Rokiškis Rabinovičius. Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas
Čia kaž­koks jau vi­sai srau­tas gau­na­si apie tuos vie­šuo­sius pir­ki­mus, bet aš jus dar pa­ka­muo­siu ir šian­dien, ir pa­skui apie tą rei­ka­lą. Es­mė ta­me, kad kiek­vie­nas triukš­mas, ku­ris ky­la, ne­svar­bu iš kur ir kaip be­kil­tų, lei­džia už­duo­ti klau­si­mą: o kur gi iš­ties prob­le­ma, ko­dėl pra­si­de­da kaž­kas, ko­dėl iš­vis ky­la klau­si­mai, ne­sup­ra­ti­mai ar klai­dos?

Is­to­ri­ja to­kia, pa­pras­tai kal­bant: po­li­ci­ja per­ka au­to­bu­siu­ką, ku­ris tu­ri bū­ti su vi­sais va­ro­mais ra­tais ir au­to­ma­ti­ne pa­va­rų dė­že.

Pa­aiš­kė­ja, kad rea­liai to­kius siū­lo, sa­ky­kim, pu­san­tro tie­kė­jo (vie­naip pa­žvel­gus – gal ir vie­nas, o ki­taip – vis­gi du, tad sa­ky­kim, kad pu­san­tro).

Ir ta­da ky­la triukš­mas, kam ten po­li­ci­jai to­kio au­to­bu­siu­ko rei­kia ir taip to­liau.

Tai­gi, ir šian­dien čia klau­si­mas: o ko­dėl iš­vis toks triukš­mas ky­la, kaip iš­ties no­rė­tu­me, kad bū­tų ir kaip apib­rėž­ti pro­ce­są, kad vis­kas bū­tų ge­rai – t.y., kad prie­žas­čių tam triukš­mui tie­siog ne­bū­tų?

Pra­dė­kim nuo to, kaip no­rė­tu­me, kad bū­tų: ma­nau, kad la­bai pa­pras­tai no­rė­tu­me – kad bū­tų skaid­ru (vi­siems vis­kas aiš­ku) ir kad pi­ni­gai bū­tų lei­džia­mi tau­piai, ir kad po­li­ci­ja tu­rė­tų tai, ko iš­ties jiems rei­kia. Gra­žus no­ras, ar ne?

Bet štai tu­ri­me si­tua­ci­ją: po­li­ci­jai, kaip pa­aiš­kė­ja, iš­ties rei­kia bū­tent to­kių au­to­bu­siu­kų, ko­kių jie ir no­rė­jo – nes kar­tais ten­ka va­žiuo­ti per ko­kį pur­vy­ną, miš­ko ke­liu­ką ar pie­vą. Ir to­dėl rei­kia vi­sų ke­tu­rių va­ro­mų ra­tų. Ir kar­tais, kai vai­ruo­to­jas va­žiuo­ja, jam vie­na ran­ka pri­reik­ti ir stai­giai dar kaž­ką pa­da­ry­ti – pvz., švy­tu­rė­lius įjung­ti, ar ko­kią ki­tą įran­gą.

O tai reiš­kia, kad vie­na ran­ka tu­ri bū­ti lais­va. Tai reiš­kia, kad rei­kia au­to­ma­to. Lo­giš­ka gi, ar ne?

Bė­da ta­me, kad dau­gu­ma žmo­nių apie tai su­ži­no­jo tik po triukš­mo. Ir bė­da dar ir ta­me, kad pa­aiš­kė­jo, jog Lie­tu­vo­je ma­žai tie­kė­jų, ku­rie kaž­ką pa­na­šaus siū­ly­tų. Pa­sau­ly­je gal kiek dau­giau, bet Lie­tu­vo­je – iš es­mės, du.

Ar ne­tgi pu­san­tro, ka­dan­gi vis­gi skir­tu­mai ga­na jun­ta­mi tarp tų ga­li­mų va­rian­tų.

Žo­džiu, ma­to­me, kad si­tua­ci­ja kaip ir aiš­ki, bet jei jau ky­la prob­le­mos, tai reiš­kia, kad pro­ce­sas kaž­kur šlu­buo­ja. Tai­gi, pa­žiū­rė­kim de­ta­liau į pro­ce­so rei­ka­la­vi­mus (jie iš­ties ir tu­ri nu­sta­ti­nė­ti pro­ce­są) ir prob­le­mas, ku­rias čia ma­to­me.

