Šauktinių tarnyba keičia gyvenimą
Pra­ėju­sį ru­de­nį nuo­la­ti­nę pri­va­lo­mą­ją pra­di­nę ka­ro tar­ny­bą pir­mie­ji pra­dė­ję jau­nuo­liai jau po vie­no ki­to mė­ne­sio pa­liks Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės da­li­nius. Tarp jų bus ir iki sa­va­no­riš­kos tar­ny­bos Is­lan­di­jo­je dir­bu­si ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Ju­li­ja Dau­gė­lai­tė bei 17 me­tų Švei­ca­ri­jo­je gy­ve­nęs ir net lie­tu­vių kal­bą kiek pri­mir­šęs Ai­va­ras Ma­tai­tis. Ta­čiau to­les­nės sa­vo at­ei­ties jie­du jau ne­įsi­vaiz­duo­ja be ka­riuo­me­nės.

23 me­tų J. Dau­gė­lai­tė ir 22-ejų A. Ma­tai­tis – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­riai, dėl tar­ny­bos ne taip se­niai at­si­sa­kę ra­maus gy­ve­ni­mo už­sie­ny­je ir pers­pek­ty­vų ten siek­ti dar di­des­nės pro­fe­si­nės sėk­mės. Da­bar šie jau­nuo­liai ti­ki­na esan­tys pa­si­ry­žę vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­ti su kraš­to ap­sau­ga.

Pa­si­rin­ki­mu nenusivylė

J. Dau­gė­lai­tės ir dar ke­lių sa­va­no­rys­tę ka­riuo­me­nė­je pa­si­rin­ku­sių mer­gi­nų tar­ny­ba Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­te­nio bend­ro­sios par­amos lo­gis­ti­kos ba­ta­lio­ne Ma­ri­jam­po­lė­je be­veik ne­sis­ki­ria nuo šauk­ti­nių vai­ki­nų – to­kia pa­ti uni­for­ma, to­kia pa­ti die­not­var­kė, to­kie pa­tys rei­ka­la­vi­mai fi­zi­niam ir teo­ri­niam pa­si­ren­gi­mui. Vie­nin­te­lė dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių pri­vi­le­gi­ja ta, kad jos tu­ri at­ski­rą sa­vo du­šą, prie ku­rio nie­ka­da ne­su­si­da­ro ei­lės – ne taip, kaip vai­ki­nams.

„Po ko­mu­ni­ka­ci­jos moks­lų – kū­ry­bi­nių in­dus­tri­jų – stu­di­jų Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te iš­vy­kau dirb­ti į Is­lan­di­ją. Dar­ba­vau­si Reik­ja­vi­ke tarp­tau­ti­nių fil­mų fes­ti­va­lių or­ga­ni­za­vi­mo ko­mi­te­te. Ta­čiau vi­sa­da jau­čiau ir ži­no­jau, kad tai tė­ra lai­ki­na sto­te­lė pa­tir­čiai įgy­ti. Vi­suo­met troš­kau grįž­ti į Lie­tu­vą. Taip jau su­ta­po, kad tuo me­tu bu­vo ga­li­my­bė re­gis­truo­tis sa­va­no­riais į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę. Tie­siog spon­ta­niš­kai nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti“, – LŽ pa­sa­ko­jo J. Dau­gė­lai­tė.

Tie­sa, dar jai sė­dint mo­kyk­los suo­le kir­bė­jo min­tis po abi­tū­ros sto­ti į Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­ją, bet tuo­met tam dar trū­ko ryž­to. To­dėl per­nai, kai pra­si­dė­jo sa­va­no­rių re­gis­tra­ci­ja į šauk­ti­nių ka­riuo­me­nę, mer­gi­na nu­ta­rė sa­ve iš­ban­dy­ti. Iki tol apie ka­riuo­me­nę ji dau­giau ži­no­jo tik iš ki­no fil­mų.

