S. Madalovas: ankstesniais laikais būčiau kvietęs į dvikovą
Bu­vęs Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos va­das Ser­ge­jus Ma­da­lo­vas, ku­riam, jau pa­si­trau­ku­siam į at­sar­gą po 25 me­tų tar­ny­bos, me­ta­mi įta­ri­mai dėl si­tua­ci­jos šio­je ins­ti­tu­ci­jo­je, tvir­ti­na, kad kal­bė­ti apie tar­ny­bos par­ei­gū­nų ne­lo­ja­lu­mą Lie­tu­vai ga­li tik jų pa­siau­ko­ja­mo dar­bo ne­ver­ti­nan­tys as­me­nys.

Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Sau­lius Skver­ne­lis ir nau­ja­sis Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos (VST) va­das Ri­čar­das Po­cius šią sa­vai­tę pra­kal­bo, jog tar­ny­bai va­do­vau­jant S. Ma­da­lo­vui jo­je du de­šimt­me­čius tvy­ro­ju­si stag­na­ci­ja, dar­bas bu­vęs grin­džia­mas šei­mos ir gi­mi­nės ran­ga, ne­mo­der­ni­zuo­ta tech­ni­ka bei gink­luo­te. R. Po­cius taip pat par­eiš­kė, kad kai ku­rie VST par­ei­gū­nai nė­ra lo­ja­lūs Lie­tu­vai, o konf­lik­to at­ve­ju net ga­li at­suk­ti gink­lą į ša­lies pi­lie­čius.

„Kaip man rea­guo­ti? Se­nais lai­kais to­kius žmo­nes bū­čiau ga­lė­jęs iš­kvies­ti į dvi­ko­vą, bet da­bar gi ne­ga­liu – bi­jos. To­dėl taip ir vyks­ta: kaž­kas kaž­ką pa­sa­kė – jo­kios at­sa­ko­my­bės. O tu įro­di­nėk, kad taip nė­ra“, – ste­bė­jo­si po 25 me­tų tar­ny­bos šią va­sa­rą į at­sar­gą pa­si­trau­kęs S. Ma­da­lo­vas.

Va­di­na gan­dų skleidėjais

– Vie­šu­mo­je ki­lus triukš­mui dėl si­tua­ci­jos VST, pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Lands­ber­gis pir­mas pa­klau­sė: „Už ką ker­ši­ja S. Ma­da­lo­vui?“ Kaip jūs pats at­sa­ky­tu­mė­te į šį klau­si­mą?

– Ne­ži­nau, kas ir ko­kią ne­tvar­ką įžvel­gė VST veik­lo­je. Nuo 1991 iki 2002 me­tų vyk­dė­me įka­li­ni­mo įstai­gų ap­sau­gą – nie­kas per tą lai­ką ne­pa­bė­go. At­li­ko­me kon­vo­ja­vi­mo funk­ci­ją – nie­kas ne­pa­bė­go ir nė vie­nas au­to­ma­tas iš mū­sų ne­bu­vo pa­vog­tas.

VST bu­vo ge­ra at­mos­fe­ra. Tie, ku­rie daug dir­bo, klau­si­mų dėl ne­tvar­kos ne­kė­lė. Bet yra to­kių, ku­rie no­ri ne­dirb­ti, bet gau­ti di­de­lį at­ly­gi­ni­mą ir aukš­tas par­ei­gas. Gal kar­tais el­giau­si per daug griež­tai. To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­pa­ten­kin­tų vi­sa­da at­si­ras.

– Di­džiau­sią ažio­ta­žą šią sa­vai­tę su­kė­lė VST va­do R. Po­ciaus par­eiš­ki­mas, kad kai ku­rie tar­ny­bos par­ei­gū­nai ga­li bū­ti ne­lo­ja­lūs Lie­tu­vai. Ar su tuo su­si­dū­rė­te dar­bo me­tu?

– Kal­bas, esą VST par­ei­gū­nai po­zuo­ja su Geor­gi­jaus juo­ste­lė­mis, pa­si­sa­ko prieš Lie­tu­vą, iš­gir­dau tik ki­lus ažio­ta­žui. Bu­vo at­ve­jis, pra­si­dė­jus įtam­pai Ukrai­no­je: vie­nas jau­nas mū­sų par­ei­gū­nas į „Fa­ce­book“ įkė­lė „Ber­kut“ (per­nai Ukrai­no­je lik­vi­duo­to spe­cia­lio­jo mi­li­ci­jos da­li­nio – red.) lo­go­ti­pą. Su­ži­no­ję apie tai, no­rė­jo­me jį at­leis­ti, bet prof­są­jun­ga pa­sip­rie­ši­no. Ži­no­ma, py­los jis ga­vo. Gal koks kvai­lys ap­si­ren­gė ir sve­ti­mą uni­for­mą – gal tai bu­vo su­pla­nuo­ta, gal jam už tai bu­vo su­mo­kė­ta? Vi­sa­da bū­ry­je ga­li at­si­ras­ti vie­na ki­ta kiau­lė. Ta­čiau sa­ky­ti, kad VST yra ne­lo­ja­lių par­ei­gū­nų – įžei­di­mas vi­sam ko­lek­ty­vui.

