Sankt Peterburge ieškos draugų
Ru­si­jo­je te­bė­ra ne­iš­nau­do­tų ga­li­my­bių mū­sų vers­li­nin­kams, o ak­ty­vi Sankt Pe­ter­bur­go lie­tu­vių bend­ruo­me­nė įkve­pia. Be­veik mė­ne­sį šia­me mies­te dir­ban­tis Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­nis kon­su­las Dai­nius Nu­mgau­dis nu­si­tei­kęs aiš­kin­ti ru­sams mū­sų ša­lies po­zi­ci­ją tol, kol jie ją su­pras.

Dip­lo­ma­ti­nę mi­si­ją Sankt Pe­ter­bur­ge prieš mė­ne­sį pra­dė­jęs Dai­nius Numgaudis trum­pam grį­žo į Vil­nių ir pa­si­da­li­jo įspū­džiais su "Lie­tu­vos ži­nio­mis".

Kas­met dau­giau vizų

– Prieš jums at­vyks­tant į Sankt Pe­ter­bur­gą ge­ne­ra­li­nis kon­su­la­tas net pu­san­trų me­tų dir­bo be nuo­la­ti­nio va­do­vo, o prieš de­šimt­me­tį čia sep­ty­ni dip­lo­ma­tai ne­te­ko dar­bo po vi­zų skan­da­lo. Ko­kią pa­dė­tį ra­do­te?

– Ad­mi­nis­tra­ci­niu po­žiū­riu kon­su­la­tas vi­są tą lai­ką vei­kė taip, kaip rei­kia. Ru­si­jos pi­lie­čiams nuo rug­sė­jo 14 die­nos vi­zos iš­duo­da­mos tik pa­ėmus pirš­tų at­spau­dus – pe­rė­jo­me prie bio­me­tri­nių duo­me­nų. Tai bu­vo di­de­lis iš­šū­kis, tu­rė­jo­me pa­si­reng­ti. Ga­lė­jo bū­ti ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, ta­čiau vis­ką iš­spren­dė­me. Džiau­giuo­si, kad tas pir­mas svar­bus dar­bas at­lik­tas ge­rai.

Pir­ma­sis mė­nuo - pro­to­ko­li­nis. Vy­ko su­si­ti­ki­mai su Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos at­sto­vais, Sankt Pe­ter­bur­go vy­riau­sy­bės mi­nis­tru, jau tu­rė­jau pro­gą su­si­tik­ti su dviem vi­ce­gu­ber­na­to­riais. Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad pir­mų­jų kon­tak­tų su po­li­ti­ne val­džia bū­ta pa­ly­gin­ti nor­ma­lių, vis­kas vy­ko tai­kiai, jei­gu taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti.

Kal­bant apie re­zul­ta­tus ga­li­ma džiaug­tis, kad Sankt Pe­ter­bur­ge pra­šan­čių­jų vi­zų kas­met dau­gė­ja, nors bend­ras va­žiuo­jan­čių į Lie­tu­vą Ru­si­jos pi­lie­čių skai­čius šiek tiek su­ma­žė­jęs.

Ra­do tik lie­tu­viš­ko alaus

– Sankt Pe­ter­bur­gas yra svar­bus Lie­tu­vos vers­li­nin­kams, ten net su­si­bū­rė jų klu­bas. Ta­čiau Ru­si­jai įve­dus va­di­na­mą­jį em­bar­gą mais­to pro­duk­tų eks­por­tas be­veik su­sto­jo. Tad ko­kios ga­li­my­bės lie­ka vers­lui?

– Prieš vyk­da­mas į Lie­tu­vą su­si­ti­kau su lie­tu­viais vers­li­nin­kais. Ži­no­ma, tie, ku­rie už­sii­mi­nė­jo mais­to pro­duk­tais, lo­gis­ti­ka, trans­por­tu, la­bai jau­čia pa­si­kei­ti­mus. Jie yra pa­tei­kę ir siū­ly­mų, kaip bū­tų ga­li­ma jiems pa­dė­ti. Ga­li­ma pa­sa­ky­ti taip: da­bar žmo­nės lau­kia. Apie nau­jas in­ves­ti­ci­jas ne­kal­ba­ma, nes lau­kia­ma, kaip san­ty­kiai klos­ty­sis to­liau.

