Saulius Skvernelis: ministrai nebus sezoniniai darbininkai
Da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė dir­ba kaip ko­man­da, ir at­ski­ros mi­nis­te­ri­jos ne­bė­ra ne­lie­čia­mos ku­rios nors par­ti­jos gūž­tos, tei­gia prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis. Jis ti­ki­na, jog sten­gia­ma­si iš­gy­ven­din­ti kai ku­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se ga­jų po­žiū­rį, kad mi­nis­tras tė­ra se­zo­ni­nis dar­bi­nin­kas, o rei­ka­lai bus tvar­ko­mi taip, kaip iki šiol.

S. Skver­ne­lis ža­da mo­kes­čių re­for­mą. Šiuo me­tu Vy­riau­sy­bė per­žiū­ri įvai­rias mo­kes­čių leng­va­tas ir dar šį mė­ne­sį ke­ti­na teik­ti pa­siū­ly­mus, ku­rias iš jų rei­kė­tų nai­kin­ti. Prem­je­ras gi­na pla­nuo­ja­mas griež­tas prie­mo­nes, ku­rių im­ama­si ša­liai blai­vin­ti.

Anot jo, di­de­lis al­ko­ho­lio var­to­ji­mas yra rim­ta prob­le­ma, ku­rią bū­ti­na sku­biai spręs­ti. „Tai su­si­ję ir su mū­sų eko­no­mi­niu po­ten­cia­lu. Per li­gas, su­si­ju­sias su al­ko­ho­lio var­to­ji­mu, sa­vi­žu­dy­bes, smur­tą, eis­mo įvy­kius pra­ran­da­me dar­bin­giau­sius žmo­nes“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė prem­je­ras Sau­lius Skvernelis.

Dir­ba pa­gal grafiką

– Jūsų va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­bė dir­ba pen­kis mė­ne­sius. Ko­kie, jū­sų aki­mis, svar­biau­si nu­veik­ti dar­bai?

– Rei­kė­tų pra­dė­ti nuo vals­ty­bės įmo­nių pert­var­ky­mo. At­ėję pa­ma­tė­me skau­du­lius, su­si­ju­sius su ne­efek­ty­viu val­dy­mu, pi­ni­gų švais­ty­mu, ne­skaid­riais san­do­riais, ne­po­tiz­mo ap­raiš­ko­mis. Mū­sų spren­di­mai bu­vo su­si­ję su per­so­na­li­jų pa­kei­ti­mu ir orien­tuo­ti į sis­te­mos kei­ti­mą iš es­mės.

In­ven­to­ri­za­vo­me vals­ty­bės tur­tą, per­žiū­rė­jo­me, kiek tu­ri­me vals­ty­bės, sa­vi­val­dy­bių įmo­nių, vie­šų­jų įstai­gų ir koks yra jų eko­no­mi­nis efek­ty­vu­mas. Kal­bant iš es­mės, jos ne­mo­ka di­vi­den­dų, nuo­sa­vo ka­pi­ta­lo grą­ža yra 2 proc. ar­ba dar ma­žes­nė.

Pa­kei­tė­me val­dy­bų for­ma­vi­mo tai­syk­les: jas de­po­li­ti­za­vo­me, įtrau­kė­me pu­sę ne­prik­lau­so­mų na­rių, nu­ma­tė­me va­do­vus skir­ti ka­den­ci­joms, kad tai bū­tų kon­kur­si­niai pa­sky­ri­mai. Ga­liau­siai for­muo­ja­me la­bai aiš­kius kri­te­ri­jus, ko­kios vals­ty­bės įmo­nės ga­li ir tu­rė­tų bū­ti orien­tuo­tos į pel­ną, o ku­rios ne­tu­rė­tų į tai orien­tuo­tis, nes at­lie­ka vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo funk­ci­jas.

Pri­bren­do ir miš­kų bei ke­lių sek­to­rių pert­var­ky­mas. Ir vie­na, ir ki­ta re­for­ma pra­dė­tos, įsta­ty­mai – pa­teik­ti.