Kas ga­li kal­bė­ti apie VST par­ei­gū­nų lo­ja­lu­mą ar ne­lo­ja­lu­mą? Tik tie, kas ne­ži­no, kaip rea­liai vis­kas vy­ko 1991 me­tais. Ta­da, vos per pu­san­tro mė­ne­sio, ga­vę in­for­ma­ci­jos, kad so­vie­tų ar­mi­ja ke­ti­na nu­trauk­ti įka­li­ni­mo įstai­gų ap­sau­gą ir pa­leis­ti 13 tūkst. ka­li­nių, mes ją pe­rė­mė­me. Vy­rai – be uni­for­mų, ap­gy­ven­din­ti Pra­vie­niš­kė­se be šil­dy­mo, be karš­to van­dens, be­veik be mais­to – su­ge­bė­jo pe­rim­ti Aly­taus, Ma­ri­jam­po­lės, Pra­vie­niš­kių, Vil­niaus, Kau­no ko­lo­ni­jų ap­sau­gą, mal­šin­ti ka­li­nių riau­šes, ap­sau­go­ti Lie­tu­vą nuo pla­nuo­tos des­truk­ci­jos. Ar tai ži­nant ga­li­ma kel­ti klau­si­mą apie tar­ny­bos lo­ja­lu­mą? Tai da­ry­ti ga­li tik tie, ku­rie tais lai­kais dar lan­kė vai­kų dar­že­lį ar kur už­sie­ny­je sku­du­rais pre­kia­vo.

– Kaip prie­kaiš­tas jums iš­sa­ko­mas tei­gi­nys, esą be­veik pu­sę VST dar­buo­to­jų su­da­ro ru­sa­kal­biai?

– Tai me­las. Kau­ne dau­giau kaip 98 proc. par­ei­gū­nų – lie­tu­viai. Vil­niu­je ki­taip – tar­nau­ja ir ru­sų, ir len­kų, nes Vil­nius – sa­vo­tiš­kas kraš­tas. Ta­čiau kur nu­ma­ty­ta, kad ru­sa­kal­bių ar len­kų ne­ga­li­ma pri­im­ti? Pri­im­da­mas žmo­gų į tar­ny­bą, tu at­sa­kai už jį, tu­ri už­ti­krin­ti, kad jis yra lo­ja­lus. Pa­skleis­ti gan­dą apie tau­ty­bę la­bai leng­va. Man dėl to vi­są lai­ką bu­vo su­nku: esu če­čė­nas, to­dėl tarp ru­sų bu­vau ne ru­sas, tarp lie­tu­vių – ne lie­tu­vis. No­rint tą da­ly­ką vi­sa­da ga­li­ma pri­kiš­ti, tai ir da­ro­ma.

Pa­gal išgales

– Tei­gia­ma, kad VST bu­vo įdar­bin­ti jū­sų žen­tas, du­kra, ki­ti gi­mi­nai­čiai?

– Do­na­tas Sta­šys mū­sų pul­ke at­si­ra­do 1991 me­tais – jis ne­bu­vo ma­no žen­tas, tik lie­tu­vis pa­trio­tas, ku­ris no­rė­jo tar­nau­ti tė­vy­nei. Du­krą, kaip ir žmo­nos se­sers du­krą, pats pri­ver­čiau at­ei­ti tar­nau­ti, nes žmo­nių VST la­bai trū­ko, at­ly­gi­ni­mai bu­vo la­bai ma­ži. D. Sta­šys ma­no du­krą ve­dė tik 1998 me­tais: ar ga­lė­jau tai užd­raus­ti, at­leis­ti juos iš dar­bo?

Ką dar pa­da­riau – į VST pri­ėmiau anū­kus. 1996 me­tais ma­no tė­vas, kai jam pa­sis­kun­džiau, kad iš Če­čė­ni­jos su­lau­kiu daug pa­bė­gė­lių, pra­šan­čių tai 100, tai 200 li­tų, griež­tai pa­sa­kė: „Če­čė­nas tu­ri pa­im­ti gink­lą ir ka­riau­ti už sa­vo tė­vy­nę, o jei­gu to ne­su­ge­ba – dirb­ti.“ Tai įsi­dė­mė­jau, ir kai ma­no anū­kai, kaip ir vi­si, pa­no­ro bėg­ti į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją ar Nor­ve­gi­ją, griež­tai pa­sa­kiau: „Jei­gu vi­si iš­va­žiuos, kas gins Lie­tu­vą?“ Pa­skui ir vie­nas, ir ki­tas at­ėjo tar­nau­ti pas ma­ne – ei­li­niais.

– Jums me­ta­mi prie­kaiš­tai dėl men­kos VST gink­luo­tės – šią sa­vai­tę ki­lus skan­da­lui, jū­sų įpė­di­niui šiam tiks­lui jau pa­ža­dė­ta skir­ti dau­giau lė­šų?

