Režimo persekiojamam tadžikui Lietuvoje gerai, bet namo vis tiek grįš
Daž­nam šiuo­lai­ki­nis pa­bė­gė­lio por­tre­tas – nuo pi­lie­ti­nio ka­ro bė­gan­tis si­ras, ar af­ga­nas. Da­lis lie­tu­vių bai­mi­na­si jų antp­lū­džio, ki­ti – ra­gi­na pa­dė­ti ne­lai­mės iš­tik­tiems žmo­nėms. Ta­čiau abi pu­sės, at­ro­do, net ne­pas­te­bi, kad Lie­tu­vo­je jau se­niai gy­ve­na de­šim­tys, jei ne šim­tai pa­bė­gė­lių iš bu­vu­sių so­vie­ti­nių ša­lių. Šie žmo­nės Lie­tu­vo­je ran­da prie­globs­ti nuo jų tė­vy­nė­se sa­vi­va­liau­jan­čių dik­ta­to­rių.

Ta­dži­kis­ta­no opo­zi­ci­jos na­rys Il­hom­čo­nas Jo­ku­bo­vas jau dau­giau nei me­tus gy­ve­na Lie­tu­vo­je kaip po­li­ti­nis pa­bė­gė­lis. Po­li­ti­nis ju­dė­ji­mas, ku­riam jis at­sto­vau­ja – Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­ja – Ta­dži­kis­ta­ne užd­raus­ta, jos na­riai žiau­riai per­se­kio­ja­mi. Kau­ne su šei­ma gy­ve­nan­tis I. Jo­ku­bo­vas mo­ko­si lie­tu­vių kal­bos, sten­gia­si pri­si­tai­ky­ti prie lie­tu­vių gy­ve­ni­mo bū­do, ta­čiau sva­jo­ja tik apie grį­ži­mą į Ta­dži­kis­ta­ną. Pa­sak jo, grįž­tų tą pa­čią die­ną, kai tik tė­vy­nė­je ne­be­tek­tų bai­min­tis dėl sa­vo ir ar­ti­mų­jų gy­vy­bės.

Lie­tu­viai ži­no la­bai mažai

– Lie­tu­vo­je ga­vo­te po­li­ti­nį prie­globs­tį. Ar bu­vo su­dė­tin­ga? Mū­sų vals­ty­bės įstai­gos pa­kan­ka­mai in­for­muo­tos apie si­tua­ci­ją Ta­dži­kis­ta­ne?

– At­vy­kęs su­pra­tau, kad lie­tu­viai ma­žai ži­no apie tai, kas de­da­si Ta­dži­kis­ta­ne. Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te sa­vo pa­dė­tį aiš­ki­nau dau­giau nei 20 va­lan­dų per 2 die­nas. Ta­čiau vi­sas pro­ce­sas ne­už­tru­ko per­ne­lyg il­gai, pa­bė­gė­lio sta­tu­sas man bu­vo pa­tvir­tin­tas pra­ėjus 3 mė­ne­siams. Ma­no par­ti­jos bend­ra­žy­giams, ku­rie šiuo me­tu gy­ve­na Veng­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Šve­di­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se, se­ka­si kur kas su­nkiau. Pa­bė­gė­lio sta­tu­so pri­pa­ži­ni­mo jie lau­kia jau il­giau nei me­tus.

I. Jokubovas su šeima gyvena Kaune.

– Kiek po­li­ti­nių pa­bė­gė­lių iš Ta­dži­kis­ta­no šiuo me­tu yra Lie­tu­vo­je?

– Dau­giau nei 20 žmo­nių. Dau­giau­siai po­li­ti­nių pa­bė­gė­lių iš Ta­dži­kis­ta­no šiuo me­tu yra ES ša­ly­se. Ru­si­jo­je ar­ba Bal­ta­ru­si­jo­je veik­ti mus tie­siog pa­vo­jin­ga. Šio­se ša­ly­se jau su­lai­ky­tas ne vie­nas ta­dži­kų opo­zi­ci­jos at­sto­vas.

