Seime minimos Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės
Šian­dien Sei­me vyks­ta mi­nė­ji­mas, skir­tas Pre­zi­den­to, Mi­nis­tro Pir­mi­nin­ko, Stei­gia­mo­jo Sei­mo, I-III Sei­mų na­rio, pub­li­cis­to Ka­zio Gri­niaus 150-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms.

Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pra­nckie­tis svei­ki­ni­mo kal­bo­je sa­kė, jog esa­me pa­si­rin­kę G. Gri­niaus kryp­tį – de­mo­kra­ti­ją: „Šis Ka­zio Gri­niaus ir mū­sų pa­si­rin­ki­mas yra di­džiau­sia ver­ty­bė, nes tik ei­da­mi to­kiu ke­liu ku­ria­me ga­li­my­bių ir ge­ro­vės Lie­tu­vą. Tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi Pre­zi­den­tui Ka­ziui Gri­niui už tai, kad jis mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­ją kū­rė aiš­kiai su­vok­da­mas po­li­ti­nes ap­lin­ky­bes kai­my­ni­nė­se ša­ly­se ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, su­vok­da­mas, ką ga­li kiek­vie­nas esan­tis ša­lia, ir stra­te­giš­kai nu­ma­tė to­kias sa­vo dar­bų pa­sek­mes.

Mi­nė­da­mi 150-ąsias Ka­zio Gri­niaus gi­mi­mo me­ti­nes, mes pri­si­me­na­me jį kaip po­li­ti­ką, ku­ris iš­ki­liai pri­sta­tė vi­suo­me­nei de­mo­kra­ti­jos ir įsta­ty­mo bend­rys­tės nau­dą, sa­ky­da­mas, kad ši są­vei­ka yra prie­mo­nė, ku­ri stip­ri­na vals­ty­bę, pa­de­da jai aug­ti, to­bu­lė­ti.

Prieš de­vy­nis de­šimt­me­čius Pre­zi­den­tas Ka­zys Gri­nius sa­kė: „De­mo­kra­ti­jai rei­kia de­mo­kra­tų“, to­kių žmo­nių, ku­rie su­vo­kia, kad <...>“ rei­ka­lin­ga tai­kin­tis pri­pras­ti prie mū­sų įsta­ty­mų, rei­ka­lin­ga žiū­rė­ti, kad, taip sa­kant, ne Kons­ti­tu­ci­ją lenk­ti į sa­ve, bet sa­ve lenk­ti į Kons­ti­tu­ci­ją“.

Jo nuo­mo­ne, Lie­tu­vai, mąs­tan­čiai apie at­ei­tį, vi­sa­da rei­kia ir rei­kės žmo­nių, ku­rie yra ve­di­ni kil­nių, drą­sių tiks­lų ir ne­bi­jo tar­tis.

„Tie, ku­rie kal­ba­si, yra stip­rūs“, – sa­kė jis. To­kių žmo­nių rei­kia ir šian­dien. Ti­kiu, kad mes – nau­ja­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas ir Vy­riau­sy­bė – pa­tei­sin­si­me Ka­zio Gri­niaus, kar­tu ir vi­sos mū­sų vi­suo­me­nės lū­kes­čius.“

V. Pra­nckie­tis ra­gi­na pa­si­sem­ti iš­min­ties ir po­li­ti­nės fi­lo­so­fi­jos iš Ka­zio Gri­niaus veik­los. „Lin­kiu, kad ir apie mū­sų vi­sų dar­bus at­ei­ties kar­tos su pa­si­di­džia­vi­mu kal­bė­tų po 150 me­tų, kaip tai da­ro­me mes, mi­nė­da­mi gar­bin­gą šio gar­bin­go po­li­ti­ko su­kak­tį.“

Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus sa­vo šven­ti­nė­je kal­bo­je kal­bė­jo apie K. Gri­nių kaip apie švie­saus at­mi­ni­mo pre­zi­den­tą: „<...>ši as­me­ny­bė ma­no at­min­ty­je ir min­ty­se vi­sa­da iš­ky­la pa­čia šil­čiau­sia, pa­čia gra­žiau­sia dva­sia. Apie šį iš­skir­ti­nį žmo­gų pa­sa­ky­ta daug iš­skir­ti­nių žo­džių, par­ašy­ta daug straips­nių, kny­gų – ir vi­sus juos jun­gia bū­tent švie­sa. Žmo­gaus švie­sa, hu­ma­niš­kų ver­ty­bių švie­sa, są­ži­nin­go gy­ve­ni­mo švie­sa.“

