S. Tamkevičius: „Tikrasis progresas kyla širdyje“
Kau­no ar­ki­vys­ku­pui me­tro­po­li­tui Si­gi­tui Tam­ke­vi­čiui Kū­čios ir Ka­lė­dos nuo pat vai­kys­tės yra iš­li­ku­sios kaip švie­su­lys, ir ne­daug kas nuo to lai­ko pa­si­kei­tė. „Juk jei ne Ka­lė­dos, ti­krai ne­bū­čiau ku­ni­gas, jė­zui­tas, tas, kas šian­dien esu“, - pa­žy­mė­jo jis.

Šv. Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se ar­ki­vys­ku­pas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius su­ti­ko su "Lie­tu­vos ži­nių" skai­ty­to­jais pa­si­da­ly­ti min­ti­mis ne tik apie šias šven­tes, bet ir apie ki­tus ti­kin­tie­siems svar­bius da­ly­kus bei že­miš­kus rū­pes­čius.

Ne­pra­ras­ki­me ti­kro­jo orumo

- Vi­sai ne­se­niai po­pie­žius Pra­nciš­kus pra­bi­lo apie ne­ža­bo­tą žmo­ni­jos go­du­mą ir tai, kad gam­ta už tai ne­at­leis. Ar ma­to­te, kaip kei­čia­si žmo­nės, jų no­rą grei­tai ir bet ko­kia kai­na tu­rė­ti?

- Go­du­mas yra pra­žū­tin­gas tiek at­ski­riems žmo­nėms, tiek vi­suo­me­nei. As­muo, ku­rio svar­biau­sias tiks­las - daik­tai ir pi­ni­gai, pra­ran­da tai, kas žmo­gų da­ro žmo­gu­mi. Deg­ra­da­vus dva­si­nei di­men­si­jai lie­ka ap­gai­lė­ti­nas eg­zis­ta­vi­mas. Ne ma­žes­nė bė­da iš­tin­ka vi­suo­me­nę, ku­rio­je di­džiau­sia sie­kia­my­be tam­pa di­de­li ir grei­tai gau­na­mi pi­ni­gai. To­kie žmo­nės pra­ran­da ge­bė­ji­mą bran­gin­ti Die­vą, Tė­vy­nę ir net lais­vę.

- Kal­bė­da­mas Eu­ro­pos Par­la­men­te Stras­bū­re po­pie­žius tei­gė, kad Eu­ro­pa jau­čia­si pa­se­nu­si ir pa­var­gu­si. Ką apie tai ma­no­te?

- Eu­ro­pa pa­se­no ne to­dėl, kad jos is­to­ri­ja il­ga, bet to­dėl, jog ji pra­dė­jo ju­dė­ti į at­ei­tį ne ant tų bė­gių. Eu­ro­pos po­li­ti­kai su­reikš­mi­no tech­ni­nius ir eko­no­mi­nius klau­si­mus ir nu­ver­ti­no ti­krą­jį žmo­gaus oru­mą. Žmo­gus yra ta­pęs tik var­to­ji­mo ob­jek­tu ir grei­tai be­si­su­kan­čio me­cha­niz­mo sraig­te­liu. Kai sraig­te­lis ne­rei­ka­lin­gas, jis iš­me­ta­mas.

Po­pie­žius at­krei­pė dė­me­sį į ap­leis­tus se­nus žmo­nes ir prieš gi­mi­mą nu­žu­do­mus kū­di­kius. Su šio­mis min­ti­mis ne­ga­li­ma ne­su­tik­ti. Tu­ri­me pa­vyz­dį, kaip pa­se­no ir žlu­go So­vie­tų Są­jun­ga, ku­ri at­me­tė dva­si­nę, re­li­gi­nę di­men­si­ją, ak­cen­ta­vo tik eko­no­mi­nius sver­tus. Eu­ro­pa ga­lė­tų ir tu­rė­tų mo­ky­tis iš sve­ti­mų klai­dų, nes sa­vos klai­dos la­bai bran­giai kai­nuo­ja.

- Re­gis, pa­ti Ka­ta­li­kų baž­ny­čia mo­der­nė­ja. Kaip pa­sta­ruo­ju me­tu kei­čia­si jos po­žiū­ris į da­ly­kus, ku­rie at­ro­dė ne­gin­či­ja­mi?