Aš pats at­vy­kau į Lie­tu­vą, nes man pa­vy­ko grei­čiau­siai gau­ti bū­tent Lie­tu­vos vals­ty­bės vi­zą. Be to, prieš daug me­tų esu bu­vęs Lie­tu­vo­je, tai­gi, šiek tiek pa­žįs­tu ša­lį.

– Kas pa­ska­ti­no bėg­ti iš tė­vy­nės?

– Rei­kė­tų pra­dė­ti nuo to, kad 1992–1997 m. Ta­dži­kis­ta­ne vy­ko pi­lie­ti­nis ka­ras tarp da­bar­ti­nės val­džios ir opo­zi­ci­jos. Pa­si­ra­šius tai­kos su­tar­tį, pre­zi­den­tas Emo­ma­lis Rah­mo­nas pa­ža­dė­jo, kad ša­ly­je bus to­le­ruo­ja­mos vi­sos po­li­ti­nės jė­gos. Šio su­si­ta­ri­mo ne­si­lai­ky­ta nuo pat pra­džių, opo­zi­ci­jos po­li­ti­kai bu­vo per­se­kio­ja­mi, jiems gra­sin­ta su­si­do­ro­ji­mu, žmo­nės bu­vo su­imi­nė­ja­mi ir kan­ki­na­mi.

Net ir to­kio­mis są­ly­go­mis mes dar be­veik de­šimt­me­tį tę­sė­me veik­lą Ta­dži­kis­ta­ne, kė­lė­me sa­vo kan­di­da­tus vi­suo­se par­la­men­to ir pre­zi­den­to rin­ki­muo­se. De­ja, kaip ir ki­to­se dik­ta­to­riš­ko­se Vi­du­rio Azi­jos res­pub­li­ko­se, Ta­dži­kis­ta­ne val­džio­je esan­tys žmo­nės jo­kiuo­se rin­ki­muo­se ne­gau­da­vo ma­žiau, kaip 70 proc. bal­sų. Vi­sai opo­zi­ci­jai bū­da­vo „pa­lie­ka­ma“ apie 5–6 proc. Ti­krų, de­mo­kra­ti­nių rin­ki­mų pas mus nie­ka­da ne­bu­vo.

– Ka­da si­tua­ci­ja pa­si­da­rė ne­be­pa­ken­čia­ma?

– La­bai rim­tą sig­na­lą ga­vo­me 2010 me­tais, kuo­met par­la­men­to rin­ki­muo­se opo­zi­ci­nės jė­gos ga­vo dau­giau nei 50 proc. bal­sų (nors ofi­cia­liai bu­vo pri­pa­žin­ta, kad ga­vo­me tik 8 proc.). Val­dan­ty­sis re­ži­mas pa­ju­to, kad ne­te­ko žmo­nių pa­lai­ky­mo ir pra­dė­jo vyk­dy­ti to­ta­li­nį opo­zi­ci­jos na­rių per­se­kio­ji­mą. 2015 m. su­pra­to­me, kad vi­siš­kai ne­beį­ma­no­ma tęs­ti veik­los Ta­dži­kis­ta­ne.

Gra­si­ni­mais jau ne­ap­si­ri­bo­ta: ati­mi­nė­ja­ma nuo­sa­vy­bė, žmo­nės so­di­na­mi į ka­lė­ji­mus ir ne­tgi žu­do­mi. Val­džia ne­pa­mir­šo nu­baus­ti ir gy­ven­to­jų, ku­riems žie­mą at­jun­gia­mos du­jos, elek­tra ir šil­dy­mas, nors Ta­dži­kis­ta­nas tuo pa­čiu me­tu eks­por­tuo­ja ener­gi­ją į Af­ga­nis­ta­ną. Tai – kerš­tas už „ne­tei­sin­gą“ bal­sa­vi­mą 2010 me­tų rin­ki­muo­se.

