio no­rė­tų­si at­kreip­ti bū­tent į šį veiks­nį.

Skur­do pa­pli­ti­mo laips­nis skir­tin­go­se vals­ty­bė­se la­bai pri­klau­so nuo tų ša­lių ge­ro­vės mo­de­lių ir jų tai­ko­mų so­cia­li­nės po­li­ti­kos stra­te­gi­jų. Vals­ty­bė ga­li su­ma­žin­ti ar­ba, prieš­in­gai, pa­ska­tin­ti so­cia­li­nes prob­le­mas ir ne­ly­gy­bę vi­suo­me­nė­je. Ge­ro­vės vals­ty­bės tai­ko­mos prie­mo­nės ga­li da­ry­ti įta­ką skur­do ly­giui įvai­riais tie­sio­gi­niais ir ne­tie­sio­gi­niais bū­dais. Pa­vyz­džiui, tie­sio­giai skur­dą ga­li­ma ma­žin­ti per so­cia­li­nę par­amą. Šio pro­ce­so lo­gi­ka pa­pras­ta: kai žmo­nės pa­ti­ria tam ti­krą so­cia­li­nę ri­zi­ką, tar­ki­me, ne­ten­ka dar­bo, vals­ty­bė juos par­emia ir taip ne­lei­džia nu­grimz­ti į skur­dą, į so­cia­li­nę at­skir­tį. Ne­tie­sio­giai so­cia­li­nės ap­sau­gos dos­nu­mo ly­gis da­ro įta­ką in­di­vi­dua­liam žmo­nių pa­jė­gu­mui de­rė­tis dėl už­mo­kes­čio dar­bo rin­ko­je. Šis pro­ce­sas re­gu­liuo­ja ma­žų at­ly­gi­ni­mų pa­pli­ti­mo ly­gį. Jei­gu so­cia­li­niai per­ve­di­mai ša­ly­je itin men­ki, dar­buo­to­jai dėl ki­tų al­ter­na­ty­vų ne­tu­rė­ji­mo yra pri­vers­ti su­si­tai­ky­ti su la­bai ma­žais at­ly­gi­ni­mais. Lie­tu­vo­je tai aiš­kiai ma­to­ma.

Mū­sų ša­lies ge­ro­vės sis­te­ma vis la­biau pa­nė­šė­ja į ne­oli­be­ra­lų mo­de­lį. Vals­ty­bė pri­sii­ma tik mi­ni­ma­lią at­sa­ko­my­bę už sa­vo pi­lie­čių ge­ro­vę. Pa­grin­di­nė at­sa­ko­my­bė už orų pra­gy­ve­ni­mą per­kel­ta pa­tiems žmo­nėms ir jų šei­moms ant pe­čių. Ti­ki­ma­si, kad gy­ven­to­jai sa­va­ran­kiš­kai pa­si­rū­pins sa­vo ge­ro­ve dirb­da­mi. Ta­čiau Lie­tu­vos rin­ka di­de­liai da­liai žmo­nių ne­lei­džia už­si­ti­krin­ti oraus pra­gy­ve­ni­mo: at­ly­gi­ni­mai itin ma­ži, dar­bo są­ly­gos – ne­sta­bi­lios ir ne­pa­lan­kios, kar­je­ros ga­li­my­bės – pra­stos. Taip ga­li­ma api­bū­din­ti la­bai daug dar­bo vie­tų mū­sų ša­ly­je. Lie­tu­vo­je mo­ka­mi vie­ni ma­žiau­sių at­ly­gi­ni­mų Eu­ro­pos Są­jun­go­je, be to, čia jie ge­ro­kai la­biau pa­pli­tę nei ki­to­se vals­ty­bė­se. To­dėl mū­sų gy­ven­to­jai at­si­du­ria ne­įma­no­mo­je pa­dė­ty­je: ne­ga­li pa­sik­liau­ti nei dar­bo rin­ka, nei so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­ma. Ki­taip ta­riant, Lie­tu­vos žmo­nes nu­vi­lia tiek vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, tiek dar­bo rin­ka.

– Kaip šiuo po­žiū­riu at­ro­do­me ES kon­teks­te?

