Rokiškis Rabinovičius: viešieji pirkimai
Ka­dai­se la­bai la­bai se­niai man te­ko su­si­dur­ti su to­kia si­tua­ci­ja, kai įmo­nė per­ka krū­vas vi­so­kios įran­gos, bet tuos pir­ki­mus da­ro­si kiek­vie­nas sky­rius at­ski­rai. Nes kiek­vie­nas sky­rius su­si­gal­vo­ja pats, ko jam rei­kia, ieš­ko­si kur nu­si­pirk­ti pi­giau ir ge­riau. Tie­siog vi­si sten­gia­si. Vie­ni pro­tin­giau nu­si­per­ka, ki­ti ne taip jau pro­tin­gai – vi­saip bū­na.

Prob­le­ma to­je įmo­nė­je bu­vo la­bai pa­pras­ta: ka­dan­gi vi­si pir­ko­si vis­ką kaip pa­puo­la, ten vis­kas bu­vo skir­tin­ga ir vis­kas bu­vo ne­su­val­do­ma. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad yra 100 dar­buo­to­jų ir ko­kie 80 skir­tin­gų mo­de­lių kom­piu­te­rių, ku­riuos ga­mi­no ko­kie 15 skir­tin­gų ga­min­to­jų. Vi­siems ma­tė­si, kad bardakas, bet vi­si ne­no­rė­jo su tais pir­ki­mais nie­ko tvar­ky­ti, nes at­ro­dė, kad vis vien nie­ko ne­si­gaus.

Kai kaž­kas pa­sa­ky­da­vo, kad gal pir­kim iš vie­no tie­kė­jo vie­no ga­min­to­jo ir to pa­ties mo­de­lio kom­piu­te­rius, tai pra­si­dė­da­vo kal­bos, kad rei­kia skir­tin­gų kom­piu­te­rių – kaž­kam smar­kiai ga­lin­ges­nio ir bran­ges­nio, o kaž­kam la­bai kom­pak­tiš­ko ne­šio­ja­mo, o dar kaž­kam – rei­kia, kad bū­tų ne­nor­ma­liai daug dis­ki­nės vie­tos, o dar kaž­kam – la­bai di­de­lio ekra­no. To­dėl vi­si kom­piu­te­riai gi skir­tin­gi tu­ri bū­ti. O be to, iš ga­min­to­jų nuo­lai­dos bū­tų tik kai tų kom­piu­te­rių de­šim­tys per­ka­mos, o rei­kia juk tik vie­no-ki­to, ta­da kai pri­rei­kia. Ir dar kar­tais bū­na, kad pri­imi dar­buo­to­ją į dar­bą, tai to kom­piu­te­rio ga­li ga­na stai­giai pri­reik­ti. O dar stai­giau ga­li pri­reik­ti, jei koks kom­piu­te­ris su­lūš – ga­li tą pa­čią die­ną tek­ti pirk­ti nau­ją.

Žo­džiu, jūs su­pra­to­te, kiek kal­bų bu­vo prieš. Ir kai ku­rie iš tų ar­gu­men­tų bu­vo la­bai tei­sin­gi: reik­da­vo kar­tais ir daug ga­lin­ges­nių kom­piu­te­rių, ir spe­ci­fi­nių rei­ka­la­vi­mų bū­da­vo, ir sku­bių pir­ki­mų, ir pa­na­šiai.

Vis­kas iš­sisp­ren­dė la­bai pa­pras­tai, pa­da­rius ke­lis su­si­ta­ri­mus: vi­sų pir­ma, dau­gu­ma kom­piu­te­rių vis­gi stan­dar­ti­niai. Iš di­des­nių pir­ki­mų gau­na­mos pa­kan­ka­mai di­de­lės nuo­lai­dos, kad ga­li­ma bū­tų pirk­ti kom­piu­te­rius daž­niau ir ga­lin­ges­nius. T.y., net ir tie, kam ne­rei­kia, ga­li gau­ti ge­res­nius kom­piu­te­rius. O daug kom­piu­te­rių ga­li­ma pirk­ti tie­siog jei pla­nuo­jie­si tru­pu­tį į prie­kį pa­gal bend­rą įsi­vaiz­da­vi­mą (pvz., jei jau dir­ba 100 dar­buo­to­jų, tai 20 kom­piu­te­rių per me­tus tur­būt ti­krai nu­pirk­si) – tie­kė­jai mie­lai su­tin­ka su­da­ry­ti tie­ki­mo su­tar­tis, o ne šiaip vien­kar­ti­nius už­sa­ky­mus da­ry­ti.