E. Rahmonas visiškai kontroliuoja valstybės gyvenimą./AFP/Scanpix nuotrauka

Kny­gas „štam­puo­jan­tis“ padišachas

– Sa­ko­ma, kad Cen­tri­nės Azi­jos re­ži­mai pri­me­na ka­ra­liš­ką­sias šei­mas, ar taip val­do­mas ir Ta­dži­kis­ta­nas?

– Ša­lį vi­siš­kai kon­tro­liuo­ja pre­zi­den­tas E. Rah­mo­nas ir jo šei­mos kla­nas. E. Rah­mo­nas tu­ri 2 sū­nus ir 7 duk­te­ris. Vy­res­ny­sis sū­nus jau ruo­šia­mas pa­vel­dė­ti tė­vo val­džią. 2016 me­tų ge­gu­žės 22 die­ną fik­ty­via­me re­fe­ren­du­me bu­vo nu­bal­suo­ta, kad pre­zi­den­tas ga­li val­dy­ti iki gy­vos gal­vos. Tuo pa­čiu už­ti­kri­na­ma ir pre­zi­den­to vai­kų at­ei­tis. Vie­nas iš E. Rah­mo­no sū­nų – va­do­vau­ja ko­vos su ko­rup­ci­ja ži­ny­bai, o vie­na duk­tė – Pre­zi­den­to ad­mi­nis­tra­ci­jos va­do­vė, o ki­ta – už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro pa­va­duo­to­ja. Dar pri­dė­ki­me, kad kiek­vie­nos duk­ters su­tuok­ti­nis taip pat pa­pil­do Rah­mo­nų šei­mos kla­ną.

– Tuo­met E. Rah­mo­nas ti­krai pri­me­na ry­tų pa­di­ša­chą.

– Mū­suo­se net ne­ven­gia­ma ši­taip ti­tu­luo­ti pre­zi­den­tą. Ug­dy­mo įstai­go­se vai­kai nuo ma­žens mo­ko­mi dai­nų apie Die­vo siųs­tą iš­gel­bė­to­ją – Rach­mo­ną, be ku­rio vi­si mir­tų iš ba­do. Kas­dien vi­sa spau­da ir te­le­vi­zi­ja ka­la žmo­nėms į gal­vą, kad Ta­dži­kis­ta­nas aps­kri­tai eg­zis­tuo­ja tik E. Rah­mo­no dė­ka. Be­je, mū­sų pre­zi­den­tas per me­tus „pa­ra­šo“ po 5–6 kny­gas. Daž­niau­siai apie ta­dži­kų tau­tos is­to­ri­ją (juo­kia­si, – aut. past.). Jo kny­goms net pa­sta­ty­tas pa­mink­las.

– Lie­tu­viai su­pran­ta, ką jums te­ko per­gy­ven­ti?

– Pa­ty­rę so­vie­tų oku­pa­ci­ją, lie­tu­viai pui­kiai su­pran­ta to­kius da­ly­kus, kaip trė­mi­mai, tur­to at­ėmi­mai ir rep­re­si­jos. Ta­čiau šiais lai­kais jiems daug su­nkiau su­vok­ti, kad kaž­ku­rio­je ša­ly­je jau dau­giau nei 20 me­tų ka­ra­liau­ja vie­nas žmo­gus, ga­lin­tis kaip tin­ka­mas baus­ti sa­vo val­di­nius, kad ir mi­nė­tais ši­lu­mos at­jun­gi­mais. Pra­gy­ve­nus Lie­tu­vo­je vie­ne­rius me­tus, man pa­čiam da­ro­si su­nku su­vok­ti, kaip to­kie da­ly­kai ga­li dė­tis ma­no tė­vy­nė­je.

– Lie­tu­viai ir ta­dži­kai tuo pa­čiu me­tu iš­si­va­da­vo iš so­vie­tų im­pe­ri­jos. Ko­dėl taip skir­tin­gai su­sik­los­tė mū­sų vals­ty­bių rai­da?

