Skautas Vydūnas Trapinskas: tikro patriotizmo nepamatuosi
Nors skau­tų or­ga­ni­za­ci­jų Lie­tu­vo­je – be­veik tu­zi­nas, jų na­riai yra vie­no­dai pa­ti­ki­mi Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čiai. 16 me­tų skau­tau­jan­tis Lie­tu­vos skau­tų są­jun­gos na­rys Vy­dū­nas Tra­pins­kas – vie­nas jų. Su se­niau­sios skau­tų or­ga­ni­za­ci­jos Lie­tu­vo­je na­riu kal­ba­mės apie skau­ty­bę, emig­ra­ci­ją ir pa­trio­tiz­mą.

- Kuo skau­tas ski­ria­si nuo pa­pras­to pi­lie­čio? Juk kiek­vie­nas žmo­gus ga­li bū­ti pi­lie­tiš­kas, rū­pin­tis ar­ti­mai­siais ar ge­bė­ti ne­pra­žū­ti gam­to­je. Kas skau­tą iš­ski­ria iš ki­tų?

- Di­džiu­lę pra­smę skau­to gy­ve­ni­mui su­tei­kia įžo­dis (skau­tiš­ka prie­sai­ka – aut.). Pa­vyz­džiui, jei žmo­gus sau pa­sa­ko: štai, kiek­vie­ną die­ną kel­siuo­si de­vin­tą va­lan­dą ry­to, tai lie­ka jo as­me­ni­niu rei­ka­lu. Ta­čiau tai pa­sa­kius ki­tam žmo­gui, esi pri­vers­tas to lai­ky­tis. Gal pa­vyz­dys ir per smar­kiai su­pap­ras­tin­tas, ta­čiau toks pa­si­sa­ky­mas žmo­gaus veiks­mams su­tei­kia di­des­nę pra­smę nei tie­siog įpro­tis tuo už­siim­ti as­me­niš­kai. Ta­čiau kai to­kių tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ru­sių, kad kel­sis de­vin­tą va­lan­dą, žmo­nių at­si­ran­da la­bai daug, tai tai jau iš­ski­ria šią gru­pę iš ki­tų. Skau­tų įžo­dis su­tei­kia di­des­nę pra­smę žmo­gaus gy­ve­ni­mui. Ži­no­ma, yra daug iš­ly­gų, ta­čiau įžo­dis įpa­rei­go­ja žmo­gų bū­ti ne tik ak­ty­viu skau­tu, bet ir ak­ty­viu pi­lie­čiu, ne­abe­jin­gu vi­suo­me­ni­nei veik­lai ir vie­šiems rei­ka­lams. Juo­lab yra ir ki­ti skir­tu­mai, pa­vyz­džiui, daž­nai bū­da­mas miš­ke imi kreip­ti dau­giau dė­me­sio į gam­tą, taip pat į įvai­rias smulk­me­nas, dėl ku­rių sa­vo gy­ve­ni­mą sten­gie­si da­ry­ti at­sa­kin­ges­nį.

- Kaip skau­tai ver­ti­na­mi Lie­tu­vo­je?

- Skau­tų re­pu­ta­ci­ja Lie­tu­vo­je yra ge­ra, gal net la­bai ge­ra. Esu ne kar­tą gir­dė­jęs, kad dar­bo po­kal­by­je darb­da­viui su­ži­no­jus, jog kan­di­da­tas yra skau­tas, tai ver­ti­na­ma kaip pri­va­lu­mas. Skau­ty­bė­je ug­do­mos as­me­ni­nės sa­vy­bės la­bai smar­kiai pa­si­tar­nau­ja ir kar­je­ro­je: at­sa­kin­gu­mas, kruopš­tu­mas, ge­bė­ji­mas iš­si­suk­ti iš įvai­riau­sių si­tua­ci­jų, dar­bas su skir­tin­gais žmo­nė­mis. Ga­lų ga­le, įvy­kus ne­nu­ma­ty­tam at­ve­jui skau­tas vi­suo­met ras kū­ry­biš­ką ir tei­sin­gą spren­di­mą.