Pre­zi­den­tas V. Adam­kus pri­si­mi­nė K. Gir­niaus biog­ra­fi­ją ir jo dar­bus: „<...>K. Gri­nius itin įdo­mus kaip as­me­ny­bė, su­jun­gu­si dvi tau­tos gy­ve­ni­mo epo­chas – XIX am­žiaus tau­ti­nį at­gi­mi­mą ir Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos kū­ri­mą. K. Gri­niaus tė­vai pri­klau­sė tai kar­tai, ku­ri tur­būt la­biau­siai nu­ken­tė­jo nuo ca­ri­nės Ru­si­jos rep­re­si­jų, pra­lai­mė­jus 1863-ųjų me­tų su­ki­li­mą. Vie­no iš vie­nuo­li­kos Gri­nių vai­kų – K. Gri­niaus – vai­kys­tė su­ta­po su vie­nu niū­riau­sių tau­tos is­to­ri­jos lai­ko­tar­pių.

Tau­ta bu­vo be sa­vo raš­to, be sa­vo stu­den­tų, en­gia­ma ir ru­si­na­ma. Ta­čiau tai, už ką tė­vų kar­ta ko­vo­jo, sa­ky­čiau, iš­tie­sin­tais dal­giais, užau­gu­si K. Gri­niaus kar­ta ėmė ko­vo­ti spaus­din­tu žo­džiu – per sie­ną per­neš­to­mis kny­go­mis, vi­suo­me­ni­nė­mis kul­tū­ros drau­gi­jo­mis, ir pa­ga­liau – lie­tu­vių kul­tū­ri­niu ir tau­ti­niu at­gi­mi­mu.

Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus „Auš­ra“, ta­pu­si im­pul­su veik­ti. Ir „Var­pas“ – kaip nuo­la­ti­nis rū­pes­tis ir at­sa­ko­my­bė, kaip ne­si­bai­gian­ti tal­ka kar­tu su Vin­cu Ku­dir­ka, Po­vi­lu Vi­šins­kiu, Fe­li­ci­ja Bort­ke­vi­čie­ne, Jur­giu Šau­liu, bro­liais Vi­lei­šiais, Že­mai­te ir dau­gy­be ki­tų lie­tu­vy­bės gai­vin­to­jų. K. Gri­nius po V. Ku­dir­kos mir­ties lei­džiant „Var­pą“, pe­rė­jo tur­būt vi­sas įma­no­mas lei­dė­jo po­zi­ci­jas: bū­rė ko­lek­ty­vą, rū­pi­no­si ran­kraš­čiais ir lė­šo­mis, pats re­da­ga­vo straips­nius ir iš­ti­sus nu­me­rius, pats ra­šė – daž­nai skir­tin­gais sla­py­var­džiais už­pil­dy­da­mas lei­di­nio di­džią­ją da­lį.

Bū­tent čia, „Var­po“ pus­la­piuo­se, 1914 me­tais, kai dau­ge­liui aukš­čiau­sia Lie­tu­vos su­ve­re­ni­te­to for­ma at­ro­dė au­to­no­mi­ja, K. Gri­nius pa­skel­bia straips­nį „A­pie ša­lies ne­pri­gul­my­bę“, ku­ria­me, be ki­ta ko, par­ašy­ti to­kie žo­džiai (kal­ba ne­tai­sy­ta):

„I­šei­na, kad šiaip ar taip žiū­rint, Lie­tu­vos au­to­no­mi­jos ir net po­li­tiš­ko­sios ne­pri­gul­my­bės klau­si­mas nė­ra ne­iš­pil­do­ma sva­jo­nė, uto­pi­ja ar­ba koks tai ne­pa­sie­kia­mas idea­las. Jos įvyk­dy­ni­mas yra ga­li­mas, ži­no­ma, jei­gu pa­tys lie­tu­viai bus to ver­ti“.

Pri­me­nu – 1914-ie­ji me­tai, pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­rės. K. Gri­nius ana­li­zuo­ja ga­li­mą Eu­ro­pos vaiz­dą po di­džių­jų per­var­tų, ver­ti­na Bal­ti­jos vals­ty­bių pers­pek­ty­vas ir da­ro tai la­bai taik­liai. To­dėl daug is­to­ri­kų bū­tent K. Gri­niui pri­ski­ria Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės idė­jos pri­ori­te­tą.

Šian­dien tai skam­ba gra­žiai ir pa­ky­lė­tai, ta­čiau tais me­tais K. Gri­nius už sa­vo veik­lą mo­kė­jo la­bai skau­džiai – kra­to­mis ir rep­re­si­jo­mis, su­ėmi­mu, trem­ti­mi, ka­lė­ji­mu.