Klu­bas vie­ni­ja apie 40 vers­li­nin­kų. Yra at­va­žia­vu­sių­jų iš Lie­tu­vos, yra tarp­tau­ti­nių kor­po­ra­ci­jų at­sto­vų lie­tu­vių. Be­je, klu­bui pri­klau­so ir žmo­nės, ku­rie ne­tu­ri jo­kio tie­sio­gi­nio ry­šio su Lie­tu­va, - jie tie­siog my­li mū­sų ša­lį. Ar­ba jo­je lan­kė­si ir da­bar į Ru­si­ją ve­ža pro­duk­ci­ją, ku­riai nė­ra tai­ko­mas em­bar­gas.

Vis dėl­to žmo­nės į at­ei­tį žiū­ri ga­na op­ti­mis­tiš­kai. Ži­no­ma, vi­si su­pran­ta, kad po­ky­čių grei­tai ne­bus, tad kiek­vie­nas pri­ima ati­tin­ka­mus spren­di­mus. Pats lie­tu­viš­kos mais­to pro­duk­ci­jos Sankt Pe­ter­bur­ge be­veik ne­ma­čiau. Vie­no­je par­duo­tu­vė­je ap­ti­kau „Švy­tu­rio“ alaus ir ry­žių ko­šės „Sva­lia“. Dau­giau jo­kių pro­duk­tų nė­ra.

Ta­čiau ma­nau, kad ir mū­sų vers­li­nin­kai ne­iš­nau­do­ja vi­sų esa­mų ga­li­my­bių. Juk yra to­kių da­ly­kų, ku­rie ne­drau­džia­mi, pa­vyz­džiui, varš­kės sū­re­liai, le­dai.

Drau­gai at­ve­da draugų

– Dvi­ša­liai Ru­si­jos ir Lie­tu­vos san­ty­kiai be­veik ne­pa­lai­ko­mi, bend­ra­dar­bia­vi­mo, ga­li­ma sa­ky­ti, nė­ra. Da­lis po­li­ti­kų aiš­ki­na, kad Lie­tu­va tu­rė­tų plės­ti drau­gų Ru­si­jo­je ra­tą, ne­pai­sy­da­ma po­li­ti­nės įtam­pos. To­kios nuo­mo­nės lai­ko­si ir Eu­ro­pos Są­jun­gos am­ba­sa­do­rius Ru­si­jo­je Vy­gau­das Ušac­kas. Ką ma­no­te apie tai?

– No­rė­da­mi įgy­ti drau­gų, tu­rė­tu­me dirb­ti snie­go gniūž­tės pri­nci­pu. Vie­nas drau­gas at­ve­da du drau­gus. Jei­gu žmo­gų įkal­bė­si­me at­va­žiuo­ti į Lie­tu­vą ir jam čia pa­tiks, jis pa­kvies dau­giau drau­gų, ku­rie at­va­žiuos. Ma­tau, kad tai vei­kia.

Ma­nau, kad iš ti­krų­jų nė­ra ki­to bū­do pa­aiš­kin­ti, ko no­ri­me - tiek Lie­tu­vos žmo­nės, tiek val­džia, kaip tik kal­bė­tis tie­sio­giai, akis į akį.

Ga­liau­siai mes pri­va­lo­me su­pras­ti, kad te­nykš­čiai žmo­nės ir­gi tu­ri sa­vo nuo­mo­nę, po­zi­ci­ją, ar­gu­men­tų. Net su­si­tik­da­mas su lie­tu­vių bend­ruo­me­ne iš­girs­tu įvai­rių klau­si­mų, reiš­kia­mo ne­pa­si­ten­ki­ni­mo dėl ko­kių nors veiks­mų, dėl Lie­tu­vo­je nu­skam­bė­ju­sių žo­džių. Bet vi­sa tai yra dėl in­for­ma­ci­jos trū­ku­mo, ne­tin­ka­mos ar­gu­men­ta­ci­jos. Lai­kau­si nuo­mo­nės, kad jei­gu kas nors ko nors ne­sup­ran­ta, va­di­na­si, blo­gai pa­aiš­ki­nai.

– Skai­čiuo­ja­ma, kad Sankt Pe­ter­bur­ge - be­veik pus­ket­vir­to tūks­tan­čio lie­tu­vių. Kaip vie­ną tiks­lų įvar­di­ja­te se­nas tra­di­ci­jas tu­rin­čios lie­tu­vių bend­ruo­me­nės stip­ri­ni­mą. O kiek rea­liai yra ak­ty­vių lie­tu­vių?