- Skau­tai tar­pu­ka­riu bu­vo vie­na po­pu­lia­riau­sių or­ga­ni­za­ci­jų Lie­tu­vo­je. Dar 1933 me­tais Pa­lan­go­je vy­ku­sio­je Tau­ti­nė­je sto­vyk­lo­je lan­kė­si skau­tų įkū­rė­jas Ro­ber­tas Ba­den-Po­wel­lis. Skau­tai bu­vo tie­sio­giai val­do­mi vals­ty­bės. Kaip ma­nai, ar šian­dien rei­ka­lin­ga vals­ty­bės par­ama skau­tiš­koms or­ga­ni­za­ci­joms?

- Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je daug jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų ne­bu­vo, o skau­tai tuo­met ti­kriau­siai bu­vo ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas. Taip pat ir vals­ty­bės va­do­vai ma­nė, kad skau­tai yra tin­ka­ma or­ga­ni­za­ci­ja la­vin­ti jau­ni­mą, ug­dy­ti do­rus ir at­sa­kin­gus pi­lie­čius. Dėl to skau­tai bu­vo tie­sio­giai re­mia­mi vals­ty­bės ir bu­vo di­džiau­sia jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja ša­ly­je. Juk An­ta­nas Sme­to­na bu­vo Lie­tu­vos skau­tų są­jun­gos še­fas! Tuo tar­pu šian­dien al­ter­na­ty­vių veik­lų jau­ni­mui yra be­ga­lės – ga­li pri­klau­sy­ti ro­bo­ti­kos bū­re­liui ar ku­rios nors po­li­ti­nės par­ti­jos jau­ni­mo sky­riui. Ži­no­ma, ne vi­sos or­ga­ni­za­ci­jos ug­do pi­lie­tiš­ku­mą ir at­sa­kin­gu­mą. Vis dėl­to abe­jo­ju, ar vi­suo­me­nė tei­gia­mai pri­im­tų vy­riau­sy­bės spren­di­mą rem­ti tik ke­lias iš­skir­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ge­riau­siai ug­do pi­lie­tiš­ku­mą. Ne­ma­nau, kad tai bū­tų są­ži­nin­ga. Ta­čiau gau­ti vals­ty­bi­nę par­amą ga­li­ma ir ki­tais bū­dais, kad ir per pro­jek­ti­nę veik­lą. Be abe­jo­nės, kon­ku­ren­ci­ja gau­ti par­amai yra di­džiu­lė, bet kryp­tin­gai dir­bant ją gau­ti ti­krai įma­no­ma.

- Šian­die­nos įvy­kiai Ukrai­no­je dau­ge­liui lie­tu­vių pri­mi­nė 1940-ųjų oku­pa­ci­jos sce­na­ri­jų. Kaip šian­dien elg­tų­si skau­tai? Ar emig­ra­ci­ja skau­tui – sa­vo­tiš­kas Įžo­džio su­lau­žy­mas?

- Ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad emig­ra­ci­ja oku­pa­ci­jos at­ve­ju – ne­pa­trio­tiš­kas veiks­mas. Juk daug švie­sių as­me­ny­bių iš­ei­vi­jo­je gar­si­no Lie­tu­vą ir sten­gė­si at­kreip­ti pa­sau­lio dė­me­sį į Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją bei žiau­ru­mus. Ži­no­ma, li­ku­sių­jų oku­pa­ci­jos me­tu Lie­tu­vo­je žmo­nių svar­ba yra di­džiu­lė, ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti ir svar­bos tų, ku­rie už Lie­tu­vos lais­vę ko­vo­jo bū­da­mi emig­ra­ci­jo­je. Ma­nau, kad tiek emig­ruo­da­mi, tiek lik­da­mi tė­vy­nė­je, skau­tai ren­ka­si ak­ty­vų, at­sa­kin­gą ir pa­trio­tiš­ką ke­lią.

