Redakcijos paštas. Tikslas be plano yra tik paprasta svajonė*
Pa­sau­lis mus ir mes pa­tys sa­ve su­vo­kia­me kaip vals­ty­bę, pa­sta­ty­tą ant de­mo­kra­ti­jos pa­ma­tų. Ją įpras­mi­na ne tik Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja, bet ir tarp­tau­ti­nis pri­pa­ži­ni­mas. Ta­čiau tai yra tik for­ma­lio­ji, ar­ba teo­ri­nė šio reiš­ki­nio pu­sė. O štai gy­ve­ni­mas ar­ba pra­kti­nė pu­sė mums įro­di­nė­ja prieš­in­gai: vals­ty­bin­gu­mo ge­nų pra­sme, de­ja, mes esa­me tar­si ką tik iš­si­va­da­vę iš bau­džia­vos pa­nčių ir ne­ži­no­me, ką da­ry­ti su gau­ta lais­ve.

Tą ten­ka pri­si­min­ti kiek­vie­na pa­lan­kia ar ne­la­bai pro­ga. Esa­mų prob­le­mų fo­ne, gal net ne­są­mo­nin­gai dau­gu­ma jau pa­siil­go bo­ta­go – anks­čiau ne­rei­kė­jo gal­vo­ti: įsa­kė – pa­da­rei ir gal­vos ne­skau­da. Da­bar mū­sų ta­pa­ty­bę pa­sau­ly­je at­spin­di ne tik tau­ty­bė, bet ir pi­lie­ty­bė.

Mū­sų san­ty­kius su vals­ty­be apib­rė­žia LR Kons­ti­tu­ci­ja per mū­sų tei­sės ir par­ei­gas.

Dėl tei­sių vis­kas lyg ir aiš­ku, o štai dėl par­ei­gų... Jų at­lik­ti, kaip ma­to­si, itin di­de­lio no­ro nė­ra, nes čia pir­miau­siai su­si­du­ria­me su sa­vo­mis, t.y. šei­mos prob­le­mo­mis.

Ten­ka pri­pa­žin­ti, kad mū­sų po­li­ti­kai ti­krai yra itin ta­len­tin­gi prob­le­mų kū­rė­jai. Daž­nas pa­ma­no: ge­riau jau ding­ti iš prob­le­mų api­pin­to že­mės lo­pi­nė­lio, pa­va­din­tu Lie­tu­va...

Vi­siš­kai su­pran­tu ir pa­tei­si­nu prieš­ka­rio ir po­ka­rio emig­ran­tus, kuo­met jiems te­ko pri­imi­nė­ti ki­tos vals­ty­bės pi­lie­ty­bę: juk jų vals­ty­bės – Lie­tu­vos tuo­met ne­be­li­ko.

To­dėl dė­ti ly­gy­bės ženk­lą tarp jų ir da­bar­ti­nės emig­ran­tų kar­tos, rei­ka­lau­jan­čios tei­sės į an­trą pi­lie­ty­bę, ne­ky­la ran­kos. Ma­nau, tai ne­pa­tei­si­na­ma nei is­to­riš­kai, nei tei­siš­kai, nei mo­ra­liš­kai. Nors ir gy­ve­na­me var­to­to­jiš­ko­je vi­suo­me­nė­je, kur vis­kas per­ka­ma ir par­duo­da­ma, bet gi ne tiek! Pi­lie­ty­bė eg­zis­tuos tol, kol pa­sau­ly­je bus bent vie­na vals­ty­bė.

Bū­ti­na pa­brėž­ti, kad įsta­ty­mai ES vals­ty­bė­se vie­no­dė­ja. Vi­sos ES vals­ty­bės tu­ri įsta­ty­mus apie už­sie­nie­čius. Pa­gal sa­vo nuo­sta­tas šis įsta­ty­mas su la­bai ma­žo­mis iš­im­ti­mis yra ta­pa­tus vi­so­se ES vals­ty­bė­se.

Už­sie­nie­tis, ga­vęs lei­di­mą nuo­lat gy­ven­ti ku­rio­je nors ES vals­ty­bė­je (o to­kį gau­na le­ga­liai dir­ban­tys pi­lie­čiai iš ES vals­ty­bių), tu­ri be­veik to­kias pat tei­ses, kaip ir tos ša­lies pi­lie­tis. Dar­bas, so­cia­li­niai klau­si­mai, švie­ti­mas, pen­si­jos, moks­las, tei­sė bal­suo­ti sa­vi­val­dos ar net par­la­men­to rin­ki­muo­se ir ki­ta – ana­lo­giš­ki. Na, ne­bent no­rė­tum tar­nau­ti tos ša­lies ka­riuo­me­nė­je ar dirb­ti vals­ty­bės tar­ny­bo­je. Bet ir čia skir­tu­mai pa­laips­niui nyks­ta. To­dėl keis­ti pi­lie­ty­bę ti­krai nė­ra di­de­lio po­rei­kio.

