Rinkimų komitetai – landa
Žai­di­mas – tas pats, o tai­syk­lės žai­dė­jams – skir­tin­gos. Ar­tė­jant nau­jiems sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų rin­ki­mams su­si­rū­pin­ta, ar par­ti­niai ir ne­par­ti­niai pre­ten­den­tai juo­se var­žy­sis vie­no­do­mis są­ly­go­mis.

Pirmajai visuomeninių rinkimų komitetų iškeltų politikų kadencijai einant į pabaigą žlugo mitas, kad nepartiniai politikai yra skaidresni. Žinoma, visur yra visokių, tačiau tai, kad teisėsauga sulaikė korupcija įtariamą Panevėžio merą Rytį Mykolą Račkauską, į šį postą iškeltą visuomeninio rinkimų komiteto „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“, – nepaslepiama dėmė ant nepartinių judėjimo munduro.

Egzistuoja galimybė komitetus paremti per juos inicijavusias visuomenines organizacijas, o šių finansinio rėmimo taisyklės yra kur kas liberalesnės nei partijų, jas gali remti verslas.

Dalyvauti artimiausiuose merų rinkimuose galbūt norėsiantis paskelbė ir pats judėjimui savo vardą suteikęs Seimo narys P. Urbšys. Tačiau po tokios žinios iš jo pasitraukė beveik visa su šiuo judėjimu į savivaldybės tarybą atėjusi frakcija. Skilimų ar santykių aiškinimosi neišvengė ir nemažai kitų savivaldos rinkimuose triumfavusių visuomenininkų. Taip sugriautas dar vienas mitas – kad nepartiniai politikai kariaus mažiau vidaus karų.

Geri pokyčiai Kaune nepartinį merą Visvaldą Matijošaitį iškėlė į visoje Lietuvoje populiariausių politikų viršūnę, tačiau apie proveržį kituose nepartinių merų valdomuose miestuose – Panevėžyje, Šiauliuose ar Alytuje – negirdėti.

Vadinasi, nepartinė regionų politika – ne panacėja: ir partiniai, ir nepartiniai politikai gali būti vienodai neatsparūs korupcijai ar politinėms rietenoms, gebėti ar negebėti valdyti savivaldybę.

Maža to, artėjant savivaldybių tarybų ir merų rinkimams vis dažniau keliamas klausimas, ar nepartinių komitetai kai kur netampa landomis neskaidriam politinės veiklos finansavimui ir tik imituoja didesnę visuomenės galimybę įsitraukti į politiką.

Draudimus galima apeiti

„Idėja, kad nepartiniai piliečiai galėtų dalyvauti politinėje veikloje, gera. Tačiau kai visuomeniniai rinkimų komitetai tampa instrumentu apeiti finansavimo standartus ir kontrolę, tokią spragą reikia nedelsiant panaikinti, nes savivaldos rinkimai jau čia pat. Partijoms ir visuomeniniams rinkimų komitetams turėtų būti taikomi vienodi standartai“, – neabejoja Seimo Antikorupcijos komisijos narė konservatorė Agnė Bilotaitė.

Parlamentarė primena, kad sprendimas neleisti juridiniams asmenims finansiškai remti partijas ir rinkimų kampanijas priimtas siekiant išvengti didelės verslo įtakos politiniams procesams. Kad tokia įtaka buvo, įrodo ekonomistės Audingos Baltrūnaitės tyrimas: išanalizavus viešųjų pirkimų rezultatus paaiškėjo, kad įmonių, kurios aukojo partijoms iki tai uždraudžiant 2012-aisiais, šansai laimėti viešuosius pirkimus buvo didesni nei tų, kurios neaukojo. Aukas uždraudus, per porą metų visų įmonių galimybės susilygino.

Tačiau atsiradusi nauja dalyvavimo rinkimuose forma – visuomeniniai rinkimų komitetai – leidžia apeiti sugriežtintus reikalavimus. Formaliai finansines ataskaitas jie teikia tokia pačia tvarka ir terminais kaip ir politinės partijos.

