Sauliaus Skvernelio pozicija dėl Rusijos: du „už“ ir du „prieš“
Pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis daug dė­me­sio su­lau­kė prem­je­ro Sau­liaus Skver­ne­lio ra­gi­ni­mas at­nau­jin­ti kon­tak­tus su Ru­si­ja po­li­ti­nia­me ly­gy­je ir tarp­vy­riau­sy­bi­nės ko­mi­si­jos veik­lą.

Po pokalbių su skirtingų institucijų diplomatais, pareigūnais ir politikos ekspertais, BNS pristato argumentus už, argumentus prieš ir galimus kitus motyvus.

Argumentai už:

1. Šios pozicijos šalininkai sako, kad bendravimo kanalai būtini vykdyti veiksmingą politiką ir spręsti problemas, su kuriomis susiduria šalies gyventojai, įmonės, įstaigos ar organizacijos, galbūt užmegzti glaudesnius ryšius su Karaliaučiaus kraštu. Didžiosios Vakarų šalys santykius su Rusija palaiko aukščiausiu prezidentų ar premjerų lygiu, o Maskvos atžvilgiu kritiškesnės Rytų Europos šalys – ministrų arba viceministrų lygiu. Lietuva yra vienintelė ES šalis, neturinti tokių ryšių. Premjero komanda tikina, kad tarpvyriausybinės komisijos atkūrimas nereikštų santykių peržiūros. Vadinamąjį selektyvų bendradarbiavimą kai kuriose srityse leidžia ir bendrai priimtos ES gairės. Dialogas paprastai lieka net tarp kariaujančių valstybių. „Ar nebus taip, kad nuo Rusijos labiausiai nukentėjusi Ukraina turi daugiau kontaktų su Maskva, nei Lietuva?“, – svarstė vienas pareigūnas. Anot šios pozicijos šalininkų, dialogas yra geriausias būdas kalbėti apie vertybes, įskaitant atvejus, kai jos kardinaliai skiriasi.

2. Lietuva kartais sulaukia kritikos, kad raginimai izoliuoti Rusiją nedera su kvietimu palaikyti dialogą su kitomis šalimis. Lietuva inicijavo ES susitikimą su Izraelio premjeru, pabrėždama, kad tiesioginis dialogas būtinas net ir esant dideliems nesutarimams, nors ES griežtai jį kritikuoja dėl gyvenviečių plėtros okupuotose palestiniečių žemėse. Lietuva taip pat ragina Europą palaikyti glaudesnius ryšius su Turkija, nors Vakarų europiečiai ją smerkia dėl antidemokratinių procesų, o NATO ir ES sąjungininkė Graikija – dėl Kipro dalies okupacijos. Lietuvai kartais priekaištaujama dėl bandymo nukrypti nuo visų sąjungininkų sutartos NATO pozicijos, kad stiprinant karinį pajėgumą regione kartu būtinas dialogas su Rusija.

Argumentai prieš:

1. Lietuvos pozicijos keitimas gali būti įvertintas kaip nuolaidžiavimas, silpnumas ir pripažinimas, esą Lietuvai tenka dalis kaltės dėl blogų dvišalių santykių. Tarpvyriausybinės komisijos atnaujinimą Maskva gali priimti kaip signalą, kad Lietuva keičia poziciją kitais strateginiais klausimais, kurie būdavo iškeliami ruošiantis komisijos veiklai, pavyzdžiui, užtikrinti geresnes sąlygas „Gazprom“ veiklai Lietuvoje ar silpniau tikrinti traukinius, vykstančius per šalį į Karaliaučių. Dvišalės komisijos atnaujinimas be jokios matomos pažangos Minsko susitarimų vykdyme ar dėl Rusijos Krymo okupacijos susilpnintų Lietuvos pastangas išlaikyti ES drausmę, ir nuoseklumą pratęsiant sankcijas Rusijai ir telkiant pagalbą Ukrainai. Iškilus reikalui, apie kontaktų atnaujinimą prasminga būtų kalbėti tik jiems gerai pasiruošus, kartu turint atsitraukimo strategiją ir planą.

2. Premjeras viešai paskelbė nuomonę, nesuderintą su prezidente ir užsienio reikalų ministru. Tai silpnina Lietuvos poziciją tarptautinėje erdvėje, kad Rusija turi sulaukti pasekmių dėl Krymo okupacijos ir paramos rytų Ukrainos separatistams. Grįžimas prie įprastų santykių Maskvą skatintų tęsti agresyvią politiką. Dabartinių kontaktų techniniu ar ambasadų lygiu pakanka, tai rodo augantis Lietuvos eksportas į Rusiją ir gruodį pasirašyta sienos demarkacijos sutartis, o aukšto lygio susitikimuose nebūtų apie ką kalbėti, jei Lietuva nenorėtų nuolaidžiauti. „Taip išeina, kad premjeras tikisi, jog Rusija staiga pradės atsižvelgti į Lietuvos piliečių interesus, nors Lietuva ir toliau neatsižvelgs į pačios Rusijos interesus? Stipriai nelogiška arba tiesiog naivu“, – teigė kitas BNS pašnekovas. Pavojinga politizuoti vieną svarbiausių užsienio ir nacionalinio saugumo klausimų, kur iki šiol vyravo nacionalinis konsensusas. Vidinės įtampos ir prieštaravimai tarp pagrindinių valstybės institucijų būtų naudingi tik pačiam Kremliui ir jo propagandai.

Vidaus politikos motyvai:

1. S. Skvernelis bando plėsti savo įtaką ir perimti dalį įgaliojimų užsienio politikoje iš D. Grybauskaitės. Tai buvo matoma per premjero vizitą Lenkijoje ir kartais girdima jo retorikoje. Konstitucijoje numatyta, kad pagrindinius užsienio politikos klausimus sprendžia prezidentė, o užsienio politiką vykdo kartu su Vyriausybe. Tai palieka vietos interpretacijai, kokie žingsniai yra pagrindinių klausimų sprendimas, o kokie – politikos vykdymas. Premjeras rodo nepasitenkinimą, kad su juo prezidentė nesikonsultavo dėl Lietuvos pozicijos Jeruzalės klausimu ir kad jis yra nušalintas nuo ES reikalų sprendimo.

2. Premjero poziciją gali lemti manymas, kad didelė visuomenės dalis Lietuvos poziciją laiko per griežta, ir jo mintys padidins populiarumą. S. Skvernelis savo pareiškime akcentavo, kad savo poziciją Lietuva išsakys nežemindama Rusijos valstybės ir jos žmonių – tai menkai užslėpta kritika aštriai prezidentės retorikai, Rusiją vadinant teroristine valstybe. Kai kas mano, kad šie žingsniai susiję su S. Skvernelio prezidentinėmis ambicijomis, jis pats tikina, kad tokios įžvalgos jam atrodo juokingos. Kiti kritikai įžvelgia bandymą nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų.