Rusija nori ypatingo statuso rusų kalbai
Aukš­ta Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos (URM) par­ei­gū­nė par­eiš­kė, kad bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos ša­ly­se bū­ti­na įsta­ty­mais įtvir­tin­ti iš­skir­ti­nį ru­sų kal­bos sta­tu­są, ir tai esan­ti svar­biau­sia už­duo­tis. Lie­tu­vo­je į to­kius žo­džius rea­guo­ja­ma įdė­miai – esą ne­va­lia nu­leis­ti ne­gir­do­mis to, kas pla­nuo­ja­ma Krem­liu­je.

Apie ypa­tin­go sta­tu­so ru­sų kal­bai bū­ti­ny­bę bu­vu­sios SSRS ša­ly­se, tarp ku­rių ir Lie­tu­va bei ki­tos Bal­ti­jos vals­ty­bės, aps­kri­to­jo sta­lo dis­ku­si­jo­je, skir­to­je kal­bos po­li­ti­kai Ru­si­jo­je ir ru­sų kal­bos pa­dė­čiai pa­sau­ly­je, kal­bė­jo šios ša­lies URM dir­ban­ti am­ba­sa­do­rė ypa­tin­giems pa­ve­di­mams Eleo­no­ra Mi­tro­fa­no­va.

Skun­džia­si „Pribaltika“

Mask­vo­je vy­ku­sia­me ren­gi­ny­je E. Mi­tro­fa­no­va aiš­ki­no, jog vie­na svar­biau­sių prob­le­mų šiuo me­tu yra tai, kad kai ku­rio­se kai­my­nė­se ša­ly­se, ki­taip nei so­viet­me­čiu, jau­ni žmo­nės nu­sto­jo mo­ky­tis ru­sų kal­bos. Pa­vyz­džiui, Bal­ti­jos vals­ty­bė­se 1990–2000 me­tų kar­ta aps­kri­tai ne­kal­ba ru­siš­kai. To­dėl, anot Ru­si­jos URM at­sto­vės, ša­lies dip­lo­ma­tams bū­ti­na su­nkiai dirb­ti sie­kiant pa­ge­rin­ti ru­sų kal­bos sta­tu­są. „Eg­zis­tuo­ja daug prob­le­mų dėl ru­sų kal­bos pa­dė­ties pa­sau­ly­je, iš es­mės pir­ma­me pla­ne at­si­du­ria si­tua­ci­ja dėl ru­sų kal­bos sta­tu­so ar­ti­mo­jo už­sie­nio ša­ly­se. Ru­sų kal­bos plė­tra ir tei­si­nis tam ti­kro jos sta­tu­to stip­ri­ni­mas mū­sų kai­my­nų kons­ti­tu­ci­jo­se ir pra­kti­ko­je – tai mū­sų svar­biau­sia už­duo­tis“, – E. Mi­tro­fa­no­vą ci­tuo­ja Ru­si­jos ži­niask­lai­da.

Jos tei­gi­mu, ru­sų kal­ba ir šian­dien yra tarp­tau­ti­nio bend­ra­vi­mo kal­ba, bet „jau ne vi­so­se vals­ty­bė­se“. Tarp ša­lių, ku­rio­se ru­sų kal­bos reikš­mė ge­ro­kai su­men­ku­si, nu­ro­do­mos Ukrai­na, Gru­zi­ja, Bal­ti­jos vals­ty­bės. Ypa­tin­gą su­si­rū­pi­ni­mą E. Mi­tro­fa­no­va reiš­kė dėl ru­sų kal­bos pa­dė­ties Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je. „Ne­ma­ža da­lis šių ša­lių gy­ven­to­jų kal­ba ru­siš­kai, ta­čiau įsta­ty­muo­se tai nie­kaip ne­at­sis­pin­di. Vyks­ta ru­sų kal­bos dis­kri­mi­na­ci­ja, pir­miau­sia – švie­ti­mo sri­ty­je“, – tvir­ti­no Ru­si­jos URM at­sto­vė.

Kal­bė­da­ma apie ru­sų kal­bos sta­tu­so už­sie­ny­je stip­ri­ni­mą, E. Mi­tro­fa­no­va svars­tė, kad Ru­si­ja ga­lė­tų su­kur­ti tam ti­krą są­jun­gą, pa­na­šią į Tarp­tau­ti­nę fran­ko­fo­ni­jos or­ga­ni­za­ci­ją, ku­ri pir­miau­sia bu­vo įsteig­ta pra­ncū­zų kal­bos ir kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo tiks­lais. „Iš kar­to to pa­da­ry­ti ne­pa­vyks, bet bū­tent to­kia kryp­ti­mi rei­kia ju­dė­ti“, – aiš­ki­no ji.

Krem­liaus vei­ki­mo metodai

Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to vi­ce­pir­mi­nin­kė Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė pa­žy­mė­jo, jog la­bai aiš­kiai pa­sa­ky­ta, kad Ru­si­ja sieks įtvir­tin­ti ru­sų kal­bos sta­tu­są „mū­sų kons­ti­tu­ci­jo­se bei pra­kti­ko­je“, ir tai jų svar­biau­sias už­da­vi­nys. „Ne­su prieš ru­sų kal­bos mo­ky­mą, pa­ti ją mo­ku, tai la­bai pa­de­da ma­no dar­be. Ly­giai taip pat no­rė­čiau mo­kė­ti pra­ncū­zų, de­ja, ne­mo­ku, mo­ku ang­lų kal­bą. Kal­bų mo­kė­ji­mas yra la­bai pui­ku ir ge­rai. Bet ki­tas klau­si­mas – kal­bė­ti apie kons­ti­tu­ci­jų kei­ti­mą ir kal­bos sta­tu­so įtvir­ti­ni­mą įsta­ty­mais ki­to­se vals­ty­bė­se. To­kie da­ly­kai ne­priim­ti­ni“, – ak­cen­ta­vo ji.

