Seimo „sveikatininkai“ tikina kyšių neimantys ir neduodantys
Ki­lus skan­da­lui po svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­trės Ri­man­tės Ša­la­še­vi­čiū­tės vie­šo pri­si­pa­ži­ni­mo prieš de­šimt me­tų per­da­vus „vo­ke­lį“ su pi­ni­gais ar­ti­mo žmo­gaus gy­dy­to­jui, ki­ti po­li­ti­kai vie­nin­gai gi­na­si nie­ka­da ky­šių ne­duo­dan­tys. Vis dėl­to Sei­mo Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­to na­riai, tarp ku­rių – ne­ma­žai me­di­kų, ne­nei­gia, kad pa­cien­tai ban­do „at­si­dė­ko­ti“ gy­dy­to­jams, o ir pa­tys gė­lių puo­kštės ar sal­dai­nių dė­žu­tės ky­šiu ne­lai­ko.

Sei­mo Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­to (SRK) vi­ce­pir­mi­nin­kas An­ta­nas Ma­tu­las, iki tap­da­mas par­la­men­ta­ru il­gus me­tus va­do­va­vęs Pa­sva­lio ra­jo­no cen­tri­nei li­go­ni­nei, pa­skui – Pa­sva­lio ra­jo­no pir­mi­nės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros cen­trui, pri­pa­žįs­ta, kad si­tua­ci­jos, kai pa­cien­tai ban­dy­da­vo įsiū­ly­ti ky­šius, ne­bu­vo re­tos. Esą žmo­nės ban­dy­da­vo kiš­ti „vo­ke­lius“ ir prieš ope­ra­ci­ją, ir po jos, bet me­di­kas jų griež­tai at­si­sa­ky­da­vo.

Do­va­na su „siurprizu“

„Pri­si­me­nu to­kį at­ve­jį. Pa­kvie­čia ma­ne se­su­tė į pro­ce­dū­ri­nį, sa­ko, mo­te­ris po ope­ra­ci­jos no­ri pa­si­kal­bė­ti. Pa­cien­tė, kaž­ką ran­ko­je su­spau­dus, ban­do kiš­ti į ma­no cha­la­to ki­še­nę. Aš at­si­sa­ki­nė­ju, pa­ga­liau ap­si­ka­bi­nu ją, sa­kau, kad ti­krai ne­im­siu, svar­bu, kad jūs pa­sveik­tu­mė­te. Tik iš­ei­nu, se­su­tė at­le­kia: dak­ta­re, pa­cien­tė šo­ka pro lan­gą! Iš ti­krų­jų ta mo­te­ris, jau ati­da­riu­si lan­gą, pri­sis­tū­mu­si kė­dę, ža­da šok­ti. Nu­ke­liu ją, o ta ver­kia: dak­ta­re, jūs ti­kriau­siai pa­ma­tė­te, aš no­rė­jau duo­ti ne tą, o ki­tą pi­ni­gą, ne­įsi­žeis­ki­te. Pa­si­ro­do, ji bu­vo pa­si­ruo­šu­si du „pa­ki­ši­mus“ – ke­lis po­pie­ri­nius li­tus tur­būt že­mes­nia­jam per­so­na­lui ir ke­lias­de­šimt do­le­rių man. Vėl pu­sę va­lan­dos ra­mi­nau, pra­šiau ne­že­min­ti ma­nęs pi­ni­gais. Pa­ga­liau klau­siu – na­mie kiau­les lai­ko­te? Ži­no­ma, lai­ko. Tai, sa­kau, at­neš­ki­te man, jei­gu jau taip svar­bu at­si­dė­ko­ti, na­mi­nių la­ši­nių“, – pa­sa­ko­jo A. Ma­tu­las.

Pa­sak par­la­men­ta­ro, tą­kart pa­cien­tė ti­krai at­ne­šė la­ši­nių, dar su­vy­nio­tų į lai­kraš­tį. Po dar­bo, A. Ma­tu­lo ko­le­goms su­si­rin­kus jo ka­bi­ne­te, kaž­ku­ris pa­sis­kun­dė, kad la­bai no­ri val­gy­ti. Čia vy­riau­sia­sis gy­dy­to­jas pri­si­mi­nė, kad ga­vo do­va­ną – la­ši­nių.

