Rusų dramos teatras: švęsti nėra ko
Prieš 70 me­tų pir­mą­jį spek­tak­lį su­vai­di­nęs Lie­tu­vos Ru­sų dra­mos tea­tras (LRDT) nu­spren­dė ne­švęs­ti šios ju­bi­lie­ji­nės da­tos. Aiš­ki­na­ma, kad šven­tei nė­ra jo­kios pro­gos, o ju­bi­lie­jus tė­ra pa­pras­čiau­sia fik­ci­ja.  

Kaip sa­vo pra­ne­ši­me ra­šo LRDT, 1946 me­tų rug­sė­jo 21 die­ną bu­vo su­vai­din­tas pir­mas tea­tro spek­tak­lis pa­gal ru­sų kla­si­ko Alek­sand­ro Os­trovs­kio pje­sę „Be kal­tės kal­ti“. Ta­čiau ši pro­ga ne­bus pa­mi­nė­ta šven­te. „Dar aną ru­de­nį Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­tro va­do­vy­bė rim­tai svars­tė, ar ver­ta iš­kil­min­gai mi­nė­ti šias su­kak­tis – 70-ojo se­zo­no pra­džią ir, ne­va, pir­mo­jo spek­tak­lio 70-me­tį. Tea­tro dar­buo­to­jai at­li­ko ne­men­ką dar­bą ir is­to­ri­jos ar­chy­vuo­se, ir is­to­ri­nė­je li­te­ra­tū­ro­je, ta­čiau ne­ra­do jo­kio fak­to, ku­ris su­teik­tų pre­teks­tą to­kiam ju­bi­lie­jui, to­kiam mi­nė­ji­mui ar to­kiai šven­tei“, – tei­gė LRDT at­sto­vai.

Pa­sak jų, yra tik fak­tai, by­lo­jan­tys, kad LRDT iš pra­džių bu­vo įsteig­tas Mask­vo­je, kaip ir vi­si ki­ti „są­jun­gi­nių res­pub­li­kų“ (t.y. ne­ru­siš­kų te­ri­to­ri­jų) ru­siš­kie­ji tea­trai ir to stei­gi­mo tiks­las bu­vo nau­do­ti tea­trus kaip bol­še­vi­ki­nės ideo­lo­gi­jos ir tų ša­lių ru­si­fi­ka­vi­mo įran­kius, taip pat ap­tar­nau­ti to­se ša­ly­se ap­gy­ven­din­tus ru­sų dar­bi­nin­kus bei spe­cia­lis­tus ir so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės gar­ni­zo­nus. Ru­sų dra­mos tea­trus taip ir va­din­da­vo – „gar­ni­zo­ni­niais tea­trais“. Me­ni­nė, kū­ry­bi­nė šių tea­trų funk­ci­ja bu­vo sta­čiai ne­pri­va­lo­ma. To­dėl nė vie­nas iš to­kių ru­sų dra­mos tea­trų ne­bu­vo gi­męs kaip kul­tū­ros ir me­no reiš­ki­nys. „Jei­gu tea­tras gi­mė ne kaip kul­tū­ros reiš­ki­nys, o tik bu­vo ideo­lo­gi­nė įstai­ga, pra­dė­ju­si sa­vo veik­lą ano me­to biu­ro­kra­ti­nio pot­var­kio dė­ka, tuo­met iš­ties nė­ra ką švęs­ti“, – tvir­ti­na LRDT.

Pa­žy­mi­ma, kad per vi­są sa­vo gy­va­vi­mo is­to­ri­ją LRDT bu­vo su­kur­ta ne­ma­žai ge­rų, la­bai ge­rų ir pui­kių spek­tak­lių, bū­ta daug ta­len­tin­gų ak­to­rių, su­kū­ru­sių pui­kius vaid­me­nis. Vis dėl­to, LRDT at­sto­vai sa­ko, kad tea­trui bu­vo lem­ta nuo­lat bū­ti „be kal­tės kal­tu“. „Jis ne tiek ieš­ko­jo „sa­vo­jo vei­do“, kiek nuo­lat klai­džio­jo komp­ro­mi­sų la­bi­rin­tuo­se (tu­rint gal­vo­je so­viet­me­tį). Tad jei­gu ir bū­tų pra­smė mi­nė­ti kaž­ko­kias su­kak­tis, tai tik pa­ski­rų sėk­min­ges­nių spek­tak­lių, ku­rių bū­ta ne la­bai daug ir ne itin ma­žai – kaip kiek­vie­na­me to me­to tea­tre. Dėl sa­vo­jo ypa­tin­go „gar­ni­zo­ni­nio“ sta­tu­so jis lyg ir ne­pri­va­lė­jo tu­rė­ti ypa­tin­gų me­ni­nių am­bi­ci­jų ir iš tie­sų nie­kad jų ypa­tin­gai ne­de­mons­tra­vo“, – sa­ko­ma LRDT pra­ne­ši­me.

Tuo pa­čiu pri­du­ria­ma, kad ke­lias šio tea­tro da­tas iš tie­sų ver­ta pri­si­min­ti ir tvir­tai už­fik­suo­ti. Vie­na jų – 1988 m. spa­lio 31-oji. Tai die­na, kai Ru­sų dra­mos tea­tre su­si­rin­ku­si Vil­niaus ru­sų bend­ruo­me­nė ski­lo pu­siau: vie­na da­lis, va­do­vau­ja­ma Va­le­ri­jaus Iva­no­vo, su­si­vie­ni­jo į pro­so­vie­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją „Je­dinst­vo“, o ki­ta da­lis, ak­to­rių Ar­tio­mo Ino­zem­ce­vo, Vla­di­mi­ro Jef­re­mo­vo ir Mi­chai­lo Jev­do­ki­mo­vo va­do­vau­ja­mas Ru­sų dra­mos tea­tras, par­ėmė „Są­jū­dį“ ir prie jų pri­si­jun­gė pa­žan­gio­ji Vil­niaus ru­sų bend­ruo­me­nės da­lis. „Šis žings­nis, kaip pa­aiš­kė­jo vė­liau, ne­ga­ran­ta­vo Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­trui jo­kio kom­for­to. Bet tik šio žings­nio dė­ka Lie­tu­vo­je dar gy­vuo­ja ir ku­ria Ru­sų dra­mos tea­tras – vie­nin­te­lis pa­sau­ly­je lie­tu­viš­kas vals­ty­bi­nis tea­tras, vai­di­nan­tis ne­vals­ty­bi­ne ru­sų kal­ba“, – tei­gia LRDT at­sto­vai.