Redakcijos paštas. Vaitojantis prioritetas
Su­si­rū­pi­nus ša­lies gy­ny­ba Sei­mas at­krei­pė dė­me­sį į Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gą, ku­ri tu­ri ko­vi­nes tra­di­ci­jas, ku­rios įver­tin­tos ne tik is­to­ri­kų bet  ir prieš­ų, ku­rie prieš oku­puo­jant  ša­lį slap­tuo­se do­ku­men­tuo­se įvar­di­jo kaip vie­ną la­biau­siai or­ga­ni­zuo­tų pa­sip­rie­ši­ni­mo jė­gų.

Ji yra ne tik Tė­vy­nės gy­nė­ja, bet ir pa­trio­ti­nio auk­lė­ji­mo gu­ru, et­no­so sar­gas, kry­žius prie ke­lio .Sėk­min­gai at­si­kū­ru­si Šau­lių są­jun­ga, nu­stum­ta nuo ak­ty­vios veik­los į par­aš­tes, sil­po be vie­ti­nės val­džios dė­me­sio. Vie­ša pa­slap­tis, kad ar­ti­mas už­sie­nis, ku­ris ne­at­si­sa­ko vie­no­kiu ar ki­to­kiu bū­du mus val­dy­ti, tu­ri in­te­re­sų, kad mū­sų na­cio­na­li­nė gvar­di­ją ne­aug­tų. Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras J. Ole­kas, var­din­da­mas gy­ny­bi­nius pa­jė­gu­mus, Šau­lių są­jun­gos ne­be­mi­ni.

At­gai­vi­nant or­ga­ni­za­ci­ją, kaip gy­ny­bi­nės sis­te­mos da­lį, Sei­me siū­lo­ma są­jun­gai pri­klau­san­čius gink­lus lai­ky­ti na­muo­se, o B ir C ka­te­go­ri­jos gink­lus, įsi­gy­ti as­me­ni­nes nuo­sa­vy­bės tei­se ir jais nau­do­tis pra­ty­bų me­tų, nes šau­lių są­jun­ga ne­tu­ri lė­šų gink­lams įsi­gy­ti. Šios prie­mo­nės pa­kel­tų šau­lių par­eng­ties ly­gį, su­stip­rin­tų jų pres­ti­žą. Ne­žiū­rint par­la­men­ta­rų gar­sių kal­bų, su­si­rū­pi­ni­mo, pa­trio­ti­nio ki­birkš­čia­vi­mo apie na­cio­na­li­nio sau­gu­mo stip­ri­ni­mą, bal­sa­vi­me da­ly­va­vo 65 par­la­men­ta­rai iš 140 ir ma­žiau kaip pu­sė bal­sa­vo už įsta­ty­mo pa­tai­są. Įsta­ty­mo pro­jek­tas gra­žin­tas to­bu­lin­ti. Sto­da­mi į šau­lius, as­me­ni­nį pa­vyz­dį ro­dę li­be­ra­lai bal­sa­vi­me ne­da­ly­va­vo, o „dar­bie­čiai“ ir so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­ja, su Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tru J. Ole­ku prieš­aky­je, įsta­ty­mo pa­tai­sų ne­pa­lai­kė. Įsi­vaiz­duo­ki­te si­tua­ci­ją, kai 30 tūkst. žmo­nių gau­tų tei­sę na­mie lai­ky­ti au­to­ma­ti­nį gink­lą, sa­kė Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Ju­lius Sa­ba­taus­kas. Iš jo par­eiš­ki­mo ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad tai ne­pa­lan­kus so­cia­li­nis mo­de­lis, ku­ris Sei­mui ga­li su­da­ry­ti rū­pes­čių. Ga­li­mas ir ki­tas, links­mes­nis mo­de­lio as­pek­tas: ma­tau Eu­ro­pos vals­ty­bių sie­nų perb­rai­žy­to­jų rūš­ka­nus vei­dus, kai jų žval­gy­bos tar­ny­bos ka­ri­nin­kai „pra­džiu­gi­na,“ kad Lie­tu­vo­je prie kiek­vie­no na­mo ir krū­mo lau­kia 30 tūkst. au­to­ma­ti­niais gink­lais gink­luo­tų šau­lių. Šar­vuo­čių la­vi­na pers­kros ša­lį per dvi va­lan­das. O kas po to?