„Iš­vy­nio­ja­me juos, la­ši­niai jau at­ši­lę. O po lai­kraš­tį šliau­žio­ja dau­gy­bė kir­mi­nų! Ma­tyt, ne iš to ga­lo pa­ltį nu­ka­bi­no: žmo­nės bū­da­vo tau­pūs, se­nes­nius la­ši­nius pa­si­ka­bin­da­vo ar­čiau, švie­žes­nius to­liau, tai man taip ir kliu­vo“, – juo­kė­si A. Ma­tu­las.

Bu­vęs gy­dy­to­jas ne­nei­gia: ko­rup­ci­jos spąs­tai skau­dūs, ir dėl to­kios si­tua­ci­jos kal­tos abi pu­sės – tiek me­di­kai, ku­rie lei­džia su­pras­ti no­rin­tys „gau­ti“, tiek pa­cien­tai, ku­rie ti­ki, jog ne­su­mo­kė­ję bus blo­giau pri­žiū­ri­mi.

Vis dėl­to A. Ma­tu­las ne­slė­pė ir pats at­si­dė­ko­jęs jį gy­džiu­siems me­di­kams. „Gal ne­pris­kal­bė­siu, kaip mi­nis­trė, bet kai prieš ke­le­rius me­tus man bu­vo at­lik­ta tul­žies ope­ra­ci­ja, ją da­rė ma­no drau­gai. Tai­gi, iš­ra­šy­tas na­mo, pa­kvie­čiau vi­są ko­man­dą pie­tų, už­sa­kiau val­gyk­lo­je. Vis dėl­to di­džiau­sia pa­dė­ka me­di­kui yra gra­žus „a­čiū“, – tei­gė SRK pir­mi­nin­kės pa­va­duo­to­jas.

Gė­lių ky­šiu nelaiko

Par­la­men­ti­nio SRK na­rė, ha­bi­li­tuo­ta bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė, pro­fe­so­rė Vi­da Ma­ri­ja Čig­rie­jie­nė, iki dar­bo Sei­me va­do­va­vu­si Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to (da­bar – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to) kli­ni­kos On­ko­gi­ne­ko­lo­gi­jos sek­to­riui ir­gi pri­ta­ria, kad pa­cien­tai ban­do ne­šti „vo­ke­lius“. „Ma­no po­zi­ci­ja to­kia: ne­rei­kia duo­ti ir ne­rei­kia im­ti“, – tei­gė pro­fe­so­rė.

Ta­čiau, V. M. Čig­rie­jie­nės ma­ny­mu, gė­lės ar pa­ties par­ašy­ta kny­ga, kaip pa­gar­bos ženk­las per­duo­ti me­di­kui – vi­sai ki­tas rei­ka­las. „Gė­lės, ma­nau, ki­tas da­ly­kas: ypač mo­te­riai gau­ti gė­lių iš ko­kio vy­ro, ku­rio žmo­ną ope­ra­vai – tai fan­tas­ti­ka, taip jis įver­ti­na ma­ne ir kaip mo­te­rį, ir kaip dak­ta­rę. Jei kal­bė­si­me apie sal­dai­nius ar ka­vos dė­žu­tę, tai dar rei­kia įver­tin­ti, kiek jie kai­nuo­ja. Ta­čiau jei pa­cien­tas, jau iš­vyk­da­mas, nu­spren­džia per­so­na­lą pa­vai­šin­ti sal­dai­niais – kaip tai ver­tin­ti? Aš to ky­šiu ne­lai­ky­čiau. Pa­ti gal ir ga­vu­si esu tų sal­dai­nių – bet sten­giau­si ne­im­ti: jei kas pa­lik­da­vo, tai su­val­gy­da­vo vi­sas per­so­na­las“, – aiš­ki­no ji.