- Ka­ta­li­kų baž­ny­čia yra gy­vas or­ga­niz­mas, glo­bo­ja­mas ir au­gi­na­mas Gy­vo­jo Die­vo, to­dėl ji ir at­si­nau­ji­na. Šiam tiks­lui šau­kia­mi Baž­ny­čios su­si­rin­ki­mai. Pa­sta­ra­sis Va­ti­ka­no II su­si­rin­ki­mas la­bai at­nau­ji­no Baž­ny­čią. Tik ne­rei­kia klys­ti ma­nant, kad Baž­ny­čia kei­čia ti­kė­ji­mo tie­sas ar krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės pri­nci­pus. Baž­ny­čios ti­kė­ji­mas ir mo­ra­lė re­mia­si į Die­vo Žo­dį ir Tra­di­ci­ją, to­dėl ko­kių nors es­mi­nių po­ky­čių ne­ga­li bū­ti. Ga­li kis­ti tik in­terp­re­ta­ci­jos, at­si­ras­ti nau­jų įžval­gų, ku­rios ti­kė­ji­mo ne­kei­čia, o tik pa­gi­li­na ir su­ak­tua­li­na.

- Ko­kio prog­re­so, kai­tos lau­kia­te jūs as­me­niš­kai?

- Ti­krai ne­lau­kiu to­kio prog­re­so, apie ku­rį daž­nai ži­niask­lai­da kal­ba, pa­vyz­džiui, ku­ni­gų ce­li­ba­to pa­nai­ki­ni­mo ar tos pa­čios ly­ties as­me­nų „san­tuo­kų“ įtei­si­ni­mo. Bet mie­lai lauk­čiau, kad mes, dva­si­nin­kai, tu­rė­tu­me dau­giau idea­liz­mo ir ma­žiau rū­pin­tu­mės me­džia­gi­niais rei­ka­lais. Ti­kra­sis prog­re­sas vi­suo­met ky­la žmo­gaus šir­dy­je. Gai­la, kad tas šir­dis pa­keis­ti la­bai su­nku. Ku­ni­gai taip pat pa­vargs­ta ir pa­sens­ta, kai per ma­žai dė­me­sio ski­ria sa­vo dva­si­niam gy­ve­ni­mui ir per daug rū­pi­na­si me­džia­gi­niais rei­ka­lais. Ši tai­syk­lė ga­lio­ja vi­sur ir vi­sa­da tiek dva­si­nin­kams, tiek pa­sau­lie­čiams.

Marijos Staniulytės nuotrauka

Džiu­gi­na idealizmas

- Jau dau­giau nei prieš me­tus, su­lau­kęs 75-erių, įtei­kė­te at­sis­ta­ty­di­ni­mo pra­šy­mą po­pie­žiui. Gal­būt ki­tą­met jis bus pa­ten­kin­tas? Ko­kios min­tys šiuo me­tu ap­lan­ko?

- Sa­vo tar­nys­tės pa­bai­gos lau­kiu su di­de­le ra­my­be ir vi­siš­kai ne­no­riu, kad ji už­si­tęs­tų. Nė­ra ne­pa­kei­čia­mų žmo­nių, o po­zi­ty­vi kai­ta yra prog­re­so ženk­las. Mel­džiuo­si, kad vys­ku­pas, ku­ris tęs ma­no par­ei­gas, dar uo­liau ir su­ma­niau va­do­vau­tų Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jai, nei tai pa­vy­ko man.

- Kū­čios ir šv. Ka­lė­dos – ypa­tin­gas me­tas. Ar per dau­ge­lį ku­ni­gys­tės me­tų šios šven­tės jums ta­po dar pra­smin­ges­nės? Pa­ki­to?

- Kū­čios ir Ka­lė­dos nuo pat vai­kys­tės yra iš­li­ku­sios kaip švie­su­lys, ir ne­daug kas pa­si­kei­tė. Ži­no­ma, Kris­taus Gi­mi­mo su­vo­ki­mas vai­kys­tė­je la­bai sky­rė­si nuo to, ko­kį tu­riu šian­dien, to­dėl ga­liu teig­ti, kad Ka­lė­dos - At­pir­kė­jo at­ėji­mas į mū­sų, žmo­nių, ti­kro­vę ti­krai ta­po cen­tri­ne aši­mi, apie ku­rią su­ka­si vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas. Juk jei ne Ka­lė­dos, ti­krai ne­bū­čiau ku­ni­gas, jė­zui­tas, tas, kas šian­dien esu.

- Ko­kia yra jū­sų kas­die­ny­bė?