O skau­džiau­sią tra­ge­di­ją iš­gy­ve­no, kai pi­lie­ti­nio ka­ro dras­ko­mo­je Ru­si­jo­je nuo bol­še­vi­kų ran­kos žu­vo jo pir­mo­ji žmo­na Joa­na ir duk­tė Gra­ži­na, kai dar po pu­sės me­tų pa­lai­do­jo sa­vo de­šimt­me­tį sū­nų Jur­gį. Aš sau iki šiol ne­at­sa­kiau į klau­si­mą, ar ne iš čia ki­lo šio žmo­gaus dva­si­nė ra­my­bė, nu­si­tei­ki­mas dirb­ti, pa­si­ti­kė­ji­mas žmo­nė­mis kon­kre­čiai ir žmo­giš­ku­mu aps­kri­tai.

Ar ne to­dėl lem­tin­gais 1926-ai­siais, per sa­vo gim­ta­die­nį pri­vers­tas at­si­sa­ky­ti ei­na­mų par­ei­gų, K. Gri­nius su­ti­ko de­mo­kra­tiš­kai per­duo­ti Pre­zi­den­to par­ei­gas. Jis sa­vo aki­mis ma­tė, kas yra pi­lie­ti­nis ka­ras, Jis ge­riau už ki­tus ži­no­jo žmo­gaus gy­vy­bės ver­tę ir kai­ną. Jis iš ti­krų­jų bu­vo hu­ma­nis­tas, de­mo­kra­tas, li­be­ra­las – tik ne siau­ra par­ti­ne, o ver­ty­bi­ne pra­sme. Kaip ne kar­tą esu sa­kęs, žmo­gus, sa­vo mąs­ty­mu ir nuo­sta­to­mis ge­ro­kai ap­len­kęs sa­vo is­to­ri­nę ir po­li­ti­nę rea­ly­bę.

Be­je, ne­trūks­ta ir dar­bų, įro­dan­čių K. Gri­niaus po­li­ti­ko ta­len­tą. Jis 1920 m. ta­po Vy­riau­sy­bės va­do­vu nu­nio­ko­to­je, ka­ro pa­da­ri­nių nu­alin­to­je Lie­tu­vo­je, su­nkiai spren­džian­čio­je su­nkiau­sias vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos už­duo­tis. Ta­čiau 6-ojo Vy­riau­sy­bės ka­bi­ne­to dar­bai ne­gin­či­ja­mi: tarp­vals­ty­bi­nė su­tar­tis su Ru­si­ja, lei­du­si Lie­tu­vai su­si­telk­ti ties ūkio, ka­riuo­me­nės, kraš­to tvar­ky­mo klau­si­mais. Su­tar­tis su Lat­vi­ja, ku­rios dė­ka mes ir šian­dien tu­ri­me Ma­žei­kius ir Pa­lan­gą. Vals­ty­bė­je at­si­ra­do Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tas, Lie­tu­vos dra­mos tea­tras, pra­dė­ta rea­liai rū­pin­tis Čiur­lio­nio pa­veiks­lų sau­go­ji­mu ir t.t.

O svar­biau­sia – pra­dė­tos kur­ti de­mo­kra­ti­nio ša­lies val­dy­mo tra­di­ci­jos. Sim­bo­liš­ka, kad K. Gri­nius ta­po pir­muo­ju Mi­nis­tru Pir­mi­nin­ku, pa­skir­tu jau Sei­mo, o ne Ta­ry­bos.

Sim­bo­liš­ka, kad bū­tent jis es­min­gai pri­si­dė­jo ren­giant 1922-ųjų Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ją. Sim­bo­liš­ka ir iš­kal­bin­ga, kad jis tai­kiai per­da­vė Pre­zi­den­to par­ei­gas, tik­tai iš­ga­vęs raš­tiš­ką An­ta­no Sme­to­nos ir Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro pa­ža­dą, kad Kons­ti­tu­ci­ja ne­bus lau­žo­ma.

Daug yra gy­ve­ni­mo sri­čių, apie ku­rias kal­bant ten­ka mi­nė­ti K. Gri­niaus pa­var­dę ir pri­dur­ti – pir­ma­sis. Ar­ba vie­nin­te­lis. Žmo­gus, na­cių oku­pa­ci­jos me­tais gel­bė­jęs žy­dus ir ta­pęs Pa­sau­lio Tei­suo­liu. Žmo­gus, gy­ven­da­mas jau Ame­ri­ko­je, ra­šęs pe­ti­ci­jas ga­lin­gų­jų vals­ty­bių va­do­vams dėl Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos ir rei­ka­lau­da­mas „sus­tab­dy­ti ne­su­val­do­mą lie­tu­vių tau­tos žu­dy­mą“. Žmo­gus, sto­vė­jęs prie ne vie­nos par­ti­jos iš­ta­kų.

