Sigitas Tamkevičius: apsilankydamas KGB požemiuose popiežius pasiųs subtilią žinią
1983 me­tais il­gus mė­ne­sius tar­do­mas KGB ka­lė­ji­me Vil­niaus cen­tre tuo­me­ti­nis Ky­bar­tų kle­bo­nas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius ne­ga­lė­jo nė su­sap­nuo­ti, kad po 35 me­tų jo ka­me­rą ap­lan­kys Šven­ta­sis Tė­vas.

Popiežius Pranciškus sekmadienį nusileis į buvusių KGB rūmų požemius, kad pagerbtų sovietų teroro aukas ir Bažnyčios pastangas ginti tikinčiųjų teises sovietų okupacijos metais.

Bažnyčios vadovas apsilankys Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje įrengtoje vyskupų kameroje ir keliose kitose patalpose, įskaitant šaudymo kamerą.

„Popiežiaus apsilankymas Laisvės kovų muziejuje yra labai reikšmingas. Jis subtiliai siunčia žinią, kad jam labai brangūs žmonės, kurie nešė kryžių“, – interviu BNS sakė S. Tamkevičius.

Ilgametis pogrindinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, nepriklausomoje Lietuvoje tapęs arkivyskupu, teigė, kad popiežiaus vizitas taip pat yra proga įvertinti Vatikano paramą sovietmečio disidentams, metusiems iššūkį okupaciniam režimui.

„Visi žinojo, kad Bažnyčia kovojo ne tik už savo teises, bet kartu ir už tautos teises“, – kalbėjo S. Tamkevičius.

– Popiežius muziejuje buvusiuose KGB rūmuose aplankys kamerą, kurioje kalėjote jūs. Ką jums reiškia šis popiežiaus gestas?

– Man asmeniškai tai labai mielas gestas. Jei prieš daugelį metų, kai sėdėjau tose kamerose saugumo požemiuose, kas nors būtų pasakę, kad po kelių dešimtmečių čia popiežius lankysis ir būsiu kartu su popiežiumi... tada būtų buvę smagu.

Popiežiaus apsilankymas Laisvės kovų muziejuje yra labai reikšmingas. Jis subtiliai siunčia žinią, kad jam labai brangūs žmonės, kurie nešė kryžių. Per KGB kalėjimą perėjo tūkstančiai mūsų geriausių lietuvių – tiek dvasiškių, tiek pasauliečių, daugybė sušaudytų, perėjusių tardymus, daug buvo išsiųsta į lagerius. Popiežiaus apsilankymas toje vietoje ir aukos už laisvę pagerbimas yra labai labai brangus.

– Kuo svarbi sovietinės okupacijos metais buvo Vatikano pozicija dėl nepripažinimo politikos, kuo svarbus buvo bendravimas su Lietuvos katalikų bažnyčia?

– Vatikano poziciją ypač pajutome, kai popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II. 1978-aisiais jis garsiai pasakė, kad bus „tylos Bažnyčios“ balsu. Per televiziją matėme, ką jis kalbėjo Lenkijoje. Atsiliepdami į tokį popiežiaus gestą mes, penki kunigai, įkūrėme Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Pajutome, kad už savo nugaros turime popiežių, kuris mus supranta, kad esame neužmiršti. Tuo metu Bažnyčia buvo spaudžiama, diskriminuojama, ypač mokyklose, inteligentai ir patys kunigai buvo verbuojami. Nuotaikos smarkiai pasikeitė, o kunigai tapo drąsesni.

– Kodėl nusprendėte leisti „Katalikų bažnyčios kroniką“?

– Buvome smarkiai spaudžiami, neturėjome net teisės katekizuoti vaikų, seminarija buvo suvaržyta, per metus leisdavo priimti tik penkis kandidatus iš visos Lietuvos. Mes, jauni kunigai, svarstėme, kaip pasipriešinti. Buvome po „geležine uždanga“, ir kilo mintis, kad tikslingiausia būtų, jei apie tai, kas vyksta Lietuvoje, sužinotų pasaulis.

Išsirutuliojo mintis rinkti faktus, kas vyksta visose Lietuvos vyskupijose, sudėti į krūvą ir mėginti tą leidinį perduoti į Vakarus. Mąstėme, kad jeigu Vakaruose pradės plačiau kalbėti, gal jie bus atsargesni. Ir mes pataikėme į taikinį. Visi nusikaltėliai savo nusikaltimus mėgsta daryti tamsoje, kad niekas nematytų ir negirdėtų.

Kai tik į sovietinio saugumo rankas pateko „Kronika“, iškėlė baudžiamąją bylą, prasidėjo kratos. Matėme pavojų, bet kartu matėme, kad tiksliai pataikėme į skaudamą vietą. Tikėjausi, kad gal porą metų pasiseks leisti – juk žinojome, kokias pajėgas, kiek informatorių turi saugumas. Bet Viešpats saugojo, ir „Kronika“ gyvavo 17 metų.

– Ar okupacijos metais katalikų Bažnyčia buvo prieglobstis tik tikintiesiems, ar atrama ir nuo tikėjimo nutolusiems žmonėms?

– Buvo inteligentų, kurie su Bažnyčia galbūt neturėjo tokio kontakto, bet Bažnyčia buvo kaip žaibolaidis. Po „Kronikos“ atsiradimo praėjus keleriems metams jau buvo 13 leidinių, visokių pakraipų, įskaitant tuos, kuriuos leido ne Bažnyčios žmonės.

