Sąjūdžio idealai ir pamokos neblanksta
Ry­toj mi­nė­si­me ko­vą už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę įkvė­pu­sio Są­jū­džio 30-me­tį. Su­kak­ties iš­va­ka­rė­se „Lie­tu­vos ži­nios“ kal­bi­no jau­nus po­li­ti­kus, tie­sio­giai ne­pa­ty­ru­sius to jaus­mo, ku­rį prieš tris de­šim­tis me­tų kė­lė šis mū­sų vals­ty­bin­gu­mui reikš­min­gas vi­suo­me­ni­nis ju­dė­ji­mas, ir iš­siaiš­ki­no, ko­dėl jo idea­lai te­bė­ra įkvė­pi­mas da­bar­čiai.

1. Ką jums reiškia Sąjūdis?

2. Esate jaunas žmogus, neturėjęs tiesioginio sąlyčio su Sąjūdžiu. Tad koks jūsų santykis su šiuo judėjimu? Ar jauniems žmonėms Sąjūdis nėra tik paprastas istorinis faktas?

3. Jūsų nuomone, ar šiandien Sąjūdžio idealai dar gyvi?

4. Ar mūsų visuomenei, politikams būtų ko pasimokyti iš Sąjūdžio idealų?

Gintautas Paluckas, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

1. Sąjūdis reiškia valstybingumą, laisvę spręsti ir prisiimti atsakomybę už savo šalies, savo šeimos, savo likimą, gyvenimo raidą.

2. Daugeliui jaunų žmonių Sąjūdis – istorinis faktas. Jo svarbą visi supranta, tačiau tas santykis – neišjaustas. Tai santykis per istoriją: Sąjūdis buvo, o dabar gyvename taip dėl Sąjūdžio. Kodėl man tai svarbu? Pirma, svarbu, kodėl Sąjūdis įvyko, priežastiniai ryšiai, kas sukėlė Sovietų Sąjungos imperijos trūkinėjimą. Ir čia ne vien istorinis momentas, čia visuomeninis momentas – sociologinis, socialinis. Virsmas, lūžis visuomenėje, kai atsiranda tikėjimas, kad režimas, valdęs 50 metų, gali būti įveiktas. Antra, svarbus suvokimas, kaip tai atsitiko. Nes tie visuomeniniai procesai turi įtakos ir tolesniems šalies raidos etapams. Šiandien kartais sakome, kad mūsų niekas nevienija, nėra bendro tikslo, emocinio užtaiso. Iš Sąjūdžio galima pasimokyti, kaip visa tai atsiranda. Tuomet visi tiek dalykai veikė kaip katalizatorius ir sutelkė visą tautą. Taigi mano santykis su Sąjūdžiu nėra tik istorinis. Bet štai čia ir slypi klausimas, kas ir kodėl vyko tuomet, kas buvo ta vienijanti grandis ir kodėl šito mes kartais negalime padaryti dabar? Iš čia – ir kylantis iššūkiai.

3. Neabejoju, kad Sąjūdžio idealai gyvi. Tik kartais priimame tai kaip duotybę. Pavyzdžiui, demokratiją, laisvę, atsakomybę, teisę ir pareigą būti atsakingiems už savo šalį. Kaip rodo istorija ir gyvenimas, tai nėra savaime suprantami dalykai, juos visada reikia ginti. Labai retai koks nors dramatiškas pokytis įvyksta per vieną naktį. Dažnai tie pokyčiai, net ir neigiami, yra slenkantys. Demokratija džiaugiamės visi, bet šiandien klausiame, kaip čia atsitinka, kad žmonės 10 metų yra stebimi ir sekami be jokių teisinių veiksmų, nenustačius nusikaltimo sudėties. Ar tai jau yra demokratijos erozijos požymiai? Grėsmė ar ne? Sąjūdis gynė teisę tokiais atvejais gintis, kad nebūtum persekiojamas, stebimas. Dar vienas aspektas iš Sąjūdžio laikų – kultūros svarba ir vaidmuo. Kultūros ir intelektualų. Tada kultūra buvo ta veiklioji medžiaga, kuri įkvėpė ir surišo visuomenę, kėlė tautą į aukštesnį sąmoningumo lygį. Dabar kultūros, kaip viešojo gėrio, nuvertinimas iš dalies lemia tai, kad tokio įkvėpimo, koks buvo Sąjūdžio laikais, nėra. Nešneku apie euforiją, kalbu apie įkvėpimą ir tikėjimą.

4. Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad Sąjūdžio metu visi buvo absoliučiai vieningi ir vienminčiai. Toli gražu taip nebuvo. Priešingai. Tai – partijų ir įvairiausių pasaulėžiūrų gimimo laikotarpis. Bet štai ko reikia pasimokyti: visi, gindami savo tiesą, sugebėdavo rasti kompromisų ten, kur reikia. Ten, kur yra viešasis interesas, valstybės masto interesas. Tačiau kartu neišsižadėdavo savo vertybinių principų ir idealų. To dabartiniai politikai gali pasimokyti.

Justas Džiugelis, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

1. Man Sąjūdis – drąsos ir išminties simbolis. Pasididžiavimas, kad daina galima pasipriešinti ir sugriauti režimą. Viltis, kad esame vieninga, neparklupdoma tauta.

2. Kai skaitau straipsnius ar žiūriu filmuotą medžiagą, jaučiuosi taip, lyg pats būčiau dalyvavęs Dainuojančioje revoliucijoje. Deja, buvau per mažas. Man labai pasisekė, kad sąmoningus savo gyvenimo metus praleidau jau laisvoje Lietuvoje. Kita vertus, nebūtina viską pačiam patirti, kad suprastum, jog totalitarinis režimas yra blogis, ir žinotum, kam esi dėkingas už dabartinį gyvenimą. Mūsų kartos pareiga – toliau puoselėti iškovotą laisvę, sąžiningai dirbti Lietuvos bei jos žmonių labui. Man tai nėra tušti žodžiai.

3. Tikiu, kad ir šiandien Sąjūdžio idealai yra gyvi. Galbūt apie juos nekalbama garsiai ir kasdien, tačiau to ir nereikia – nuolat kartojami jie taptų tuščiais šūkiais ir paprasčiausiai nuvertėtų. O dabar šie idealai gyvuoja kiekvieno lietuvio širdyje ir išryškėja tuomet, kai yra svarbi proga, pavyzdžiui, minint Lietuvos šimtmetį. Neabejoju, kad ir iškilus grėsmei kiekvienas lietuvis stotų ginti savo šalies bei nepriklausomybės. Tokie juk ir yra Sąjūdžio idealai.

4. Tikiu, kad žmonių širdyse tie idealai gyvi. O ateinančios kartos iš Sąjūdžio turėtų pasimokyti vienybės, dėl svarbaus tikslo pamirštant asmeninę naudą ar nuoskaudas.

Rūta Miliūtė, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė

E. Virkečio nuotrauka

1. Sąjūdis man pirmiausia yra įrodymas, kokie mes stiprūs, kai esame vieningi, ir priminimas, kad valstybės pagrindas – tauta.

2. Jeigu ne Sąjūdis, dabar tikriausiai gyventume visiškai kitaip. Man, kaip jaunam žmogui, gimusiam ir užaugusiam jau nepriklausomoje Lietuvoje, sunku įsivaizduoti, ką reiškia žodžio laisvės suvaržymas, gyvenimas pagal vieną ideologiją. Nors Sąjūdžio metu dar nebuvau gimusi, man tai nėra tik paprastas istorinis faktas. Sąjūdžio dėka Lietuva atsikūrė tokia, kokioje dabar gyvename: buvo iškelta mintis, kad lietuvių kalba turi būti pripažinta valstybine kalba, imta kalbėti apie nacionalinės istorijos grąžinimą, ekonominę ir politinę savivaldą. Be to, prisiminimais apie tą laikotarpį dalijosi tėvai, kurie taip pat buvo Sąjūdžio dalis. Pamenu, kaip atidžiai klausiausi istorijos pamokų ir apie Lietuvos žmonių trėmimą į Sibirą, nes jį išgyveno mano senelis su šeima. Kai istoriją liudija tavo artimi žmonės, atsiranda asmeninis ryšys, į faktus pažvelgi iš kitos perspektyvos.