– Ša­lys, ku­rios va­do­vau­ja­si ne­oli­be­ra­liais pri­nci­pais, tei­kia pir­me­ny­bę eko­no­mi­nei, o ne so­cia­li­nei po­li­ti­kai, su­ku­ria tik pa­tį mi­ni­ma­liau­sią so­cia­li­nės ap­sau­gos tink­lą sa­vo pi­lie­čiams, pa­si­žy­mi aukš­tu skur­do ir ne­ly­gy­bės ly­giu tiek tarp dir­ban­čių, tiek tarp ne­dir­ban­čių as­me­nų. Ste­bė­ti­na, kad Lie­tu­vo­je ne­oli­be­ra­lu­mo yra dau­giau ne­gu ki­to­se šį mo­de­lį tai­kan­čio­se ša­ly­se. Tar­ki­me, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, ku­ri tuo mo­de­liu va­do­vau­ja­si kur kas il­giau, pa­si­žy­mi dos­nes­ne ir pla­čiau ap­rė­pian­čia so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­ma.

Lie­tu­vos pa­ja­mų skur­do vi­dur­kis yra di­des­nis nei ES. Ša­lies gy­ven­to­jai pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį vi­sa­da bu­vo vie­ni iš la­biau­siai ne­pa­si­tu­rin­čių Eu­ro­po­je. 2014 me­tais apie 19 proc. Lie­tu­vos žmo­nių pa­ty­rė skur­do ri­zi­ką, pa­ly­gin­ti su ES vi­dur­kiu, sie­ku­siu maž­daug 17 pro­cen­tų. Ta­čiau šie skai­čiai ne­vi­siš­kai at­spin­di skur­do mas­tą ša­ly­je, nes Lie­tu­vos skur­do ri­ba – vie­na že­miau­sių ES. Ki­to­se vals­ty­bė­se į skur­do ri­zi­kos gru­pę pa­ten­ka žmo­nės, ku­rių pa­ja­mos ge­ro­kai di­des­nės. Be to, pa­dė­tis blo­gė­ja – per­nai jau per 22 proc. mū­sų ša­lies gy­ven­to­jų pa­ty­rė skur­do ri­zi­ką. Tai ro­do, kad Lie­tu­va iš­gy­ve­na ty­lią­ją hu­ma­ni­ta­ri­nę kri­zę. Ty­lią­ją, nes ši opi ir vis ak­tua­lė­jan­ti prob­le­ma ne­su­lau­kia nė da­le­lės adek­va­taus ir taip rei­ka­lin­go vie­šo­jo bei po­li­ti­nio dė­me­sio.

– Kam Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ge­ra, o ko­kios žmo­nių gru­pės su­si­du­ria su nuo­la­ti­niu ne­pri­tek­liu­mi?

– Gy­ven­ti ge­ra la­biau­siai pa­si­tu­rin­čiam gy­ven­to­jų sluoks­niui. Dau­ge­liui žmo­nių, gau­nan­čių mi­ni­ma­lų ar ma­žes­nį nei vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį, gy­ven­ti su­nku ar­ba la­bai su­nku.

Į la­biau­siai ne­pa­si­tu­rin­čių­jų gru­pę pa­ten­ka ne tik pa­gy­ve­nę žmo­nės, dau­gia­vai­kės šei­mos, bet ir vie­ni­ši as­me­nys, vie­ni­ši tė­vai, mo­te­rys ir vai­kai. Be pa­gal­bos iš ša­lies jiems la­bai su­nku pra­gy­ven­ti ir iš­veng­ti skur­do.

Po­li­ti­nis eli­tas at­sto­vau­ja vers­lo interesams

– Pa­ja­mų ne­ly­gy­bė, so­cia­li­nė at­skir­tis tarp tur­tin­giau­sių ir skur­džiau­siai gy­ve­nan­čių žmo­nių Lie­tu­vo­je yra di­džiu­lė. Kas su­kū­rė są­ly­gas taip pla­čiai iš­sip­lės­ti toms žirk­lėms?

– Šiuo me­tu pa­ja­mų ne­ly­gy­bė Lie­tu­vo­je yra vie­na di­džiau­sių ES. Šio ro­dik­lio di­na­mi­ka at­spin­di so­cia­li­nius ir eko­no­mi­nius po­ky­čius, ku­rie da­rė įta­ką mū­sų ša­liai nuo pat ne­prik­lau­so­my­bės pra­džios. Pir­ma­sis pa­ja­mų ne­ly­gy­bės šuo­lis įvy­ko de­šim­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je, kai Lie­tu­va pe­rė­jo prie lais­vo­sios rin­kos eko­no­mi­kos sis­te­mos. Šio am­žiaus pir­mo­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je, spar­taus eko­no­mi­kos au­gi­mo lai­ko­tar­piu, at­otrū­kis tarp gau­nan­čių­jų di­džiau­sias ir ma­žiau­sias pa­ja­mas dar la­biau iš­ryš­kė­jo. Glo­ba­li­nės fi­nan­sų kri­zės me­tais pa­ja­mų ne­ly­gy­bė vėl pa­di­dė­jo.