Sei­me ver­da „aud­rin­gas“ dar­bas, ta­čiau ma­to­si, kad po­li­ti­kų pa­stan­gos kuo to­liau, tuo la­biau yra tuš­čios ir be­vai­sės. Įnir­tin­gas fa­na­tiz­mas ne­pa­de­da su­vok­ti, kad at­lie­ka­mi dar­bai nė­ra tie, ku­rie tu­rė­tų ir ga­lė­tų pri­kel­ti vals­ty­bę iš li­gos pa­ta­lo.

Pa­im­ki­me tris dar­bus Sei­me, ku­rie vi­suo­me­nė­je tu­ri di­džiau­sią at­gar­sį: ko­va su gir­ta­vi­mu, aukš­to­jo moks­lo re­for­ma ir Dar­bo ko­dek­sas. Ko ge­ro, po­li­ti­kai iš­sky­rė šiuos klau­si­mus kaip pri­ori­te­ti­nius? Tuo­met no­rė­tų­si gau­ti at­sa­ky­mą: kaip šie trys klau­si­mai pa­dės iš­sau­go­ti vals­ty­bę ir at­gai­vin­ti tau­tą? Kaip mi­nė­ti spren­di­mai pa­veiks emig­ra­ci­jos pro­ce­sus? Pri­ori­te­tų ne­tu­rė­ji­mas ar­ba ne­tin­ka­mas jų pa­si­rin­ki­mas, kaip yra da­bar, ro­do, kad ne­tu­ri­me šiais klau­si­mais jo­kios stra­te­gi­jos, jo­kio pla­no. Ir kaip šio­je vie­to­je ne­pri­si­min­ti prem­je­ro kal­bų apie tai, kad emig­ra­ci­ją jis stab­dys vyk­dy­da­mas Vy­riau­sy­bės prog­ra­mą ir jo­kių ki­tų prie­mo­nių dau­giau ne­be­rei­kia. Jei­gu ir ki­tos prie­mo­nės bus pa­na­šios, tai mū­sų ša­lies te­ri­to­ri­ja grei­tai pri­mins dyk­vie­tę, nei nor­ma­liam gy­ve­ni­mui tin­ka­mą ša­lį.

Kaž­kiek ga­liu su­tik­ti su vi­suo­me­nė­je pa­pli­tu­sia nuo­mo­ne, kad iš­rin­kus Sei­mą, jo na­riai per­si­ke­lia gy­ven­ti tar­si į kaž­ko­kį par­ale­li­nį pa­sau­lį ir ati­trūks­ta nuo rea­laus mū­sų kas­die­nio gy­ve­ni­mo.

Ko­dėl taip kal­bu? Kaž­kiek ga­liu su­tik­ti su vi­suo­me­nė­je pa­pli­tu­sia nuo­mo­ne, kad iš­rin­kus Sei­mą, jo na­riai per­si­ke­lia gy­ven­ti tar­si į kaž­ko­kį par­ale­li­nį pa­sau­lį ir ati­trūks­ta nuo rea­laus mū­sų kas­die­nio gy­ve­ni­mo. Ro­dos, jie tu­rė­tų at­sto­vau­ti mus ir mū­sų in­te­re­sus, nes mes juos iš­rin­ko­me, bet jie kaž­ko­dėl tam­pa vers­lo ir fi­nan­si­nių gru­puo­čių in­te­re­sų at­sto­vais. Dėl to­kio po­žiū­rio at­sto­va­vi­mo ba­lan­sas Sei­me yra aiš­kiai pa­žeis­tas. Gal Sei­mo na­riai sa­vo frak­ci­jo­se bi­jo pa­sa­ky­ti tie­są sa­vo par­ti­jos va­do­vams? Juk vė­liau šių va­do­vų lū­po­mis yra pa­gar­si­na­mi ten pri­im­ti spren­di­mai, ne­prik­lau­so­mai nuo to ge­ri jie ar blo­gi. De­ja, po­li­ti­kų Lie­tu­vo­je mū­sų vi­suo­me­nė ne­kon­tro­liuo­ja: ne­per­trau­kia­mi emig­ra­ci­jos iš Lie­tu­vos srau­tai, be­si­tę­sian­tys tre­čią de­šimt­me­tį, tik pa­tvir­ti­na to­kią nuo­mo­nę.

