Rusišką profsąjungų mokyklą keičia skandinaviška
Lie­tu­vo­je prof­są­jun­goms pri­klau­so vos apie 15 proc. dar­buo­to­jų, Skan­di­na­vi­jo­je – 80–90 pro­cen­tų. Ko­kios skai­čių, to­kios ir prof­są­jun­gų įta­kos pro­por­ci­jos. Nau­jo­ji Lie­tu­vos pro­fe­si­nių są­jun­gų kon­fe­de­ra­ci­jos (LPSK) pir­mi­nin­kė In­ga Ru­gi­nie­nė sieks skan­di­na­viš­ko eta­lo­no.

Lietuvos profsąjungų lydere praėjusį penktadienį ketverių metų kadencijai išrinkta 37-erių I. Ruginienė, ligšiolinė Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos vadovė, LPSK pirmininko poste pakeitė nuo 2005 metų konfederacijai vadovavusį Artūrą Černiauską. Jauna (o jaunų veidų tarp mūsų profsąjungų lyderių labai nedaug) vadovė Inga Ruginienė su „Lietuvos žiniomis“ pasidalijo Lietuvos profsąjungų ateities vizijomis.

Inga Ruginienė: „Skandinavijos šalys mums gali parodyti, kaip galima apginti darbuotoją, kaip burtis į vieningus junginius ir derėtis su politikais bei Vyriausybe.“

Negalima užsikonservuoti praeityje

– Už jus balsavo 77 LPSK suvažiavimo delegatai, už A. Černiauską – 75. Ar tai buvo jaunesnės, permainų siekiančios ir vyresniosios kartos konkurencinė kova? Ir ar tokia minimali persvara jums leidžia tikėtis paramos jūsų pasiūlytoms reformoms?

– Esu jaunesnės kartos žmogus, galvoju apie pokyčius, kaip geriau panaudoti mūsų organizacijos potencialą, atverti profsąjungoms daugiau galimybių. Dabar emocijos užvaldžiusios tiek mano, tiek buvusio pirmininko palaikymo komandas, bet jos nurims. Tikiuosi ir balsavusiųjų už ligšiolinį vadovą palaikymo, nes tikrai atėjo laikas susitelkti dėl bendrų reikalų. Neseniai pristatyti mokesčių, „Sodros“ reformos projektai, prasideda derybos dėl minimalios mėnesio algos (MMA). Tai labai svarbu darbuotojams, tad tikrai negalime galvoti apie vidinius reikalus – turime dirbti, kad iš tikrųjų pagerėtų darbuotojų sąlygos.

– Ar pasiūlėte 13 metų LPSK vadovavusiam A. Černiauskui prisidėti prie jūsų buriamos komandos?

– Visiems, norintiems daug dirbti ginant darbuotojų teises ir turintiems kompetencijos, visada atsiras vietos profesinėse sąjungose. Vienas mano žingsnių bus stiprios komandos formavimas. Tačiau tai nereiškia, kad prasidės valymas. O dėl A. Černiausko kol kas nesvarsčiau.

– Dabar gajus ir toks Lietuvos profsąjungų veikėjų apibūdinimas: tai daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kovojantys su pokyčiais, nes taip gali prarasti savo pačių darbo vietas. Ar pritariate tokiam stereotipui?

– Pokyčiai žmones gąsdina, bet viskas itin greitai keičiasi. Dabar – XXI amžius, ir profsąjungos negali atsilikti, likti tokios pat, kokios buvo prieš 20 metų. Tie pokyčiai gal kam nors sukels stresą, bet ilgainiui duos teigiamų rezultatų, leis organizacijai augti ir stiprėti.

Bandysiu sulaužyti stereotipą ir dėl profsąjungų lyderių amžiaus – buvau viena jaunesnių profsąjungų šakų vadovių, bet pamažu atsinaujina ir kitų vadovybė.

Darbo kodekso pataisos – jau pakeliui

– Tačiau ir jūs pati, būdama Miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų lyderė, vis dėlto priešinotės – ir naujojo Darbo kodekso bei viso socialinio modelio priėmimui, ir miškų urėdijų veiklos optimizavimui. Ar profsąjungų esmė yra priešintis bet kokioms permainoms?

– Tiek Darbo kodekso, tiek urėdijų pertvarkos atvejais norėjome, kad darbuotojams svarbūs procesai būtų suderinti su jų atstovais – profsąjungomis. Prašėme tokio bendravimo modelio, kai Vyriausybės, Seimo, darbuotojų ir darbdavių atstovai kartu priima geriausius abiem pusėms sprendimus. Tačiau kai matome priimant vienasmenius ar tik vieniems naudingus sprendimus, kylame į kovą. Esame už derybas, bendrą darbą.

Ko profsąjungos sieks dėl naujausių siūlymų mokesčių, „Sodros“, MMA srityse?

– Mes – už MMA didinimą, nes iš 400 eurų išgyventi sudėtinga. Trišalėje taryboje esame priėmę sprendimą, kad ją reikėtų skaičiuoti pagal tam tikrą formulę, susietą su vidutiniu atlyginimu, pavyzdžiui, kad MMA siektų 45–50 proc. vidutinio atlyginimo.