Ko rei­kia, kad po­li­ci­ja ga­lė­tų rink­tis tai, ko jiems iš­ties rei­kia?

Rei­kia, kad rei­ka­la­vi­mai bū­tų pa­grin­džia­mi aiš­kia lo­gi­ka. Kur prob­le­ma? Ma­ny­čiau, kad kiek­vie­ną kar­tą per­kant ma­ši­ną po­li­ci­jai, pa­grin­di­nė­ti jai nu­sta­to­mus rei­ka­la­vi­mus – tai ir yra prob­le­ma. Už­sik­ni­si kiek­vie­ną kar­tą tą pa­tį įro­di­nėt ir aiš­kint.

Ko rei­kia, kad bū­tų vi­siems vis­kas skaid­ru ir aiš­ku? Ogi aiš­kaus rei­ka­la­vi­mų apib­rė­ži­mo, kad vi­si ga­lai su­si­sie­tų vi­siems, kas tik į tai gi­lin­sis. T.y., kad vi­siems aiš­kiai ma­ty­tų­si, ko­dėl po­li­ci­jai kaž­ko rei­kia ir kad tas no­ras ti­krai pa­grin­džia­mas. Kur prob­le­ma? Ogi ta­me, kad kaž­kur pro­ce­sas ne taip vei­kia, kaip tu­rė­tų, to­dėl ga­lai ne­su­si­sie­ja.

Da­bar ko rei­kia, kad pi­ni­gai bū­tų tau­piai lei­džia­mi ir abe­jo­nės tuo ne­kil­tų? Ogi pa­pras­to da­ly­kų: tie­kė­jų pa­si­rin­ki­mo, bent jau po­ten­cia­laus. Pa­gei­dau­ti­na, kad net ir ne iš dvie­jų, o iš, pa­vyz­džiui, 5. Kur prob­le­ma? Ogi ta­me, kad dau­gu­mai tie­kė­jų ir ga­min­to­jų už­siim­ti pa­vie­nio mi­kroau­to­bu­so kon­kur­si­niais par­da­vi­mais – tai vi­siš­kas ma­raz­mas, nie­kam ne­įdo­mu su ta biu­ro­kra­ti­ne ma­ši­na tam­py­tis. Ir jau juo la­biau ne­įdo­mu tai tie­kė­jams, ku­rie kaž­kur už­sie­ny­je.

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?/ AFP/Scanpix nutorauka

O da­bar pri­si­min­ki­me tas jau ke­lis kar­tus ap­kal­bė­tas rea­liai skir­tin­gas pir­ki­mų rū­šis:

– Pro­jek­ti­nius (t.y., kas­kart skir­tin­gus) pir­ki­mus, kur vis­ką iš anks­to ži­nai – ka­da, ką ir ko­kiais kie­kiais pirksi

– Nuo­la­ti­nius pir­ki­mus, kur lyg ir iš anks­to ži­nai, ką pirk­si, bet ne­bū­ti­nai ži­nai, ka­da ir ko­kiais kiekiais

– Ne­nu­ma­ty­tus pir­ki­mus, kai iš anks­to ne­ži­nai, ką, ka­da ir ko­kiais kie­kiais pirk­si, bet per­ki, nes įvy­ko dizasteris

Į ku­rią čia jums rū­šį pir­ki­mų pa­na­šu vis­kas?

Ma­nau, kad po­li­ci­jai – tai aiš­kiai nuo­la­ti­niai pir­ki­mai: ne pir­mą kar­tą jie per­ka vi­so­kius au­to­bu­siu­kus ir dar ne vie­ną kar­tą jie vi­so­kius au­to­bu­siu­kus pirks. Ir kaž­kur sa­vo vi­du­je jie ti­krai tu­ri tuos rei­ka­la­vi­mus įsi­var­di­nę – ma­žų ma­žiau­siai sa­vo gal­vo­se, ir jie tie­siog ne­ga­li smar­kiai iš anks­to su­prog­no­zuo­ti, ka­da bū­tent pirks ir ko­kiais kon­kre­čiai kie­kiais. Ta­čiau rei­ka­la­vi­mai jiems to­kie aiš­kūs, kad tie­siog na­tū­ra­liai at­ro­dan­tys – tuos na­tū­ra­lius rei­ka­la­vi­mus jie į pir­ki­mą ir įra­šė.