3. Šiandienos aktualijos ir problemos kitokios nei prieš 30 metų, gyvename daug geriau nei bet kada anksčiau, tačiau kartais atrodo, kad nepakankamai vertiname tai, ką turime. Sąjūdis mano tėvų ir senelių kartos svajones pavertė realybe – Lietuva yra sėkminga, nepriklausoma, demokratinė šalis, turime visas galimybes kurti tokį gyvenimą, kokio norime. Nors pasigirsta pamąstymų, kad Sąjūdžio idealų nebeliko, kad Lietuva ne tokia, kokios norėjo žmonės, bet dar nė karto nesu girdėjusi, kad taip pasakytų jaunas žmogus. Sąjūdžio tikslas, nepriklausomybės paskelbimas, buvo pasiektas 1990-ųjų kovo 11 dieną, tačiau tai nereiškia, kad nebeliko siekių. Dabartinė ir ateities kartos turi išlaikyti valstybės viziją ir vienybę tam, kad Lietuva toliau augtų, išliktų stipri ir nepriklausoma.

4. Nors ne visi idealai buvo įgyvendinti, verta jų nepamiršti. Manau, kad ir visuomenė, ir politikai turi ko pasimokyti. Pirmiausia to, kad visi kartu esame atsakingi už savo šalies gerovę ir kad dideli pokyčiai gali prasidėti nuo mažų žingsnių. Kad šalies viešajame gyvenime svarbūs ne tik politikai, bet ir visuomeniniai judėjimai. Mano akimis, ypač svarbu tikėjimas, pasitikėjimas vieni kitais ir tai, kad Sąjūdžio idealai išliktų gyvi mūsų širdyse.

Agnė Bilotaitė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

1. Sąjūdis man reiškia tą patį, ką ir visiems Lietuvos žmonėms, kurie jame dalyvavo, juo tikėjo, kovojo už laisvą Lietuvą. Jeigu Sąjūdžio nebūtų buvę arba jis nebūtų įgavęs tokio masto, šiandien negyventume laisvoje šalyje. Tai viską pasako.

2. Aš esu iš tos kartos, kuri dar matė sovietmetį. Galbūt ne viską supratome, bet jautėme tą slogią atmosferą, kurioje buvo priversti gyventi mūsų tėvai. Labai gerai atsimenu save stovinčią su tėvais Baltijos kelyje, kai aiškiai buvo galima justi, kad visų tų tūkstančių žmonių niekas nesustabdytų, dėl laisvos Lietuvos jie buvo pasiryžę viskam. Tai dar kartą įrodė kruvinoji Sausio 13-oji. Beginklių žmonių heroizmas paliko neišdildomą įspūdį. Lietuvių kova už nepriklausomybę yra gyva mano atmintyje, tai nėra vien istoriniai faktai. Didžiuojuosi, kad galėjau tai pajusti, nes ši patirtis mane įkvepia kasdien.

3. Be abejonės, idealai gyvi. Dažnai pasigirsta nuomonių, esą dabar už laisvę niekas nekovotų, žmonės nesiburtų taip, kaip tai darė anuomet. Tai netiesa. Esu visiškai tikra, kad prireikus mūsų tauta vėl susivienytų. Tiesiog dabar gyvename taikos metu, mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai geresnės. Mes laisvai keliaujame, dirbame, mokomės, turime tai, apie ką mūsų tėvai kadaise nedrįso net svajoti. Tad apie karą ne taip dažnai susimąstome.

4. Net Sąjūdžio metais buvo tokių, kuriems laisvės visai nereikėjo, nes jiems buvo kur kas geriau gyventi anoje sistemoje. Todėl sakyti, kad anuomet politikai buvo padoresni, o dabar mažiau padorūs, būtų neteisinga. Žmonės visada turi galimybę rinktis, kurioje pusėje nori būti. Dabar taip pat. O laikotarpis, ypač karas, okupacija visa tai tik išryškina. Ar tau svarbiau yra gerai ir sočiai gyventi, nepaisant kitų poreikių, apeinant įstatymus, lipant kitiems per galvas, ar sąžiningai dirbti savo darbą ir žinoti, kad nepardavei nei savęs, nei savo šalies. Kokios vertybės, tokie ir pasirinkimai. Visiems linkėčiau pirmiausia būti sąžiningiems savo atžvilgiu.

Gabrielius Landsbergis, TS-LKD pirmininkas, parlamentinės frakcijos seniūnas

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

1. Sąjūdį suprantu kaip vieną didžiųjų mūsų valstybės laimėjimų ir tautos valios pasipriešinti okupantams išraišką. Jis buvo įkvėptas tarpukario Lietuvos valstybingumo idėjos ir turėjo labai ambicingą tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę, apsukti mūsų geopolitinę kryptį 180 laipsnių kampu. Sugrąžinti Lietuvą į europietiškų, demokratinių valstybių bendruomenę. Tai ir nepaprasta ambicija, ir drąsa eiti labai sunkiu keliu, ir ryžtas nesustoti, kai priešas atrodo per didelis ir per stiprus, o draugai – dar toli. Tai man ir yra Sąjūdis – laisvės, gyvybės ir drąsos pavyzdys.

