Sieks, kad aukos ir budeliai nebūtų bevardžiai
Prie ma­si­nių žy­dų ka­pa­vie­čių Lie­tu­vo­je siū­lo­ma įreng­ti sten­dus, ku­riuo­se bū­tų skel­bia­mos ir nu­žu­dy­tų­jų pa­var­dės, ir kuo iš­sa­mes­nė in­for­ma­ci­ja apie eg­ze­ku­ci­jos vyk­dy­to­jus.

Iniciatyvą ketvirtadienį Seime pristatęs Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sako, kad šią idėją dar prieš metus iškėlė Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, ją jau kurį laiką puoselėja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), tačiau tam reikėtų padidinti centro finansavimą.

„Padaryti nėra lengva, nes nėra išsamių tyrinėjimų, negalima kiekvienoje vietoje tiksliai pasakyti, kas yra palaidota. Taip, yra tokie tyrinėjimai, yra dalis medžiagos, tačiau norint apeiti visą Lietuvą, pastatyti tokius stendus, kokį matote Leipalingyje, kaip pavyzdiniame, kaip memorialui, kuris turi pasklisti po visą Lietuvą, medžiagos neužtenka. Todėl akivaizdu, kad reikės finansuoti genocido centro veiklą, reikės lėšų ir mes jas surasime“, – teigė E. Jovaiša.

Pasak jo, iki šiol Lietuvoje buvo tik dvi masinės žydų palaidojimo vietos, kur galima perskaityti nužudytųjų pavardes. Anot E. Jovaišos, per metus tyrinėjimams, taip pat ir stendų įrengimui reiktų apie 86 tūkst. eurų – stenduose būtų ne tik pasakojama apie Holokaustą, šioje vietoje vykusias žudynes, bet ir pateiktos aukų pavardės, jų amžius, konkreti informacija apie žudynes vykdžiusius asmenis. Dar vienas stendas ką tik įrengtas Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje – oficialus jo atidarymas vyks penktadienį.

E. Jovaiša BNS teigė, kad tai yra „ateities projektas“, truksiantis ne vienerius metus. Jo nuomone, reikiamų lėšų galėtų skirti Vyriausybė, nedidinant LGGRTC biudžeto.

LGGRTC vadovė Teresė Birutė Burauskaitė tvirtino, kad centras yra jau seniai užsibrėžęs tikslą siekti, kad tiek nacių, tiek sovietų režimo „aukos nebūtų bevardės“. Anot jos, minimuose stenduose būtų pristatomas ir vietos žydų bendruomenių gyvenimas iki antrojo pasaulinio karo, taip pat, remiantis istoriniais šaltiniais, atsiminimais, įvardinti žudynių vykdytojai, nušviestas vietos gyventojų požiūris į Holokaustą.

„Kartais labai vienprasmiškai gyventojų elgesio pusė nušviečiama. Mūsų tikslas – kuo išsamiau ir visapusiškiau parodyti, kas vyko. Ne tik Kaune, Vilniuje, kur daug yra tyrinėjimų ir mūsų, ir Vakarų istorikų, pačių mūsų buvusių tautiečių, litvakų palikuonių prisiminimai ir istorijos. Reikia, kad būtų viskas, kas yra pasiekiama šiomis dienomis: visi dokumentai, liudijimai. Jei įsipareigotumėme tik pateikti visą sąrašą aukų (...), apie 80 proc. galima būtų įvardinti. Bet mums labai svarbu parodyti ir visus tuos procesus bei jų dalyvius, kad ta istorija būtų kiekvienoje vietoje“, – žurnalistams sakė ji.

Ji pripažįsta, kad tikslams pasiekti prireiktų ne vienerių metų. Anot T. Burauskaitės, LGGRTC talkintų ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, kiti, kurie „mato to darbo prasmę ir reikalingumą“.

LGGRTC duomenimis, Lietuvoje yra apie 200 masinių žydų kapaviečių.

Per Holokaustą Lietuvoje žuvo per 90 proc. iš daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvoje gyvenusių žydų. Mūsų dienomis Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. žydų.