Vi­sa tai, ne­abe­jo­ju, dar su­lauks de­ra­mo Lie­tu­vos dė­me­sio ir įver­ti­ni­mo. Apie Pre­zi­den­tą K. Gri­nių dar bus ra­šo­mos kny­gos ir ku­ria­mi fil­mai. Na o aš nuo­šir­džiai dė­ko­ju li­ki­mui už as­me­ni­nę pa­žin­tį su šiuo mū­sų švie­suo­liu. „Aukš­tai­čių 39“ – šis ad­re­sas Kau­ne bu­vo ta­pęs ma­no an­trai­siais na­mais: ten gy­ve­no Pre­zi­den­tas su žmo­na Kris­ti­na, su jų sū­nu­mi Liū­tu mes kar­tu trauk­da­vom į Jo­no Jab­lons­kio pra­džios mo­kyk­lą, Auš­ros ber­niu­kų gim­na­zi­ją, ir ten na­cių lai­kais re­da­ga­vo­me ir lei­do­me an­ti­na­ci­nę spau­dą. Su dė­kin­gu­mu pri­si­me­nu, kad bū­tent Gri­nių šei­ma pa­si­rū­pi­no ma­no ke­lio­ne iš po­ka­rio Eu­ro­pos į Ame­ri­ką ir lei­do pir­mą­sias die­nas ap­sis­to­ti K. Gri­niaus na­muo­se. Su di­džiau­sia pa­gar­ba pri­si­me­nu Pre­zi­den­to K. Gri­niaus pa­sku­ti­nius me­tus – kai jis, pa­si­rem­da­mas laz­de­le, lė­tai ap­suk­da­vo ra­tą ap­link sa­vo gy­ve­na­mą­jį kvar­ta­lą ir vėl grįž­da­vo prie ra­šo­mo­jo sta­lo. Prie ra­šo­mo­jo sta­lo jis pra­lei­do daug lai­ko, ban­dy­da­mas at­kur­ti is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį nuo pat sa­vo vi­suo­me­ni­nio dar­bo pradžios

Su skaus­mu pri­si­me­nu 1950-ųjų bir­že­lio 3 die­ną, kai nie­ko ne­nu­jaus­da­mas ei­li­nį kar­tą ap­si­lan­kiau Gri­nių na­muo­se. K. Gri­nius su­nkiai sir­go, gu­lė­jo lo­vo­je. Aš tuo me­tu daug fo­tog­ra­fuo­da­vau ir tą die­ną taip pat tu­rė­jau fo­toa­pa­ra­tą ir pa­pra­šiau L. Gri­niaus nu­fo­tog­ra­fuo­ti mus su Pre­zi­den­tu ir jo žmo­na Kris­ti­na. De­ja, tai bu­vo pa­sku­ti­nė Pre­zi­den­to nuo­trau­ka – ry­to­jaus die­ną jis mi­rė.

Ga­lė­čiau kal­bė­ti va­lan­dų va­lan­das – daug pri­si­mi­ni­mų, daug min­čių. Bet pa­grin­di­nė vis dėl­to ta, kad Pre­zi­den­tas K. Gri­nius bu­vo to me­to Lie­tu­vos ženk­las, Lie­tu­vos sim­bo­lis. Lie­tu­vos, ku­ri at­lai­kė ca­ri­nės im­pe­ri­jos ru­si­ni­mą, ku­ri iš­sau­go­jo sa­ve ka­ro sū­ku­ry­je ir ėmė kur­ti lais­vą, de­mo­kra­tiš­ką, mo­der­nią vals­ty­bę.

Da­bar mes mi­ni­me Eks­ce­len­ci­jos Ka­zio Gri­niaus 150-tą­jį gi­mi­mo ju­bi­lie­jų, bet esu ti­kras: ir šven­ti­niams ren­gi­niams nu­slū­gus K. Gri­nius liks ak­tua­lus mums vi­siems sa­vo is­to­ri­ne ir po­li­ti­ne veik­la, sa­vo mo­der­niu tiems lai­kams mąs­ty­mu, sa­vo žmo­giš­ko­sio­mis ver­ty­bė­mis, ku­rios nie­ka­da ne­nu­ver­tė­ja.“

Mi­nė­ji­me taip pat kal­bė­jo Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius dr. Ri­man­tas Mik­nys, Sei­mo Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos frak­ci­jos na­rys To­mas To­mi­li­nas ir Sei­mo Li­be­ra­lų są­jū­džio frak­ci­jos na­rė Auš­ra Ar­mo­nai­tė.

