Restauruoti Sausio 13-osios kryžiai
Prieš 25 me­tus, po kru­vi­nų­jų 1991 me­tų Sau­sio 13-osios įvy­kių Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to pa­pė­dė­je spon­ta­niš­kai su­si­for­ma­vo Kry­žių kal­ne­lis. Ta­čiau dėl oro są­ly­gų kal­ne­lio rū­pin­to­jė­liai ir kry­žiai pa­ma­žu ny­ko. Da­bar jie res­tau­ruo­ti ir įkur­din­ti pa­čia­me bokš­te – eks­po­nuo­ja­mi kaip mu­zie­ji­niai pa­gar­bos žu­vu­sie­siems ir at­mi­ni­mo ženk­lai.

Kad kry­žių ir rū­pin­to­jė­lių (ži­no­mas tik vie­no jų au­to­rius – Ipo­li­tas Už­kur­nys) vi­siš­kai ne­su­nai­kin­tų lai­kas, dar 2014 me­tais Vy­riau­sy­bės ir Sau­sio 13-osios nu­ken­tė­ju­sių­jų drau­gi­jos ini­cia­ty­va jie bu­vo per­duo­ti Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam mu­zie­jui. Jis juos res­tau­ra­vo.

Nuo kal­ne­lio – į TV bokštą

Anot res­tau­ra­to­rių, at­vež­ti eks­po­na­tai bu­vo la­bai pra­stos būk­lės. Ka­dan­gi kry­žiai ir rū­pin­to­jė­liai il­gą sto­vė­jo lau­ke, tie­siog įkas­ti į že­mę, ne­ap­do­ro­ta me­die­na bu­vo su­trū­ni­ju­si, pa­tam­sė­ju­si, pri­si­gė­ru­si drėg­mės, su­ski­li­nė­ju­si, pa­žeis­ta me­džio ken­kė­jų ir pe­lė­sių.

Du kry­žiai bu­vo su­lū­žę, me­ta­li­nės de­ta­lės – su­rū­di­ju­sios. Mu­zie­jaus res­tau­ra­vi­mo ce­che kry­žiai ir rū­pin­to­jė­liai iš­džio­vin­ti, de­zin­fe­kuot, su­tvir­tin­ta su­tre­šu­si me­die­na, už­pil­dy­ti at­si­ra­dę ply­šiai. Kon­ser­vuo­tas ir me­ta­li­nis kry­žius bei ki­tų eks­po­na­tų me­ta­li­nės de­ta­lės. Vi­si eks­po­na­tai pa­deng­ti ap­sau­gi­ne dan­ga ir nuo šiol eks­po­nuo­ja­mi Te­le­vi­zi­jos bokš­te.

Pra­ėjus 25 me­tams pir­mo­jo Kry­žių kal­ne­lio kry­žiai ir rū­pin­to­jė­liai ta­po Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus eks­po­na­tais, pri­me­nan­čiais is­to­ri­nį vals­ty­bės lū­žį, by­lo­jan­čiais apie ne­ži­no­mų žmo­nių pa­gar­bą žu­vu­sie­siems. Ša­lia jų bokš­te is­to­ri­nius įvy­kius pri­me­na ir at­nau­jin­ta nuo­trau­kų eks­po­zi­ci­ja, ir nuo­lat be­si­su­kan­ti fil­muo­ta tų die­nų kro­ni­ka.

Nežinomo autoriaus rūpintojėlis po restauravimo.

Nau­ji kryžiai

Kal­ne­lis ne­li­ko tuš­čias. Te­le­vi­zi­jos bokš­to pa­pė­dė­je 2014–2015 me­tais Vy­riau­sy­bės lė­šo­mis vie­toj se­nų­jų kry­žių pa­sta­ty­ti nau­ji pa­mink­lai. Lie­tu­vos liau­dies kul­tū­ros cen­tras or­ga­ni­za­vo nau­jų kry­žių kū­ri­mą. At­nau­jin­tas Kry­žių kal­ne­lis pa­šven­tin­tas prieš me­tus. Ta­da čia pa­sta­ty­ti pen­ki nau­ji pa­mink­lai.