Tačiau kartu reikia pradėti diskusijas ir dėl mokesčių reformos. Jei bus sujungti darbdavio ir darbuotojo mokesčiai, visų atlyginimai popieriuje padidės apie 30 procentų. Bet ar tai reikš, kad jie padidės ir į rankas? Mokesčių sujungimas nėra blogai, tačiau kyla klausimų. Pavyzdžiui, ar bus pakankamai priemonių užtikrinti, kad darbdaviai pakeistų darbo sutartis, užuot jose palikę tą pačią sumą, o paskui nuskaitę dvigubus mokesčius? Kokia nauda darbuotojui iš to sujungimo? Mūsų nedomina teorinė dalis – norime akcentuoti, kiek iš tikro padidės žmogaus atlyginimas į rankas. Kai tai paaiškės, tada bus galima kalbėti apie minimalią algą.

– Netrukus bus metai, kai įsigaliojo Darbo kodeksas. Skandinavijoje, kurios pavyzdžiu kai kur buvo remtasi rengiant visą socialinio modelio paketą, labai vertinamas vadinamasis flexicurity modelis – darbo santykių lankstumo ir socialinės darbuotojo apsaugos derinys. Ar flexicurity idėja realizuota pernai Lietuvoje priimtuose šios srities įstatymuose?

– Juokaujame, kad Lietuvoje security dingsta ir lieka tik flexibility. Taip, palyginti su pradiniu projektu, Darbo kodeksas pakito. Profsąjungos daug dirbo, kad jis pasikeistų į gera. Bet naujas Darbo kodeksas galioja jau metus, ir matome, kad dar reikia pakeitimų. Susiduriame su įvairiomis situacijomis: yra ir nerišlių formuluočių, ir dvejopos prasmės, kai kelios teisininkų kontoros tą patį straipsnį išaiškina skirtingai. Tai trukdo realiam darbui.

– Kokiais motyvais remdamiesi siūlote taisyti Darbo kodeksą stiprinant profesinių sąjungų galias ir apribojant darbo tarybų veiklą?

– Mūsų nuomone, profesinės sąjungos yra pagrindinės ekspertės, kurios turi ilgalaikės informavimo ir konsultavimo procedūrų patirties, todėl galime būti lygiavertės partnerės derybose su darbdaviu. Darbo tarybos ten, kur nėra profsąjungų, galėtų būti, bet tai dar jaunas organas, šiais klausimais neturintis pakankamai patirties. Mūsų pasiūlymas – kad derybose su darbdaviu įmonėje pirmiausia būtų profsąjunga, o jei ji maža, kad jos atstovų būtų darbo taryboje.

– Kokias dar siūlote Darbo kodekso pataisas?

– Naujasis kodeksas mus sugrąžino keliasdešimt metų atgal, nes jame vėl įrašyta nuostata, kad studentai, kurie neturi darbo santykių, negali būti profsąjungų nariai. Visoje Europoje, pasaulyje – gali. Siūlome, kad profesinės sąjungos nariu galėtų tapti bet kuris darbinį veiksnumą turintis pilietis. Taip pat siūlome supaprastinti streikų organizavimo sąlygas. Daugelis pataisų jau pateikta per Seimo narius, netrukus turėtų prasidėti jų svarstymas.

Mažai narių – mažai ir įtakos

– Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui jau pasiekė 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tačiau vidutinis atlyginimas neprilygsta europietiškiems standartams. Darbdaviai nelinkę su darbuotojais dalytis verslo pelnu, tad nestebina ir nemažėjanti emigracija. Profsąjungos atrodo bejėgės. Tačiau žadate jas padaryti įtakingesnes. Kaip?

– Profsąjungų jėga tiesiogiai priklauso nuo jų narių aktyvumo. Kuo aktyvesni, pilietiškesni darbuotojai, tuo stipresnė gali būti mūsų organizacija, tuo didesnę įtaką galime padaryti priimamiems sprendimams. Taip, darbuotojų padėtis Lietuvoje prasta. Pavyzdžiui, minimalią algą Lietuvoje dabar gauna apie 20 proc., o Europoje – tik 2–3 proc. darbuotojų. Tiesa, tenka pripažinti, kad ir „šešėlis“ Lietuvoje didesnis nei daugelyje šalių.

Tačiau žmonės turi suprasti, kad savo teises jie privalo ginti patys: reikšti nuomonę, dalyvauti diskusijose, vienytis į profsąjungas. Kaip viena bendra didelė komanda galime būti didelė jėga, taip galime tapti įtakingi priimant sprendimus.

– Kodėl profsąjungos Lietuvoje tokios nepopuliarios? Koks būtų jūsų siekis – kokia dalis darbuotojų turėtų priklausyti profsąjungoms?