Par­la­men­ta­rė Vi­li­ja Fi­li­po­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo nė kar­to ne­su­si­dū­ru­si su si­tua­ci­ja, kai gy­dy­to­jas bū­tų rei­ka­la­vęs ky­šio ar bent už­si­mi­nęs, kad pa­gei­dau­tų „at­si­dė­ko­ji­mo“. Ta­čiau, pa­sak po­li­ti­kės, su­si­tik­da­ma su rin­kė­jais, ji daž­nai, ypač, iš vy­res­nių žmo­nių, iš­girs­ta pa­de­ja­vi­mus, kad „dak­ta­rams rei­kia ne­šti“.

„Ta­da sa­kau tai, kuo pa­ti ti­kiu: ar nors vie­nas chi­rur­gas, pa­si­gul­dęs pa­cien­tą ant sta­lo, jį ty­čia pa­pjaus tik to­dėl, kad tas ne­da­vė ky­šio, ar anes­te­zio­lo­gas ty­čia nu­ma­rins? Rei­kia keis­ti mąs­ty­mą“, – įsi­ti­ki­nu­si V. Fi­li­po­vi­čie­nė.

Vis dėl­to po­li­ti­kė taip pat pri­pa­žįs­ta ne­šu­si gė­lių ją pri­žiū­rė­ju­sioms se­se­lėms. „Ma­nau, at­si­dė­ko­jant nu­neš­ti gė­lių me­di­ci­ni­niam per­so­na­lui, kad jiems die­na bū­tų skaid­res­nė, ti­krai joks nu­si­žen­gi­mas“, – kal­bė­jo ji.

Ko­le­gei an­tri­no ir taip pat SRK dir­ban­ti Al­ma Mon­kaus­kai­tė. „Gė­lių puo­kštę esu nu­ne­šu­si sa­vo drau­gėms gy­dy­to­joms, ki­tiems – ne. Ne­ma­nau, kad gė­lės ar sal­dai­nių dė­žu­tė – di­de­lis nu­si­žen­gi­mas. Vi­sa­me pa­sau­ly­je pa­cien­tai pa­dė­ko­ja gy­vy­dot­jams. De­ja, mū­sų vi­suo­me­nė tu­ri ir ne­gra­žių tra­di­ci­jų. O tai, kad jas pa­lai­ko­me – mū­sų pa­čių men­ta­li­te­to prob­le­ma“, – kal­bė­jo po­li­ti­kė.

Ma­to kar­tų takoskyrą

Sei­mo SRK na­rys Ju­ras Po­že­la įsi­ti­ki­nęs, kad at­si­dė­ko­ti me­di­kams ar rei­ka­lau­ti to­kio at­si­dė­ko­ji­mo dau­giau lin­kę vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vai. „Sa­ve pri­ski­riu jau­nes­nia­jai kar­tai, ku­ri lai­ko­si šiek tiek ki­to­kio po­žiū­rio į ky­šius. La­bai džiau­giuo­si, kad su tuo ne­ten­ka su­si­dur­ti. Nors, ži­no­ma, sa­vo ap­lin­ko­je te­ko gir­dė­ti apie įvai­rias si­tua­ci­jas, ypač se­nes­niais lai­kais. Ma­nau, tai dau­giau tai vy­res­nės kar­tos, au­gu­sios ki­tais lai­kais, ki­to­je ap­lin­ko­je, kur ver­ty­bės bu­vo ki­to­kios, prob­le­ma“, – aiš­ki­no jis.

Po­li­ti­ko ma­ny­mu, ne­si­bai­gian­čias ky­ši­nin­ka­vi­mo is­to­ri­jas le­mia tai, kad lie­tu­vos vi­suo­me­nė­je vis dar ne­įsit­vir­ti­na nu­li­nė to­le­ran­ci­ja ko­rup­ci­jai. „Mū­sų vi­suo­me­nė­je brė­žia­ma tam ti­kra ri­ba, iki ku­rios at­si­ly­gin­ti tar­si ga­li­ma. Skai­čiau apk­lau­są: vos ne 90 pro­cen­tų žmo­nių par­eiš­kė ne­ma­tan­tys prob­le­mos ta­me, kad gy­dy­to­jams „at­si­ly­gi­na­ma“. To­kį po­žiū­rį rei­kia rau­ti su šak­ni­mis“, – aiš­ki­no J. Po­že­la.