Sausio 13-ios byloje apklaustas tuometinis Vilniaus policijos vadovas
Bu­vę po­li­ci­jos va­do­vai sa­ko, kad 1990–1991 me­tais ne­krei­pė dė­me­sio į so­vie­tų ka­rių siū­ly­mus pa­tru­liuo­ti kar­tu kar­tu. Dėl ša­ly­je su­sik­los­čiu­sios įtemp­tos si­tua­ci­jos po­li­ci­jos par­ei­gū­nams be poil­sio te­ko dirb­ti par­omis ir tie­siog gy­ven­ti dar­bo ka­bi­ne­tuo­se.

Sausio 13-osios įvykių byloje antradienį buvo apklaustas tuometinis Vilniaus policijos vadovas Vytautas Leipus.

V. Leipus Vilniaus apygardos teismui pasakojo, kad nuo 1990 spalio pradėjo dirbti tuometinės Vilniaus milicijos valdybos viršininku.

„Pirmas susidūrimas (su sovietų karinėmis struktūromis-BNS) įvyko, kai miesto taryba priėmė sprendimą 1990 lapkričio 7 dieną neleisti parado mieste. Per naktį pakeitėme eismą miesto centre, pakeitimas po šiai dienai gyvas“, – pasakojo V. Leipus.

Po Sausio 13-osios įvykių sostinės policijos vadovui teko apsigyventi savo kabinete, tai truko iki kovo.

„Visą parą reikėjo jausti, kas vyksta, duoti komandas, vadovauti visai miesto milicijai. Šeima gyveno kitur, nebuvo galimybių važinėti“, – prisiminė V. Leipus.

Jis teismui sakė, kad jam teko bendrauti su karininkais iš Maskvos. Sovietų kariškiai besikuriančios Lietuvos policijos pareigūnus bandė įkalbėti patruliuoti kartu.

V. Leipus prisiminė pas tuometinį vidaus reikalų ministrą Marijoną Misiukonį įvykusį jo ir kariškių susitikimą.

„Mane pakvietė, ministras pasakė, kad esu miesto milicijos viršininkas, paskirtas miesto tarybos. Pasakiau, kad mūsų sprendimas paprastas – mums jūsų pagalbos nereikia, mes su jumis nepatruliuosim. Ministras man nusišypsojo“, – apie susitikimą teismui pasakojo V. Leipus.

V. Leipus sako, kad teko bendrauti su miesto kariniu komendantu Grigorijumi Belousu.

„Jis buvo lojalus Lietuvai. Komendantas buvo ne visiškai karininkas, kokį įsivaizduojam. Jis buvo meniškos sielos, skyrėsi iš kitų. Jo dėka išvengėm nemalonių dalykų – jis mus perspėdavo apie planuojamas operacijas“, – sakė V. Leipus. Jis priminė, kad šis komendantas Vilniaus policijai perdavė areštinės pastatą T. Kosciuškos gatvėje, patalpos nebuvo suniokotos.

G. Belousui Sausio 13-osios byloje yra pareikšti kaltinimai. Generalinė prokuratūra mano, kad G. Belousas atsakingas už savo pavaldinių siautėjimą keliuose per komendanto valandą. Kariai stabdė ir baugino civilius, pareigūnus žalodavo, apvogdavo.

„Nekreipėm dėmesio į komendanto valandą ir dirbom savo darbus. Jie tyčiodavosi iš mūsų darbo, stabdė mašinas, parklupdydavo“, – pasakojo V. Leipus. Jis priminė, kad vienas policijos vairuotojas, norėdamas išvengti nemalonumų, vežiodavosi dvi kepures – vieną su Gedimino stulpais, kitą – su sovietinės milicijos kokarda.

Teismo posėdyje buvo apklaustas įvairiais laikotarpiais aukštas pareigas Lietuvos policijoje ėjęs Visvaldas Račkauskas. 1991 sausį jis dirbo VRM Šeštojo skyriaus, kuris kovojo su organizuotu nusikalstamumu, viršininko pavaduotoju

„Kaip kovos su organizuotu nusikalstamumu viršininko pavaduotojas aš vykdžiau tiesiogines pareigas. Tuo metu buvo organizuoto nusikalstamumo suklestėjimo pradžia, Tačiau sausį, prasidėjus sovietų puolamiesiems veiksmams, teko dalyvauti priemonėse,“ – teismui pasakojo V. Račkauskas.

Artinantis Sausio 13-osios įvykiams, per televiziją išgirdęs Lietuvos televizijos diktorės Eglės Bučelytės žodžius, kad link televizijos bokšto juda tankai, V. Račkauskas skubiai vėl išvyko iš namų ir nuvykęs į Vidaus reikalų ministeriją prisistatė tuometiniam policijos vadovui Petrui Liubertui.