– Skir­tu­mas tas, kad Ta­dži­kis­ta­ne, kaip ir ki­to­se Cen­tri­nės Azi­jos ša­ly­se li­ko val­dy­ti so­vie­ti­niai kad­rai. Jie val­do so­vie­ti­niais me­to­dais, tik dar griež­čiau ir žiau­riau. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Cen­tri­nės Azi­jos ly­de­riai net rung­ty­niau­ja tar­pu­sa­vy­je, kie­no re­ži­mas ag­re­sy­ves­nis: jei vie­nas įtei­si­no pre­zi­den­ta­vi­mą iki gy­vos gal­vos, vi­si ki­ti puo­la da­ry­ti tą pa­tį. Jei kaž­ku­ris im­asi žiau­riau­sių veiks­mų prieš opo­zi­ci­ją, ki­ti su­skum­ba elg­tis ly­giai taip pat. Net jei vie­nas iš jų „pa­ra­šo“ kny­gą, ki­ti taip pat puo­la leis­ti sa­vo „še­dev­rus“.

As­me­ny­bės kul­tas, ly­de­rio gar­bi­ni­mas taip ky­la iš jų so­vie­ti­nės mąs­ty­se­nos. Jie tai da­ro, net ir pui­kiai su­pras­da­mi, kad nei vie­nas mas­tan­tis žmo­gus tuo ne­ti­ki.

Nė­ra is­la­miš­kos par­ti­jos – at­si­ras ekstremizmas

– Jū­sų at­sto­vau­ja­mas po­li­ti­nis ju­dė­ji­mas va­di­na­si Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­ja. Šiais lai­kais toks pa­va­di­ni­mas dau­ge­liui va­ka­rie­čių ga­li nu­skam­bė­ti ga­na grės­min­gai.

– Par­adok­sas tas, kad mū­sų par­ti­ja nuo pat su­si­kū­ri­mo ko­vo­jo už ti­krą­jį Is­la­mą – tai­kos re­li­gi­ją. Mes bu­vo­me ta po­li­ti­ne jė­ga, ku­ri stab­dė is­la­miš­ko­jo eks­tre­miz­mo pli­ti­mą Ta­dži­kis­ta­ne. Mū­sų par­ti­jos tiks­lus ir idė­jas ga­li­ma pa­ly­gin­ti su Eu­ro­po­je tra­di­ci­nė­mis krikš­čio­nių de­mo­kra­tų par­ti­jo­mis. Kaip ži­no­te, mū­sų ša­lis ri­bo­ja­si su Af­ga­nis­ta­nu ir da­lis ta­dži­kų sto­da­vo į ta­li­bų gre­tas. Ta­čiau ma­žiau­siai to­kių žmo­nių bu­vo tarp Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­jos rė­mė­jų. Kol mū­sų par­ti­ja vei­kė Ta­dži­kis­ta­ne, prie Ta­li­ba­no pri­si­jun­gė ma­žiau nei 100 ta­dži­kų. Kai par­ti­ja bu­vo užd­raus­ta, dau­giau nei 1000 ta­dži­kų iš­vy­ko ko­vo­ti už va­di­na­mą­ją Is­la­mo vals­ty­bę, o dar apie 300 žmo­nių šiuo me­tu ka­riau­ja už ta­li­bus.

Jau­ni žmo­nės sie­jo mū­sų par­ti­ją su de­mo­kra­ti­ja, re­for­mo­mis, ge­res­ne at­ei­ti­mi. Ta­čiau, kai E. Rah­mo­no re­ži­mas šias vil­tis su­žlug­dė, jie pa­si­rin­ko ki­tą po­ky­čių al­ter­na­ty­vą – is­la­miš­ką­jį eks­tre­miz­mą.

– Šiuo me­tu Ta­dži­kis­ta­ne yra vei­kian­ti opo­zi­ci­ja?