Vie­ša pa­slap­tis, kad ana­pus Ne­mu­no sto­vi jau nu­kreip­tos, „sus­ty­guo­tos“ ra­ke­tos „Is­kan­der“, ku­rios per pir­mą­sias už­puo­li­mo mi­nu­tes pa­kels į orą stra­te­gi­nius ob­jek­tus, įskai­tant vi­sus gink­lų san­dė­lius ir san­dė­liu­kus. O šau­lių gink­lai bus svei­ki, su­tep­ti ir par­uoš­ti ko­vai. De­šim­ties me­tų ka­ro me­tu par­ti­za­nus ap­gink­la­vo kai­mo pus­ber­niai, pri­si­rin­kę lau­kuo­se tro­fė­ji­nių gink­lų ir šo­vi­nių. Da­bar jų nie­kas ne­mė­to. Ren­gian­tis par­ti­za­ni­niam, ka­rui jais pa­si­rū­pin­ti pri­va­lo vals­ty­bė – Sei­mas. Ro­mė­nai se­niai ži­no­jo – jei no­ri tai­kos, ruo­škis ka­rui. Ne­tu­rint tro­fė­jų, vie­nin­te­lis gink­lų įsi­gi­ji­mo šal­ti­nis – įsta­ty­mo pa­tai­sa, lei­džian­ti šau­liams įsi­gy­ti ir lai­ky­ti gink­lus. Ne­te­kus vals­ty­bės, be gink­lo tau­ta lie­ka be­dan­tė. A.A. sei­mo na­rys Ju­lius Ve­sel­ka, su­ne­ri­męs kaip mes gin­si­mės, pa­grįs­tai iro­ni­za­vo, kad ne­tu­rint nei pa­sip­rie­ši­ni­mo struk­tū­ros, nei gink­lų, mo­te­rys žers prieš­ui į akis pe­le­nais. Tra­ge­di­jos at­ve­ju, is­to­ri­kai suks akis į Sei­mą, kaip į ba­jo­rus, ku­rie nei pa­tys ka­riau­ti ėjo, nei ka­riuo­me­nei pi­ni­gų sky­rė ir kai­my­nai be šū­vio vals­ty­bę su­rai­kė kaip py­ra­gą.

30 tūkst. me­džio­to­jų jau tu­ri gink­lus. Kai ku­rie net po ke­le­tą – su op­ti­niais tai­kik­liais Ir nie­kas dėl to ne­si­bai­mi­na. Siū­lo­ma juos įtrauk­ti į pa­sip­rie­ši­ni­mą. Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jo­je griež­tes­nė draus­mė nei me­džio­to­jų drau­gi­jo­se. Be to šau­lių mo­ty­va­ci­ja kil­nes­nė – gin­ti Tė­vy­nę. Į Šau­lių są­jun­gą pri­ima­mi pa­ti­ki­mi pi­lie­čiai, re­ko­men­duo­ja­mi dvie­jų Šau­lių są­jun­gos na­rių. Ne­nuo­sek­lu ir ne­lo­giš­ka, kad me­džiok­lei, spor­tui ir sa­vi­gy­nai iš as­me­ni­nių lė­šų lei­džia­ma įsi­gy­ti ir lai­ky­ti gink­lus, o kil­niau­siai, iš­skir­ti­nei pa­skir­čiai – Tė­vy­nės gy­ny­bai – as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis gink­lo įsi­gy­ti ne­lei­džia­ma. Ne­pa­to­gi iš­va­da – bi­jo­ma ne sve­ti­mų, o sa­vų. Tai prieš­ta­rau­ja vie­ša­jam in­te­re­sui, prieš­ta­rau­ja aukš­čiau­sio ly­gio vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų ju­ri­di­niams ak­tams, įskai­tant ir 2012 m. ge­gu­žės 8 d. vi­sų par­la­men­ti­nių par­ti­jų nu­ta­ri­mui, pa­tvir­tin­tam va­do­vų par­ašais, kad vals­ty­bės gy­ny­ba yra vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tas bei jų dek­la­ruo­tą bū­ti­nu­mą stip­rin­ti Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gą, sa­va­no­riš­ką su­ka­rin­tą pi­lie­ti­nę sa­vi­gy­nos or­ga­ni­za­ci­ją. Prieš­ta­rau­ja ir pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės 2015 m. bir­že­lio 4 d. me­ti­nia­me pra­ne­ši­me iš­sa­ky­tam pa­grin­di­niam už­da­vi­niui – Tė­vy­nės gy­ny­bai. Tai­gi, ju­ri­di­nių ak­tų už­ten­ka, bet žo­dis kū­nų netampa