Bu­vo ir dar vie­nas prieš­ta­ra­vi­mas – kad to­kiems pir­ki­mams rei­ka­lin­gas cen­tri­nis pir­ki­mų sky­rius. Jei jis eg­zis­tuos, tai bus pa­pil­do­mai vi­di­niai už­sa­ky­mai, o taip gai­šin­sis lai­kas ir iš­vis kaž­kas re­gu­liuos ir nu­ro­di­nės. Pa­aiš­kė­jo, kad už­sa­ky­mą pa­da­ry­ti į cen­tri­nį sky­rių už­trun­ka vi­sai trum­pai, nie­ko jis ne­nu­ro­di­nė­ja, o ka­dan­gi pa­čiam ne­rei­kia kaps­ty­tis po tie­kė­jus, tai rea­liai lai­kas su­trum­pė­ja ke­le­rio­pai. Kai pri­reik­da­vo, tas pats cen­tri­nis pir­ki­mų sky­rius ir tie­kė­jus pa­keis­da­vo, ir ge­res­nius su­ras­da­vo.

Pa­sku­ti­nis prieš­ta­ra­vi­mas – apie tai, kad kar­tais pri­rei­kia ypa­tin­gų kom­piu­te­rių, ir­gi iš­sisp­ren­dė be prob­le­mų – jei rei­kia ypa­tin­go, tai ir per­ki ypa­tin­gą, ko­kio rei­kia. Tie­siog nu­ro­dai, kad rei­kia ypa­tin­go, o ne to­kio, kaip vi­siems. Ir nie­kas ne­už­da­vi­nė­ja jo­kių klau­si­mų, nes su­pran­ta, kad jei be rei­ka­lo nu­pirk­si, tai vi­si ga­lai iš­lįs.

Ga­lų ga­le, kaž­ku­riems iš pir­ki­mų iš­vis ten bu­vo vis­kas su­pap­ras­tin­ta: pvz., vers­lo pie­tums (kad par­da­vė­jai klien­tus ga­lė­tų pa­vai­šin­ti) – iš­vis kor­te­lės su li­mi­tais. Tas pats ir de­ga­lams. Nes nė­ra čia ko gi­lin­tis – tai yra ma­ža iš­lai­dų da­lis, tos iš­lai­dos kas­kart skir­tin­gos ir vis­kas. Te­gul pa­tys per­ka­si ką kaip no­ri.

Na, jūs su­pra­to­te apie ką aš kal­bu – ogi apie tą da­ly­ką, kaip tu­ri vis­kas veik­ti. Ir kaip vis­kas vei­kia vers­le, kur tie­siog re­mia­ma­si svei­ku pro­tu ir rea­liais po­rei­kiais. Vi­siems nuo to ge­riau, leng­viau ir pa­to­giau. Taip ir tu­ri bū­ti.

Vie­šų­jų pir­ki­mų tar­ny­ba gal­vo­ja kitaip

Vat da­bar įsi­vaiz­duo­ki­te to­je pa­čio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je to­kią si­tua­ci­ją, kad bet koks sky­rius, ku­ris no­ri pirk­ti tuos kom­piu­te­rius, tu­ri me­tams į prie­kį pa­sa­ky­ti kiek ji­sai pirks, o ta­da skelb­ti kon­kur­są ir pirk­ti tik iš vie­no tie­kė­jo. Ir ne­ga­na to, jei pri­reiks ne­stan­dar­ti­nio kom­piu­te­rio, tai ne­ga­li­ma, o ga­li­ma tik vėl iš to pa­ties kon­kur­si­nio tie­kė­jo. Ir dar tas pir­ki­mas ga­lės bū­ti tik po me­tų. Net jei koks kom­piu­te­ris su­lū­žo ir stai­ga pri­rei­kė nau­jo.

