Siekia ne kaltinti, bet kalbėtis apie lietuvius ir žydus
Pri­sta­ty­da­mas kny­gą „Mes ne­žu­dė­me“, žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Ar­ka­di­jus Vi­no­ku­ras sa­kė no­rė­jęs pa­teik­ti ge­no­ci­de da­ly­va­vu­sių žmo­nių vai­kų, anū­kų iš­gy­ve­ni­mus, o ne sa­vo. „Ši kny­ga man yra bū­das pa­sa­ky­ti, kad lai­kas kal­bė­tis, o ne kal­tin­ti“, – tvir­ti­no au­to­rius.

Lei­di­nį pri­sta­tant Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je bu­vo svars­to­ma, ar jis ga­li bū­ti til­tas tarp dvie­jų iš­kan­kin­tų tau­tų, žy­dų ir lie­tu­vių, sie­lų. A. Vi­no­ku­ro kny­gą „Mes ne­žu­dė­me“ 2017 me­tais iš­lei­do Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras.

R. Va­na­gai­tės kny­ga – kaip katalizatorius

Ren­gi­nio ve­dė­jas Gi­nas Da­ba­šins­kas au­to­riaus klau­sė, ar Rū­tos Va­na­gai­tės kny­ga „Mū­siš­kiai“ bu­vo tas im­pul­sas, pa­ska­ti­nęs sės­ti prie sa­vo ran­kraš­čio, ar tai bu­vo sa­va­ran­kiš­kas su­ma­ny­mas? „Min­tis par­ašy­ti kny­gą apie tai, kad lie­tu­viai nė­ra žyd­šau­džių tau­ta, jog vai­kai ne­kal­ti dėl tė­vų nu­si­kal­ti­mų, ki­lo se­niai, 1979 me­tais per dis­ku­si­ją Pa­sau­lio lie­tu­vių kong­re­se Miun­che­ne, ku­rio­je da­ly­va­vau kaip Šve­di­jos lie­tu­vių at­sto­vas“, – pa­sa­ko­jo A. Vi­no­ku­ras.

G. Da­ba­šins­kas tei­ra­vo­si, kaip kny­gos au­to­rius skam­bin­da­vo žmo­nėms, ku­riuos no­rė­jo kal­bin­ti, nes si­tua­ci­ja – pa­kan­ka­mai keb­li.

Au­to­rius pri­dū­rė, kad nuo jau­nys­tės lai­kų tarp drau­gų ir pa­žįs­ta­mų nė­ra an­ti­se­mi­tų. Tei­gė, kad min­tis apie kny­gą bren­do apie 30 me­tų. Sa­kė, jog R. Va­na­gai­tės kny­ga ta­po ka­ta­li­za­to­riu­mi. Ta­da A. Vi­no­ku­ras sė­do ra­šy­ti sa­vą­ją.

Kad su­pras­tų situaciją

„Kny­gos tiks­las nė­ra: „Sup­ras­ki­te ma­ne.“ Ne­no­riu, kad skai­ty­to­jai ma­ne su­pras­tų. No­riu, kad su­pras­tų si­tua­ci­ją, ku­rio­je vi­si esa­me. An­ta­go­niz­me yra dvi kan­čios. Kie­no di­des­nė, kie­no ma­žes­nė? – svars­tė lei­di­nio au­to­rius. – Kny­go­je no­rė­jau pa­teik­ti ge­no­ci­de da­ly­va­vu­sių žmo­nių vai­kų, anū­kų iš­gy­ve­ni­mus, o ne sa­vo. Tai pir­mas žings­nis – kal­bė­tis su tais, ku­rie nie­kuo dė­ti, ku­rie pa­tys yra au­kos – nu­si­kal­tė­lių tė­vų. Kal­bė­ti iš jų po­zi­ci­jos apie tai, kas juos jau­di­na.“

Pa­skam­bi­nęs žmo­gui ne­sa­ky­da­vo, kad jo tė­vas – nu­si­kal­tė­lis.