2. Sakoma, kad atmintis itin gyva, kol ją liudija. Šiandien dar galime džiaugtis žmonėmis, kurie gali iš pirmų lūpų papasakoti apie partizanus. Todėl jų būtis dar nėra vien istorija ir praeitis. Sąjūdį šiandien liudija labai daug žmonių, kurie dalyvavo toje valstybingumo veikloje. Taip nutiko, kad gimiau šeimoje, kuri Sąjūdį matė ir jautė labai artimai. Tų pasakojimų gausa niekada neleido man ir Sąjūdžiui susvetimėti.

3. Sąjūdžio idealai yra Lietuvos valstybingumo ir pilietinės visuomenės idėjos. Manau, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį jie ne tik nenusilpo, bet augo ir stiprėjo. Tapome NATO ir Europos Sąjungos nariais, įstojome į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, mokomės rinktis į taikius mitingus ir protesto akcijas, daugiau, atviriau kalbėtis ir diskutuoti. Manau, visuomenė auga ir bręsta su Sąjūdžio dvasia, net jeigu kartais tuo ir sudvejotume.

4. Tokie istoriniai pavyzdžiai kaip Sąjūdis, jo veikimas ir pasiekimai yra neabejotinai viena didžiausių mūsų pamokų. Dažnai atsigręžiu, sunkiomis akimirkomis šiandieninėse politinėse realijose pagalvoju, kad Sąjūdžio žmonių iššūkiai, ko gero, buvo ne lengvesni, o oponentai – grėsmingesni. Tai visada įkvepia tęsti pradėtus darbus. Manau, panašų įkvėpimą Sąjūdyje gali atrasti kiekvienas pilietiškas žmogus, nesvarbu, politikas ar ne.

Simonas Gentvilas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

1. Gimiau 1984 metais, tad man Sąjūdis yra labiau epocha nei organizacija, nepriklausomybės idėją simbolizuojantis žodis.

2. Šiemet minime valstybingumo šimtmetį. Viešumoje daug informacijos apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir signatarus. Tad Sąjūdį mano amžiaus žmonės labiau sieja su intensyviai nušviesta Lietuvos Tarybos veikla. Iš Sąjūdžio epochos man, vaikui, labiausiai įstrigo Baltijos kelio akimirkos bei Sausio 13-osios įvykiai. Suaugus atsirado kitas suvokimas – pagarba neįtikimai drąsiems ir entuziastingiems judėjimo dalyviams, susižavėjimas tuomet buvusia tautos vienybe.

3. Žinoma, kad idealai gyvi. Tikslas pasiektas – Lietuva visapusiškai įtvirtino savo nepriklausomybę. Niekada nesame buvę tokie suverenūs ir taip stipriai integruoti į Vakarų Europą kaip šiandien. Kita vertus, vykstant globalizacijai, atsivėrus sienoms, tautinės valstybės samprata šiandien keičiasi. Šiandien turime kurti valstybę, kurioje būtų laukiamas kiekvienas, gerbiantis mūsų paveldą. Lietuva turi būti kur kas atviresnė pasauliui ir kitoniškumui. Diskutuojant su Sąjūdžio judėjimo dalyviais šiuo klausimu nuomonės neretai išsiskiria. Žvelgiant išsivysčiusios demokratinės Lietuvos piliečio akimis, Sąjūdis buvo ne tik tautinis, bet antitotalitarinis judėjimas, kurio siekis buvo demokratija, įvairovės toleravimas. Dažnoje diskusijoje jaučiu nusivylimą, kad įvairovė ir mūsų šalies daugialypiškumas traktuojamas ne kaip stiprybė, o kaip praradimas.

4. Sąjūdžio judėjimas ir vienijanti nepriklausomybės idėja buvo stipresnė už norą gyventi. Pagarba nepriklausomybės kovų dalyviams, kurie dėl tikslo paaukojo net savo gyvybes. Šiandien visuomenėje ir politikoje sunku atrasti tokį visuotinį visuomenę telkiantį tikslą. Iš čia išvada – turime padėti kitoms demokratijos sąjūdį išgyvenančioms šalims. Esame skolingi Vakarų Europai už šias pamokas.