Na, ar­ba pa­pras­čiau: tie­siog įsi­vaiz­duo­kit, kad per­ka­te sau pre­kes na­mams ir tu­ri­te me­tams lai­ko su­da­ry­ti su­tar­tį su Ma­xi­ma, kad pirk­si­te tik iš jų ir dau­giau iš nie­ko ki­to, ir dar pa­sa­ky­ti kiek ir ko pirk­si­te. Nes jei taip ne­pa­da­ry­si­te, tai vy­ras ar žmo­na (ar ko­kia ten an­tra jū­sų pu­sė) iš­va­rys jus iš na­mų su nuo­bau­dė­le, kad ne­si­lai­ko­te vie­šų­jų pir­ki­mų rei­ka­la­vi­mų.

Ar­ba va, čia ir­gi va­rian­tas – per­kam ke­lio­nę. Kai svei­ku pro­tu re­mia­mės, tai žiū­rim ga­lu­ti­nės kai­nos ir ar ta ke­lio­nė bus tin­ka­mu me­tu. Pvz., jei jau pri­rei­kė iš­lėk­ti po tri­jų die­nų į Mal­jor­ką, tai ieš­ko­me, kas pi­giau­siai pa­siū­lys tą ke­lio­nę po tri­jų die­nų, o ne kas pi­giau­siai pa­siū­lys, kad ir po mė­ne­sio. Nes rei­kia po tri­jų die­nų. O vat jei rei­kia kaž­ka­da bet ko­kiu me­tu, ir ga­li­me at­os­to­gas pa­sip­la­nuo­ti pa­gal pi­giau­sią ke­lio­nę – ta­da ieš­ko­me pi­giau­sios.

Da­bar ži­no­te, ką pa­siū­lo Vie­šų­jų pir­ki­mų tar­ny­ba? VPT di­rek­to­rė Dia­na Vi­ly­tė pa­sa­kė, kad da­bar tu­ri bū­ti skai­čiuo­ja­ma ne pa­gal ga­lu­ti­nę kai­ną, o pa­gal tai, ko­kio dy­džio mar­žą gau­na ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­rius ir dar kad kon­ku­ren­ci­ja ne­vyks­ta ir vi­siems tie­kė­jams kai­nos yra vie­no­dos, to­dėl vis­kas per kaž­kur ge­rai.

La­bą die­ną, čia ži­not kaip – čia at­seit nė­ra at­ga­li­nio mo­kė­ji­mo iš vieš­bu­čių ar dar kur nors už ap­gy­ven­di­ni­mą? Ne­juo­kin­kit ma­no pa­nta­lo­nų, po­nai ir po­nios.

Su­pran­tat, jei kon­kur­sas yra ne pa­gal ga­lu­ti­nės kai­nos dy­dį, o pa­gal mar­žą, tai ži­no­te, ką tai reiš­kia? Pvz., su­si­ta­riam su ko­kiu nors vieš­bu­čių ir avia­bi­lie­tų tar­pi­nin­ku dėl to, kad mums par­da­vi­nės ke­lio­nę po 10 tūks­tan­čių eu­rų už skry­dį į Lon­do­ną ir at­gal bei ten pra­leis­tą nak­tį, o ta­da už­si­de­dam nu­li­nę mar­žą ir lai­mim kon­kur­są. Nes koks nors ki­tas tie­kė­jas pa­siū­lė tą pa­tį už 1000 eu­rų, bet mar­žą už­si­dė­jo 100 eu­rų. Mū­sų mar­ža gi ma­žes­nė, o kiek mes iš tų tar­pi­nin­kų ar dar ko nors gau­sim at­gal – tai­gi nie­kam ne­įdo­mu. Ir nie­kam ne­įdo­mu, kad klien­tas iš­ties skris to­mis pa­čio­mis avia­li­ni­jo­mis ir ta­me pa­čia­me vieš­bu­ty­je nak­vos.

