Šauktinių priesaikos aidėjo pajūryje
Va­kar Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei is­to­ri­nė­je Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to aikš­tė­je prie­sai­ką Tė­vy­nei da­vė ar­ti pu­sės tūks­tan­čio pir­mų­jų šauk­ti­nių, at­ėju­sių į tar­ny­bą sa­vo no­ru.

Per iš­kil­min­gą ce­re­mo­ni­ją ne vie­nam dre­bė­jo bal­sas gie­dant Tau­tiš­ką gies­mę, o itin gau­siai su­si­rin­kę šauk­ti­nių tė­vai di­džiuo­da­mie­si sa­vo at­ža­lo­mis brau­kė aša­ras. Šis sa­vait­ga­lis ka­riams – pir­mo­sios ma­žos at­os­to­gos po tri­jų sa­vai­čių tar­ny­bos. Dau­gu­ma jų nė ne­slė­pė, kad grį­žę na­mo kvies pri­si­jung­ti ir abe­jo­jan­čius drau­gus.

Jau­di­no­si visi

Iš­kil­min­ga ka­rio prie­sai­ka Lie­tu­vai ir Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Bu­ti­gei­džio dra­gū­nų ba­ta­lio­nui Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to mies­te­lio aikš­tė­je bu­vo duo­ta ko­ne pir­mą kar­tą ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je. Pa­pras­tai ka­riai pri­sie­kia Tė­vy­nei pa­čia­me ba­ta­lio­ne. Vie­ta par­ink­ta ne­at­si­tik­ti­nai: čia il­gą lai­ką sto­vė­jo ka­rei­vi­nės, nuo 1923-ių­jų iki 1934 me­tų bu­vo dis­lo­kuo­tas 7-asis pės­ti­nin­kų Že­mai­čių ku­ni­gaikš­čio Bu­ti­gei­džio pul­kas. Tuo­met da­bar­ti­nė­je uni­ver­si­te­to aikš­tė­je taip pat skam­bė­jo ka­ri­nės ko­man­dos ir mar­šai.

Pir­mo­jo šau­ki­mo nuo­la­ti­nės pri­va­lo­mo­sios pra­di­nės ka­ro tar­ny­bos ka­riai (iš vi­so 495, tarp jų 19 mer­gi­nų) tar­ny­bą dra­gū­nų ba­ta­lio­ne pra­dė­jo rugp­jū­čio 24 die­ną. Vi­si - sa­va­no­riš­kai. “Be iš­ly­gų pri­sie­kiu iš­ti­ki­mai tar­nau­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kai, ne­gai­lė­da­mas jė­gų ir gy­vy­bės gin­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę, jos lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę, są­ži­nin­gai vyk­dy­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­ją, įsta­ty­mus ir sa­vo va­dų įsa­ky­mus, sau­go­ti vi­sas man pa­ti­kė­tas pa­slap­tis; pa­si­ža­du bū­ti do­ras ir gar­bin­gas Lie­tu­vos ka­rys”, - to­kia bu­vo va­kar uni­so­nu skam­bė­ju­si ka­rio prie­sai­ka.

Klaipėdoje šauktiniai prisiekė ištikimybę Tėvynei ir po trijų savaičių tarnybos gavo pirmą laisvą savaitgalį.