To­liau, ma­tyt, švie­ti­mo sis­te­mos pert­var­kos star­tas. Da­bar nu­ma­to­me di­des­nes dis­ku­si­jas ir ap­ta­ri­mus dėl aukš­to­jo moks­lo tink­lo pert­var­kos, bet ly­giag­re­čiai esa­me fi­ni­šo tie­sio­jo­je reng­da­mi mo­ky­to­jų eta­ti­nio ap­mo­kė­ji­mo, nau­ją mo­kyk­lų fi­nan­sa­vi­mo sis­te­mą at­si­sa­kant mo­ki­nio krep­še­lio ir pan. Taip pat mū­sų vi­siš­kai ne­ten­ki­na pro­fe­si­nis ren­gi­mas. Da­ro­me žings­nius pe­rei­ti prie ki­to­kio pro­fe­si­nio ren­gi­mo, va­di­na­mo­jo dua­laus mo­de­lio.

Gal­būt smul­kus, bet la­bai svar­bus da­ly­kas yra Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­jos pert­var­ka. La­bai svar­būs ir ener­ge­ti­niai pro­jek­tai. Pa­ga­liau esa­me fi­ni­šo tie­sio­jo­je spręs­da­mi Lie­tu­vos at­si­jun­gi­mo nuo ru­siš­ko BRELL tink­lo (iš Mask­vos val­do­mo Bal­ta­ru­si­jos, Ru­si­jos, Es­ti­jos, Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos elek­tros žie­do) klau­si­mą, bir­že­lį jau tu­rė­tų bū­ti pa­dė­tas po­li­ti­nis taš­kas.

Spren­džia­ma As­tra­vo at­omi­nės elek­tri­nės prob­le­ma. Yra pri­im­tas įsta­ty­mas, nu­ma­tan­tis, kad elek­tros ener­gi­ja iš ne­sau­gių ob­jek­tų ne­pa­tek­tų į Lie­tu­vą, bei su­ras­ti tech­ni­niai spren­di­mai, kaip tai pa­da­ry­ti. Ar­ti­miau­siu me­tu di­din­si­me smul­kių elek­tros ga­min­to­jų tink­lą. Ska­tin­si­me in­di­vi­dua­lius na­mų ūkius nau­do­ti at­si­nau­ji­nan­čią elek­tros ener­gi­ją – tiek sau­lės, tiek vė­jo. Ti­kiuo­si, ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis pa­lei­si­me įstri­gu­sią dau­gia­bu­čių na­mų re­no­va­ci­jos sis­te­mą.

Na­cio­na­li­nės že­mės tar­ny­bos pert­var­ka – pui­kiai su­pran­ta­me ir ma­to­me, ko­kių prob­le­mų, su­si­ju­sių su že­me ir vers­lu, ky­la. Mo­kes­ti­nę re­for­mą taip pat pri­sta­ty­si­me ge­gu­žės mė­ne­sį. Pra­ktiš­kai ga­lė­čiau var­dy­ti, kiek kiek­vie­no­je mi­nis­te­ri­jo­je yra pla­nų.

– Vis dėl­to po­li­ti­niai opo­nen­tai ne­gai­li kri­ti­kos mi­nis­trų ka­bi­ne­tui, esą min­dži­kuo­jan­čiam vie­to­je ir ne­sii­man­čiam es­mi­nių re­for­mų. Ka­da pla­nuo­ja­te jas pra­dė­ti?

– Ką reiš­kia: ne­sii­ma­me es­mi­nių re­for­mų? Ko­kios tos re­for­mos? Ar švie­ti­mo sis­te­mos re­for­ma yra es­mi­nė? Mes ma­no­me, kad es­mi­nė, ir ji yra pra­dė­ta. Vals­ty­bės įmo­nių re­for­ma yra es­mi­nė? Ma­no­me, kad taip, ir ji yra pra­dė­ta. Vie­šo­jo sek­to­riaus pert­var­ka taip pat yra pra­dė­ta.