VPT čia aiš­kiai bu­vo pa­na­šu į pro­jek­ti­nius pir­ki­mus: nes su­ma lyg ir ne­ma­ža at­ro­do, ir kaž­kaip at­ro­do, kad rei­ka­la­vi­mai nu­sta­ty­ti bū­tų kaž­kaip uni­ka­liai, spe­cia­liai bū­tent šiam pir­ki­mui. T.y., aki­vaiz­du, kad ver­ti­nant, ne­bu­vo rem­ta­si prie­lai­da apie tai, kad tai pas pir­kė­ją iš­ties yra pa­grin­džia­mi vi­si vi­di­niai rei­ka­la­vi­mai pa­na­šiai tech­ni­kai.

O vat pa­gal pro­ce­są, kaip vis­kas vy­ko, kai pir­ma pa­da­ro­mas spren­di­mas dėl pir­ki­mo, o pa­skui jau ten­ka įro­di­nė­ti, kad spren­di­mas pa­grįs­tas ir iš­ties bū­tent to rei­kė­jo – tai vis­kas at­ro­dė taip, lyg čia bū­tų bu­vę da­ry­ti ne­nu­ma­ty­ti pir­ki­mai. Ir čia jau pa­na­šu, kad ma­to­me pra­kti­nę rea­ly­bę.

Da­bar pa­si­žiū­rė­kim, kaip vis­kas iš­sisp­ren­džia, jei nu­sta­to­me pro­ce­są taip, kaip nu­sta­to­mas pa­si­kar­to­jan­čių (nuo­la­ti­nių) pir­ki­mų pro­ce­sas – t.y., pir­ki­mo tvar­ka pa­kei­čia­ma taip, kad ati­tik­tų rea­lius po­li­ci­jos po­rei­kius:

Jei pir­ki­mas nuo­la­ti­nis (pa­si­kar­to­jan­tis), tai pa­kan­ka vie­no pa­grin­di­mo, įve­dant tą pre­kių rū­šį į pre­kių (ir jų tie­kė­jų) są­ra­šą – ir pa­skui pirk tą pa­čią pre­kių rū­šį, jei tik rei­kia. Kas­kart pa­grin­di­nė­ti, ko­dėl pa­si­rink­tas au­to­bu­siu­kas su 4 va­ran­čiais ir au­to­ma­tu – tie­siog ne­rei­kia, nes vis­kas jau pa­grįs­ta, trau­kiant į są­ra­šą. Žo­džiu, vie­ną kar­tą bend­rai įra­šo­ma, o pa­skui per­ka­ma. T.y., ši­tai tam­pa stan­dar­ti­niu pir­ki­mu. Ir per­ka­ma tai, ko rei­kia, be per­tek­li­nių įro­di­nė­ji­mų.

Jei­gu pro­ce­sas pa­si­da­ro aiš­kus – pa­grin­di­mai ir­gi pa­si­da­ro vi­siš­kai aiš­kūs. Te­rei­kia par­ody­ti, ko­kio kie­kio rei­kia, o vi­si pa­grin­di­mai apie tai, ko­dėl yra to­kie ar ano­kie rei­ka­la­vi­mai – juk yra iš anks­tes­nio punk­to. Žo­džiu, vis­kas pa­si­da­ro skaid­ru, nes vi­si ga­lai at­se­ka­mi ir su­siei­na.

Jei pir­ki­mai yra stan­dar­ti­niai, su­da­ro­mos su­tar­tys dėl tie­ki­mo. Ir tie­kė­jai čia jau dir­ba ne dėl pa­vie­nio au­to­bu­siu­ko, o dėl ga­li­my­bių da­ly­vau­ti tie­ki­me (su ke­liais ki­tais tie­kė­jais), pvz., 2–3 me­tus. Su vi­sai ki­to­mis tie­ki­mo apim­ti­mis, su vi­sai ki­tais pi­ni­gais. Pa­ti­kė­kit ma­nim, kai tie­kė­jo su­vo­kia­mos su­mos iš­au­ga de­šim­tis ar ne­tgi šim­tus kar­tų, tie­kė­jai ima mąs­ty­ti vi­siš­kai ki­taip. Ir kai­nos kren­ta, ir pa­siū­la au­ga.

Lyg ir pa­pras­ti spren­di­mai, ar ne? O kas truk­do juos įdieg­ti? Tik vie­nas da­ly­kas – čia jau ne pi­ni­gų ei­lu­tes skai­čiuo­ti rei­kia, skirs­tant į ma­žos ar di­de­lės apim­ties su­mas. Čia svei­ku pro­tu rei­kia rem­tis.