Nors mi­nė­ti E. Mi­tro­fa­no­vos žo­džiai nė­ra ofi­cia­lus Ru­si­jos URM par­eiš­ki­mas, vis dėl­to R. Juk­ne­vi­čie­nė at­krei­pė dė­me­sį į tra­di­ci­nius Krem­liaus vei­ki­mo me­to­dus. „Daž­niau­siai Krem­lius ir vyk­do to­kią po­li­ti­ką: „į­me­ta“ ko­kią nors te­mą, pra­de­da kal­bė­ti, o ta­da at­si­ran­da ir tam ti­krų pi­ni­gų, tam ti­krų už­duo­čių par­ei­gū­nams bei jų įgy­ven­di­ni­mas“, – aiš­ki­no po­li­ti­kė. Ji pa­brė­žė, kad Ru­si­jos val­džia pui­kiai mo­ka veik­ti per tam ti­kras ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ke­lia lyg ir ne­kal­tus klau­si­mus, o tai kar­tais bai­gia­si taip, kaip 2012 me­tais Lat­vi­jo­je – re­fe­ren­du­mu dėl ru­sų kal­bos pri­pa­ži­ni­mo vals­ty­bi­ne kal­ba. Tie­sa, di­džio­ji dau­gu­ma kai­my­nės ša­lies gy­ven­to­jų tą­syk bal­sa­vo prieš to­kius po­ky­čius.

R. Juk­ne­vi­čie­nės nuo­mo­ne, kel­da­mas klau­si­mus dėl ypa­tin­go ru­sų kal­bos sta­tu­so kai­my­nė­se ša­ly­se Krem­lius ban­do iš­lai­ky­ti Ru­si­jos įta­ką. Ta­čiau, anot kon­ser­va­to­rės, pa­na­šūs Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ban­dy­mai li­gi šiol lė­mė prieš­in­gą re­zul­ta­tą – at­stū­mė dau­gu­mą kai­my­nių vals­ty­bių nuo Ru­si­jos.

Nerijus Maliukevičius: "Nepatekime į tam tikrus siūlomos retorikos spąstus."Alinos Ožič nuotrauka

„Ru­sų pa­sau­lio“ dalis

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to dės­ty­to­jas Ne­ri­jus Ma­liu­ke­vi­čius pa­brė­žė, kad par­eiš­ki­mai dėl ru­sų kal­bos sta­tu­so stip­ri­ni­mo nė­ra nau­ja Krem­liaus re­to­ri­ka. Ru­sų kal­bos klau­si­mas šios ša­lies vie­šo­jo­je erd­vė­je vi­sa­da bu­vo vie­nas svar­biau­sių, nes tai yra vie­ni­jan­tis tė­vy­nai­nių, „Ru­sų pa­sau­lio“ kon­cep­ci­jų veiks­nys.

„Kai Krem­liaus kon­cep­ci­jo­se kal­ba­ma apie rū­pi­ni­mą­si tė­vy­nai­niais, ru­sa­kal­biais, jų ap­sau­gą, tai vie­nas veiks­nių, ku­ris tar­si lei­džia jiems at­ras­ti tuos „en­gia­muo­sius“ ir pan. Kal­ba bu­vo ir vi­sa­da bus tam ti­kras fak­to­rius, įvar­di­ja­mas Krem­liaus už­sie­nio po­li­ti­ko­je šia­me re­gio­ne“, – pa­žy­mė­jo po­li­to­lo­gas.

Vis dėl­to N. Ma­liu­ke­vi­čius siū­lo ne­per­ver­tin­ti Ru­si­jos URM at­sto­vės par­eiš­ki­mo ir ne­su­teik­ti per daug svo­rio to­kiai re­to­ri­kai. „Sa­ky­čiau, kad Ru­si­jo­je tam vi­sa­da bu­vo ski­ria­mas dė­me­sys. Klau­si­mas, kiek dė­me­sio tam ski­ria­me mes, ypač veik­da­mi prieš to­kius Krem­liaus pro­jek­tus. Tu­riu ome­ny­je ir am­ba­sa­dos, ir „Ros­so­trud­ni­čest­vo“ (Ru­si­jos URM pa­val­di fe­de­ra­li­nė agen­tū­ra, be­si­rū­pi­nan­ti už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių tė­vy­nai­nių rei­ka­lais – aut.) pro­jek­tus, su­si­ju­sius su kal­ba, su­jun­gian­čius tė­vy­nai­nių or­ga­ni­za­ci­jas, ir pan. Čia tu­rė­tų bū­ti su­telk­tas mū­sų pa­grin­di­nis dė­me­sys, kaip ir dė­me­sys mū­sų bend­ruo­me­nėms, ne­pa­te­ki­me į tam ti­krus siū­lo­mos re­to­ri­kos spąs­tus“, – įsi­ti­ki­nęs po­li­to­lo­gas.