– Ne. Vi­sos opo­zi­ci­nės jė­gos, įskai­tant ir Is­la­miš­ko­jo at­gi­mi­mo par­ti­ją, vei­kia trem­ty­je. Bu­vu­si an­tra di­džiau­sia opo­zi­ci­nė jė­ga – Ta­dži­kis­ta­no so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­ja pa­vir­to „ki­še­ni­ne“ par­ti­ja. Ti­krie­ji jos ly­de­riai taip pat gy­ve­na trem­ty­je. Šiuo me­tu vi­sos opo­zi­ci­nės jė­gos mė­gi­na vie­ny­tis ir koor­di­nuo­ti sa­vo veik­lą už­sie­ny­je, dau­giau­siai, Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Sie­kia­me su­telk­ti žmo­gaus tei­sių gy­nė­jus ir tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, kad pa­veik­ti E. Rah­mo­no re­ži­mą. Ra­gi­na­me Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bes pri­tai­ky­ti E. Rah­mo­nui ir jo ap­lin­kai as­me­ni­nes sank­ci­jas, nes kiek ži­no­me, šio kla­no pi­ni­gai dau­giau­siai lai­ko­mi už­sie­ny­je.

E. Rachmonas užtikrina Rusijos karinę ir politinę įtaką Tadžikistane./AFP/Scanpix nuotrauka

Krau­na­si tur­tus iš Ru­si­jos ir Kinijos

– Eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad Vi­du­ri­nės Azi­jos ly­de­rių pa­tval­dys­tė tuo pa­čiu me­tu yra ir ap­sau­ga nuo vi­siš­ko Ru­si­jos do­mi­na­vi­mo re­gio­ne, nes vie­ti­niai re­ži­mai esą bai­mi­na­si Ru­si­jos įta­kos, kaip grės­mės ab­so­liu­čiai jų val­džiai. Ar su­tin­ka­te su šia nuo­mo­ne?

– Jo­kiu bū­du. To­kie uzur­pa­to­riai, kaip E. Rah­mo­nas ne­iš­si­lai­ky­tų val­džio­je be Ru­si­jos par­amos. Jei Ru­si­ja nu­sto­tų rem­ti E. Rah­mo­ną, jo val­džia žlug­tų per ke­lis mė­ne­sius. Mask­vai to­kie dik­ta­to­riai rei­ka­lin­gi, kad už­ti­krin­tų Ru­si­jos ka­ri­nių da­li­nių dis­lo­ka­vi­mą re­gio­ne. Be­je, Ru­si­ja už sa­vo ka­ri­nę ba­zę Ta­dži­kis­ta­nui nie­ko ne­mo­ka. Be to, Ru­si­ja tu­ri la­bai ga­lin­gą po­vei­kio sver­tą – ta­dži­kų dar­bo mig­ran­tus, ku­rių Ru­si­jo­je yra apie 2 mi­li­jo­nus. Nors jie dir­ba pus­vel­čiui, ver­giš­ko­mis są­ly­go­mis, jų at­siun­čia­mi pi­ni­gai iš­lai­ko dau­gy­bę šei­mų. Lie­tu­vo­je ma­žai kas ži­no, kad iš Ru­si­jos kiek­vie­nais me­tais apie 2000 ma­no tau­tie­čių grįž­ta kars­tuo­se.

Už sa­vo pa­slau­gas Ru­si­jai E. Rah­mo­nas gau­na fi­nan­si­nį at­ly­gį, dings­tan­tį jo kla­no ki­še­nė­se. Ir ne tik Ru­si­jai: 2009 me­tais jis tie­siog par­da­vė da­lį Ta­dži­kis­ta­no te­ri­to­ri­jos Ki­ni­jai. Žais­da­mas dvi­gu­bą žai­di­mą, pa­tai­kau­da­mas ir Ru­si­jai ir Ki­ni­jai, E. Rah­mo­nas krau­na­si sau tur­tus.

– Ar Ki­ni­ja sie­kia pe­rim­ti re­gio­no kon­tro­lę iš Ru­si­jos?