– Ma­no aki­mis, ak­ty­vių yra apie po­rą šim­tų. Vei­kia ir Sankt Pe­ter­bur­go lie­tu­vių au­to­no­mi­ja, jie tu­ri sa­vo pa­tal­pas. Tie­sa, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jų san­ty­kiai yra tik ge­ri. Kon­su­la­tas ga­li tik pa­dė­ti, jei­gu jie no­ri. Bet ak­ty­vu­mą, no­rą bend­rau­ti su Lie­tu­va ma­tau. Pa­vyz­džiui, pir­mą­ją lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ką šiais moks­lo me­tais su­ren­gė­me kon­su­la­te. Be­je, čia lie­tu­vių kal­bos šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais mo­ko­si net ke­tu­rios gru­pės – dvi vai­kų, dvi su­au­gu­sių­jų. Į vie­ną gru­pę ne­su­tel­pa vi­si no­rin­tys. Mo­ko­si ne tik lie­tu­viai ar jų pa­li­kuo­nys, bet ir žmo­nės, ku­rių se­ne­liai, pro­se­ne­liai bu­vo iš Lie­tu­vos. Yra po­ra žmo­nių, ku­rie no­ri lan­ky­ti lie­tu­vių kal­bos kur­sus vien tam, kad at­va­žia­vę į Lie­tu­vą bent ke­lias fra­zes mo­kė­tų. Tai da­ly­kai, ku­rie ma­ne ma­lo­niai nu­ste­bi­no at­vy­kus į Sankt Pe­ter­bur­gą.

Dė­me­sys - ir kultūrai

– Er­mi­ta­žas yra nu­spren­dęs 2016-uo­sius pa­va­din­ti M. K. Čiur­lio­nio me­tais, pla­nuo­ta eks­po­nuo­ti jo pa­veiks­lų ori­gi­na­lus. Taip pat pla­nuo­ja­mas Mai­ro­nio įam­ži­ni­mas. Kaip se­ka­si įgy­ven­din­ti šiuos di­de­lius pro­jek­tus?

– Jau pa­ga­min­ta me­mo­ria­li­nė len­ta Mai­ro­niui įam­žin­ti ten, kur bu­vo lei­džia­mas pir­ma­sis lie­tu­viš­kas lai­kraš­tis ir kur jis gy­ve­no. Vis dėl­to Ru­si­jos įsta­ty­mų ba­zė su­dė­tin­ga, žmo­nės il­gai dir­ba su šia idė­ja.

Dėl M. K. Čiur­lio­nio me­tų ir­gi vyks­ta dar­bas. Ga­lė­tų at­va­žiuo­ti M. K. Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­jos ka­me­ri­nis or­kes­tras, at­lik­ti jo sim­fo­ni­nes poe­mas „Miš­ke“ ir „Jū­ra“.

Taip, vie­nas di­džiau­sių pro­jek­tų, ku­ris anks­čiau bu­vo įstri­gęs dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių - va­do­vų kai­tos kon­su­la­te, yra M. K. Čiur­lio­nio pa­veiks­lų eks­po­na­vi­mas Er­mi­ta­že. Tai vie­nas dar­bų, dėl ku­rių ir at­vy­kau į Vil­nių.

Ma­tau ga­li­my­bių pri­sta­ty­ti Lie­tu­vos kul­tū­rą ir bend­ruo­me­nę. Yra daug lie­tu­vių, dir­ban­čių Sankt Pe­ter­bur­go aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se, mu­zie­juo­se, taip pat ir Er­mi­ta­že.

– Esa­te is­to­ri­kas, gal­būt kal­bė­si­tės su mu­zie­jų, ar­chy­vų at­sto­vais apie ten sau­go­mas Lie­tu­vos kul­tū­ros ver­ty­bes? Vals­ty­bi­niu ly­giu dėl su­sik­los­čiu­sių ap­lin­ky­bių apie tai nė ne­kal­ba­ma, nors kar­tais sa­ko­ma, kad net ne­ži­no­me, ko kon­kre­čiai no­ri­me.

– Šiam tei­gi­niui ga­liu tik pri­tar­ti. Iš ti­krų­jų rei­kia ži­no­ti, ko no­ri­me. Ži­nau, kad ir da­bar dir­ba­ma ar­chy­vuo­se sie­kiant įro­dy­ti, ko­dėl rei­kia pa­ka­bin­ti me­mo­ria­li­nę len­tą Mai­ro­niui A. Gri­bo­je­do­vo gat­vė­je.