„(...) P. Liubertas davė nurodymą vykti prie bokšto ir aiškintis, kokia ten situacija, informuoti jį apie rimtumą, kokios pajėgos ir grėsmės, ar kinta situacija, taip pat liepta užkardyti nusikaltimus, liudytojus fiksuoti“ ,– prisiminė V. Račkauskas.

V. Račkauskas su kolega Edmundu Kisieliumi atvyko prie bokšto. Nors abu pareigūnai vilkėjo civilius rūbus, jie pastebėjo, kad yra apšviečiami karinės technikos.

„Mus apšviesdavo, sutarėm išskirti, nes buvom kaip gyvi taikiniai“, – sakė V. Račkauskas.

Radijo ryšys buvo užblokuotas, todėl minioje dirbantiems policininkams teko ieškoti laidinio telefono, iš kur galėtų paskambinti vadovybei. V. Račkauskas su kolega eidavo ir į vilniečių į butus. Kai kurie šeimininkai įsileisdavo, siūlė arbatos.

Tuo metu buvo šaudoma iš automatų ir kulkosvaidžių, buvo ribotas matomumas, policininkai matė mažiausiai du tankus, 7–8 pėstininkų kovos mašinas, buvo 60–90 kareivių ir minia civilių žmonių.

„Jie reikalavo, kad kareiviai pasitrauktų ir išvažiuotų“, – nakties įvykius prie televizijos bokšto prisiminė policijos darbuotojas. Buvo mėtomi dūminiai užtaisai, nuaidėjo trys tankų šūviai nuo jų žmonės susigūždavo – buvo kurtinantis garsas.

„Po tų šūvių pusvalandį nebuvo galima atsitokėti. Žmonės apsupę šarvuotį, jis po kurio laiko „šoka“ kokį metrą, kurie spėjo pasitraukti, jiems pasisekė, kiti galėjo būti sužeisti“, – pasakojo V. Račkauskas. Jam teko matyti sužeistus žmones, teismui jis pasakojo, kaip atliko policininko pareigą.

„Prašėm greitosios. Paskui šaukiam: „Kas matė įvykį?“ Užsirašom jo duomenis, telefoną. Keliolika tokių pavardžių pasižymėjom“, – liudytojų paiešką prisiminė buvęs policijos pareigūnas. Jis suprato, kad žmonės gali būti ištikti šoko, ne iškart gali suprasti, ko jis prašo, todėl ragino visus mačiusius, kaip karinė technika žalojo žmones ir turtą, parėjus namo pranešti policijai telefonu 02 ir paliudyti, ką matė.

Pasak V. Račkausko televizijos bokštą gynę žmonės net sunkiai priėmė jų pačių apginti atvykusius besikuriančios Lietuvos policininkus. Jie vilkėjo dar senas milicijos uniformas, tačiau buvo su skiriamasiais Lietuvos policijos ženklais, žmones reikėjo įtikinti, kad jie – ne puolėjai, o gynėjai.

„Stovi jauni Lietuvos pareigūnai be ginklų, bet su Lietuvos ženklais. Sovietų kariai nubloškia, o jie vėl susikabina už rankų ir saugo žmones nuo sužalojimų buožėmis. Taip buvo su rimta gynyba žmonės apsaugoti nuo suluošinimų“, – sakė V. Račkauskas.

Kriminalistui vienam teko susigrumti su civiliais rūbais minioje vilkėjusiu provokatoriumi.

Pasak V. Račkausko, naktį kresnas vyriškis vaikščiojo po minią prie televizijos bokšto ir susirinkusiuosius ragino eiti namo, nes esą Aukščiausioji Taryba jau pasidavė, parlamentas užimtas.

„Aš bandžiau jį sulaikyti, mes susigrūmėme. Nusprendžiau panaudoti fizinę jėgą – aš smūgiavau į jo krūtinę ir vos rankos nesusilaužiau. Jis buvo su neperšaunama liemene. Aš jos nemačiau, tačiau mano ranka ne į kūną, o į metalą atsitrenkė. Išsivoliojome, bet jo nesulaikiau,“– nesėkmę pripažino buvęs policijos generalinis komisaras.

Dabar Sausio 13-osios byloj nagrinėjamas komendanto valandos epizodas. Teisėsauga surinko duomenų, kad sovietų kariai po kruvinųjų įvykių paskelbė komendanto valandą. Kariškiai dažniausiai prie išvažiavimų į miestą tikrindavo mašinas, apšaudydavo vykstančius žmones, apvogdavo juos. Žmonės būdavo mušami, vežami į komendantūrą.

V. Račkauską irgi buvo sustabdę sovietų kariai. Jie apieškojo civiliais rūbais vilkėjusį kriminalistą. Pamatę jo tarnybinį pažymėjimą, elgėsi pagarbiai, o turėtą ginklą policininkui pavyko išsaugoti, pasak jo, gudrumo dėka, – kariškiai jo nesurado.