Šau­lių ne­prik­lau­so­my­bės ko­vos, taip pat par­ti­za­ni­nės ko­vos ka­riau­tos as­me­ni­niais šau­lių gink­lais. Pa­tys gink­lus įsi­gi­jo, pa­tys sau­go­jo, tau­so­jo. Sei­mo lei­di­mo ne­pra­šė. Sa­vais gink­lais Troš­kū­nų ir Trus­ka­vos šau­liai pa­si­ti­ko pro Gied­rai­čių fron­tą į te­ri­to­ri­jos gi­lu­mą iki Ne­vė­žio pra­si­ver­žu­sį len­kų rai­te­lių es­kad­ro­ną. Pa­klaus­ki­te Troš­kū­nų ir Trus­ka­vos ka­pi­nė­se gu­lin­čių žu­vu­sių šau­lių, kam pri­klau­sė jų šau­tu­vė­liai? Ar bū­tų spė­ję pa­sip­rie­šin­ti ne­tu­rė­da­mi sa­vo gink­lo? Ka­rin­gas Per­lo­jos bū­rys tu­rė­jo 130 šau­tu­vų ir du kul­kos­vai­džius, ku­rių dau­gu­mą įsi­gi­jo pa­tys.

Šau­lių są­jun­gos veik­la la­bai glau­džiai su­si­ju­si su vi­sais vals­ty­bės kū­ri­mo ir stip­ri­ni­mo eta­pais. Šau­liams bu­vo pa­ti­kė­tas de­šim­ties ki­lo­me­trų fron­to ruo­žas ka­re su Len­ki­ja. Nuo Mer­ki­nės iki Val­ki­nin­kų. Jie pa­dė­jo 1919 m. rugp­jū­čio 28 nak­tį lik­vi­duo­ti POW są­moks­lą, ku­rios tiks­las bu­vo nu­vers­ti Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bę ir pa­kvie­tus į pa­gal­ba Len­ki­jos ka­riuo­me­nę, pri­jung­ti Lie­tu­vą prie Len­ki­jos. Šau­liais pa­ti­kė­jo Vy­riau­sy­bės pir­mi­nin­kas Er­nes­tas Gal­va­naus­kas. Pats lik­da­mas še­šė­ly­je, pa­ve­dė tuo­me­ti­niam šau­lių va­dui Vin­cui Krė­vei Mic­ke­vi­čiui Klai­pė­do­je suo­rga­ni­zuo­ti „su­ki­li­mą“. Pir­mo­sios au­kos, pra­si­dė­jus so­vie­tų oku­pa­ci­jai, taip pat bu­vo šau­liai. Šau­liai, tu­rė­da­mi iš­li­ku­sią te­ri­to­ri­nę struk­tū­rą, bu­vo is­to­ri­nio Bir­že­lio su­ki­li­mo prieš­aky­je: dar vo­kie­čių ka­ri­nėms for­muo­tėms ne­pa­si­ro­džius, mies­te­liai bu­vo šau­lių ran­ko­se.

At­ku­riant ne­prik­lau­so­my­bę šau­liai, kaip gai­vus pa­va­sa­rio vė­jas sklai­dė nu­lie­tu­vė­ju­sią dva­sią, abe­jin­gu­mą Lie­tu­vai. 300 šau­lių sau­go­jo par­la­men­tą. Iš ke­tu­rio­li­kos žu­vu­sių – trys šau­liai: I. Ši­mu­lio­nis, D. Ger­bu­ta­vi­čius ir G. Ža­gu­nis.

Da­ry­ti prie­lai­dą, kad au­to­ma­ti­niais gink­lais gink­luo­ti šau­liai ga­li su­kel­ti vi­suo­me­nei pa­vo­jų, reiš­kia įžeis­ti pa­trio­tus, ku­rie mo­ka na­rio mo­kes­tį, siu­va­si uni­for­mas, au­ko­ja lais­va­lai­kį vals­ty­bei. Prieš­in­gai, vi­suo­me­nė bū­tų sau­ges­nė, jei šau­lys ne tik bal­tom pirš­ti­nėm sto­vė­tų po kry­žiais ir pa­mink­lais, o su­stab­dy­tų pa­žei­dė­ją, su­lai­ky­tų nu­si­kal­ti­mą da­ran­tį pik­ta­da­rį.

Tar­pu­ka­riu kai­mie­čiai pir­miau­siai at­bėg­da­vo pas ma­no tė­vą – gink­luo­tą šau­lį, ku­ris aiš­kin­da­vo­si si­tua­ci­ją pats, ar­ba ati­duo­da­vo vals­čiaus vach­mis­trui, ku­ris Anykš­čių vals­čiu­je tik vie­nas te­bu­vo. Kur šau­liai gy­ve­no, kai­mie­čių du­ris sau­go­da­vo tik par­em­tos šluo­tos.