Jei­gu kal­bė­si­me apie eko­no­mi­kos ska­ti­ni­mą, vėl­gi pa­kei­tė­me ir su­da­rė­me ga­li­my­bes, ku­rioms esant bū­tų ga­li­ma įsi­vež­ti trūks­ta­mų pro­fe­si­jų žmo­nių, aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bi­nin­kų. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vi­sos su­pla­nuo­tos re­for­mos yra Vy­riau­sy­bės prie­mo­nių pla­ne ir jo nuo­sek­liai lai­ko­ma­si. Dir­ba­me pa­gal gra­fi­ką, vis­ką esa­me su­si­dė­lio­ję pa­gal ter­mi­nus ir nuo jų ne­at­si­lie­ka­me.

– Kaip ver­ti­na­te mi­nis­trų dar­bą? Ku­riems iš jų tu­rė­tu­mė­te pa­sta­bų ar ra­gin­tu­mė­te juos pa­si­temp­ti?

– Jei­gu tu­riu pa­sta­bų ir ra­gi­nu pa­si­temp­ti, tai da­rau sa­vo ka­bi­ne­te. To pa­kan­ka. Ži­nau es­mi­nį šio mi­nis­trų ka­bi­ne­to pri­va­lu­mą ir skir­tu­mą. Daug kas kal­bė­jo, kaip bus dir­ba­ma su­for­ma­vus Vy­riau­sy­bę iš spe­cia­lis­tų, tech­no­kra­tų, pro­fe­sio­na­lų. Tai bu­vo tei­sin­gas žings­nis.

Šian­dien mi­nis­trai vei­kia kaip vie­na Vy­riau­sy­bė, nė­ra taip, kaip bu­vo, sa­ky­ki­me, kad tai yra mū­sų par­ti­jos mi­nis­te­ri­jos ir jūs ne­be­lįs­ki­te. Daž­niau­siai bū­da­vo 3–4 at­ski­rai vei­kian­čios gru­pės. Da­bar Vy­riau­sy­bė yra vie­nin­ga, dir­ba kaip ko­man­da.

Sau­lius Skver­ne­lis: „Kai ku­rio­se mi­nis­te­ri­jo­se bu­vo ga­jus po­žiū­ris, kad mi­nis­tras – se­zo­ni­nis dar­bi­nin­kas, te­gul jis pa­bū­na, o vis­kas kaip bu­vo tvar­ko­ma, taip ir liks. To ti­krai ne­bus.“

Taip, mi­nis­trų pa­tir­tis yra skir­tin­ga, skir­tin­gas si­tua­ci­jas jie ra­do at­ėję į mi­nis­te­ri­jas. Vie­niems rei­kė­jo ge­sin­ti stai­giai už­sip­lies­ku­sius gais­rus. Pa­vyz­džiui, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jo­je iš kar­to pa­si­reiš­kė kri­zė dėl vai­ko tei­sių ap­sau­gos. Ki­ti ra­do „ne­la­bai ge­rai kve­pian­čių da­ly­kų“ sa­vo ku­ruo­ja­mo­se įstai­go­se – pa­im­ki­me kad ir Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­ją.

Dar ki­tiems ti­krai su­nku pra­lauž­ti su­dė­lio­tus „sau­gik­lius“ ar­ba biu­ro­kra­ti­nį apa­ra­tą – kal­bu apie pro­ver­žį at­lie­kų tvar­ky­mo sri­ty­je ar­ba kei­čiant far­ma­ci­jos po­li­ti­ką taip, kad už vais­tus mo­kė­tu­me tiek, kiek mo­ka ki­tos vals­ty­bės. Kiek­vie­nam mi­nis­trui ky­la iš­šū­kių. Iš 14 mi­nis­trų nė­ra nė vie­no, ku­ris sa­ky­tų, kad iš­šū­kių ne­tu­ri, dir­ba ru­ti­ni­nį dar­bą.

Pa­brė­šiu, kad da­bar – ga­na su­nkus eta­pas, nes kai ku­rio­se mi­nis­te­ri­jo­se ga­jus po­žiū­ris, jog mi­nis­tras – tai se­zo­ni­nis dar­bi­nin­kas, te­gul jis pa­bū­na, o mes kaip tvar­kė­me vis­ką, taip ir tvar­ky­si­me. To ti­krai ne­bus.