Di­džiu­lis pa­ja­mų at­otrū­kis ro­do, kad da­bar­ti­nis ge­ro­vės mo­de­lis su­ku­ria pa­lan­kias eko­no­mi­nio kles­tė­ji­mo są­ly­gas tik ma­žai da­liai gy­ven­to­jų. Ši sis­te­ma lei­džia tu­rin­tie­siems di­džiau­sius tur­tus ir di­džiau­sias pa­ja­mas dar la­biau pra­tur­tė­ti. Ta­čiau ma­žiau­sias pa­ja­mas gau­nan­tys žmo­nės dėl įvai­rių struk­tū­ri­nių prie­žas­čių to­kių ga­li­my­bių ne­tu­ri.

– Opi prob­le­ma – mū­sų at­ly­gi­ni­mai, pen­si­jos, so­cia­li­nės iš­mo­kos, be­si­vel­kan­čios ES uo­de­go­je, ma­žes­nės už kai­my­nių Lat­vi­jos ir Es­ti­jos. Ko­dėl Lie­tu­va at­si­dū­rė tarp ES aut­sai­de­rių?

– Prie­žas­čių yra ne vie­na, kai ku­rias jau ap­ta­rė­me. Ta­čiau no­rė­tų­si pa­mi­nė­ti vie­ną svar­bes­nių. Lie­tu­vo­je yra la­bai ma­žai gru­pių, ku­rios efek­ty­viai gin­tų žmo­nių ir vi­suo­me­nės in­te­re­sus bei pa­sip­rie­šin­tų jiems ne­pa­lan­kioms re­for­moms. Lie­tu­vos po­li­ti­nis eli­tas vi­sa­da at­sto­va­vo ir te­beats­to­vau­ja tarp­tau­ti­nėms fi­nan­sų ins­ti­tu­ci­joms ir stam­bie­siems vers­li­nin­kams. Prof­są­jun­gos, tu­rin­čios at­sto­vau­ti dar­buo­to­jams, per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį pra­ra­do sa­vo ga­lios po­ten­cia­lą.

– Ta­čiau po­li­ti­kai daug kal­ba apie „rū­pi­ni­mą­si pa­pras­tu žmo­gu­mi“, apie gy­ve­ni­mo ge­ri­ni­mą, emig­ra­ci­jos stab­dy­mą, nors to­kios kal­bos kū­nu ne­virs­ta. Ko­dėl ne­pa­sie­kia­me rei­kia­mo prog­re­so?

– Jū­sų klau­si­mas pa­tei­kia ir at­sa­ky­mą: kal­bos kū­nu ne­virs­ta. Nė­ra jo­kių kon­kre­čių ir tiks­lin­gų stra­te­gi­jų, pla­nų, ku­rie ga­lė­tų ati­to­lin­ti mū­sų vals­ty­bę nuo eg­zis­tuo­jan­čių di­de­lių prob­le­mų ir pa­ge­rin­ti dau­gu­mos žmo­nių gy­ve­ni­mą. Su­si­da­ro vaiz­das, kad prog­re­so šio­je sri­ty­je nė ne­sie­kia­ma.

– Jei­gu pa­dė­tis ir to­liau ne­si­keis į ge­ra, kuo tai gre­sia? Kas lau­kia mū­sų ša­lies?

– Da­bar­ti­nės so­cia­li­nės prob­le­mos pa­ūmės ir at­si­ras nau­jų. To­liau di­dės emig­ra­ci­ja, ma­žės gy­ven­to­jų, stip­rės žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, nyks vi­du­ri­nė kla­sė. Vi­suo­me­nės lau­kia to­les­nis su­sis­kal­dy­mas ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mas tiek vie­nų ki­tais, tiek val­džia. Taip pat pra­stės žmo­nių fi­zi­nės ir psi­chi­nės svei­ka­tos ro­dik­liai. Ti­kriau­siai pa­di­dės nu­si­kals­ta­mu­mas. Ry­šys tarp di­de­lio pa­ja­mų ne­ly­gy­bės, skur­do ly­gio ir vi­sų mi­nė­tų prob­le­mų yra įro­dy­tas Va­ka­rų aka­de­mi­kų. To­dėl toks niū­rus at­ei­ties pa­veiks­las – lo­giš­ka ir ne­iš­ven­gia­ma pa­sek­mė.