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių ir šau­lių pa­jė­gos yra pa­na­šios: abi sa­va­no­riš­kos, abie­jų kil­nus tiks­las – gin­ti Tė­vy­nę, abu pri­klau­so Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai. Nors šau­lių veik­los tei­si­nė for­ma yra aso­cia­ci­ja, jie yra svar­bus vi­suo­me­ni­nio ir vals­ty­bi­nio sau­gu­mo už­ti­kri­ni­mo su­bjek­tas, ku­rio veik­los sfe­ra yra pla­tes­nė nei Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių. Šau­liai ne tik ka­ro me­tu da­ly­vau­ja gink­luo­to­je vals­ty­bės gy­ny­bo­je, pi­lie­ti­nia­me pa­sip­rie­ši­ni­me, bet ir pi­lie­ti­nio, tau­ti­nio ug­dy­mo pro­ce­se.

Šau­liai yra nu­ėję il­gą, krau­ju ap­lais­ty­tą, ko­vos ke­lią. Vien ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se žu­vo ar mi­rė nuo žaiz­dų 67 šau­liai, 146 su­žeis­ti, į ne­lais­vę pa­kliu­vo 161, ka­lė­ji­muo­se ir ne­lais­vė­je mi­rė 34 šau­liai. Šau­lius or­ga­ni­za­vo ir va­do­va­vo tau­tos in­te­re­sams at­si­da­vu­sios as­me­ny­bės: tau­tos le­gen­da Ma­tas Šal­čius, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas Vin­cas Krė­vė Mic­ke­vi­čius, skaus­min­gai at­gai­lą už su­len­kė­ju­sią ba­jo­rys­tę at­li­kęs Vla­das Put­vins­kis ir kt.

Ne­žiū­rint il­ges­nio ko­vos ke­lio, šau­liais ma­žiau pa­si­ti­ki­ma nei Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­riais. Sei­mas ne­si­rū­pi­na, kam ir kaip sa­va­no­rių va­dai, sa­vo spren­di­mais pa­ti­ki lai­ky­ti ir sau­go­ti gink­lus, o dėl šau­lių tvar­kos lau­žo ie­tis. Kė­dai­nių šau­lių kuo­pai bu­vo iš­duo­ti trys šau­tu­vai TOZ_12, TOZ_12-01, ku­rie ma­no, kuo­pos va­do įsa­ky­mu, duo­ti sau­go­ti šau­liams, nes taip bu­vo sau­giau nei lai­ky­ti juos būs­ti­nė­je. Šie gink­lai bu­vo nau­do­ja­mi mo­ky­muo­se, pra­ty­bo­se. Po ku­rio lai­ko jie bu­vo ty­liai, be pa­aiš­ki­ni­mo su­rink­ti, net da­ly­vau­jant po­li­ci­jos par­ei­gū­nui. Pa­si­ruo­ši­mas gink­luo­tam pa­sip­rie­ši­ni­mui nu­trū­ko. Su­si­rū­pi­nu­si šau­liais, 1999 m. gruo­džio 31 d. Vy­riau­sy­bė pa­tvir­ti­no Šau­lių są­jun­gos šau­na­mų­jų gink­lų ir šaud­me­nų įgi­ji­mo re­gis­tra­vi­mo, sau­go­ji­mo, iš­da­vi­mo aps­kai­tos ir nau­do­ji­mo tvar­ką.

Kai ne­to­li­mas už­sie­nis braz­di­na gink­lais, o pa­si­ruo­ši­mas sa­vi­gy­nai ne­tu­rė­tų bū­ti del­si­na­mas, Sei­me vyks­ta de­ba­tai: su­teik­ti tei­sę įsi­gy­ti gink­lą vals­ty­bės gy­nė­jui, ar ne. Svars­ty­mas vis ati­dė­lio­ja­mas.

Ma­no, de­vy­nio­li­ka me­tų bu­vu­sio kuo­pos va­do, pa­tir­tis ro­do, kad šau­lys be gink­lo – bu­ta­fo­ri­ja. Ne­gink­luo­ta šau­lių ri­kiuo­tė daž­nai su­lau­kia drau­giš­kų žmo­nių šyp­se­nų: „kur jū­sų gink­lai?“

Ko grieb­tų­si Vy­riau­sy­bė jei se­pa­ra­tis­tų dai­gy­nas, ne­ti­kė­tai su­ža­liuo­tų ža­liais žmo­ge­liu­kais? Koks pra­na­šas drįs už­ti­krin­ti, kad pa­lan­kios pro­gos ir pre­teks­to jiems ne­at­si­ras?

Ši ne­biu­dže­ti­nė ša­lies gy­ny­ba, tu­ri di­džiu­lį po­ten­cia­lą, tik rei­kia at­riš­ti jai ran­kas, su­da­ry­ti tin­ka­mą ap­lin­ką. Ir už­sie­nio žval­gy­ba vėl ją cha­rak­te­ri­zuos „kaip vie­ną la­biau­siai or­ga­ni­zuo­tų pa­sip­rie­ši­ni­mo jė­gų“.