Signataras Leonas Milčius: „Neišbarstykime laisvės dovanų“
Sig­na­ta­ras Leo­nas Mil­čius pa­žy­mi, kad vi­sa­da pri­va­lo­me rem­tis stip­riu tau­tiš­ku­mo, sa­vi­gar­bos jaus­mu ir krikš­čio­niš­ku ti­kė­ji­mu, nes tik tai ga­li iš­lai­ky­ti mus kaip tau­tą, vals­ty­bę su­dė­tin­ga­me da­bar­ties ir at­ei­ties pa­sau­ly­je.

Kauno rajone, Raudondvaryje, gyvenantis L. Milčius – vienas iš 124 politikų, kurie 1990 metų kovo 11-ąją savo parašais patvirtino aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. „Kartais neįvertiname to, ką mums davė Kovo 11-oji“, – artėjant šventei interviu „Lietuvos žinioms“ pažymėjo Leonas Milčius.

Leonas Milčius: „Linkėčiau, jog Lietuvos vaikai, kad ir kur jie būtų, nesigėdytų savo krašto, kalbos, šaknų.“

Privalome branginti

– Kokiomis mintimis, nuotaikomis gyvenote 1990-aisiais?

– Vienos mintys buvo iki 1990-ųjų kovo 11-osios, kai norėta kuo greičiau įgyvendinti pagrindinį Sąjūdžio siekį – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ją atkūrus rūpėjo kuo ilgiau – bent pusę metų, metus – atsilaikyti prieš tuometės Sovietų Sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, karinį ir kitokį gąsdinimą, „Jedinstvos“ bei lenkų autonomininkų rengiamus maištus, demonstracijas, streikus ir kuo greičiau sulaukti kitų šalių oficialaus pripažinimo. Per dieną nuotaikos Aukščiausiojoje Taryboje keisdavosi dažniau nei oras lauke – nuo susirūpinimo iki džiaugsmo. Nebuvo tik baimės dėl savęs. Manau, jog daugelis tuo metu buvo apsisprendę – kad ir kas būtų, laikytis ir jokiu būdu nežengti atgal.

– Kas jums yra Kovo 11-oji?

– Tai Lietuvos visaverčio valstybingumo tąsa, išskirtinė istorinė akimirka, lietuvių tautos susitelkimo ir Dievo dovana, kurią turėtume labai branginti ir tinkamai panaudoti žmonių gerovei, tautai bei valstybei stiprinti. Juk išorės ir net kai kurios vidaus grėsmės liko. Absoliutaus saugumo garantijos nėra, tad turime būti budrūs, protingi, dorovingi, visada privalome remtis stipriu tautiškumo, savigarbos jausmu ir krikščionišku tikėjimu. Šios dvasinės ir moralinės vertybės suteikė mums jėgų pokariu, sovietinės okupacijos ir Sąjūdžio laikais. Ir tik jos gali išlaikyti mus kaip tautą, valstybę sudėtingame dabarties ir ateities pasaulyje.

Labai džiaugiuosi, kad sulaukiau Kovo 11-osios ir kad galėjau palikti savo kuklų, bet nuoširdų indėlį – nestovėjau nuošalyje, o telkiau žmones ir ėjau kartu su visais Sąjūdžio žmonėmis.

Trūksta valdžios dėmesio žmonėms

– Nuo 1990-ųjų tiek Lietuva, tiek jos žmonės nuėjo netrumpą kelią. Ką įvardytumėte kaip pozityvius žingsnius? Ir ką padarėme ne taip?

– Pozityvių žingsnių – daug. Vien tai, kad jau beveik tris dešimtmečius esame pasaulyje pripažintos ir gerbiamos valstybės piliečiai, yra daug. Visą tą laiką galėjome kurti, statyti, gyventi be didelių sukrėtimų, be baimės, galėjome keliauti ir pažinti pasaulį, rinktis savo gyvenimo būdą. Tai irgi labai daug. Tik kartais to neįvertiname. Negalima nematyti mūsų išgražėjusių miestų ir miestelių, įdirbtų laukų, gimusios ir užaugusios naujos jaunų žmonių kartos.

Žinoma, liko daug nepadarytų darbų arba padarytų ne taip. To priežasčių – daug. Gal ne viską mokėjome, bet gal labiau trūko atsakomybės ir meilės savo kraštui, savo valstybei, savo žmonėms. Dažnai paisyta tik siaurų asmeninių, partinių interesų, tikėta savo „tiesa“, nepripažįstamos klaidos. Per anksti atsisakyta socialiai orientuotos laisvosios rinkos. Patikėjus, kad laisvoji rinka viską išspręs, sukurta didžiulė mus ir valstybę žudanti socialinė atskirtis, kuri nusviedė daug žmonių už skurdo ribos, o kitus išvijo į emigraciją. Labai gaila, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtų Nekilnojamojo turto grąžinimo, Žemės ir Žemės reformos įstatymų vėlesni pakeitimai bendrą situaciją tik blogino. Taip žemė virto spekuliacijų objektu, kaimo nykimo priežastimi. Daug klaidų padaryta vykdant skubotą, beveik nekontroliuojamą valstybinio turto privatizavimą.

– Kritiką kreipiate į valdžią?