Jie at­spin­di skir­tin­gų Lie­tu­vos re­gio­nų kryž­dir­bys­tės tra­di­ci­jas. Že­mai­tiš­kos kop­ly­tė­lės ant že­mės su Pie­tos skulp­tū­ra au­to­rius – Ste­po­nas Ka­mi­nas iš Tel­šių, aukš­tai­tiš­ko kop­lyts­tul­pio su Jė­zaus Na­za­rie­čio skulp­tū­ra au­to­rius – Adol­fas Te­re­sius iš Kau­no ra­jo­no, ti­piš­ką dzū­kiš­ką kry­žių su Kris­taus kan­ki­ni­mo įran­kiais ir Nu­kry­žia­vi­mo at­vaiz­du su­kū­rė Sau­lius Lam­pic­kas iš Aly­taus, o meis­tro Ri­man­to Zin­ke­vi­čiaus iš Uk­mer­gės su­kur­ta rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­ra liu­di­ja kryž­dir­bys­tės tra­di­ci­jų tą­są. Kle­men­so Lov­či­ko pa­sta­ty­tas kryž­mi­nis šv. Be­ne­dik­to kry­žius sim­bo­li­zuo­ja ne tik pa­gar­bą au­koms, bet ir pra­šy­mą ap­sau­go­ti Lie­tu­vos lais­vę grės­mių aki­vaiz­do­je.

Pa­mink­lų sto­ge­lius puo­šia tra­di­ci­nių kal­vių – Vir­gi­li­jaus Mi­ku­čio iš Ma­žei­kių, Ri­čar­do Gre­ka­vi­čiaus iš Kau­no, Sau­liaus Kro­nio iš Pa­ne­vė­žio nu­kal­ti kry­žiai.

Kryžių kalnelyje rymojęs nežinomo autoriaus rūpintojėlis buvo pradėjęs nykti.

Ba­ri­ka­dų pie­ši­niai

„1991 me­tais įvai­raus am­žiaus moks­lei­viai mo­kyk­lo­se pie­šė Sau­sio 13-osios te­ma. Iš įvai­rių jų už­siė­mi­mų, kon­kur­sų pri­si­kau­pė daug pie­ši­nių. Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus rin­ki­niuo­se da­bar sau­go­ma apie 6 tūkst. vai­kų pie­ši­nių. Iš­li­kę apie 40 pie­ši­nių nuo tuo­me­tės Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos ba­ri­ka­dų. Da­lį tų pie­ši­nių nuo sau­sio 12 die­nos eks­po­nuo­ja­me mu­zie­ju­je vei­kian­čio­je Lais­vės gy­nė­jų die­nai at­min­ti skir­to­je par­odo­je „Sau­sio 13-oji Lie­tu­vos vai­kų pie­ši­niuo­se“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­jaus di­rek­to­rė Bi­ru­tė Kul­ny­tė. Par­oda veiks du mė­ne­sius.

Ka­da ir kas pra­dė­jo ant ba­ri­ka­dų ir spyg­liuo­tos vie­los ka­bin­ti trans­pa­ran­tus, ka­ri­ka­tū­ras, pla­ka­tus ir pie­ši­nius – su­nku pa­sa­ky­ti. Tai vy­ko spon­ta­niš­kai ir tu­rė­jo at­bai­dy­ti bei iš­gąs­din­ti prieš­ą, o gy­nė­jams su­teik­ti stip­ry­bės.

„Prie ba­ri­ka­dų vy­ko daug ak­ci­jų – bu­vo smei­gia­mi so­vie­ti­niai pa­sai, šau­ki­mai į ka­riuo­me­nę. Ant spe­cia­lių stul­pų daug kas su­ka­bi­no sa­vo so­vie­ti­nius me­da­lius, or­di­nus, ki­tus ap­do­va­no­ji­mus. Žmo­nės įsi­ren­gė ir al­to­rių su šven­tų­jų pa­veiks­lais, kur bu­vo ga­li­ma mels­tis, už­deg­ti žva­ku­tes. Vai­kai į lau­žą su­mė­tė daug su ka­ru su­si­ju­sių žais­lų, sa­vo pie­ši­niais nu­kli­ja­vo be­to­no blo­kus, ap­sau­gi­nes tvo­ras. Ne vi­si at­šiau­rios žie­mos są­ly­go­mis ne vie­ną mė­ne­sį ka­bo­ję pie­ši­niai iš­li­ko. Ki­ti sau­go­mi mu­zie­ju­je“, – pa­sa­ko­jo mu­zie­jaus at­sto­vė ry­šiams su vi­suo­me­ne So­na­ta Sku­mi­nai­tė.