Aš at­si­me­nu, kaip ten bu­vo ka­dai­se to­kia iš­vis įdo­mi tvar­ka (gal net ir da­bar te­be­ga­lio­ja) – kai kon­kur­suo­se prie kri­te­ri­jų bu­vo ir nuo­lai­dos dy­dis. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad koks nors ope­ra­to­rius pa­siū­lo te­le­fo­ni­nį ry­šį po 1 eu­rą už mi­nu­tę ir prie to – 50% nuo­lai­dą. O ki­tas pa­siū­lo po 10 eu­ro­cen­tų, bet nuo­lai­dos ne­pa­siū­lo, to­dėl lai­mi pir­ma­sis. Taip, čia rim­tas. Kad ir kaip ab­sur­diš­ka, bet nuo­lai­dų dy­dis bu­vo pa­kliu­vęs į pir­ki­mų kri­te­ri­jus.

Ar­ba va, tar­kim si­tua­ci­ja, kur stai­ga pri­rei­kė ke­liau­ti: oj, pa­la, tai­gi ne­ga­li­ma stai­ga ke­liau­ti. Rei­kia, kad bū­tų kon­kur­sas iš anks­to. Nes ki­taip ne­ga­li­ma. Nes ma­ža kiek ten ke­lio­nių jūs čia su­gal­vo­si­te, ne­ga­li­ma su­pap­ras­tin­tų ar pa­gal apk­lau­sas pir­ki­mų reng­ti. Nes jei jau su­si­dės vie­nai mi­nis­te­ri­jai per me­tus ko­kie 200 ke­lio­nių, ku­rias pa­da­rys ko­kie 120 tar­nau­to­jų ir ki­tų vei­kė­jų, tai čia gi bai­si su­ma, tu­ri bū­ti iš anks­to tam pa­da­ry­tas kon­kur­sas ir su­da­ry­ta su­tar­tis su kaž­kuo. Me­tams į prie­kį. Iš anks­to.

Vat įvy­kiai pa­sau­ly­je vyks­ta vi­so­kie, pvz., tai ten ka­ras Ukrai­no­je pra­si­de­da, tai ten dar kaž­kas, bet tu­ri tam rei­ka­lui bū­ti iš anks­to suo­rga­ni­zuo­ja­mi me­tus lai­ko trun­kan­tys pir­ki­mai su pla­na­vi­mais iš anks­to, nu­ma­tant kas ir ko­kiais kie­kiais įvyks. O vi­sa tai – dar ir pa­gal mar­žų dy­dį. Kad ne­bū­tų taip, kad kaž­kas pa­gal ga­lu­ti­nes kai­nas ver­ti­na. Ir pa­na­šiai. Ir jo­kių ten tiks­li­nių iš­lai­dų li­mi­tų ne­tu­ri to­kiuo­se rei­ka­luo­se bū­ti, nes ne­ga­li­ma. Ir ne­tu­ri bū­ti dar ir jo­kių ten ma­ža­ver­čių pir­ki­mų, nes čia yra mak­lia­vo­nės, nes pri­da­ro po 100 pa­na­šių pir­ki­mų, kur vis bi­lie­tus kaž­kur per­ka – kur tai ma­ty­ta, kad va­ži­nė­tų taip. Pla­nas tu­ri bū­ti, kur ir ka­da kas va­žiuos.

Aš jau įsi­vaiz­duo­ju, kaip su to­kio­mis pla­na­vi­mų idė­jo­mis VPT, pvz., tvar­ky­tų po­li­ci­jos veik­lą. Juk vi­sai nie­ko bū­tų, jei po­li­ci­ja tu­rė­tų iš anks­to nu­ro­dy­ti, kiek ir kur bus nu­si­kal­ti­mų, kad pa­grįs­tų vi­sus sa­vo veiks­mus me­tams į prie­kį, ar ne?

Oj, pa­la, tai­gi me­di­ci­nos sis­te­ma tai­gi ši­taip ir dir­ba – iš jų kaž­kas jau rei­ka­lau­ja me­tams į prie­kį nu­ro­dy­ti pla­nus vais­tams ir ati­tin­ka­mai – pla­nus vi­so­kioms li­goms ir pa­na­šiai. Ir ga­li bū­ti, kad dar ir nu­bau­džia, jei pla­nų tin­ka­mai ne­įvyk­do? Nors gal ten ne VPT, gal ten tik Li­go­nių ka­sos… Įdo­mu tik, ku­rie iš ku­rių čia mo­ko­si? Lie­tu­vo­je ne­žmo­niš­kai už­kel­tos kai ku­rių vais­tų kai­nos – ir­gi val­diš­ko re­gu­lia­vi­mo pa­sek­mė. Aš jau ka­dai­se ra­šiau, ko­kios ten pas mus me­di­ci­ni­nės pro­ce­dū­ros iš vi­so to gau­na­si.