Agne Bilotaitė: „Partijoms ir visuomeniniams rinkimų komitetams turėtų bųti taikomi vienodi standartai.“

Tačiau, kaip konstatuota Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK), nepolitinės rinkimų stebėjimo organizacijos „Baltosios pirštinės“ ir „Transparency International“ Lietuvos skyriaus diskusijoje „Savivaldos rinkimai 2019: kaip užtikrinti skaidrumą?“, tebeegzistuoja landa komitetus paremti per juos inicijavusias visuomenines organizacijas. VRK ir „Baltosios pirštinės“ suskaičiavo, kad iš 58 savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavusių komitetų 19 turėjo pavadinimus, kuriuos turi nuolat veikiančios organizacijos. O šių finansinio rėmimo taisyklės yra kur kas liberalesnės nei partijų, jas gali remti verslas, o kai kurias būtent verslo žmonės ir yra įsteigę.

Tačiau atsiradusi nauja dalyvavimo rinkimuose forma – visuomeniniai rinkimų komitetai – leidžia apeiti sugriežtintus reikalavimus.

„Gal visuomeniniai rinkimų komitetai turėtų deklaruoti VRK savo sąsajas su tam tikra organizacija, judėjimu. Tada būtų galima keletą metų stebėti tos asociacijos finansinę veiklą“, – siūlo VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė. Tas pats turėtų galioti ir prie partijų įsisteigiančioms organizacijoms.

Jei tarp rinkimų komitetas „slepiasi“ po kokios nors visuomeninės organizacijos statusu, jis gali gauti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramos, o partijos – tik 1 procentą.

Tenka pripažinti, kad panašių landų ieško ir partijos. Specialiųjų tyrimų tarnyba atkreipė dėmesį į grėsmes, kai šalia politinių partijų steigiami jų satelitai – įvairios visuomeninės struktūros, kurioms galioja ne tokia griežta finansavimo ir kontrolės tvarka.

Kita vertus, visuomeninių rinkimų komitetų politikai, laimėję mandatus, negauna valstybės dotacijų. Čia jau nelygiavertėje pozicijoje atsiduria nepartinių veiklos finansavimas. Pagal dabartinį teisinį reguliavimą jie negali gauti ir banko paskolos.

VRK duomenimis, per 2015 metų rinkimus visuomeniniai komitetai išleido 324,6 tūkst. eurų asmeninių kandidatų lėšų ir 60,1 tūkst. eurų fizinių asmenų aukų. Jų rinkimų kampanijos piniginę dar galėjo papildyti palūkanos už politinės kampanijos sąskaitoje esančias lėšas.

Politinių partijų rinkimų išlaidos buvo finansuojamos iš partijų lėšų (5,1 mln. eurų), kandidatų nuosavų lėšų (2,8 mln. eurų), fizinių asmenų aukų (970,9 tūkst. eurų). Partijos galėjo naudoti bankų paskolas ir palūkanas už politinės kampanijos sąskaitoje esančias lėšas.

Nors finansavimo struktūra skyrėsi, VRK skaičiavimais, ir komitetams, ir partijoms vienas mandatas kainavo beveik tiek pat – apie 4 tūkst. eurų (komitetams 118 eurų daugiau).

Finansavimo pažeidimų neišvengė nei partijos, nei komitetai. VRK nustatė, kad keli komitetai priėmė neteisėtų aukų, gauta nepiniginių aukų, buvo papirkimo atvejų, rinkimų kampanija finansuota ir per trečiuosius asmenis.

Laura Matjošaitytė: „Vietoj visuomeninių komitetų reikėtų įteisinti regionų partijų statusą.“

Komitetai tęsia veiklą nelegaliai

VRK pirmininkė L. Matjošaitytė kelia ir klausimą, ar gerai, kad kai kurie rinkimų komitetai ir visuomeninės organizacijos turi tą patį pavadinimą. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą komitetas baigia savo darbą pasibaigus rinkimų kampanijai, tad ar neklaidina rinkėjų, jei analogišku nebeegzistuojančiam rinkimų komitetui pavadinimu tarp rinkimų veikia visuomeninė organizacija, kuriai dažnai priklauso ir baigusio veiklą rinkimų komiteto nariai. Dažnai tokių organizacijų ir buvusių rinkimų komitetų, o sėkmės rinkimuose atveju – ir to paties pavadinimo frakcijos savivaldybės taryboje, lyderiai yra tie patys.

Pavyzdžiui, visuomeninė organizacija „Vieningas Kaunas“ veikia nuo 2010 metų, jos valdybos pirmininkas – meras V. Matijošaitis, taip vadinasi ir frakcija miesto taryboje.