Ne­su įsi­pa­rei­go­jęs jo­kiai gė­ri­mų pra­mo­nei, bet rea­guo­da­mas į tai kas vyks­ta, ga­liu pa­sa­ky­ti, jog bet ko­kie ra­di­ka­lūs spren­di­mai šio­je sri­ty­je ga­li bū­ti pa­da­ry­ti tik su vi­suo­me­nės pri­ta­ri­mu. Jei­gu spren­di­mai bus pri­im­ti prie­var­tos bū­du, lau­žant ir dau­žant nu­sis­to­vė­ju­sią tvar­ką, tra­di­ci­jas ir tai­syk­les: al­ko­ho­lio bus ne tik per­ka­ma, bet ir var­to­ja­ma ge­ro­kai dau­giau nei da­bar, o da­lis gė­ri­mų rin­kos taps ne tik še­šė­li­ne, bet ir su­ro­ga­ti­ne. Tai­gi, su­kur­si­me nau­jų prob­le­mų ka­muo­lį. Iš tie­sų bū­tų keis­ta, jei­gu šio­je si­tua­ci­jo­je sa­vo in­te­re­sų ne­ban­dy­tų gin­ti gė­ri­mų ga­min­to­jai, par­da­vė­jai ar var­to­to­jai.

Po­li­ti­kų no­ras „pa­baig­ti grei­tai“ su šiuo klau­si­mu – yra pats blo­giau­sias da­ly­kas. Tai tik ro­do, kad mū­sų po­li­ti­kai nė­ra ti­krie­ji re­for­ma­to­riai.

Po­li­ti­kų no­ras „pa­baig­ti grei­tai“ su šiuo klau­si­mu – yra pats blo­giau­sias da­ly­kas. Tai tik ro­do, kad mū­sų po­li­ti­kai nė­ra ti­krie­ji re­for­ma­to­riai. Rei­kia tu­rė­ti kan­try­bės, o jie ak­lai yra pri­si­ri­šę prie sa­vo siū­ly­mų, nu­sta­ty­tų da­tų ir spren­di­mus yra pa­si­ren­gę pri­im­ti bet ko­kia kai­na ir ne­sik­lau­sant ar­gu­men­tų. Žmo­nių mi­nios Sei­mo ko­ri­do­riu­je prie Svei­ka­tos ko­mi­te­to du­rų ro­do, kad sku­ba­ma, kad klau­si­mai iki ga­lo ne­iš­dis­ku­tuo­ja­mi, to­dėl ir spren­di­mus teks pri­im­ti prie­var­tos bū­du.

O tai jau ne re­for­ma, o ei­li­nis ele­men­ta­rus la­bo­ra­to­ri­nis ban­dy­mas, kur pe­lės vaid­muo dar kar­tą teks tau­tai. Ti­kra re­for­ma reiš­kia, kad iš­si­kal­ba­ma iki ga­lo, kai ne­lie­ka ne­aiš­kių klau­si­mų ir iš es­mės ne­lie­ka prieš­ta­rau­jan­čių, nes at­siž­vel­gia­ma į vi­sų su­in­te­re­suo­tų as­me­nų ir gru­pių in­te­re­sus. Štai ko­dėl ti­kros re­for­mos par­en­gi­mas trun­ka dve­jus ar tre­jus me­tus. Tik po to vyks­ta grei­tas jos įgy­ven­di­ni­mas. Mū­sų po­li­ti­kai kaž­ko­dėl ma­to tik pa­sku­ti­nę šio pro­ce­so fa­zę, nes trokš­ta grei­tų per­mai­nų ir re­zul­ta­tų. Štai to­dėl ir esa­me ne­sėk­min­gų re­for­mų ša­lis, ku­rio­je da­bar do­mi­nuo­ja eko­no­mi­nė ir po­li­ti­nė prie­var­ta.

Štai to­dėl ir esa­me ne­sėk­min­gų re­for­mų ša­lis, ku­rio­je da­bar do­mi­nuo­ja eko­no­mi­nė ir po­li­ti­nė prie­var­ta.