Visada, kai sunkios sąlygos, bandoma glaustis prie tų, kurie atrodo stipresni, kurie yra užnugaris. Tuo metu Katalikų bažnyčios aktyvesni kunigai buvo atrama daugeliui žmonių, kurie mylėjo Lietuvą. Visi žinojo, kad Bažnyčia kovojo ne tik už savo teises, bet kartu ir už tautos teises.

– Tas žaibolaidis leido drąsiau pasireikšti disidentinei minčiai?

– Taip. Buvo momentas, kai truputėlį toliau nuo Bažnyčios esančiųjų buvome kritikuojami, kad „Kronika“ rūpinasi tik tikinčiųjų reikalais. Mums rūpėjo ir Lietuvos reikalai, bet buvome užėmę tokią poziciją, mąstėme: jei išsikovosime daugiau laisvės bažnytinėje srityje, automatiškai bus daugiau laisvės ir Lietuvoje. Praktika parodė, kad taip ir buvo.

Jei būtume atidžiai įsiklausę, ką popiežius kalbėjo, ir būtumėme mėginę tai daryti, tikriausiai, šiandien turėtumėme gerokai gražesnę Lietuvą.

– Pereikime į nepriklausomybės metus. Ką prieš ketvirtį amžiaus reiškė Jono Pauliaus II vizitas, praėjus vos kelioms dienoms po paskutinių rusų karių išvykimo iš Lietuvos?

– Mums Jono Pauliaus II apsilankymas buvo labai svarbus. Ką tik išriedėjo sovietiniai tankai, atgimimo banga... Bet tada jau buvo ir tam tikro pasimetimo. Siekdami laisvės žmonės mąstė, kad jau tuoj pat gyvens geriau, o tas geresnis gyvenimas dar buvo kažkur toli. Buvo nusivylimų. Jono Pauliaus II apsilankymas buvo vilties ženklas, sugebėjęs padrąsinti, nubrėžti gaires, kas laukia mūsų tame laisvės kelyje.

Žinoma, gaila, kaip paprastai dažnai atsitinka, geras pamokas mokiniai ne visada išmoksta, tik paskui pamato – į tą neatkreipė dėmesio, į aną. Jei mes visi, Bažnyčios ir ne Bažnyčios žmonės, būtumėme atidžiai įsiklausę, ką popiežius kalbėjo, ir būtumėme mėginę tai daryti, tikriausiai, šiandien turėtumėme gerokai gražesnę Lietuvą.

– Kaip per tą ketvirtį amžiaus, nuo vieno popiežiaus vizito iki kito, jūsų akimis keitėsi Bažnyčios vaidmuo, reikšmė Lietuvos visuomenei?

– Bažnyčios vaidmuo Sąjūdžio metais, nepriklausomybės pradžioje buvo pakankamai didelis, į Bažnyčią atėjo net ir ne vienas buvęs komunistas. Tada įsiklausymo buvo daug. Per nepriklausomybės laikotarpį daug kas keitėsi. Dabar gal tiek ir neįsiklausoma į Bažnyčios balsą, bet, manau, jo įtaka visuomenės gyvenime yra gana reikšminga.

Bažnyčios žmonės, vyskupai, labai aiškiai laikomės principų tiesiogiai nesikišti į politinius procesus, bet palaikome žmonių moralę, viltį. Šiandien daug matome Lietuvoje tokių žaizdų, sunkių dalykų. Bet jei ne Bažnyčios buvimas, jos įtaka žmonėms, manau, kad šiandien padėtis Lietuvoje būtų kur kas sunkesnė, nemažai daliai žmonių Bažnyčios įtaka yra pakankamai didelė. Norėti, kad visiems ji būtų didelė būtų – utopija.

– Kokios žinios iš popiežiaus Pranciškaus labiausiai reikėtų šios dienos Lietuvos visuomenei?

– Manau, turime daug bėdų, bet bene didžiausia bėda – vilties praradimas. Kai žmonės neturi vilties, tai labai stabdo jų darbus, jų veiklą. Popiežius Pranciškus tą viltį labai gerai sugeba transliuoti. Jei mes tą transliavimą pagausime, manau, tai bus labai reikšminga.

Net jeigu Lietuvos padėtis būtų dar kelis kartus sunkesnė, dauguma žmonių turėtų viltį. Mes perėjome ne tokius išbandymus: kolektyvizaciją, trėmimus, bet žmonės tos vilties kažkaip daugiau turėjo, mažiau buvo dejonių. Žmonės kukliai gyveno, bet ėjo į priekį. Jeigu šiandien kaip nors pasisektų žmonėse pažadinti stiprią viltį, tai ne tik Bažnyčiai, bet ir Lietuvai tai būtų labai labai gera.

– Ačiū už pokalbį.

S. Tamkevičius Vilniaus KGB kalėjime buvo kalinamas daugiau kaip pusę metų nuo 1983 metų gegužės. Jis buvo tardomas daugiau kaip 70 kartų, tardymai trukdavo iki šešių valandų. Sovietų teismas dėl antisovietinės propagandos S. Tamkevičiui skyrė dešimties metų bausmę, jis kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 metais S. Tamkevičius ištremtas į Sibirą, bet po pusmečio, prasidėjus perestroikai, buvo paleistas.

S. Tamkevičius 1991 metais buvo nominuotas vyskupu, 1996 metais paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.