Nu­skur­du­si ir su­sis­kal­džiu­si visuomenė

– Ko­kie yra ge­res­nio, so­tes­nio gy­ve­ni­mo re­cep­tai? Ko­kių prie­mo­nių rei­kia im­tis, kad pa­dė­tis pra­dė­tų tai­sy­tis?

– Tu­ri iš es­mės pa­si­keis­ti po­žiū­ris į šiuo me­tu vyk­do­mą so­cia­li­nę ir eko­no­mi­nę po­li­ti­ką. Bū­ti­na su­vok­ti: jei­gu nie­ko ne­si­keis, Lie­tu­va ir to­liau grims į skur­do ir so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės liū­ną.

Vi­sų prob­le­mų šak­nys – struk­tū­ri­nės. Jei­gu jų ieš­ko­si­me ne ten, kur jos yra, tin­ka­mų spren­di­mo bū­dų nie­ka­da ne­pa­vyks ras­ti. Daž­niau­siai žmo­nės Lie­tu­vo­je skurs­ta ne to­dėl, kad yra tin­gūs, ne­ga­būs ar sto­ko­ja iš­si­la­vi­ni­mo, kaip šią prob­le­mą ne­re­tai ban­do­ma pa­teik­ti. Prieš­in­gai, mū­sų ša­lies gy­ven­to­jai yra be ga­lo darbš­tūs, iš­tver­min­gi ir su­ma­nūs. Jie emig­ruo­ja ne dėl to, jog ne­no­ri dirb­ti, o to­dėl, kad la­bai no­ri dirb­ti, tik sa­va­me kraš­te ne­tu­ri tam tin­ka­mų są­ly­gų. Žmo­nės skurs­ta dėl jiems ne­pa­lan­kių dar­bo rin­kos są­ly­gų, at­ly­gi­ni­mų, dėl ne­pro­por­cin­gai ky­lan­čių kai­nų, pra­stos, ne­išp­lė­to­tos so­cia­li­nės ap­sau­gos ir val­dan­čio­jo eli­to abe­jin­gu­mo.

– Daž­nai kaip sek­ti­nas pa­vyz­dys nu­ro­do­mos Skan­di­na­vi­jos ša­lys – esą ir Lie­tu­va ga­lė­tų tap­ti so­cia­li­nės ge­ro­vės vals­ty­be. Ar tai rea­lu? Ko rei­kia no­rint tap­ti ge­ro­vės vals­ty­be?

– Pir­miau­sia bū­ti­na to no­rė­ti, nes kol kas ne­bu­vo ban­dy­mų siek­ti skan­di­na­viš­kos ge­ro­vės. Dar rei­kia su­pras­ti, kad da­bar­ti­nis Lie­tu­vos ge­ro­vės mo­de­lis pa­pras­čiau­siai ne­vei­kia, tik ža­lo­ja mū­sų ir taip nu­skur­du­sią bei su­sis­kal­džiu­sią vi­suo­me­nę. Lie­tu­va ra­di­ka­liai ne­pa­si­keis per die­ną, me­tus ar net de­šimt­me­tį. Ta­čiau mo­ky­da­mie­si iš pra­na­šes­nės sis­te­mos ti­krai ga­lė­tu­me pa­ge­rin­ti sa­vo ge­ro­vės mo­de­lį, pri­ar­tin­ti jį prie skan­di­na­viš­ko­jo. Tam rei­kia stip­rios po­li­ti­nės va­lios, ge­ros eks­per­tų ko­man­dos ir vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mo.

– Kar­tais pa­spe­ku­liuo­ja­ma, ka­da Lie­tu­va sa­vo gy­ve­ni­mo ly­giu ga­lės pri­lyg­ti eko­no­miš­kai iš­si­vys­čiu­sioms Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bėms. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė?

– Lie­tu­va sa­vo gy­ve­ni­mo ly­giu jau pri­lygs­ta Va­ka­rų Eu­ro­pai. Tam ti­kra da­lis mū­sų vi­suo­me­nės ga­li mė­gau­tis va­ka­rie­tiš­kais gy­ve­ni­mo stan­dar­tais. Ti­kra­sis klau­si­mas – ka­da dau­gu­ma Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ga­lės jais mė­gau­tis? Tai pri­klau­sys nuo to, ka­da bus nu­spręs­ta im­tis per­mai­nų, o po­li­ti­kai pra­dės pri­im­ti spren­di­mus, iš tie­sų nau­din­gus vi­siems ša­lies žmo­nėms.