A. Vi­no­ku­ras tei­gė, kad lei­di­ny­je pri­sta­to­mi ir nu­si­kal­tė­liai, ku­rių pa­li­kuo­nis kal­bi­no. Prieš kiek­vie­ną po­kal­bį pa­teik­ta duo­me­nų iš Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo by­lų. Lei­di­ny­je yra ir au­to­riaus žo­dis skai­ty­to­jams. Skel­bia­ma ir apie žy­dus gel­bė­ju­sius lie­tu­vius, pri­pa­žin­tus Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liais. „Man bu­vo svar­bu pri­sta­ty­ti ir juos, nes jie ri­zi­ka­vo sa­vo ir sa­vo ar­ti­mų­jų gy­vy­be“, – sa­kė ra­šy­to­jas.

G. Da­ba­šins­kas tei­ra­vo­si, kaip kny­gos au­to­rius skam­bin­da­vo žmo­nėms, ku­riuos no­rė­jo kal­bin­ti, nes si­tua­ci­ja – pa­kan­ka­mai keb­li. A. Vi­no­ku­ras pri­mi­nė, kad kaip žur­na­lis­tas yra da­ręs daug in­ter­viu, tad tu­ri pa­tir­ties šio­je sri­ty­je. Tei­gė, jog pa­skam­bi­nęs žmo­gui ne­sa­ky­da­vo, kad jo tė­vas – nu­si­kal­tė­lis. Ne­ži­no­jo, ar tie, į ku­riuos krei­pia­si, aps­kri­tai no­rės kal­bė­ti, nes te­ma – la­bai jau­tri, skau­di, bai­si. A. Vi­no­ku­ras sa­kė, kad pri­sis­ta­ty­da­vo, kas esąs, pa­sa­ky­da­vo, kad no­rė­tų kal­bė­ti skaus­min­ga te­ma, pa­aiš­kin­da­vo, kad jei ne­no­ri, tu­ri tei­sę ne­šne­kė­ti ar­ba ne­vie­šin­ti sa­vo var­do, lik­ti ano­ni­mu. Leis­da­vo su­pras­ti, kad po­kal­bis bus apie skaus­min­gą pra­ei­tį. Kal­bė­tis su­ti­ko be­veik vi­si.

At­ver­ti pers­pek­ty­vą bendrabūviui

Kny­gos „Mes ne­žu­dė­me“ da­ly­va­vęs žur­na­lis­tas Vid­man­tas Va­liu­šai­tis aiš­ki­no, kur ma­to prob­le­mą dėl nu­si­kal­tė­liais va­di­na­mų as­me­nų: „Tie žmo­nės bu­vo nu­teis­ti pa­gal sve­ti­mos, Lie­tu­vą oku­pa­vu­sios vals­ty­bės tei­si­nius pa­grin­dus.“ Jis tei­gė ver­ti­nąs A. Vi­no­ku­rą už in­ten­ci­ją, pri­ta­ria tiks­lui nu­ties­ti til­tą su­si­kal­bė­ji­mui tarp lie­tu­vių ir žy­dų tau­tų, at­ver­ti pers­pek­ty­vą abie­jų tau­tų at­ei­čiai, bend­ra­bū­viui. Taip pat už sie­kį su­pras­ti aną lai­ko­tar­pį, kas ta­da da­rė­si, kad žy­dai pa­ma­ty­tų jį iš lie­tu­vių pers­pek­ty­vos, o lie­tu­viai – iš žy­dų. Ta­čiau V. Va­liu­šai­tis ma­no, jog svars­ty­ti­na, ar tam pa­si­rink­ta prie­mo­nė pa­tai­ko tiks­liai į de­šim­tu­ką.

Akimirka iš knygos "Mes nežudėme" pristatymo. Nacionalinės bibliotekos nuotrauka

Ne iš­il­gai, bet skersai

Gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro ge­ne­ra­li­nės di­rek­to­rės Te­re­sės Bi­ru­tės Bu­raus­kai­tės nuo­mo­ne, pri­sta­to­mos kny­gos pra­smė yra ta, kad tu­ri­me pra­dė­ti apie tai kal­bė­ti. „Man pa­aiš­kė­jo, kad le­dai jau yra kaž­kiek ap­tir­pę, – sa­kė ji. – Žmo­nės šia te­ma jau kal­ba. Net apie sa­vo ar­ti­muo­sius. Skau­džiai kal­ba, nes tai ir yra skau­du.“

Pa­sak Vil­niaus vie­šo­sios žy­dų bib­lio­te­kos va­do­vo Žil­vi­no Be­liaus­ko, sa­vy­je rei­kė­tų tu­rė­ti til­tus tarp mū­sų tau­tų – ta­pa­ty­bės, svei­ku­mo, san­ty­kio su gy­ve­ni­mu, eg­zis­ten­ci­ja, kal­bė­ji­mu apie pra­ei­tį.