Ar­ba va, dar pvz.: Vil­niaus gat­vės re­kons­truk­ci­ja. Ta pa­ti, ku­ri vi­siems yra biš­kį šo­ki­ruo­jan­ti, nes su­pla­nuo­ta dar prie Zuo­ko bu­vo, pa­skui ati­dė­ta, o ga­lų ga­le, kai kaž­kaip pra­si­dė­jo, da­bar tę­sia­si jau ne­ži­nia kiek lai­ko ir ke­lia vi­siems siau­bą, nes svar­biau­sia ka­bo­kų gat­vė (t.y., ne taip se­niai su­si­for­ma­vu­si pa­grin­di­nė tu­ris­tų ir mies­tie­čių va­ka­ro lei­di­mo zo­na) pa­vir­to į iš­raus­tą šiukš­ly­ną su tvo­ro­mis ir sky­lė­mis. Ži­no­te, ko­dėl ten taip tvar­ko?

Tai­gi pa­pras­ta: sta­ty­bi­nin­kai vi­sa­da pa­pla­nuo­ja maž­daug kaip iš oro, o ta gat­vė – na, Se­na­mies­tis gi ten iš es­mės. Tai reiš­kia ne­su­vo­kia­mas ka­na­li­za­ci­jas, ne­su­vo­kia­mus grun­tus, sky­les ir pa­na­šiai. Tai­gi, pa­pla­nuo­ja su­mas pra­džio­je kaž­kaip, pa­skui pa­aiš­kė­ja, kad tai šen, tai ten pa­pil­do­mi dar­bai ir są­nau­dos, o tai reiš­kia pa­pil­do­mus pir­ki­mus. O jei da­ry­si pa­pil­do­mus pir­ki­mus, tai įsi­kiš VPT ir bus pa­pil­do­mas kon­kur­sas. Ir ta­da iš­vis ne­aiš­ku kas, gal net pa­nai­kin­tas se­nas kon­kur­sas. Ir ta­da gau­sis taip, kad dir­bai dir­bai, pi­ni­gus ki­šai, o ga­vai špy­gą.

Taip ir su­ka­si ta­da re­kons­truk­ci­ja, mi­ni­mi­zuo­jant kaš­tus. O pa­grin­di­nis kaš­tų mi­ni­mi­za­vi­mo bū­das – tai nau­do­ti lais­vus re­sur­sus, kai tų re­sur­sų iš kaž­kur at­lie­ka. O tai reiš­kia, kad tai truks dar il­gai il­gai. Tiks­liau, truks be ga­lo il­gai. Nes nu kam gi baig­ti dar­bus, į juos ki­šant pi­ni­gus, jei­gu su­ki­ši pi­ni­gus ir ne­lai­mė­si kon­kur­so? O ne­lai­mė­si kon­kur­so, nes tu­rė­si pa­deng­ti iš nau­jo kon­kur­so sa­vo jau su­kiš­tus per­tek­li­nius kaš­tus. O štai kon­ku­ren­tai tų kaš­tų ne­tu­rės, to­dėl pa­siū­lys pi­giau. Tai tie­siog ta­da ne­ver­ta kiš­ti pi­ni­gų. Ir te­gul lie­ka ta Vil­niaus gat­vė ne­su­re­mon­tuo­ta.

Taip, la­bą die­ną, jūs ten feis­bu­kuo­se vis kei­kia­tės, jau pa­ver­tė­te tą Vil­niaus gat­vę į anek­do­tą, o ne­ži­no­te, kaip to­kie anek­do­tai at­si­ran­da. Tai vat iš vie­šų­jų pir­ki­mų jie at­si­ran­da.