– Labai gaila, jog nė viena Vyriausybė nežvelgė, kas vyksta pas kaimynus, kokios ten kainos, nedėjo, o ir dabar nededa reikalingų pastangų, kad mūsų pinigai liktų tarnauti šalies ekonomikai, savo žmonių gerovei. Ekonomikos krizės nereikėjo spręsti vargingiausių žmonių sąskaita.

Labai skaudu ir neteisinga, kad net dabar pasirinkta tokia neprotinga ir pragaištinga politinė kryptis: drausti, bausti, branginti, uždarinėti, mažinti ir kiršinti. Kas tai? Ar vien proto stoka? Argi nesuprantama, kad visa tai veda į didelį visuomenės nepasitenkinimą, į pačios valstybės silpninimą? Gal kam nors ir malonu valgyti tik salotas, graužti morkas, o lapkričio mėnesį maudytis jūroje. Bet argi visa tai turi virsti valstybės politika?

Dabar tapo madinga uždarinėti sveikatos įstaigas, mokyklas, kolegijas, jungti ir taip naikinti universitetus, girtis, kiek valstybės tarnautojų bus atleista. Bet už viso to yra žmonės. Ar pagalvota, kur jiems dėtis? Ar jiems kas nors siūloma? Belieka krautis lagaminus ir emigruoti.

Manau, kad trūksta meilės, pagarbos, dėmesio žmonėms. Klaikiai skaudu, kai Seimo nariai kariauja, kad ministras ar parlamentaras nors dešimt minučių anksčiau nebūtų priimtas gydytojo, bet nežiūri iš esmės, ką jis daro ar padarė valstybei.

Spekuliuojama kalbomis, kad gal užtektų ir 101 Seimo nario. Galbūt. Bet žmonėms nereikia ir vienuolikos miegančių, populistinių tuščiakalbių. Galima būtų ir 201 Seimo narį išlaikyti, jeigu jie tikrai valstybei tarnautų, jei dėl jų darbo tauta, valstybė taptų daug turtingesnė, stipresnė. Taigi esmė – ne Seimo narių skaičius, bet jų protas, pasirengimas tarnauti žmonėms.

– Ar per tą laiką atsikratėme sovietinio palikimo?

– Anksčiau dažnai kaltindavo „buržuazinį“ palikimą, o dabar madinga neveiklumą, tingumą ir savanaudiškumą sieti su sovietiniu palikimu. Priežasčių, kodėl ne viskas yra gerai, reikia labiau ieškoti ne praeityje, o dabartyje. Neduok, Dieve, jeigu valstybinė lietuvių kalba, nusistovėjusi abėcėlė taptų tarptautinės spekuliacijos objektu. Ne buvę mūsų tautos kultūros šviesuliai Saulius Sondeckis, Donatas Banionis ar Justinas Marcinkevičius mums kenkia, bet dabartiniai „žemažiūriai“, kuriems nereikia Vyčio, daktaro Jono Basanavičiaus, prezidento Antano Smetonos ir kitų istorinių tautos asmenybių.

Didžiausia laimė – tik Lietuvoje

– Kas šiandien jus džiugina?

– Daug džiaugsmo teikia kuriantys, statantys, dirbantys žmonės, kurie Lietuvą daro vis gražesnę, turtingesnę. Tie, kurie geba išradingai švęsti religines ir valstybines šventes, tęsti gražiausias tradicijas. Gyvenu Kauno rajone. Neatsistebiu, kiek daug išmonės mokyklos, kultūros centrai ir atskiri žmonės parodė Vasario 16-ąją. Važiuoji per Lietuvą ir matai, kokia graži ji tapo.

– Ką vadintumėte šalies skauduliais?

– Visi skauduliai atsiranda iš to, kad politikai ir Vyriausybė, net aukščiausi šalies vadovai ne visai suvokia, kokia yra valstybės paskirtis. Valstybė nėra pati dėl savęs ir vadovų, o dėl žmonių, piliečių. Kiekviena valstybė savo žmonėms turi garantuoti – saugumą dėl išorės ir vidaus pavojų, socialinį saugumą, saugumą siekiant išlikti tauta, išsaugoti savo kalbą, raštą, kultūrą, religiją ir tradicijas, galimybę dirbti ir išlaikyti šeimą, tobulėti, mokytis ir mokyti savo vaikus, dalyvauti valdant ir ginant valstybę, turėti visas teises ir laisves, kurios nekenktų kitiems. Ar visa tai jau turime? Deja, dar ne.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai?

– Linkėčiau neatsisakyti, neatstumti nė vieno savo sūnaus, dukros, kad ir kur jie gyventų. Labiau puoselėti savo kalbą, raštą, kultūrą, istoriją ir tikėjimą. Nepamiršti ir nemenkinti žmonių, kurie Lietuvą kūrė, kuria ir kurs ateityje. Linkėčiau, jog Lietuvos vaikai, kad ir kur jie būtų, būtų dori, sąžiningi, darbštūs, protingi ir nesigėdytų savo krašto, kalbos, šaknų. Linkėčiau, kad jie iki paskutinės gyvenimo akimirkos žinotų, jog didžiausia laimė gali būti tik savo tautos lopšyje, Lietuvoje.