Šauk­ti­niai iš ba­ta­lio­no iki uni­ver­si­te­to aikš­tės (apie 3 km) žy­gia­vo pės­čio­mis. Plies­kė skais­ti sau­lė, to­dėl kai ku­rie ri­kiuo­tė­je pa­si­ju­to blo­gai. “Vi­si esa­me žmo­nės. Ka­riui prie­sai­kos die­na yra ne­pap­ras­tai di­din­ga ir įsi­min­ti­na, o ri­tua­las – šven­tas ir iš­kil­min­gas ak­tas. Vi­sais lai­kais lai­ky­tis prie­sai­kos bu­vo šven­ta par­ei­ga, ją su­lau­žy­ti – di­de­lis nu­si­kal­ti­mas. Na­tū­ra­lu, kad dau­gu­ma šauk­ti­nių la­bai jau­di­no­si”, - kal­bė­jo Bu­ti­gei­džio dra­gū­nų ba­ta­lio­no va­das ma­jo­ras Vik­to­ras Bag­do­nas. Jo tei­gi­mu, dirb­ti su šauk­ti­niais bent jau tris pir­mą­sias sa­vai­tes bu­vo la­bai ma­lo­nu, nes sa­va­no­riš­kai į ka­riuo­me­nę at­ėję jau­nuo­liai ir mer­gi­nos pa­si­žy­mi itin stip­ria mo­ty­va­ci­ja.

„Šį sa­vait­ga­lį jie pir­mą kar­tą ga­lės iš­vyk­ti į gim­tuo­sius na­mus, pa­bū­ti su drau­gais, ar­ti­mai­siais. Kai ku­rie liks ba­ta­lio­ne, nes ka­riuo­me­nė­je tar­nau­ja ir naš­lai­čių. Per tą trum­pą lai­ką ka­riai iš­mo­ko pui­kiai žy­giuo­ti ri­kiuo­tė­je, su­si­pa­ži­no su gink­lo val­dy­mo pa­grin­dais, ra­di­jo ry­šio pa­lai­ky­mu. Pra­ty­bų už ba­ta­lio­no ri­bų dar ne­bu­vo, ta­čiau ar­ti­miau­siu lai­ku bus”, - aiš­ki­no V. Bag­do­nass.

Dauguma jaunuolių teigė grįžę namo ragins draugus nebijoti lietuviškos kariuomenės.

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to aikš­tė­je iš­kil­min­gai iš­si­ri­kia­vu­sius ka­rius pa­svei­ki­no kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras Juo­zas Ole­kas, sau­su­mos pa­jė­gų va­das ge­ne­ro­las ma­jo­ras Al­man­tas Lei­ka, Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Bu­ti­gei­džio dra­gū­nų ba­ta­lio­no va­das ma­jo­ras V. Bag­do­nas. Į ce­re­mo­ni­ją pa­svei­kin­ti šauk­ti­nių at­ėjo mi­nia žmo­nių. Tarp su­si­rin­ku­sių­jų bu­vo ir Eu­ro­pos Są­jun­gos am­ba­sa­do­rius Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jo­je Vy­gau­das Ušac­kas, ku­rio 23 me­tų sū­nus Rai­mun­das sa­vo no­ru pa­si­rin­ko 9 mė­ne­sių šauk­ti­nio ke­lią ir va­kar taip pat pri­sie­kė Tė­vy­nei. “Ti­krai ne­įkal­bi­nė­jau, bai­gęs stu­di­jas Ang­li­jo­je sū­nus pats ver­žė­si į ka­riuo­me­nę. Jis nau­do­ja­si uni­ka­lia ga­li­my­be pa­to­bu­lė­ti, pa­bū­ti tarp skir­tin­gų so­cia­li­nių sluoks­nių žmo­nių, iš­ban­dy­ti sa­ve, su­tvir­tė­ti, at­lik­ti par­ei­gą Tė­vy­nei. Ži­no­ji­mas ir mo­kė­ji­mas gin­ti sa­vo ša­lį yra ne­įkai­no­ja­ma pa­mo­ka ir ver­ty­bė”, - gy­rė sa­vo at­ža­lą am­ba­sa­do­rius.

Iš­ga­ra­vo baubai

Ko­ne iš­kil­min­giau­sia ce­re­mo­ni­jos da­lis - drau­ge iš­tar­ti prie­sai­kos žo­džiai ir ba­ta­lio­no vė­lia­vos pa­ger­bi­mas. Gar­bė at­sik­lau­pus pa­bu­čiuo­ti vė­lia­vą bu­vo su­teik­ta 21 me­tų vil­nie­čiui šauk­ti­niui jau­nes­nia­jam ei­li­niui Ar­tū­rui Dū­dai. Jau­nuo­lis LŽ pa­pa­sa­ko­jo, kaip jau­čia­si po tri­jų sa­vai­čių tar­ny­bos.