Dar­bo ko­dek­sas – netobulas

– Vie­nas svar­biau­sių iš­šū­kių – Tri­ša­lė­je ta­ry­bo­je pa­ko­re­guo­to nau­jo Dar­bo ko­dek­so pri­ėmi­mas Sei­me. Jo ga­lio­ji­mą nau­ja val­džia su­stab­dė aiš­kin­da­ma, kad rei­kia la­biau su­ba­lan­suo­ti dar­buo­to­jų ir darb­da­vių in­te­re­sus. Ta­čiau prof­są­jun­gos kons­ta­tuo­ja, kad ir po re­vi­zi­jų do­ku­men­tas yra ne­pa­lan­kus dar­buo­to­jams. Ar ne­si­bai­mi­na­te, kad jam įsi­ga­lio­jus dar­bo san­ty­kiai virs „lau­ki­niais Va­ka­rais“?

– Dar­bo san­ty­kiuo­se da­bar – „lau­ki­niai Va­ka­rai“. Šiuo me­tu ga­lio­jan­tis so­vie­ti­nis Dar­bo ko­dek­sas de facto yra įtei­si­nęs „lau­ki­nius“ san­ty­kius. Ne­no­riu kar­to­ti bu­vu­sios Vy­riau­sy­bės ar­gu­men­tų, bet fak­tas, kad šian­dien dar­buo­to­jai iš es­mės ne­pa­si­nau­do­ja sa­vo so­cia­li­nė­mis ga­ran­ti­jo­mis. Jos yra po­pie­ri­nės. Ki­ta ver­tus, šis so­vie­ti­nis ko­dek­sas ne­lei­džia plės­ti so­cia­liai at­sa­kin­go vers­lo, ypač už­sie­nio in­ves­tuo­to­jams, no­rin­tiems są­ži­nin­gos kon­ku­ren­ci­jos – ne pa­gal pa­pro­ti­nę tei­sę, o lai­kan­tis įsta­ty­mų.

Vers­las pri­va­lo ri­zi­kuo­ti. Jis ne­ži­no, ko­kia si­tua­ci­ja bus mū­sų ša­ly­je nei juo la­biau, kas įvyks Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je. Pa­žvel­gę į da­bar ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus jie sa­ko, kad ne­ga­li ri­zi­kuo­ti, nes, ki­lus ne­sėk­mei, jie už­si­krau­tų di­džiu­lę naš­tą. Tai pa­brė­žia ir mū­sų, ir už­sie­nio in­ves­tuo­to­jai.

At­me­tę lo­zun­gus ir dek­la­ra­ci­jas, darb­da­vių at­sto­vai tei­gia, kad per tą pu­sės me­tų pa­uzę, kai su­stab­dy­tas nau­jas Dar­bo ko­dek­sas, dau­giau­sia iš­lo­šė pro­fe­si­nės są­jun­gos. Šios tei­gia, kad dau­giau­sia iš­lo­šė darb­da­viai. Ta­čiau es­mė, kad pra­dė­tas so­cia­li­nis dia­lo­gas. Su­si­ti­ko darb­da­vių, dar­buo­to­jų at­sto­vai, Vy­riau­sy­bė. De­ry­bo­se vi­są lai­ką ku­ri nors ša­lis gal­būt iš­si­de­ra dau­giau, o ki­ta – ma­žiau. Tai pri­klau­so nuo kom­pe­ten­ci­jos, ge­bė­ji­mo, ryž­to, ar­gu­men­tų ir, aiš­ku, kai kur nu­si­lei­dęs, ki­tur ga­li tu­rė­ti nau­dos. Ma­nau, kad pro­fe­si­nių są­jun­gų ga­lios ir dar­buo­to­jų rea­lios ga­ran­ti­jos ti­krai pa­di­dė­jo.

Vy­riau­sy­bė ir aš no­rė­jo­me, kad bū­tų su­tar­ta dėl il­ges­nių at­os­to­gų. Ta­čiau pro­fe­si­joms, su­si­ju­sioms su ypa­tin­go­mis dar­bo są­ly­go­mis, stre­su ir kenks­min­ga ap­lin­ka, Vy­riau­sy­bė nu­ta­ri­mu nu­sta­tys ki­to­kias at­os­to­gas.