G. Da­ba­šins­kas siū­lė pa­svars­ty­ti, ar A. Vi­no­ku­ro kny­ga „Mes ne­žu­dė­me“ yra vy­kęs, pa­to­gus, efek­ty­vus ins­tru­men­tas spręs­ti su­ar­tė­ji­mo prob­le­mą, ar to­kiu bū­du ga­li­ma nu­ties­ti til­tą, kaip iš­si­reiš­kė jos au­to­rius, tarp dvie­jų iš­kan­kin­tų tau­tų, žy­dų ir lie­tu­vių, sie­lų. „Ma­nau, kad til­tas gal dar ne­pas­ta­ty­tas, bet nu­spręs­ta, kad jis bus ne iš­il­gai upės, bet sker­sai“, – tei­gė T. B. Bu­raus­kai­tė. To­kios kny­gos at­si­ra­di­mą ji va­di­no ge­ru dar­bu.

Pa­sak Vil­niaus vie­šo­sios žy­dų bib­lio­te­kos va­do­vo Žil­vi­no Be­liaus­ko, sa­vy­je rei­kė­tų tu­rė­ti til­tus tarp mū­sų tau­tų – ta­pa­ty­bės, svei­ku­mo, san­ty­kio su gy­ve­ni­mu, eg­zis­ten­ci­ja, kal­bė­ji­mu apie pra­ei­tį. „E­sa­me pra­ei­ty­je ir da­bar­ty­je tuo pa­čiu me­tu“, – sa­kė jis. Kaip tei­gė Ž. Be­liaus­kas, jis aiš­kiai ma­to kny­gos mi­si­ją, kai per są­ly­tį su gi­mi­nai­čiais ro­do­ma, kad vi­si esa­me su­si­ję kaip tink­las, kad sė­di­me vie­no­je val­ty­je su tais, ku­rie žu­dė žy­dus. Bib­lio­te­kos va­do­vas kaip pa­vyz­dį mi­nė­jo Vo­kie­ti­ją, įvei­ku­sią tą ke­lią, kai vo­kie­čiai ga­li kal­bė­ti to­kia te­ma.

Ra­šy­to­jas Mar­kas Zin­ge­ris pa­brė­žė, kad A. Vi­no­ku­ro kny­gos vaid­muo da­ro­si su­pran­ta­mes­nis pra­plė­tus kon­teks­tą, su­tei­kus te­mai eu­ro­pi­nę, tarp­tau­ti­nę di­men­si­ją.

35 pašnekovai

Lei­di­nio ano­ta­ci­jo­je au­to­rius par­ašė: „Kny­go­je su­si­pa­žin­si­te su vai­kais, anū­kais, gi­mi­nė­mis tų, ku­rie žu­dė, kon­vo­ja­vo žu­dy­nių vie­tų link, plė­šė. De­ja, tarp nu­si­kal­tė­lių bu­vo jų tė­vai, dė­dės, se­ne­liai. Pa­šne­ko­vai da­li­ja­si skaus­mu, gė­da ir ne­re­tai – mei­le sa­vo tė­vams, apie ku­rių nu­si­kal­ti­mus nie­ko ne­ži­no­jo. Čia ne­ra­si­te kal­ti­ni­mų, prie­kaiš­tų, nes kal­buo­si su žmo­nė­mis, ku­rie yra pa­tys sa­vo tė­vų – nu­si­kal­tė­lių au­kos. Kny­ga skir­ta til­tui tarp mū­sų abie­jų tau­tų iš­kan­kin­tų sie­lų ties­ti.“

A. Vi­no­ku­ras pri­sis­ta­to kaip „žy­dų kil­mės bend­ra­pi­lie­tis, ku­rio te­tos, se­ne­liai nu­žu­dy­ti“. Kny­go­je – 35 pen­ki po­kal­biai, kaip ra­šo au­to­rius, „su žy­dų žu­di­kų ar ki­taip pri­si­dė­ju­sių prie ge­no­ci­do as­me­nų vai­kais ir ki­tais gi­mi­nai­čiais“.