Šioje šalyje nelaukiami grįžti norintys emigrantai
Is­to­ri­ko dr. To­mo Bal­ke­lio tei­gi­mu, iš emig­ruo­jan­čių­jų ne vi­si ir ne vi­sam lai­kui pa­lie­ka Lie­tu­vą. Vie­ni žmo­nės va­žiuo­ja už­si­dirb­ti, ki­ti – ap­lan­ky­ti gy­ve­nan­čių­jų sve­tur ir už­si­bū­na, dar ki­ti – mo­ky­tis, dar vie­ni – pa­si­sem­ti ir įgy­ti ki­to­kios pa­tir­ties. „Prob­le­ma ta, kad jie daž­nai bū­na su­prie­ši­na­mi su Lie­tu­va, pra­ran­da no­rą grįž­ti“, – sa­kė T. Bal­ke­lis.

Vie­šo­je erd­vė­je ne­re­tai ly­gi­na­mi įvai­rių kar­tų Lie­tu­vos emig­ran­tai. To­kio ly­gi­ni­mo sver­tai bū­na emig­ra­ci­jos prie­žas­tys – bė­gi­mas nuo oku­pa­ci­jos, po­li­ti­nės, eko­no­mi­nės prie­žas­tys, sve­tur puo­se­lė­ja­ma lie­tu­vy­bė ar asi­mi­lia­ci­ja, in­teg­ra­ci­ja į vie­tos bend­ruo­me­nę, kai iš­va­žiuo­ja­ma lai­ki­nai ar vi­sam...

Pa­sta­rų­jų šimt­me­čių emig­ra­ci­ją iš Lie­tu­vos is­to­ri­kas dr. T. Bal­ke­lis skirs­to į tris ban­gas – iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro, per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ir po to, kai 1990 m. bu­vo at­kur­ta Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bė. Pir­mo­ji di­džio­ji emig­ra­ci­ja, pa­sak jo, bu­vo XIX am­žiaus pa­bai­go­je iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro. „A­nuo­met lie­tu­viai sve­tur ke­lia­vo dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių, – tei­gė is­to­ri­kas. – Nau­jo­ji mū­sų emig­ran­tų kar­ta, pra­dė­ju­si va­žiuo­ti po 1991 me­tų, yra pa­na­ši į tą pir­mą­ją. Jie va­žiuo­ja, nes ma­to eko­no­mi­nes ga­li­my­bes. Aiš­ku, yra ir ki­tų da­ly­kų, bet eko­no­mi­nis fak­to­rius jiems yra svar­biau­sias.“

T. Bal­ke­lis, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mig­ra­ci­jos ir lie­tu­viš­kos ta­pa­ty­bės te­mų au­to­rius, tei­gė, kad, tar­ki­me, ly­gin­ti „di­pu­kus“ ir jų iš­va­žia­vi­mą su da­bar­ti­niais mig­ran­tais (ku­riuos, be­je pa­tys „di­pu­kai“ va­di­na „so­vie­tu­kais“) yra ab­so­liu­čiai ne­įma­no­ma. „Y­ra vie­nas es­mi­nis skir­tu­mas – „di­pu­kai“ bė­go, jie bu­vo prie­var­ta iš­va­ry­ti iš tė­vy­nės, pra­ktiš­kai ne­tu­rė­jo pa­si­rin­ki­mo. Tai vie­nin­te­lė di­de­lė mū­sų emig­ran­tų ban­ga, ku­ri tu­rė­jo to­kiu bū­du pa­lik­ti Lie­tu­vą. Be jų dar bu­vo ir trem­ti­niai“, – sa­kė is­to­ri­kas.

Istorikas dr. Tomas Balkelis. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Bu­vo ir grįž­ta­mo­ji migracija

T. Bal­ke­lis at­krei­pė dė­me­sį į da­bar­ti­nę prob­le­mą – vi­suo­me­nės, di­de­lės po­li­ti­nio eli­to da­lies po­žiū­rį į emig­ran­tus. Anot jo, vi­si tu­ri­me emig­ra­vu­sių ar­ti­mų­jų, gi­mi­nai­čių, drau­gų ar pa­žįs­ta­mų­jų. „Vy­rau­ja ga­na ne­igia­mas po­žiū­ris į tuos žmo­nes, ku­rie iš­va­žiuo­ja – tei­gė is­to­ri­kas. – Pa­žiū­rė­ki­te ži­niask­lai­dą, kaip jie trak­tuo­ja­mi.“

T. Bal­ke­lis pa­žy­mė­jo, kad ne vi­si ir ne vi­sam pa­lie­ka Lie­tu­vą. Vie­ni žmo­nės va­žiuo­ja už­si­dirb­ti, ki­ti – ap­lan­ky­ti gy­ve­nan­čių­jų sve­tur ir už­si­bū­na, dar ki­ti – mo­ky­tis, dar vie­ni – pa­si­sem­ti ir įgy­ti ki­to­kios pa­tir­ties, ko­kios ne­gau­si gim­ta­ja­me kraš­te.

„Prob­le­ma ta, kad jie daž­nai bū­na su­prie­ši­na­mi su Lie­tu­va, pra­ran­da no­rą grįž­ti vien dėl to, kaip jie čia su­vo­kia­mi, trak­tuo­ja­mi“, – sa­kė T. Bal­ke­lis. Jis siū­lė pri­si­min­ti pir­muo­sius Lie­tu­vos eko­no­mi­nius mig­ran­tus. Ir klau­sė, ar juos lai­kė ko­kiais nors tė­vy­nės iš­da­vi­kais? „O juk XX am­žiaus pra­džio­je bu­vo di­de­lė grįž­ta­mo­ji mig­ra­ci­ja, – tei­gė T. Bal­ke­lis. – Net sta­tis­tiš­kai skai­čiuo­ja­ma, kad apie 15 proc. žmo­nių grįž­da­vo, vėl iš­va­žiuo­da­vo. Bu­vo nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas tarp Lie­tu­vos ir už­sie­nio.“

Taip pat ku­ria Lietuvą

Is­to­ri­kas sa­kė, kad dau­gy­bė da­bar­ti­nių emig­ran­tų ban­do iš­lai­ky­ti ry­šius su Lie­tu­va. T. Bal­ke­lio nuo­mo­ne, tik ne­di­de­lė da­lis iš­va­žia­vu­sių­jų yra abe­jin­gi gim­ta­jam kraš­tui.

T. Bal­ke­lis tei­gė, kad pa­si­sa­ko už dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. Mat su Lie­tu­va yra su­si­ję ir čia gy­ve­nan­tie­ji, ir iš­va­žia­vu­sie­ji tau­tie­čiai. „Tie žmo­nės, ku­rie emig­ra­vo, taip pat ku­ria Lie­tu­vą, – įsi­ti­ki­nęs T. Bal­ke­lis. – Tik jie tai da­ro ki­to­kiais bū­dais. Jie pa­tys yra Lie­tu­va. Jų šak­nys yra gim­ta­ja­me kraš­te. Kai jie no­rės, kai jie ga­lės, ta­da ir su­grįš.“