Šis Dar­bo ko­dek­sas nė­ra to­bu­las, bet juo pa­siek­tas kiek įma­no­ma di­des­nis vers­lo ir dar­buo­to­jų in­te­re­sų ba­lan­sas. Vals­ty­bės bend­ras tiks­las tė­ra vie­nas – kad vers­las kur­tų, plės­tų­si, eks­por­tuo­tų ir gau­na­mu pel­nu pa­si­da­ly­tų su sam­do­mais dar­buo­to­jais.

– Lie­tu­vo­je at­ly­gi­ni­mai – vie­ni ma­žiau­sių Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ko­ne treč­da­lis gy­ven­to­jų gy­ve­na skur­de, o at­skir­ties žirk­lės vis ple­čia­si. Po skau­džių ne­lai­mių ke­le­tą sa­vai­čių ne­ty­la po­li­ti­kų pa­ža­dai keis­ti si­tua­ci­ją, ta­čiau iš es­mės nie­ko ne­da­ro­ma. Ko­dėl?

– Man su­nku pa­sa­ky­ti, ko­dėl nie­ko iš es­mės ne­bu­vo da­ro­ma. Ma­nau, kiek­vie­na Vy­riau­sy­bė ban­dė da­ry­ti, bet ma­to­me bū­tent to­kią si­tua­ci­ją. Su to­les­niu so­cia­li­nės at­skir­ties di­dė­ji­mu ir da­lies žmo­nių gy­ve­ni­mu skur­de su­si­ję ke­le­tas da­ly­kų. Sen­jo­rų pen­si­jos yra ma­žos. Tai pri­klau­so nuo jų sta­žo, gau­tų at­ly­gi­ni­mų ir mo­kė­tų mo­kes­čių. O pen­si­jų di­di­ni­mas pri­klau­so nuo eko­no­mi­kos au­gi­mo, bet ne nuo po­li­ti­nės va­lios. Nuo sau­sio 1 die­nos pri­tai­ky­tas in­dek­sa­vi­mo me­cha­niz­mas, tie­sio­giai su­si­jęs su eko­no­mi­kos au­gi­mu. Jis lei­do pa­di­din­ti pen­si­jas ir ti­ki­mės, kad ki­tą­met pa­na­šiu dy­džiu, o gal net šiek tiek dau­giau, pen­si­jos vėl kils.

Su­nku jau­noms šei­moms, au­gi­nan­čioms vai­kus. Šie žmo­nės la­bai daž­nai ne­si­nau­do­ja jo­kio­mis kom­pen­sa­ci­jo­mis, ku­rias tu­ri ki­tos so­cia­li­nės gru­pės. Mū­sų už­da­vi­nys – pa­dė­ti jau­noms šei­moms, au­gi­nan­čioms vai­kus ir, svar­biau­sia, dir­ban­čioms. Ar­ti­miau­siu me­tu Vy­riau­sy­bė­je pri­im­si­me spren­di­mą, ku­riuo joms bus pa­leng­vin­ta mo­kes­čių naš­ta.

Su­dė­tin­ga ir vie­ni­šų tė­vų si­tua­ci­ja, ir dar­bo rin­kos pa­dė­tis. Nors be­dar­bių skai­čius nė­ra la­bai ma­žas, bet, par­adok­sas – lais­vų dar­bo vie­tų tu­ri­me daug. So­cia­li­nė sis­te­ma ne­ska­ti­na ieš­ko­ti dar­bo, įsi­trauk­ti į dar­bo rin­ką. Šio­je sri­ty­je taip pat rei­kia po­ky­čių. So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja tu­ri su­for­muo­ti siū­ly­mus.

No­rint už­dirb­ti dau­giau, kad so­cia­li­nė at­skir­tis bū­tų ma­žes­nė, rei­kia, jog bū­tų ku­ria­mos dar­bo vie­tos, ku­rio­se mo­ka­mas ne mi­ni­mu­mas, o vi­du­ti­nis ar di­des­nis dar­bo už­mo­kes­tis, ne­bū­tų „še­šė­lio“. Par­adok­sas, kad iš 30 proc. žmo­nių, gy­ve­nan­čių skur­de, kai ku­rie rea­liai ti­krai tu­ri ki­to­kių pa­ja­mų, nes da­lį jų gau­na iš „še­šė­lio“.