– Ko­kie jaus­mai apė­mė bu­čiuo­jant ba­ta­lio­no vė­lia­vą prieš to­kią mi­nią žmo­nių?

– Ge­ras jaus­mas, jau­čiau­si pa­ky­lė­tas, nes at­sto­va­vau vi­sam ba­ta­lio­nui. Jau­čiau pa­gar­bą... Net su­nku api­bū­din­ti tą bū­se­ną. Ma­ne šiam ri­tua­lui par­in­ko va­dai.

– Esa­me pri­sik­lau­sę dau­gy­bę šiur­pių is­to­ri­jų apie so­vie­ti­nių lai­kų šauk­ti­nių da­lią. Koks įspū­dis iš tar­ny­bos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­ri­nia­me da­li­ny­je?

– Gir­dė­jo­me, kaip so­viet­me­čiu nau­jo­kai bu­vo en­gia­mi, iš jų ty­čio­ja­ma­si. Ma­čiau net vaiz­do įra­šus iš so­vie­ti­nių lai­kų ka­riuo­me­nės. Bet ta­da bu­vo gū­dūs lai­kai, da­bar – vis­kas ki­taip. Esu pa­ten­kin­tas tar­ny­bos, gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis. Bai­mių bū­ta, ta­čiau at­vy­kus į ba­ta­lio­ną ma­no nuo­mo­nė vi­siš­kai pa­si­kei­tė – čia ki­to­kia ko­ky­bė ir po­žiū­ris. Va­dai mu­mis rū­pi­na­si, nuo­lat klau­si­nė­ja, ar vis­kas ge­rai. Tu­ri­me drau­giš­ką ko­lek­ty­vą, vie­nas ki­tam pa­de­da­me. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė nuo so­vie­ti­nės ski­ria­si kaip juo­da ir bal­ta.

– Ar pa­čiam te­ko at­si­sa­ky­ti kar­je­ros dėl tar­ny­bos?

– Bai­giau vers­lo ad­mi­nis­tra­vi­mo moks­lus, su­kū­riau šei­mą, bet ne­dve­jo­da­mas pa­si­siū­liau bū­ti šauk­ti­niu. Prieš tai, ži­no­ma, kal­bė­jau­si su žmo­na. Ma­no tė­vai, se­ne­liai tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je, tad tie­siog ne­ga­lė­jau ki­taip pa­sielg­ti. No­rė­jau ati­duo­ti sa­vo da­lį Tė­vy­nei, be to, ir sa­ve iš­ban­dy­ti.

– Ar esi su­pla­na­vęs, kaip pra­lei­si sa­vait­ga­lį? Tur­būt lau­kia su­si­ti­ki­mai su drau­gais?

– Ti­krai taip. Dau­gu­ma jų tie­siog lau­kia ma­nęs grįž­tan­čio, kad iš pir­mų lū­pų su­ži­no­tų, ko­kia ta ka­riuo­me­nė. Ir ti­krai tu­rė­siu ką pa­pa­sa­ko­ti, net mo­ty­vuo­ti sto­ti į tar­ny­bą, nes čia są­ly­gos – la­bai ge­ros.

– Ką ga­lė­tum pa­sa­ky­ti “verk­ti­niams”?

– Ka­riuo­me­nė­je nė­ra ko bi­jo­ti. Tai, kas iš pra­džių ga­li gąs­din­ti, iš­siug­do­ma, iš­moks­ta­ma. Pa­vyz­džiui, griež­ta tvar­ka, punk­tua­lu­mas, lai­ko pla­na­vi­mas. To­kie da­ly­kai ne tik ne­lau­žo as­me­ny­bės, prieš­in­gai, ją stip­ri­na.

.