- Ne­sis­kun­džiu dar­bų ir rū­pes­čių sto­ka. Kas­dien in­te­re­san­tai - ku­ni­gai, vie­nuo­liai ir pa­sau­lie­čiai, kas­dien dar­bas su kom­piu­te­riu ren­giant ho­mi­li­jas ir kal­bas, su­si­ti­ki­mai su įvai­riais žmo­nė­mis, įvai­rių baž­ny­ti­nių prob­le­mų svars­ty­mas ir spren­di­mų ieš­ko­ji­mas, da­ly­va­vi­mas įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, po­sė­džiuo­se. Die­nos prog­ra­mai taip pat pri­klau­so dvi va­lan­das skir­ti mal­dai ir va­lan­dą pra­leis­ti ant dvi­ra­čio. Jau pra­ėjo me­tas, kai at­ro­dė, jog ga­liu dirb­ti be at­os­to­gų. Šiuo me­tu kai ku­rių dar­bų su­ma­žė­jo, nes at­sa­kin­gas par­ei­gas Vys­ku­pų Kon­fe­ren­ci­jo­je už­lei­dau jau­nes­niems vys­ku­pams.

- Kas la­biau­siai džiu­gi­na ir kas skau­di­na?

- La­biau­siai ma­ne džiu­gi­na žmo­nių idea­liz­mas. Džiu­gi­na ku­ni­gai, ku­rie la­bai uo­liai tar­nau­ja žmo­nėms, džiu­gi­na idea­lis­tai pa­sau­lie­čiai, ku­rių ap­lin­kui sa­ve ma­tau ga­na daug. Jie yra ma­no di­džiau­sias džiaugs­mas. O la­biau­siai skau­di­na, kai ma­tau ap­si­lei­du­sius ar net skau­džias klai­das da­ran­čius Baž­ny­čios na­rius, ypač ku­ni­gus. Ne ma­žiau skau­di­na po­li­ti­kai, ku­riems Lie­tu­vos rei­ka­lai rū­pi ma­žiau nei as­me­ni­niai in­te­re­sai. La­bai nu­liū­di­no po­li­ti­kų spren­di­mas pa­nai­kin­ti efek­ty­vią al­ko­ho­lio kon­tro­lę, ku­rią da­bar­ti­niu me­tu ypač rei­kia stip­rin­ti. Ta­čiau la­bai džiu­gi­na tie po­li­ti­kai, ku­rie rim­tai rū­pi­na­si Lie­tu­vos da­bar­ti­mi ir at­ei­ti­mi.

- Ar tu­ri­te troš­ki­mų? Ko­kių?

- Di­džiau­sias troš­ki­mas, kad Vieš­pats, ly­dė­jęs per vi­są gy­ve­ni­mą, bū­tų ma­lo­nin­gas, kai jį su­tik­siu ana­pus. An­tras vi­sai že­miš­kas troš­ki­mas - at­ei­nan­čiais me­tais per­duo­ti par­ei­gas nau­jam Kau­no ar­ki­vys­ku­pui.

Ty­la ke­lia dva­sią Die­vo link

- Ko­kios min­tys užk­lum­pa prieš Kū­čias, Ka­lė­das?

- Kaip bū­tų ge­ra, jei bū­tų ma­žiau pre­ky­bi­nio šur­mu­lio ir dau­giau šven­tos Ka­lė­dų ty­los. Šur­mu­lys žu­do žmo­gaus dva­sią, o ty­la ją ke­lia Die­vo link.

- Kaip žmo­nės tu­rė­tų pa­si­tik­ti šias me­tų šven­tes?

- Ti­kin­tie­ji žmo­nės tu­rė­tų su­sit­var­ky­ti ne tik kam­ba­rius, bet ir šir­dis. Iš­pa­žin­tis, ad­ven­ti­nis su­si­kau­pi­mas - re­ko­lek­ci­jos - tai bū­ti­niau­sios prie­mo­nės, kad Ka­lė­das su­tik­tu­me pra­smin­gai ir su džiaugs­mu.

- Ko jiems pa­lin­kė­tu­mė­te?

- Vi­siems lin­kiu la­bai gra­žių Ka­lė­dų šven­čių, kad šir­di­mi iš­gy­ven­tų tą di­din­gą ti­kė­ji­mo slė­pi­nį, kai dan­gus pri­ar­tė­ja prie že­mės ir Die­vą iš­vys­ta­me tra­paus Kū­di­kio pa­vi­da­lu. Taip pat lin­kiu, kad per Ka­lė­das ir po jų bū­tų kuo ma­žiau rū­pes­čių ir bė­dų.