Vie­ša­ja­me sek­to­riu­je be­veik de­vy­ne­rius me­tus ne­ke­lia­mi at­ly­gi­ni­mai, taip ne­tu­ri bū­ti. Ta­čiau da­bar vie­ša­sis sek­to­rius yra per di­de­lis, iš­si­pū­tęs, ne­efek­ty­vus, ja­me ir­gi rei­kia po­ky­čių.

Re­vi­zuo­ja mokesčius

„Vals­tie­čių“ pla­nai ko­vo­ti su di­de­liu al­ko­ho­lio var­to­ji­mu ke­lia daug abe­jo­nių ir, anot spe­cia­lis­tų, pa­grįs­tų būgš­ta­vi­mų, kad siū­lo­mos prie­mo­nės, pa­vyz­džiui, ak­ci­zų di­di­ni­mas, spe­cia­li­zuo­tos par­duo­tu­vės ar drau­di­mas pre­kiau­ti al­ko­ho­liu lau­ko ka­vi­nė­se, ga­li tu­rė­ti prieš­in­gą efek­tą. Ko­dėl ei­na­ma leng­viau­siu ke­liu, kai no­ri­ma nu­ma­ty­ti ri­bo­ji­mus vi­siems, užuot dir­bus su ri­zi­kos zo­no­je at­si­dū­ru­siais žmo­nė­mis?

– Jei­gu pa­klaus­tu­mė­te, ar al­ko­ho­lio var­to­ji­mas Lie­tu­vo­je yra prob­le­ma, tur­būt vi­si pa­link­sė­tu­me gal­vo­mis ir sa­ky­tu­me, kad ją rei­kia spręs­ti. No­riu pri­min­ti, jog bu­vo su­rink­ta dau­giau kaip 50 tūkst. pi­lie­čių par­ašų už blai­vią Lie­tu­vą. Yra įsta­ty­mo pro­jek­tas, ku­rį Sei­mas pri­va­lo svars­ty­ti. Bu­vo ir 25 anks­tes­nės ka­den­ci­jos Sei­mo na­rių pa­teik­ti Al­ko­ho­lio kon­tro­lės įsta­ty­mo pa­kei­ti­mai. Da­bar Vy­riau­sy­bė tei­kia iš­va­das dėl šių griež­tų įsta­ty­mų. Ne vis­kam pri­ta­rė­me, ban­dė­me su­ba­lan­suo­ti taip, kad bū­tų ir ma­ži­na­mas prie­ina­mu­mas (nes ne­nor­ma­lu, kai to­kio­je ša­ly­je kaip Lie­tu­va yra 19 tūkst. pre­ky­bos al­ko­ho­liu vie­tų), ir ne­pa­kenk­tu­me vers­lui.

Ne­siū­lo­me kur­ti spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių. Dėl al­ko­ho­lio drau­di­mo ma­si­niuo­se ren­gi­niuo­se ir­gi bū­ki­me tei­sin­gi. Pi­lie­čių ini­cia­ty­va bu­vo draus­ti, o Vy­riau­sy­bė, ma­nau, pa­siū­lė la­bai pro­tin­gą spren­di­mą, kad sa­vi­val­dy­bė, bend­ruo­me­nė pa­ti ap­sisp­ręs­tų, koks bus ren­gi­nys – „blai­vus“ ar su al­ko­ho­liu. Ne­ap­gau­di­nė­ki­me ir dėl al­ko­ho­lio lau­ko ka­vi­nė­se – sta­cio­na­rių ka­vi­nių pa­vil­jo­nuo­se jo nie­kas ne­drau­džia.