– Esu ka­ri­nin­kas ir ne­ga­liu šan­ta­žuo­ti sa­vo vals­ty­bės. Bū­da­mas va­das ne­ga­lė­jau duo­ti ko­man­dos ne­tar­nau­ti, jei­gu mums ne­duos pi­ni­gų. Ne­bu­vau fi­nan­sų val­dy­to­jas: jei ko nors rei­kė­da­vo, ra­šy­da­vau pra­šy­mą vi­daus rei­ka­lų mi­nis­trui. Ži­no­jau, kad tu­ri­me gy­ven­ti pa­gal ga­li­my­bes.

Mes vi­są lai­ką iš­gy­ve­no­me ne­pri­tek­lių. Iš pra­džių ne­tu­rė­jo­me nei ka­rei­vi­nių, nei gink­luo­tės. Bū­da­vo, ko­lo­ni­jo­je vie­na­me bokš­te­ly­je sto­vi par­ei­gū­nas su Ka­laš­ni­ko­vo au­to­ma­tu, ki­ta­me – su me­di­niu mu­lia­žu. Tik 1992 me­tų pa­bai­go­je su­lau­kė­me ke­lių tūks­tan­čių ru­siš­kų Ka­laš­ni­ko­vo au­to­ma­tų. Kiek įma­no­ma, kiek skir­da­vo pi­ni­gų, ieš­ko­jo­me ga­li­my­bių nor­ma­liai ap­gink­luo­ti. Šian­dien VST kon­vo­ja­vi­mo kuo­pos, spe­cia­lio­jo bū­rio ka­riai tu­ri šiuo­lai­ki­nius vo­kiš­kus au­to­ma­tus, nors R. Po­cius tei­gia ki­taip.

Elg­tų­si taip pat

– Prieš ke­lias die­nas vie­no­je televi­zi­jos lai­do­je R. Po­cius svars­tė, kad jūs esą tu­rė­jo­te „po­li­ti­nį sto­gą“ – kaip ki­taip bū­tu­mė­te iš­tar­na­vęs 25 me­tus?

– Ne­ži­nau, ko­dėl toks drą­sus ir to­kio di­de­lio mas­to žmo­gus – juk bu­vo ba­ta­lio­no va­das – kal­ba apie kaž­ko­kius „sto­gus“. To­kie tei­gi­niai – ne­są­mo­nė. Esu ka­ri­nin­kas pro­fe­sio­na­las. Mo­ku par­eng­ti sa­vo ko­lek­ty­vą, ne­lei­džiu nie­ko skriaus­ti, sie­kiu, kad vi­si tar­ny­bo­je bū­tų ly­gūs, ge­rai pa­si­ren­gę ir tė­vy­nę gin­ti, ir tai­kos me­tu vyk­dy­ti sa­vo funk­ci­jas. Ga­liu pa­sa­ky­ti taip: Lie­tu­vo­je yra daug pro­tin­gų žmo­nių – ne tik gan­dų sklei­dė­jų.

– Ar jus la­bai žei­džia da­bar­ti­nė si­tua­ci­ja?

– Jei at­vi­rai, tai la­bai. Bet net ir ži­no­da­mas, kad taip įvyks, nuo pat pra­džių bū­čiau el­gę­sis taip pat. Kai 1991 me­tais su­lau­kiau pa­siū­ly­mo kur­ti VST, at­sik­lau­siau tė­vo. Jis griež­tai pa­sa­kė: tar­nauk tiek, kiek rei­kia. Aš ir tar­na­vau.

***

Ser­ge­jaus Ma­da­lo­vo biografija

Gi­mė 1945 m. bir­že­lio 29 d.

1975–1986 m. tar­na­vo so­vie­tų ar­mi­jos da­li­niuo­se Lie­tu­vo­je, ga­vo pul­ki­nin­ko laips­nį, bu­vo bri­ga­dos va­das.

1986 m. (nors me­tų pa­bai­go­je bū­tų ga­lė­jęs gau­ti ge­ne­ro­lo laips­nį) pa­si­trau­kė iš so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės, at­si­sa­ky­da­mas da­ly­vau­ti gre­sian­čia­me pi­lie­ti­nia­me ka­re Uz­be­kis­ta­ne, Ta­dži­kis­ta­ne, Gru­zi­jo­je. Dėl to jam bu­vo iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la.

Kū­rė vers­lą Uz­be­kis­ta­ne.

1991 m. bu­vo pa­kvies­tas grįž­ti į Lie­tu­vą kur­ti vi­daus tar­ny­bos pul­ką įka­li­ni­mo įstai­gų ap­sau­gai ir riau­šėms mal­šin­ti.

1991–2007 m. vi­daus tar­ny­bos 1-ojo pul­ko va­das.

2007–2015 m. Vie­šo­jo sau­gu­mo tar­ny­bos va­das.

Ap­do­va­no­tas: 1993 m. – Ko­vi­ne vė­lia­va, 1996 m. – Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ri­te­rio kry­žiu­mi, 2015 m. – LDK Ge­di­mi­no or­di­no Ka­ri­nin­ko kry­žiu­mi.