„Da­bar ma­tau, kad tai vi­siš­kai ki­to­kia pa­tir­tis. Ji nie­kur ne­dings, pra­vers vi­sur. Ma­nau, jog dis­cip­li­na, tvar­ka, or­ga­ni­zuo­tu­mas, mo­ty­va­ci­ja, už­sib­rėž­to tiks­lo sie­ki­mas, pa­trio­tiz­mas – ver­ty­bės, ku­rios bus nau­din­gos bet ku­rio­je si­tua­ci­jo­je ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me“, – įsi­ti­ki­nu­si J. Dau­gė­lai­tė.

Ki­to ke­lio nematė

17 me­tų Švei­ca­ri­jo­je su ma­ma gy­ve­nęs A. Ma­tai­tis pri­si­pa­ži­no, kad jau bū­da­mas ko­kių de­šim­ties no­rė­jo tap­ti ka­riš­kiu. Ber­niu­kas vis­ko pri­si­gal­vo­da­vo. Ta­čiau ūg­te­lė­jęs su­pra­to, kad įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nę nė­ra taip pa­pras­ta. Nors Švei­ca­ri­jo­je gy­ve­no nuo pen­ke­rių me­tų, ten au­go, mo­kė­si, bet iš­li­ko Lie­tu­vos, o ne Švei­ca­ri­jos pi­lie­tis. To­dėl šios ša­lies ka­riuo­me­nė­je tar­nau­ti nie­kaip ne­ga­lė­jo. Be to, trau­kė Lie­tu­va, ku­rio­je bu­vo li­kęs tė­tis bei daug ar­ti­mų gi­mi­nių.

„Į Lie­tu­vą at­va­žiuo­da­vo­me at­os­to­gau­ti. Man taip pa­tik­da­vo, kad ne­si­no­rė­da­vo iš­va­žiuo­ti. Švei­ca­ri­jo­je iš tie­sų la­bai gra­žu ir ge­ra gy­ven­ti, ta­čiau lai­mė – ne pi­ni­gai. Nors ten jau bu­vau adap­ta­vę­sis, ma­ne trau­kė Lie­tu­va. Ta trau­ka bu­vo to­kia stip­ri, kad ži­no­jau, jog anks­čiau ar vė­liau vis tiek grį­šiu“, – kiek su­nkiau rink­da­mas lie­tu­viš­kus žo­džius pa­sa­ko­jo A. Ma­tai­tis.

Kai apie su­ma­ny­mą va­žiuo­ti į Lie­tu­vą ir tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je Ai­va­ras pra­si­ta­rė ma­mai, ši to­kiam sū­naus žings­niui ne­la­bai pri­ta­rė. Pers­pė­jo, kad gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je nė­ra ro­žė­mis klo­tas – kur kas su­nkes­nis nei Švei­ca­ri­jo­je. Su­nku su­si­ras­ti dar­bą, su­nku už­dirb­ti pi­ni­gus, o ir dar­bo už­mo­kes­tis kur kas men­kes­nis nei Švei­ca­ri­jo­je, kur A. Ma­tai­tis ga­lė­tų dirb­ti tu­rė­da­mas elek­tri­ko bei da­žy­to­jo pro­fe­si­jas.

„Trau­kė tar­ny­ba ka­riuo­me­nė­je ir Lie­tu­va, to­dėl ki­to pa­si­rin­ki­mo tie­siog ne­bu­vo. Ir dėl to da­bar vi­siš­kai ne­si­gai­liu. Pats ap­sisp­ren­džiau, nes tai ma­no gy­ve­ni­mas, o ne ma­mos. Jei su­pra­siu kly­dęs, tuo­met ga­lė­siu drą­siai sau pa­sa­ky­ti, kad pats su­kly­dau. Ir ne­kal­tin­ti ki­tų, kad jie man nu­ro­dė klai­din­gą ke­lią“, – kal­bė­jo vai­ki­nas.

A. Ma­tai­tis taip pat ne­slė­pė, kad Ša­kių ra­jo­ne gy­ve­nan­tis tė­vas dėl sū­naus ap­sisp­ren­di­mo grįž­ti į Lie­tu­vą ap­si­džiau­gė, ta­čiau pa­si­rin­ki­mas tar­nau­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je jam pa­si­ro­dė kiek keis­to­kas. Vis dėl­to tė­vas ne­prieš­ta­ra­vo. Juo­lab kad tai lei­džia jiems kur kas daž­niau su­si­tik­ti ir ma­ty­tis, nei Ai­va­rui gy­ve­nant Švei­ca­ri­jo­je. „O ma­ma at­va­žiuos ma­nęs ap­lan­ky­ti. Tai nė­ra taip su­dė­tin­ga“, – ti­ki­no A. Ma­tai­tis.