Ak­ci­zų kė­li­mas ne­su­si­jęs su sie­kiu su­rink­ti į biu­dže­tą dau­giau pi­ni­gų. To tiks­las – ma­žiau var­to­ti al­ko­ho­lio. Kal­ba­me apie prie­mo­nes, ku­rios ga­li duo­ti grei­tų re­zul­ta­tų. Ta­čiau kar­tu pri­va­lo­ma dirb­ti, ir dir­ba­ma, švie­ti­mo sri­ty­je. Tu­ri­me kal­bė­ti apie svei­ką gy­ven­se­ną, siū­ly­ti vai­kams užim­tu­mą: spor­tą, mu­zie­jus, edu­ka­ci­ją. Tai nu­ro­dy­ta mū­sų prog­ra­mo­je. Taip pat rei­kia nu­ma­ty­ti, kaip ska­tin­si­me su­au­gu­sius žmo­nes, ku­rie ren­ka­si svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą. Tai su­si­ję ir su mū­sų eko­no­mi­niu po­ten­cia­lu. Per li­gas, su­kel­tas al­ko­ho­lio, sa­vi­žu­dy­bes, smur­tą, eis­mo įvy­kius pra­ran­da­me dar­bin­giau­sius žmo­nes.

– Vy­riau­sy­bė nu­si­tei­ku­si ne­bep­ra­tęs­ti pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio (PVM) leng­va­tos, tai­ko­mos šil­dy­mui. Toks spren­di­mas kirs­tų per ki­še­nes dau­gu­mai ša­lies gy­ven­to­jų, juo­lab kad kom­pen­sa­ci­jų ga­vė­jų bū­rį nu­ma­ty­ta iš­plės­ti ma­žiau nei ža­dė­ta. Ko­dėl, pef­ra­zuo­jant Ing­ri­dą Ši­mo­ny­tę, šaudote į dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jus?

– Pir­miau­sia šū­vius į dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jus pa­lei­do bu­vu­si Sei­mo dau­gu­ma ir Vy­riau­sy­bė, nu­ta­ru­si, kad ši leng­va­ta nu­stos ga­lio­ti 2017-ųjų sau­sio 1 die­ną. Toks spren­di­mas bu­vo pri­im­tas, toks biu­dže­tas par­eng­tas bu­vu­sio mi­nis­trų ka­bi­ne­to. Ta­čiau, kaip daž­nai at­si­tin­ka, bu­vo įre­gis­truo­tos pa­tai­sos ir pa­ban­dy­ta me­cha­niš­kai pra­tęs­ti leng­va­tą, ne­nu­ro­dant fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nio. To­dėl pa­ty­rė­me šio­kią to­kią kri­zę, nes per ke­lias va­lan­das tu­rė­jo­me ras­ti pa­pil­do­mą fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nį. Pri­im­tas vie­nas tra­di­ci­nių, bet blo­gų da­ly­kų – pi­ni­gai nu­rėž­ti nuo Ke­lių plė­tros prog­ra­mos.

Šil­dy­mo leng­va­ta nau­do­ja­si vi­si, ne­svar­bu, ar jie yra so­cia­liai rem­ti­ni, gau­na ma­žas, vi­du­ti­nes pa­ja­mas, ar gy­ve­na pra­ban­giai. Ar toks po­žiū­ris tei­sin­gas? Ma­nau, rei­kia rem­ti žmo­nes, su­si­du­rian­čius su su­nku­mais. To­dėl nu­ma­tė­me kom­pen­sa­vi­mo me­cha­niz­mą, ku­ris par­amą nu­kreip­tų ten, kur rei­kia.

Šiuo me­tu per­žiū­ri­me vi­sas mo­kes­čių leng­va­tas, jų tu­ri­me daug. Jei ma­ty­si­me, kad šios PVM leng­va­tos nai­ki­ni­mas ti­krai „šau­do“ į dau­gu­mą žmo­nių, gal­būt ji ga­lės lik­ti. Ta­čiau to­kiu at­ve­ju pri­va­lo­me ži­no­ti, kie­no sąs­kai­ta ji bus fi­nan­suo­ja­ma. Va­di­na­si, ko­kių nors ki­to­kių leng­va­tų, ku­rios bu­vo nu­ma­ty­tos, bet ne­pa­sie­kė dek­la­ruo­ja­mų tiks­lų, teks at­si­sa­ky­ti.

Gin­tau­to Pa­luc­ko ne­lai­ko rakštimi

– Kaip jums se­ka­si dirb­ti ir de­rin­ti in­te­re­sus su valstiečiais„?

– Ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad ne­bū­na jo­kios įtam­pos. Taip tur­būt nie­kur nė­ra, juo­lab jog tai la­bai di­de­lė Sei­mo frak­ci­ja. Jo­je dir­ba skir­tin­gi žmo­nės, ku­rių dau­gu­ma, kaip, be­je, ir aš, yra po­li­ti­kos nau­jo­kai.

Žmo­nės tu­ri įvai­rių nuo­mo­nių, at­sto­vau­ja at­ski­riems re­gio­nams, vie­ni – par­ti­niai, ki­ti – ne­par­ti­niai. Sa­kė­me, kad tam ti­krais klau­si­mais lai­ko­mės skir­tin­gos nuo­mo­nės, lais­vu bal­sa­vi­mu Sei­me tas sa­vo po­zi­ci­jas ir reiš­kia­me. Ti­krai ne­ga­li bū­ti jo­kių ran­kų lau­žy­mo, kad tu­ri bū­ti taip ir ne ki­taip. Ta­čiau ker­ti­niais, stra­te­gi­niais re­for­mų klau­si­mais bū­ti­nai pri­va­lo­me ras­ti spren­di­mus.

Mū­sų san­ty­kiai yra dar­bi­niai. Mo­ko­mės, ban­do­me keis­ti bend­ra­vi­mo bū­dus. Ir aš sten­giuo­si kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti Sei­me su frak­ci­jos na­riais, kad jie įsi­trauk­tų į prob­le­mų spren­di­mą. Ma­nau, ju­da­me tin­ka­ma kryp­ti­mi.

– So­cial­de­mo­kra­tams iš­si­rin­kus nau­ją pir­mi­nin­ką, koa­li­ci­jo­je pa­ki­lo tem­pe­ra­tū­ra. G. Pa­luc­kas pa­tei­kė ke­le­tą rei­ka­la­vi­mų dėl to­les­nio val­dan­čių­jų dar­bo kar­tu. Ar nau­jas socdemų ly­de­ris ne­taps koa­li­ci­jos dar­bo rakš­ti­mi? Kokių pa­gei­da­vi­mų tu­ri­te so­cial­de­mo­kra­tams?

– G. Pa­luc­kas ti­krai ne­taps rakš­ti­mi. Pa­žįs­tu jį se­niai. Taip pat pa­kar­to­siu, kad pra­de­dant nau­jus dar­bus ne­rei­kė­tų vie­šo­jo­je erd­vė­je kal­bė­ti apie tai, ko­kie rei­ka­la­vi­mai bus ke­lia­mi vie­nam ar ki­tam par­tne­riui.

Sau­lius Skver­ne­lis: „Šis Dar­bo ko­dek­sas nė­ra to­bu­las, bet juo pa­siek­tas kiek įma­no­ma di­des­nis vers­lo ir dar­buo­to­jų in­te­re­sų ba­lan­sas.“

Per šį lai­ko­tar­pį, ma­nau, su­kū­rė­me ge­rą bend­ra­vi­mo su frak­ci­ja me­cha­niz­mą, nuo­lat ren­gia­me koa­li­ci­jos ta­ry­bos po­sė­džius, su­si­tin­ka­me su dviem frak­ci­jo­mis. Gin­tau­tas gal­būt ma­žiau in­for­muo­tas, nes kol kas ne­bu­vo į tai įsi­trau­kęs. Bet da­bar jau da­ly­vau­ja koa­li­ci­jos ta­ry­bo­je ir bend­ra­me frak­ci­jų dar­be.

Kal­ba­me ir dar kal­bė­si­me apie tai, ko­kių pa­gei­da­vi­mų tu­ri­me dėl dar­bo to­bu­li­ni­mo, vie­nų ar ki­tų dar­bų rei­ka­lin­gu­mo. To­kiais at­ve­jais, kai nuo­mo­nės smar­kiai ski­ria­si ir ne­ga­li­ma ras­ti komp­ro­mi­so, eg­zis­tuo­ja ki­to­kie spren­di­mai. Ta­čiau kol kas vis­kas yra ge­rai.