Kaip pa­žy­mė­jo Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius, K. Gri­nius sa­vo po­li­ti­nė­je pra­kti­ko­je nuo 1918 me­tų bū­da­mas Sei­mo na­riu, Vy­riau­sy­bės va­do­vu, Pre­zi­den­tu nuo­sek­liai lai­kė­si kla­si­ki­nės de­mo­kra­ti­jos pri­nci­pų, bu­vo kri­tiš­kai nu­sis­ta­tęs au­to­ri­ta­riz­mo at­žvil­giu.

„Ma­nau, kad įsi­gi­li­ni­mas į K. Gri­niaus ver­ty­bi­nes orien­ta­ci­jas bei ati­des­nis žvilgs­nis į jo vi­suo­me­ni­nę po­li­ti­nę elg­se­ną ga­li mums pa­dė­ti Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se at­gims­tan­čių or­ga­niš­kos, tau­ti­nės vals­ty­bės mo­de­lio pa­grin­du or­ga­ni­zuo­tų bend­ruo­me­nių su­gy­ve­ni­mo for­mu­lės pa­ieš­kų sėk­mei“, – sa­kė R. Mik­nys.

Pa­si­džiau­gęs, kad šiais me­tais apie K. Gri­niaus as­me­ny­bę, is­to­ri­nį vaid­me­nį bu­vo kal­bė­ta dau­giau, Sei­mo na­rys T. To­mi­li­nas dau­ge­ly­je vy­ku­sių dis­ku­si­jų pa­si­ge­do svar­baus da­ly­ko – jo ideo­lo­gi­nės ir ypač eko­no­mi­nių ver­ty­bių dar­bot­var­kės.

„Ma­nau, kad K. Gri­nius no­rė­tų, kad Sei­me apie eko­no­mi­ką kal­bė­tu­me ne tik pro­fe­sio­na­liai, bet ir ver­ty­biš­kai. Gi­lus psi­cho­lo­gi­nis žmo­nių so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo po­rei­kis, ly­gy­bė, tei­sin­gas pa­ja­mų pers­kirs­ty­mas, ko­lek­ty­vi­nio vei­ki­mo po­ten­cia­las, pa­sau­lio žmo­nių so­li­da­ru­mo ver­ty­bė, lai­mės eko­no­mi­kos teo­ri­ja – šie po­li­ti­nės min­ties pro­duk­tai yra su­si­ję su pa­sau­lė­žiū­ra, ku­rią gy­nė K. Gri­nius“, – pa­brė­žė T. To­mi­li­nas.

Pa­sak li­be­ra­lės A. Ar­mo­nai­tės, K. Gri­nius sa­vo po­li­ti­nė­je veik­lo­je „bu­vo pats ti­kriau­sias li­be­ra­lios de­mo­kra­ti­jos įsi­kū­ni­ji­mas“. Par­la­men­ta­rės tei­gi­mu, K. Gri­nius sie­kė įtvir­tin­ti žo­džio, as­mens, są­ži­nės, spau­dos lais­ves, žmo­gaus tei­ses, stip­rią sa­vi­val­dą ir val­džios de­cen­tra­li­za­ci­ją.

„Pre­zi­den­to K. Gri­niaus li­be­ra­lios de­mo­kra­ti­jos idė­jos šian­dien yra kaip oras rei­ka­lin­gos Lie­tu­vai, rei­ka­lin­gos Lie­tu­vos par­ti­joms ir po­li­ti­niams ly­de­riams. K. Gri­niaus idė­jos yra ge­ras pa­ma­tas mums, skir­tin­gų pa­žiū­rų po­li­ti­kams, ieš­ko­ti su­ta­ri­mo dėl svar­biau­sių da­ly­kų de­mo­kra­ti­jai“, – sa­kė A. Ar­mo­nai­tė.

Mi­nint Ka­zio Gri­niaus 150-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes (K. Gri­nius gi­mė 1866 m. gruo­džio 17 d.) 2016-ie­ji Sei­mo nu­ta­ri­mu bu­vo pa­skelb­ti Pre­zi­den­to Ka­zio Gri­niaus me­tais.

Po mi­nė­ji­mo Kaz­lų Rū­dos Ka­zio Gri­niaus gim­na­zi­jos mo­ki­niams bus per­duo­ta gė­lių, ku­rios bus pa­dė­tos ant Pre­zi­den­to K. Gri­niaus ka­po.