Ma­nė pa­tir­sian­tys sunkumų

Tiek J. Dau­gė­lai­tė, tiek A. Ma­tai­tis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je – ne nau­jo­kai. Jų tar­ny­ba jau per­si­ri­to į an­trą pu­sę. Juo­du tvir­ti­no, kad tar­ny­ba yra kiek leng­ves­nė, nei ti­kė­jo­si ei­da­mi į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę.

„Į­si­vaiz­da­vau, kad tai bus di­džiu­lis iš­tver­mės pa­ti­kri­ni­mas. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad tie fi­zi­niai iš­ban­dy­mai yra pa­ly­gin­ti leng­vi. Ži­no­ma, pra­ty­bos lau­ke, miš­ke nė­ra leng­vos, bet tai ti­krai nė­ra per su­nku“, – sa­kė A. Ma­tai­tis. Vai­ki­nas pri­pa­ži­no, jog prieš tar­ny­bą ka­riuo­me­nė­je ak­ty­viai spor­ta­vo – sep­ty­ne­rius me­tus lan­kė ka­ra­tė už­siė­mi­mus, taip pat daug sli­di­nė­jo, plau­kio­da­vo.

Tuo me­tu J. Dau­gė­lai­tė pa­sa­ko­jo, jog ei­nant tar­nau­ti į ka­riuo­me­nę ją slė­gė kiek ki­to­kios dve­jo­nės. „Bu­vau pri­sik­lau­siu­si vi­so­kių gąs­di­ni­mų, to­dėl įsi­vaiz­da­vau, kad ti­krai bus kur kas su­nkiau – tiek fi­ziš­kai, tiek psi­cho­lo­giš­kai, gal net bus ko­kių nors pa­ty­čių. Ta­čiau čia ap­lin­ka to­kia, kad jo­kių bai­mių jau ne­be­li­ko“, – pri­si­pa­ži­no Ju­li­ja.

Anot mer­gi­nos, nors fi­zi­niai, pra­kti­niai bei teo­ri­niai už­siė­mi­mai vie­no­di vai­ki­nams ir mer­gi­noms, ji ne­jau­čian­ti, kad mer­gi­nos nors kuo bū­tų silp­nes­nės. J. Dau­gė­lai­tė ti­ki­no pa­ste­bin­ti, jog mer­gi­nos kai ka­da net len­kia vai­ki­nus. „Ne­men­ki­nu vai­ki­nų, bet kai ša­lia tar­nau­ja mer­gi­nų, jie la­biau sten­gia­si, net su­si­da­ro sa­vo­tiš­ka kon­ku­ren­ci­ja, tik ge­rą­ja pra­sme“, – kal­bė­jo mer­gi­na.

Ji pa­žy­mė­jo ne­si­jau­čian­ti esan­ti kuo nors iš­skir­ti­nė tarp 80 vai­ki­nų sa­vo kuo­po­je, kaip ir ki­tos pri­va­lo­mą­ją pra­di­nę ka­ro tar­ny­bą Ma­ri­jam­po­lė­je at­lie­kan­čios mer­gi­nos. Jų iš vi­so yra de­vy­nios.

Su ka­riuo­me­ne ža­da nesiskirti

Abu LŽ kal­bin­ti jau­nuo­liai ne­slė­pė, kad kaip sa­va­no­riai iš­tar­na­vę de­vy­nis mė­ne­sius ir bai­gę pri­va­lo­mą­ją pra­di­nę ka­ro tar­ny­bą jie no­rė­tų lik­ti Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je.