– Dabar profesinėms sąjungoms priklauso apie 15 proc. darbuotojų. Siekiamybė – perimti Skandinavijos pavyzdį, kur jų – 80–90 procentų. Ten galima matyti, ką tokie skaičiai reiškia. Apie 70 proc. darbuotojų narystė profsąjungose užtikrina, kad jos lygiomis teisėmis dalyvauja visuose procesuose, kur priimami sprendimai dėl darbuotojų teisių.

Per savo ketverių metų kadenciją sieksiu sustiprinti profsąjungas. Akcentą dėsiu į bendravimą su visuomene, profsąjungų judėjimo plėtrą, aiškinimą, kaip svarbu vienytis, nes kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau jėgų turėsime. Galbūt kol kas mažai pasitikima profsąjungomis, nes per mažai pasigiriame, parodome, ką padarome, o padarome daug. Tad ir čia keisimės – daugiau pasakosime visuomenei apie savo laimėjimus.

– Pirmininko rinkimų programoje minėjote, kad sieksite socialinio dialogo su darbdavių organizacijomis ieškodami bendrų sąlyčio taškų? Kokių?

– Norėtųsi partnerystės su darbdaviais, kad nebūtų žaidimo į vienus vartus, kad būtų randama kompromisų. Kad ir kaip darbdaviai priešintųsi profsąjungų reikalavimams, jie turi pripažinti, jog patenkintas darbuotojas dirba efektyviau, produktyviau, kokybiškiau. Mūsų misija – padaryti, kad ir darbdavys būtų patenkintas darbuotojo efektyvumu, ir darbuotojas būtų laimingas eidamas į darbą. Profsąjungų ir darbdavių organizacijų partnerystė turėtų sukurti tokias sąlygas.

– Ar jus tenkina Trišalės tarybos veikla?

– Anksčiau Trišalė taryba nebuvo tokia veiksminga, o dabar joje svarstoma daug darbuotojams svarbių klausimų, į ją patenkančių iš Vyriausybės, Seimo. Šias tendencijas reikėtų ir toliau plėtoti.

Europėjimo ir jaunėjimo kryptimi

– Ketinate stiprinti jaunimo profsąjungų organizacijas. Kodėl jaunimas neina į profsąjungas? Gal jaunajai kartai paprasčiau derėtis su darbdaviu pačiai?

– Taip, jaunimo požiūris į profsąjungas skeptiškas. Mitą, kad pats gali geriau susiderėti, baigiau sulaužyti dirbdama Miško ir miško pramonės profsąjungose, o dabar tikiuosi tai padaryti ir LPSK mastu. Profsąjungoms reikia atsinaujinti, būtina pritraukti jaunų veidų, jaunų lyderių, naujų idėjų, modernių darbo formų. Jauni žmonės stulbinamai protingi, nestokoja idėjų, tad profesinėms sąjungoms būtų tarsi auksas. Dėsime daug pastangų, kad pritrauktume jaunimo.

– Lietuvos profsąjungų atstovai, taip pat ir jūsų pirmtakas, semtis patirties vis lėkdavo į Rusiją. Ar tęsite šią tradiciją?

– Esu Skandinavijos patirties perėmimo šalininkė, jau nemažai metų dirbu su šių šalių profsąjungomis, turime daug bendrų projektų. Man artimos skandinaviškos profsąjungų idėjos. Tai dabar noriu tęsti visos LPSK lygmeniu. Skandinavijos šalys mums gali parodyti, kaip galima apginti darbuotoją, kaip reikia dirbti profsąjungų judėjime, kaip burtis į vieningus junginius ir derėtis su politikais bei Vyriausybe. Pasimokyti verta ir iš Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos profsąjungų. Mano veiklos kryptis bus į Europą.

– Vadinasi, rusišką profsąjungų mokyklą keičia skandinaviška?

– Galima sakyti ir taip.

– Sakėte, kad XXI amžiaus profsąjungos turi būti ne tokios kaip prieš porą dešimtmečių. Taigi kokias norite padaryti Lietuvos profsąjungas?

– Mano užsibrėžta misija – kad profsąjungos būtų stipri, gausi, įtakinga organizacija. Tam pasiekti reikia laiko ir didelių pastangų. Daug dirbsiu, kad priartėtume prie šio tikslo.

LPSK pirmininkė Inga Ruginienė (37 metai)

Gimė ir augo Vilniuje. Vilniaus universitete įgijo visuomenės sveikatos magistro laipsnį, specializavosi darbų saugos srityje. Studijuodama Vilniaus universitete gilino žinias Švedijoje. Baigusi studijas, penkerius metus dirbo Valstybiniame aplinkos sveikatos centre. Čia įsteigė profsąjungą, buvo jos pirmininko pavaduotoja.

Vėliau dirbo su projektais privačioje statybos įmonėje.

Pastaruosius šešerius metus – Miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų konfederacijoje: iš pradžių buvo pirmininko pavaduotoja, pastaruosius ketverius – pirmininke. Čia dirbdama baigė miškų ūkio bakalauro studijas.

Išrinkta Europos statybos ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos miško pramonės sektoriaus viceprezidente, Baltijos organizavimo aljanso prezidente.