– Šiuo me­tu si­tua­ci­ja yra to­kia, kad Ru­si­ja do­mi­nuo­ja ka­ri­nė­je ir po­li­ti­nė­je erd­vė­je, o Ki­ni­ja vis la­biau do­mi­nuo­ja eko­no­mi­ko­je. Ki­nai daug in­ves­tuo­ja į pro­jek­tus Ta­dži­kis­ta­ne, ta­čiau ir dir­ba šiuo­se pro­jek­tuo­se ki­nų dar­bi­nin­kai, o ne ta­dži­kai. Dau­ge­lis ki­nų dar­bi­nin­kų lie­ka gy­ven­ti Ta­dži­kis­ta­ne.

At­ei­ties pla­nus sie­ja tik su Tadžikistanu

– Lie­tu­vo­je gy­ve­na­te su šei­ma. Kaip jus pri­ėmė mū­sų ša­lis?

– Du­kra lan­ko ru­sa­kal­bę mo­kyk­lą, o žmo­na įsi­dar­bi­no pa­gal spe­cia­ly­bę – ke­pyk­lo­je. Jai ten la­bai pa­tin­ka, sa­ko iš­moks­tan­ti daug nau­jo, nes čio­nykš­tės ke­pi­mo tra­di­ci­jos la­bai ski­ria­si nuo ta­dži­kiš­kų.

Pasak I. Jokubovo, dauguma tadžikų pabėgėlių nedelsiant grįžtų namo, jei nebijotų dėl savo gyvybės..

Ži­no­ma, mums leng­viau ir dėl to, kad su dau­ge­liu lie­tu­vių ga­li­ma bend­rau­ti ru­siš­kai, to­dėl kal­bos bar­je­ras mums ne­truk­dė nuo pat pir­mos die­nos. Su kal­bos prob­le­ma su­si­dur­da­vo­me ne­bent ieš­kant dar­bo, su­pran­ta­ma, kad dau­ge­lis darb­da­vių rei­ka­lau­ja mo­kė­ti vals­ty­bi­nę kal­bą. Sten­gia­mės šią kliū­tį įveik­ti, kal­bos Rau­do­no­jo kry­žiaus pa­de­da­mi mo­ko­mės lie­tu­vių kal­bos, nors ji ir la­bai su­dė­tin­ga (juo­kia­si, – aut. past.).

Dar vie­na svar­bi pa­tir­tis mums, kaip ir ki­tiems trem­ty­je gy­ve­nan­tiems opo­zi­ci­jos na­riams, at­si­ra­do ga­li­my­bė pa­žin­ti eu­ro­pie­tiš­ką pa­sau­lį ir gy­ve­ni­mo bū­dą, su­pras­ti, ką reiš­kia bū­ti lais­vu žmo­gu­mi. Sten­gia­mės per­duo­ti šias ži­nias tau­tie­čiams tė­vy­nė­je.

– Sie­ja­te sa­vo šei­mos at­ei­tį su Lie­tu­va?

– Ne. Ta­dži­kai yra la­bai pri­si­ri­šę prie sa­vo kraš­to, gi­mi­nių. Juk ir pa­bė­go­me tik ta­da, kai vi­siš­kai ne­be­ga­lė­jo­me iš­tver­ti rep­re­si­jų na­mie. Mums bu­vo la­bai skau­du iš­sis­kir­ti su tė­vy­nė­je li­ku­siais ar­ti­mai­siais. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad vi­si šiuo me­tu trem­ty­je gy­ve­nan­tys ma­no li­ki­mo drau­gai sva­jo­ja kuo grei­čiau grįž­ti į tė­vy­nę. Net jei „vi­sa mi­nia“ pa­bė­go­me į Eu­ro­pą, „vi­sa mi­nia“ ir grį­ši­me tą pa­čią die­ną, kai Ta­dži­kis­ta­ne ne­be­teks bai­min­tis dėl sa­vo gy­vy­bės.