„Alytaus piliečiai“ tikina, kad visuomeninis judėjimas – viena, o to paties pavadinimo miesto tarybos frakcija – visai kas kita. Tačiau visuomeninio rinkimų komiteto „Alytaus piliečiai“, kuris juridiškai neegzistuoja nuo 2015 metų kovo, feisbuko paskyra lig šiol skelbia naujienas.

Beje, dar gerai, jei to paties pavadinimo organizacijos yra susiję. Alytauspilieciai.lt informuoja, kas nauja savivaldybės tarybos frakcijoje „Alytaus piliečiai“.

Gerai, jei to paties pavadinimo dariniai yra panašios krypties. Tačiau niekas nedraudžia po rinkimų bet kam pasivadinti jau baigusio egzistavimą rinkimų komiteto pavadinimu ir vykdyti visiškai priešingą veiklą, taip visai supainiojant rinkėjus.

„Baltosios pirštinės“ siūlo įteisinti tai, kas ir dabar de facto egzistuoja, – rinkimų komitetams leisti toliau tęsti veiklą. Jei jie registruotųsi Registrų centre, tokiems kuriozams, kai tuo pačiu vardu vadinasi skirtingą politiką vykdantys dariniai, neliktų nė teorinių galimybių.

VRK pirmininko pavaduotoja Svetlana Misevičienė mini ir dar vieną rinkimų komiteto atmainą: nors jie sumanyti kaip nepartinių asmenų junginys, buvo komitetų, kurių pavadinimuose – pavardės žinomų politikų, kurie rinkimuose su tais komitetais nedalyvavo. Balsų žinoma pavardė pritraukė. Tačiau ar nesuklaidino neatidžių rinkėjų?

Faktiškai dažnas visuomeninis rinkimų komitetas po rinkimų neišnyksta ir toliau visuomeninio judėjimo pavadinimu veikia kaip partija, tik jo finansavimui netaikomi tokie pat griežti reikalavimai, kaip partijoms.

Be kita ko, yra ir dar viena problema: išrinkti rinkimų komiteto nariai įstatymiškai nėra atskaitingi jokiai institucijai, nes rinkimų komiteto nebelieka. Partijų atveju už jos atstovo kaip garantas yra partija su savo programa, tad nesilaikančiojo jos krypties ar duotų įsipareigojimų partija atšaukti negali, bet gali bent jau bandyti sudrausminti. Visuomeninio komiteto atveju tokios garantijos rinkėjai negauna. Belieka kliautis kandidatų padorumu, o jo, kaip galima spėti iš įtariamos korupcijos skandalo Panevėžyje, ne daugiau nei tarp partinių asmenų.

Demokratijos grimasa

2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose debiutavę visuomeniniai rinkimų komitetai kai kur sudarė labai rimtą konkurenciją partijoms, o ten, kur jos buvo prisidirbusios ar kur atsirado ryškūs nepartiniai lyderiai, jas gerokai „prašlavė“ iš valdžios. Alytuje daugiau nei pusę mandatų – 15 iš 27 – laimėjo visuomenininkai. Kaune „Vieningas Kaunas“ pelnė 17 iš 41 mandato. Dėl Šiaulių mero posto pirmuose tiesioginiuose merų rinkimuose tarpusavyje varžėsi du nepartiniai kandidatai. Šiandien Šiaulių meras Artūras Visockas džiaugiasi: visi gąsdino, kad nepartinius partijos „suvalgys“, o išėjo priešingai – po rinkimų jo judėjimas turėjo šešis atstovus, o dabar 10. Už komitetus ir jų kandidatus 2015-aisiais balsavo kas dešimtas Lietuvos rinkėjas.

Tačiau politinių naujadarų pirmai kadencijai artėjant finišo link, galima konstatuoti, kad, vertinant sėkmių ir nesėkmių vidurkį, komitetų valdžia nebuvo nei gerokai skaidresnė, nei efektyvesnė už partijų. O šių darinių teisinio reglamentavimo spragos sudaro galimybių ir neskaidriam jų finansavimui.

