Saulius Skvernelis: nesmagu girdėti interpretacijas dėl žiniasklaidos laisvės ribojimo
Nuo­mo­nė, kad par­la­men­ti­nė ty­ri­mų ko­mi­si­ja dėl LRT yra kraš­tu­ti­nė prie­mo­nė, ne­si­kei­čia, nes au­di­tus at­lie­ka ir Vals­ty­bės kon­tro­lė, ir Vie­šų­jų pir­ki­mų tar­ny­ba, ir Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja, LRT RA­DI­JUI sa­ko prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis. „Ma­nau, kad tas ke­lias bu­vo efek­ty­ves­nis, pa­pras­tes­nis ir ne­kel­tų ažio­ta­žo, nes la­bai ne­sma­gu gir­dė­ti, kai da­bar ban­do­ma in­terp­re­tuo­ti, jog tai ga­li bū­ti su­si­ję su LRT ne­prik­lau­so­mu­mu, ži­niask­lai­dos lais­vės ri­bo­ji­mu“, – pa­ste­bi mi­nis­tras pir­mi­nin­kas.

– Dar iki parlamentinės komisijos LRT ūkinei ir finansinei veiklai tirti sudarymo jūs teigėte, kad tai būtų kraštutinė priemonė. Visgi komisija buvo sudaryta, o dabar jūs su grupe parlamentarų registravote įstatymo pataisą – projektą, kuriuo pareigą atlikti LRT auditą siūlote patikėti Valstybės kontrolei. Tą, beje, siūliusi ir LRT taryba. Kaip tai veiktų?

– Manau, kad, kalbant apie nuolatinę finansinę kontrolę, ta prievolė tikrai turėtų būti įrašyta įstatyme, kad nekiltų interpretacijų. Turime aukščiausią audito instituciją, turime nepriklausomą visuomeninį transliuotoją ir aukščiausia audito institucija pagal įstatymo projektą turėtų pareigą kasmet atlikti finansinį auditą, ką, beje, ir daro praktiškai visose biudžetinėse įstaigose, ypač tose, kurių asignavimai gana dideli. Tai normali praktika ir, manau, tokiu atveju mes tikrai galėtume pašalinti įvairiausias abejones dėl to, dėl ko dabar kilo ažiotažas.

– Ar ir dabar manote, kad parlamentinė tyrimų komisija dėl LRT yra kraštutinė priemonė?

– Aš laikausi tos pačios nuomonės. Už finansų, biudžeto vykdymą atsakinga aukščiausia audito institucija, arba Valstybės kontrolė, už visų pirkimų tinkamą organizavimą ar galimus pažeidimus – Viešųjų pirkimų tarnyba, mokestiniai klausimai yra Mokesčių inspekcijos klausimai. Ir visais atvejais, jei įžvelgiama, kad galbūt yra įstatymų pažeidimų, susijusių su piktnaudžiavimu, galimu neskaidriu lėšų naudojimų ir t. t., jau yra teisėsaugos institucijos.

Galiausiai, diskutuojant apie įvairiausias sąmatas, gerosios jos ar blogos, realios ar nerealios, reikalingi objektyvūs ekspertai. O ekspertus gali ir turi tik tos institucijos, kurias išvardijau. Galiausiai teisėsauga taip pat turi galimybę paskirti ekspertizę ir gauti atsakymus.

Taigi manau, kad tas kelias buvo tikrai efektyvesnis, paprastesnis ir nekeltų ažiotažo, nes labai nesmagu girdėti, kai dabar bandoma interpretuoti, kad tai gali būti susiję su LRT nepriklausomumu, žiniasklaidos laisvės ribojimu. O bet koks tyrimas, bet kokie veiksmai net negali sukelti tokių abejonių, nes tai vienas iš pamatinių dalykų ir mes privalome to laikytis.

– Užsiminėte, kad LRT reikalus turėtų tirti teisėsauga. Kokiu pagrindu? Kokia institucija tai turėtų daryti?

– Aš jums pradžioje pasakiau – yra įstaigos, kurios atlieka auditus ir, jei Valstybės kontrolė audito metu įžvelgia, kad gali būti pažeidimas, tada vienintelis kelias kreiptis į teisėsaugą. Teisėsauga pati savo iniciatyva ateiti ir tirti nieko negali. Tam turi būti pagrindas, o tuos pagrindus geriausiai nustato Viešųjų pirkimų tarnyba, Valstybės kontrolė arba Mokesčių inspekcija.

– Opozicinių frakcijų nariai su klausimu, ar Seimo noras tirti LRT finansus neprieštarauja Konstitucijai, pranešė besikreipsiantys į Konstitucinį Teismą. Kokias jūs matote tos parlamentinės komisijos perspektyvas?

– Ji yra sudaryta, dabar svarbiausia, kad ši komisija išlaikytų tai, ką numato mūsų Konstitucija. T. y. parlamentinių tyrimų komisijų veiklos ribos ir įgaliojimai labai apibrėžti, svarbu, kad nebūtų tos ribos viršytos.

Taigi aš čia nematau kažkokių abejonių, kad galėtų būti nusižengta Konstitucijai. Jei bus kreipimasis į KT, jis pasisakys.

O kalbant apie patį tekstą, argumentaciją, parengtą laikinosios komisijos, ji tikrai remiasi ir KT doktrina. Taigi aš čia nematau kažkokių abejonių, kad galėtų būti nusižengta Konstitucijai. Jei bus kreipimasis į KT, jis pasisakys.

– Lietuvoje pagal galiojantį žemės įsigijimo įstatymą negalima pirkti daugiau nei 500 hektarų žemės, bet šį įstatymą galima lengvai apeiti. Populiari schema – perki ne žemę, o sklypus valdančių bendrovių akcijas ir tampi žemės savininku. Žemės ūkio ministras sakė, kad tai yra blogai. Ką jūs manote?

– Tikrai kiekvienu atveju, kai įstatymas yra leidžiamas ir priimamas, įstatymų leidėjas turi kelis tikslus. Vienas, ko šiuo įstatymu siekiama, – riboti tam tikrų stambių žemės ūkio vienetų, ūkinių vienetų atsiradimą siekiant tam tikrų tikslų. Taigi, priėmus tokį įstatymą, įstatyme turi būti labai aiškiai numatyta, kas už šio įstatymo vykdymą, įgyvendinimą ir kontrolę turi būti atsakingas.

2014 m. įstatymo redakcijoje straipsniuose, kurie susiję su pirmumo teisės išsaugojimu, aiškiai sudėliota administracinė procedūra, kas prižiūri, kaip nagrinėjamos bylos ir visa kita. Kalbant apie maksimalų žemės ribojimą, įstatymų leidėjas tokių įpareigojimų jokiai institucijai nenumatė.

Dabar, šiais metais, įstatymas pakeistas. Mano galva, tą nuo pradžių turėjo daryti Nacionalinė žemės tarnyba, nes ji disponuoja visa valstybine žeme. Ši tarnyba privalėjo užtikrinti, kad įstatymas būtų „gyvas“ ir būtų institucija, kuri turėtų įrankius kontroliuoti ir galimybes taikyti sankcijas už pažeidimus.

– Ar sąmoningas įstatymų apėjimas reiškia ir jų nesilaikymą?

– Teisės požiūriu, vienareikšmiškai, jei yra pažeidimas, jis turi būti aiškiai konstatuotas. Jeigu tai yra spragos ir tomis spragomis naudojamasi, įstatymo pažeidimo nebus. Bet yra taikomi tam tikri principai skirtingi – galime suprasti, kad viskas kaip ir teisėta, bet galbūt ne viskas teisinga.