Au­kų atminimui

Šie­met Vy­riau­sy­bės lė­šo­mis mu­zie­jus iš­lei­do kny­ge­lę „1991 me­tų Sau­sio 13-ajai at­min­ti“. Jo­je – ilius­truo­ta is­to­ri­nių įvy­kių kro­ni­ka ir is­to­ri­ko An­ta­no Ku­la­kaus­ko apž­val­ga. Te­le­vi­zi­jos bokš­to lan­ky­to­jams Sau­sio 13-ąją pri­me­na mu­zie­jaus ką tik iš­leis­tas buk­le­tas. Ja­me – žu­vu­sių­jų por­tre­tai ir Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus kal­ba, pa­sa­ky­ta 1991 me­tų sau­sio 16 die­ną Ka­ted­ros aikš­tė­je at­sis­vei­ki­nant su žu­vu­siai­siais:

Ipolito Užkurnio 25 metus Kryžių kalnelyje prie TV bokšto stovėjęs ką tik restauruotas stogastulpis su rūpintojėliu.

„Prieš dau­ge­lį me­tų čia sto­vė­jo di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to kars­tas. Da­bar čia gu­li mū­sų vai­kai, ir mes ap­rau­dam jų žū­tį, su­pras­da­mi, kad jie jau pri­klau­so is­to­ri­jai, kad jie da­bar šil­do­si su­žvar­bu­sias ran­kas prie Am­ži­no­sios ug­nies kar­tu su di­džiai­siais mū­sų tau­tos vy­rais. Lie­tu­va pa­si­len­kia prie jų ir užk­lo­ja juos am­ži­na lais­ve. Tai pir­mie­ji ti­krai lais­vi Res­pub­li­kos pi­lie­čiai ir pir­mo­sios mū­sų Ne­prik­lau­so­my­bės au­kos.

Pa­sau­lis ma­to – pa­siek­ta smur­to ir žiau­ru­mo vir­šū­nė: nu­žu­dy­ti, tan­kų vikš­rais su­traiš­ky­ti be­gink­liai žmo­nės, ku­rie nie­kam ne­gra­si­no, nie­kam ne­kė­lė jo­kio pa­vo­jaus. Sa­vo ran­ko­mis jie lai­kė apg­lė­bę ne sve­ti­mą, ne užg­rob­tą, o SA­VO že­mę, jų akys bu­vo pa­kel­tos į SA­VO dan­gų, o į au­to­ma­tų šū­vius jie at­sa­kė skan­duo­da­mi: „Lie-tu-va!“ Jie ir kri­to su šiuo žo­džiu lū­po­se, nu­neš­da­mi jį prie Die­vo ko­jų. Ne­di­de­lė Lie­tu­va šio­mis die­no­mis ta­po vėl di­de­lė. Ją iš­kė­lė ir iš­aukš­ti­no žu­vu­sių­jų did­vy­riš­ku­mas, dva­sios tvir­ty­bė, lais­vės mei­lė. O Lie­tu­va iš­ke­lia ir iš­aukš­ti­na sa­vo gy­nė­jus, dar sy­kį pa­tvir­ti­na, kad ne­mir­tin­gu­mą ir am­ži­ną šlo­vę su­tei­kia tik­tai Tė­vy­nė.

Ne kerš­to šau­kia­si mū­sų šir­dys. Tei­sin­gu­mo šau­kia­si, jei­gu jis dar yra šia­me pa­sau­ly­je. Žmo­giš­ku­mo, jei­gu jis dar vi­siš­kai ne­su­tryp­tas. Te­gu ži­no Ne­prik­lau­so­my­bės prieš­ai, kad sa­vo ti­kė­ji­me ir ko­vo­je mes dar la­biau su­tvir­tė­jo­me, nes mū­sų žu­vu­sie­ji nie­ka­da ne­ap­lei­džia mū­sų, jie pa­si­lie­ka kar­tu su mu­mis, jie par­emia ne tik mus, jie par­emia lais­vę, tei­sin­gu­mą, de­mo­kra­ti­ją, vi­suo­ti­nius tie­sos ir hu­ma­niz­mo pri­nci­pus. Sa­kau, ko­kie mes stip­rūs, kai ma­no ran­ka ta­vo ran­ko­je, o ta­vo ran­ka – jo ran­ko­je. Ši­to­je vi­są Lie­tu­vą ap­ka­bi­nu­sio­je ran­kų gran­di­nė­je amž­nai jau­si­me ir jų, žu­vu­sių­jų, ran­kas, jie sto­vės kar­tu su mu­mis, kaip sau­sio 13-osios nak­tį, prieš tan­kus ir au­to­ma­tus, prieš tam­są ir smur­tą, prieš be­gė­diš­ką me­lą ir šmeiž­tą. Mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės au­ga­las gau­siai pa­lais­ty­tas šven­tu jos gy­nė­jų krau­ju. Am­ži­nam gy­ve­ni­mui ant Lie­tu­vos pa­te­kė­jo jų šir­dys. Gy­ven­si­me ir ko­vo­si­me jų švie­so­je.“