VRK, „Baltųjų pirštinių“ ir „Transparency International“ surengtoje diskusijoje siūlyta, kad galbūt, kaip yra Latvijoje, vietoj visuomeninių komitetų reikėtų įteisinti regionų partijų statusą – jų veiklą aiškiai reglamentuoti ir kontroliuoti, bet kartu skirti valstybės dotacijas, sudaryti galimybę jų atstovams siūlyti savo narius į rinkimų komisijas. Dabar jie ir šios teisės neturi, bet, kaip aiškina VRK atstovai, dėl labai paprastos priežasties – rinkimų komiteto visi nariai būna kandidatų sąraše.

Balsų žinoma pavardė pritraukė. Tačiau ar nesuklaidino neatidžių rinkėjų?

Komitetus vargu ar sužavėtų idėja vadintis taip, kuo ne vienas jų de facto ir yra, – regiono mastu veikiančia partija, nes vien šis žodis atbaido dalį rinkėjų. Juk net partijų skyriai svarsto, ar nedalyvavus savivaldybių tarybų rinkimuose kaip rinkimų komitetams.

Maža to, visuomeniniai komitetai buvo sumanyti siekiant nepartiniams įsitraukti į vietos valdžią, tačiau nemaža dalis jų narių – perbėgėliai iš partijų. Skirtumas tik tas, kad į senųjų partijų rinkimų sąrašus naujokui prasibrauti sunku, o rinkimų komitete ir naujokai gali lengvai patekti tarp pirmųjų numerių.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai optimistiškai sutikusi nepartinių galimybę dalyvauti savivaldos rinkimuose, šiemet metiniame pranešime jau dalijosi nusivylimu, kad „rinkimų komitetai, turėję suteikti daugiau demokratijos, paskatinti nepartinių žmonių dalyvavimą rinkimuose, deja, tampa vienkartinės demokratijos grimasa su politinių atskalūnų reanimacija, neaiškiu finansavimu, menka kontrole ir su vieninteliu tikslu – siekti valdžios. O nepavykus – transformuotis į naują komitetą.“

Visuomenininkai jau rengiasi kitų metų vasarį ar kovą vyksiantiems savivaldybių tarybų rinkimams. Dar gegužę Vilniuje susikūrė bendruomenių, NVO ir seniūnaičių rinkimų komiteto iniciatyvinė grupė, ketinanti dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose. Buvusio socialdemokrato Druskininkų mero Ričardo Malinausko vadovaujama asociacija „Už Druskininkus“, krepšinio trenerio Tomo Pačėso vadovaujamas judėjimas „Už Alytų“ ir buvusio konservatoriaus Lazdijų mero Artūro Margelio pirmininkaujama organizacija „Pirmyn! Kartu mes galime“ balandį įsteigė bendrą asociaciją „Už Lietuvą“ ir planuoja kartu dalyvauti kitų metų savivaldos rinkimuose. Buriasi ir kiti visuomenininkų ar buvusių partinių dariniai.

Komitetams tikrai palanki situacija, kai didžiosios partijos klimpsta dėl įtarimų korupcija ir yra draskomos vidinių skilimų. Tik būtų gerai, kad tai, D. Grybauskaitės žodžiais tariant, nebūtų pseudodemokratinių judėjimų triumfas.

Visuomeniniai rinkimų komitetai

Komitetai gali dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) ir savivaldybių tarybų rinkimuose. 2014 metais rinkimams į EP buvo įregistruoti du visuomeniniai rinkimų komitetai – A ir B, mat tuometis teisinis reglamentavimas leido vadintis tik raidėmis. Tačiau nė vienas komitetas nesurinko pagal įstatymą reikalaujamo parašų skaičiaus.

Pirmas rimtas komitetų startas buvo 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimai, kuriuose įregistruoti 58 visuomeniniai rinkimų komitetai.

Šiauliuose dėl rinkėjų balsų varžėsi penki, Alytuje ir Kaune – po keturis, Panevėžyje, Raseinių ir Šilutės rajonų, Visagino savivaldybėje – po tris komitetus. Kandidatus komitetai kėlė pusėje Lietuvos savivaldybių. Iš jų iškeltų 1332 kandidatų išrinkta 120 (iš partijų per 13,4 tūkst. kandidatų –1326). Komitetai į merus kėlė 33 kandidatus, rinkimus laimėjo keturi – Alytuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose.

Komitetai gavo 121,1 tūkst. balsų, jų iškelti kandidatai į merus – beveik 257 tūkst. balsų.

Šaltinis: VRK