- Ar esi su­si­dū­ręs su lie­tu­viais skau­tais iš­ei­vi­jo­je? Kaip ski­ria­si jų po­žiū­ris į Lie­tu­vą, skau­ty­bę?

- Te­ko da­ly­vau­ti skau­tų sto­vyk­lo­je JAV. Ame­ri­kos lie­tu­viai skau­tai la­biau­siai ak­cen­tuo­ja lie­tu­vių kal­bą. Dau­gu­ma jau­ni­mo su­nkiai šne­ka lie­tu­viš­kai, tad va­do­vų itin sten­gia­si bent sto­vyk­los me­tu su­tvir­tin­ti jų lie­tu­vių kal­bos ge­bė­ji­mus. Ka­dan­gi at­vyk­da­vau iš Lie­tu­vos, vi­siems bū­da­vo įdo­mu pa­si­kal­bė­ti su ma­ni­mi lie­tu­vių kal­ba, bū­vau kvie­čia­mas kal­bė­ti vie­šuo­se ren­gi­niuo­se. Jau­ni­mas tar­pu­sa­vy­je daž­nai kal­bė­da­vo ang­liš­kai, ta­čiau su va­do­vais bu­vo ga­li­ma šne­kė­ti tik lie­tu­viš­kai. To­se sto­vyk­lo­se pa­trio­tiš­ku­mo ir lie­tu­vy­bės jaus­mas bu­vo kur kas stip­res­nis nei Lie­tu­vo­je vyks­tan­čio­se sto­vyk­lo­se.

- Bai­gęs mo­kyk­lą, pa­si­rin­kai stu­di­juo­ti Lie­tu­vo­je. Kaip ver­ti­ni stu­den­tiš­ką emig­ra­ci­ją?

- Eko­no­mi­kos moks­lus bai­giau ISM uni­ver­si­te­te. Pa­skai­tų me­tu jau­čiau­si lyg stu­di­juo­da­mas už­sie­nio uni­ver­si­te­te, nes stu­di­jų me­džia­ga bu­vo ang­lų kal­ba, dės­ty­to­jai – taip pat iš už­sie­nio. Tad ne­ma­nau, kad bū­ti­na iš­va­žiuo­ti iš Lie­tu­vos dėl stu­di­jų. Ta­čiau esu įsi­ti­ki­nęs, kad kiek­vie­nas lie­tu­vis pri­va­lo iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį ir pa­ke­liau­ti bent ge­rą mė­ne­sį, pa­ma­ty­ti, kad yra ir ki­toks po­žiū­ris į da­ly­kus.

- Ar lie­tu­viai – pa­trio­tiš­ka tau­ta?

- Ma­nau, kad lie­tu­viai ne vi­sai su­pran­ta, ko­kiais bū­dais jie ga­li iš­reikš­ti sa­vo pi­lie­tiš­ku­mą ir pa­trio­tiz­mą. Ta­čiau ga­liu pa­ste­bė­ti, kad kiek­vie­nais me­tais šven­čian­čių­jų Ko­vo 11-ąją Vil­niu­je vis dau­gė­ja. Yra ren­gia­ma vis dau­giau vie­šų ren­gi­nių, ei­ty­nių. Bet vie­ši pa­trio­tiz­mo pro­trū­kiai nė­ra bū­ti­ni – juk ga­li­ma su­si­tik­ti su bū­re­liu drau­gų ir kal­bė­ti apie Lie­tu­vos rei­ka­lus, is­to­ri­ją, da­ly­tis min­ti­mis, rū­pes­čiais. Ir nie­kas to ne­ži­nos, to ne­sus­kai­čiuo­si ir nie­kaip ne­pa­ma­tuo­si.