„Šie tar­ny­bos mė­ne­siai tik pa­tvir­ti­no ma­no pa­si­ry­ži­mą bū­ti ka­riu. To­dėl no­rė­čiau to­liau lik­ti tar­nau­ti“, – at­vi­ra­vo Ai­va­ras. Jis vy­lė­si, kad gal­būt Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei bus nau­din­gos ir jo ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me įgy­tos spe­cia­ly­bės. Juo­lab kad da­bar A. Ma­tai­tis tar­nau­ja lo­gis­ti­kos ba­ta­lio­ne, ku­ria­me ren­gia­mi bū­tent šios sri­ties ka­riuo­me­nės spe­cia­lis­tai. Jei­gu vai­ki­nui ne­pa­vyk­tų su­ras­ti tar­ny­bos vie­tą šia­me ba­ta­lio­ne, ban­dy­tų įsit­vir­tin­ti ku­ria­me nors ki­ta­me Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­da­li­ny­je.

Pa­na­šią sa­vo at­ei­ties vi­zi­ją re­gi ir Ju­li­ja. Mer­gi­nos tei­gi­mu, ei­da­ma tar­nau­ti net ne­si­ti­kė­jo, kad jai, „lais­vų­jų me­nų“ at­sto­vei, pa­tiks kar­di­na­liai ki­to­kia ap­lin­ka, ka­riš­ka dis­cip­li­na. Ta­čiau pa­tar­na­vus ke­le­tą mė­ne­sių vis­kas aukš­tyn ko­jo­mis ap­si­ver­tė.

„Jau ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad sa­vo veik­lą ir po pri­va­lo­mo­sios tar­ny­bos įsi­vaiz­duo­ju jei ne tar­nau­jant pro­fe­sio­na­lio­je ka­riuo­me­nė­je, tai bent jau su­si­ju­sią su kraš­to ap­sau­ga“, – ti­ki­no J. Dau­gė­lai­tė. Ji taip pat vy­lė­si at­ei­ty­je ga­lė­sian­ti pa­si­nau­do­ti ir ci­vi­li­nia­me gy­ve­ni­me įgy­ta pro­fe­si­ja. Mat ka­riuo­me­nė­je rei­kia ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tų, ge­ban­čių bū­ti tar­pi­nin­kais tarp ka­riuo­me­nės ir ki­tų or­ga­ni­za­ci­jų bei vi­suo­me­nės.

Pri­klau­so nuo norų

Šiuo me­tu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je nuo­la­ti­nę pri­va­lo­mą­ją pra­di­nę tar­ny­bą at­lie­ka 3 tūkst. 2015 me­tų šau­ki­mo ka­rių. Be­veik vi­si tar­ny­bos bū­dą pa­si­rin­ko sa­vo no­ru ar­ba, pa­te­kę į šau­ki­mo są­ra­šus, par­eiš­kė no­rą at­lik­ti ją pir­mu­mo tvar­ka. Tarp at­lie­kan­čių­jų pri­va­lo­mą­ją tar­ny­bą yra ir 78 mer­gi­nos, ku­rios pa­čios pa­sip­ra­šė bū­ti pri­ima­mos. 19 jau­nuo­lių iki tar­ny­bos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą bu­vo dek­la­ra­vę už­sie­nio vals­ty­bė­se.

Kaip LŽ in­for­ma­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų šta­bo Ka­ro prie­vo­lės ir komp­lek­ta­vi­mo sky­riaus spe­cia­lis­tai, bai­gę pri­va­lo­mą­ją tar­ny­bą jau­nuo­liai ga­lės siek­ti kar­je­ros Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Šiuo me­tu jau vyks­ta su­si­ti­ki­mai su ka­riais, ku­rių me­tu pri­sta­to­mos tar­ny­bos pro­fe­si­nė­je ka­ro tar­ny­bo­je ga­li­my­bės, šauk­ti­niams su­da­ro­mos pa­lan­kios są­ly­gos pra­dė­ti sto­ji­mo į pro­fe­si­nę ka­ro tar­ny­bą pro­ce­dū­ras. Ti­kė­ti­na, jog šauk­ti­niai bus pri­ima­mi į jų iš­si­la­vi­ni­mą ati­tin­kan­čias par­ei­gas – jie ga­lės tar­nau­ti ry­ši­nin­kais, par­ame­di­kais, me­cha­ni­kais, in­for­ma­ti­kais. Kiek­vie­nu kon­kre­čiu at­ve­ju bus spren­džia­ma in­di­vi­dua­liai.