Seime prisimintas Dievo ir Tėvynės karys
Šį mė­ne­sį re­zis­ten­tui, po­li­ti­niam ka­li­niui, Ti­kin­čių­jų tei­sėms gin­ti ka­ta­li­kų ko­mi­te­to ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo na­riui, mon­sin­jo­rui Al­fon­sui Sva­rins­kui bū­tų su­ėję 90 me­tų. 

Šio tau­raus lie­tu­vio po­vei­kis at­sisk­leis ki­tų pi­lie­čių gy­ve­ni­muo­se, Sei­me vy­ku­sia­me gi­mi­mo me­ti­nių mi­nė­ji­mo ren­gi­ny­je sa­kė is­to­ri­kas, pro­fe­so­rius An­ta­nas Ty­la. Jis pri­mi­nė, kad mon­sin­jo­ras so­viet­me­čiu bu­vo tris kar­tus teis­tas (1946 m., 1958 m. ir 1983 m.) bei ka­lin­tas, at­ro­dė, kad „gu­la­gas ne­ga­lė­jo eg­zis­tuo­ti, ne­tu­rė­da­mas A. Sva­rins­ko“, ku­ris sa­vo dar­bais grio­vė so­vie­ti­nę im­pe­ri­ją. Jis su­kū­rė daug „dar­bo vie­tų“ šni­pams, agen­tams, sek­liams, iš­da­vi­kams. Svar­bu tai, kad re­zis­ten­tas tu­rė­jo tri­bū­ną – sa­kyk­lą baž­ny­čio­je, jo pa­moks­lus sek­liai įra­ši­nė­da­vo. Vi­si ži­no­jo, kad oku­pa­ci­nis re­ži­mas pa­žei­džia ti­kin­čių­jų tei­ses, ta­čiau A. Sva­rins­kas tai pri­sta­ty­da­vo kaip žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mą, iš­ryš­kin­da­mas nu­si­kals­ta­mą ti­kro­vę ir par­ody­da­mas, jog de­mo­kra­ti­ja eg­zis­tuo­ja tik po­pie­riu­je. Mon­sin­jo­ras ak­ty­viai vei­kė ir at­kū­rus Ne­prik­lau­so­my­bę, dė­jo pa­stan­gas ir lė­šas, kad ša­ly­je bū­tų įam­žin­tas par­ti­za­nų at­mi­ni­mas. Iš­ti­ki­mas Lie­tu­vos pi­lie­tis, sie­kęs vi­sų su­si­tel­ki­mo kil­niems Lie­tu­vos tiks­lams, anot A. Ty­los, yra pa­vyz­dys po­li­ti­kams, ži­niask­lai­dai, ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms ir vi­siems čia gy­ve­nan­tiems.

Mon­sin­jo­ro bend­ra­žy­gis vys­ku­pas Jo­nas Kau­nec­kas džiau­gė­si, kad Sei­me mi­ni­mas A. Sva­rins­ko at­mi­ni­mas, įver­ti­na­mas jo gy­ve­ni­mas, ati­duo­tas Die­vui ir tė­vy­nei. Pa­sak jo, la­biau­siai rei­kia ža­vė­tis ne­pa­lau­žia­mu tvir­tu­mu, ku­riuo pa­si­žy­mė­jo ši as­me­ny­bė, ne­pa­si­da­vu­si po tar­dy­mų, kan­ki­ni­mų, ne­lais­vės me­tų: „Dėl Die­vo ir Tė­vy­nės nie­kas ne­bai­su“. Šiais lais­vės lai­kais, kaip sa­kė vys­ku­pas, mon­sin­jo­rui ne­re­tai prie­kaiš­tau­da­vo, kad jis per aš­triai kal­bąs, ta­čiau jis at­si­sa­ky­da­vo švel­nin­ti to­ną. J. Kau­nec­kas pri­si­mi­nė, kaip sy­kį so­viet­me­čiu apie 1980-uo­sius pog­rin­di­nė or­ga­ni­za­ci­ja „Eu­cha­ris­ti­jos bi­čiu­liai“ mel­dė­si už ku­ni­gus, vys­ku­pus ir A. Sva­rins­kas nu­švi­to džiaugs­mu, iš­gir­dęs žo­džius, ku­riuos sa­kė jau­ni žmo­nės: kad ku­ni­gai kal­bė­tų, kai ki­ti ty­li, ti­kė­tų, kai vi­si abe­jo­ja, duo­tų, kai vi­si gro­bia, at­sta­ty­tų krū­ti­nę, kai vi­si bė­ga…

Kar­tu su Juo­zu Zdebs­kiu, Bro­niu­mi Lau­ri­na­vi­čiu­mi krū­ti­nę at­sta­tė ir A. Sva­rins­kas. Kaip ga­li­ma juo ne­si­ža­vė­ti, klau­sė vys­ku­pas: „No­rė­čiau vi­są Lie­tu­vą par­agin­ti at­si­liep­ti į mon­sin­jo­ro idea­lus, kai daug kur ne­bė­ra at­si­lie­pi­mo, tei­sin­gu­mo“. Vys­ku­pas pa­žy­mė­jo, jog svar­bu įam­žin­ti A. Sva­rins­ko at­mi­ni­mą, su­tvar­kant jo bu­tą Vil­niu­je Od­mi­nių gat­vė­je, ku­ris svar­bus vi­sai Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės is­to­ri­jai. Anks­čiau jis pri­klau­sė pre­la­tui, že­mės ūkio mi­nis­trui My­ko­lui Kru­pa­vi­čiui, jau tar­pu­ka­riu ten kur­ta Lie­tu­vos lais­vės vi­zi­ja. Taip pat J. Kau­nec­kas kvie­tė Lie­tu­vos gy­ven­to­jus nu­vyk­ti į mon­sin­jo­ro įkur­tą Di­džio­sios Ko­vos apy­gar­dos par­ti­za­nų par­ką Kad­rė­nų kai­me, Uk­mer­gės ra­jo­ne, tuo pa­čiu ap­lan­ky­ti ir ne­to­lie­se esan­tį jo ka­pą. Vys­ku­pas ste­bė­jo­si ir Vy­riau­sy­bės bei Sei­mo abe­jin­gu­mu dėl so­vie­tų nu­žu­dy­tų Pir­mo­sios res­pub­li­kos mi­nis­trų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo.

Ki­tas bend­ra­žy­gis, vie­nas „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ lei­dė­jų bei pla­tin­to­jų Pe­tras Plum­pa sa­kė, kad mon­sin­jo­ras ko­vo­jęs ne prieš val­džią, o už sa­vo tė­vy­nę, ti­kė­ji­mą. Pri­si­mi­nė, kad šį as­me­nį vi­sa­da ly­dė­ju­si sma­gi nuo­tai­ka, o vi­so gy­ve­ni­mo pa­grin­das bu­vo ge­ros va­lios nuo­sta­ta. Nors tu­rė­jo daug kny­gų, mo­kė­si, stu­di­ja­vo, nie­kuo­met ne­pre­ten­da­vo į in­te­lek­tua­lo sta­tu­są, svar­biau­sia jam bu­vo mo­ra­li­nė lai­ky­se­na. „Mei­lės dva­sia tė­viš­kei, sa­vo šei­mai jam iš­sip­lė­tė į vi­są tau­tą ir tė­vy­nę. […] Jo ti­kė­ji­mas ir pa­trio­tiz­mas ėjo ly­giag­re­čiai. Nė vie­no, nė ki­to ne­ža­dė­jo iš­si­ža­dė­ti, to­dėl nė­jo nei į mo­ra­li­nius, nei į po­li­ti­nius komp­ro­mi­sus“, – kal­bė­jo P. Plum­pa. Kai kas kri­ti­kuo­da­vo, kad jis bu­vęs po­li­ti­kuo­jan­čiu ku­ni­gu, ta­čiau A. Sva­rins­kas ne­ga­lė­jo ne­si­kiš­ti į tau­tos gy­ve­ni­mą, nes su­pra­to ją kaip šei­mą. Mon­sin­jo­ras jau­tė par­ei­gą da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je, nes vi­si žmo­nės jam bu­vo bran­gūs, tei­gė P. Plum­pa.

Par­la­men­ta­ras Ry­tas Kup­čins­kas pri­sta­tė fo­tog­ra­fi­jų par­odą, ku­rio­je – mon­sin­jo­ro gy­ve­ni­mo ir Lie­tu­vos is­to­ri­jos aki­mir­kos. Nuo­trau­kų eks­po­zi­ci­ja su­rink­ta iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo, Lie­tu­vos cen­tri­nio vals­ty­bės, Lie­tu­vos ypa­tin­go­jo ar­chy­vų, mons. A. Sva­rins­ko ir sig­na­ta­rės Bi­ru­tės Va­lio­ny­tės as­me­ni­nių ar­chy­vų, Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jaus. Ren­gi­nio me­tu, ku­rį or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bas, kon­cer­ta­vo Kau­no Svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to folk­lo­ro an­samb­lis „Ku­po­lė“.

Mons. A. Sva­rins­kas gi­mė 1925 me­tų sau­sio 21 die­ną Kad­rė­nuo­se. So­vie­ti­nio sau­gu­mo par­ei­gū­nų dėl pog­rin­di­nės veik­los pra­dė­tas per­se­kio­ti dar stu­di­jų Kau­no se­mi­na­ri­jo­je me­tais, iš­ėjo par­ti­za­nau­ti, ta­po Ša­rū­no par­ti­za­nų gru­pės ry­ši­nin­ku. 1946 me­tais areš­tuo­tas, tris mė­ne­sius tar­dy­tas ir žiau­riai kan­kin­tas, de­šimt me­tų ka­lė­jo Abe­zės la­ge­ry­je, ten vys­ku­po Pra­nciš­kaus Ra­ma­naus­ko slap­ta įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Su­grį­žęs į Lie­tu­vą čia dir­bo tik po­rą me­tų, mat vėl bu­vo areš­tuo­tas ir nu­teis­tas še­še­rius me­tus ka­lė­ti Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se. At­ga­vęs lais­vę grį­žo į tė­vy­nę, nuo­lat bu­vo se­ka­mas sau­gu­mo, tar­na­vo įvai­rio­se par­api­jo­se, bend­ra­dar­bia­vo pog­rin­di­nia­me lei­di­ny­je „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­ka“, ska­ti­no ti­kin­čiuo­sius gin­ti sa­vo pi­lie­ti­nes tei­ses ir Baž­ny­čios lais­vę, ren­gė ti­kin­čių­jų ei­se­nas ir re­li­gi­nes iš­kil­mes. A. Sva­rins­kas mi­rė 2014 me­tų lie­pos 17 die­ną Vil­niu­je.