Pa­gal VPT tu­ri ži­no­ti vis­ką iš anks­to, ne­tgi kai ne­įma­no­ma ži­no­ti vis­ko iš anks­to. Nes ne­ga­li­ma da­ry­ti pa­gal fak­tą ir po­rei­kį, o rei­kia su­sip­la­nuo­ti ir iš­vis ten kaž­ką. Ir be to, jei jau per­ki, tai tu­ri pirk­ti ne ko­ky­biš­kai, o pi­giai. Ir dar ap­jun­gi­nė­ti vi­so­kias pa­na­šias ne­są­mo­nes, kad ir ko­kie tie ap­jun­gi­mai ne į te­mą bū­tų.

Jei jūs pirk­tu­mė­tės sau dar­žo­ves, tai tu­rė­tu­mė­te pirk­ti su­pu­vu­sias, nes jos pi­ges­nės. Nes jei pri­si­gal­vo­si­te kaž­ko ten apie ko­ky­bes, tai bus ne­ge­rai. Ai, ir dar tų su­pu­vu­sių dar­žo­vių tu­rė­tu­mė­te pri­si­pirk­ti me­tams į prie­kį. Nes kas čia da­bar per smul­kūs pa­si­kar­to­jan­tys dar­žo­vių pir­ki­mai? Jie gi vi­si vie­no­di, to­dėl tu­ri bū­ti ap­jung­ti į vie­ną di­de­lį. Taip vat. Ir pa­skui tu­rė­tu­mė­te lai­ky­ti sa­vo vir­tu­vė­je 5 mai­šus pū­van­čių svo­gū­nų, mor­kų, bul­vių ir dar kaž­ko.

Jei­gu jū­sų bu­tas bū­tų val­diš­ka įstai­ga ir su­ges­tų ka­na­li­za­ci­ja, o iš­lai­dų su­ma vir­šy­tų tą ri­bą, ku­rią jums nu­sta­tė an­tra pu­sė, tai san­tech­ni­ką jūs tu­rė­tu­mė­te kvies­tis per kon­kur­są, ku­rį reik­tų reng­ti ke­lis mė­ne­sius. Kad vis­kas bū­tų skaid­ru, nes to­kia yra biu­ro­kra­ti­nė lo­gi­ka. Tu­rė­tų bū­ti tiek skaid­ru, kad tuos ke­lis mė­ne­sius šū­duo­se gy­ven­tu­mėt.

Po­nai ir po­nios, man da­bar įdo­mu pa­si­da­rė, ar jūs ran­da­te to­se VPT ne­są­mo­nė­se lo­giš­kų pa­aiš­ki­ni­mų? Aš tai ran­du čia tik vie­ną lo­giš­ką pa­aiš­ki­ni­mą. Jis la­bai pa­pras­tas: kaž­kur VPT rū­siuo­se sle­pia­si pa­mi­šė­liai, ku­rie tam­sią nak­tį, per pil­na­tį klau­sy­da­mi be­si­tra­ti­nan­čių ka­čių kniau­ki­mo, ku­ria kaž­ko­kias tvar­kas, į ku­rias tuos ka­čių kniau­ki­mus įra­šo taip, kaip su­pra­tę. O pa­skui tuos už­ra­šy­tus kniau­ki­mus pa­ki­ša pa­si­ra­šy­ti VPT va­do­vy­bei. Ki­to pa­aiš­ki­ni­mo aš ne­ran­du.

Šiaip tai tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jei ta įmo­nė, nuo ku­rios pra­dė­jau vi­są pa­sa­ko­ji­mą, bū­tų sa­vo pir­ki­mus tvar­kiu­si taip, kaip pir­ki­mus tvar­ko­si vals­ty­bė, tai ne­ži­nia kuo jai tai bū­tų pa­si­bai­gę. Ga­li­mai ko­kiu nors ban­kro­tu. Ir ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad kaip tik to­kio di­zas­te­riš­ko va­rian­to tos įmo­nės dar­buo­to­jai ir bi­jo­jo, to­dėl ir prieš­ino­si cen­tra­li­za­ci­jai. Bet to­je įmo­nė­je vis­kas bu­vo pa­da­ry­ta ge­rai. De­ja, or­ga­ni­za­ci­niai pro­ce­sai pri­klau­so nuo jų kū­rė­jų sme­ge­nų. Vie­ni jų tu­ri, o ki­ti – ne­la­bai.