Tą pa­tį, lai­ko pra­sme, ga­li­ma pri­tai­ky­ti ir aukš­to­jo moks­lo pert­var­kai. Man at­ro­do, kad įvyk­dy­tas mo­ka­mo aukš­to­jo moks­lo įtei­si­ni­mas ir stu­den­tų krep­še­lių sis­te­mos įve­di­mas bu­vo „na­mo sta­ty­ba nuo sto­go“. Bū­tent ji lė­mė šian­die­ni­nius Lie­tu­vos jau­ni­mo emig­ra­ci­jos srau­tus, kuo­met kas tre­čias emig­ran­tas yra iki 35 m. am­žiaus. Ne­abe­jo­ju, jog toks spren­di­mas ga­lė­jo bū­ti pri­im­tas tik po to, kai bū­tų iš­spręs­tas aukš­tų­jų mo­kyk­lų pert­var­kos klau­si­mas. O da­bar tu­ri­me ne­kon­tro­liuo­ja­mus iš­vyks­tan­čių­jų srau­tus. To­dėl, ma­no nuo­mo­ne, ne­rei­kia da­ry­ti nau­jos ne­są­mo­nės kol ne­sug­ro­mu­la­vo­me anks­tes­nės. Vy­riau­sy­bė tu­rė­jo iš­kel­ti idė­ją dėl aukš­to­jo moks­lo pert­var­kos ir čia pa­da­ry­ti pa­uzę, pa­ves­da­ma aukš­tų­jų mo­kyk­lų bend­ruo­me­nėms pa­čioms iš­dis­ku­tuo­ti, par­eng­ti ir pa­teik­ti Vy­riau­sy­bei bei Sei­mui aukš­tų­jų mo­kyk­lų stam­bi­ni­mo pro­jek­tą. Tuo tar­pu prem­je­ras bėg­da­mas prieš pert­var­kos trau­ki­nį, jau pra­dė­jo „par­da­vi­nė­ti“ kai ku­rių aukš­tų­jų mo­kyk­lų pa­tal­pas. Ti­krai ne­no­riu ri­den­ti ant jo vi­sų ak­me­nų, nes jis yra sa­vo „e­po­chos vai­kas“ – vi­si po­li­ti­kai ir vi­sos par­ti­jos iki šiol el­gė­si taip pat.

O apie „re­for­mą“ Vy­riau­sy­bė­je net ne­si­no­ri kal­bė­ti – šiuo klau­si­mu tu­rė­tų do­mė­tis tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos. Juk Vy­riau­sy­bė – ne nuo­sa­vas „kro­me­lis“, kur ga­li da­ry­ti ką no­ri ir kaip no­ri. Čia rei­kė­tų ne­per­ženg­ti tei­sės rei­ka­la­vi­mų, ele­men­ta­raus pa­do­ru­mo ir pro­fe­sio­na­lu­mo ri­bų. Juk žu­vis vi­suo­met pra­de­da pū­ti nuo gal­vos... Jei­gu to­kie da­ly­kai vyks­ta prem­je­ro pa­no­sė­je, tai kas vyks­ta tru­pu­tė­li at­okiau – mi­nis­te­ri­jo­se?

Sa­vo lai­ku pra­ncū­zų fi­lo­so­fas ir ra­šy­to­jas Al­ber­tas Ka­miu yra pa­sa­kęs: „Kuo­met re­li­gi­ja su­si­lie­ja su po­li­ti­ka, gims­ta ink­vi­zi­ci­ja“. Tai ti­krai pui­ki sen­ten­ci­ja, tin­kan­ti apib­rėž­ti esa­mai si­tua­ci­jai su Dar­bo ko­dek­su. Šian­die­ną li­be­ra­liz­mas yra šiuo­lai­ki­nio var­to­to­jiš­ko pa­sau­lio re­li­gi­ja, to­dėl vers­las ir po­li­ti­kai Lie­tu­vo­je ban­do įtei­sin­ti li­be­ra­lis­ti­nę ink­vi­zi­ci­ją Dar­bo ko­dek­so pa­vi­da­lu. Vi­si ne­su­tin­kan­tys su jo nuo­sta­to­mis bus „nu­kry­žiuo­ti ir su­de­gin­ti ant dar­bo san­ty­kių lau­žo“.

Šian­die­ną li­be­ra­liz­mas yra šiuo­lai­ki­nio var­to­to­jiš­ko pa­sau­lio re­li­gi­ja, to­dėl vers­las ir po­li­ti­kai Lie­tu­vo­je ban­do įtei­sin­ti li­be­ra­lis­ti­nę ink­vi­zi­ci­ją Dar­bo ko­dek­so pa­vi­da­lu.

Ma­nau, jog vi­si at­krei­pė­te dė­me­sį į tai, kad esa­mas prem­je­ras S. Skver­ne­lis ar bu­vę A. Ku­bi­lius, ar A. But­ke­vi­čius apie šio įsta­ty­mo pro­jek­to pri­ėmi­mą Sei­me lyg su­si­ta­rę kal­bė­jo, nu­ro­dy­da­mi kon­kre­čias jo pri­ėmi­mo da­tas. Ti­krai pa­vy­du. Gal darb­da­vių or­ga­ni­za­ci­jos ga­lė­tų pa­vie­šin­ti to­kios sa­vo įta­kos pa­slap­tį, kaip rei­kia „ap­ža­vė­ti“ svar­biau­sią Lie­tu­vos po­li­ti­ką? Ar teks ir S. Skver­ne­liui at­gai­lau­ti, ir pe­le­nais bars­ty­tis gal­vą – par­odys ne­to­li­ma at­ei­tis.

Po­li­ti­kų bei prof­są­jun­gų at­žvil­giu tai­ko­mas nuo­la­ti­nis pre­sin­gas, ku­rio pa­gal­ba darb­da­viai sie­kia Dar­bo ko­dek­so pri­ėmi­mo, ro­do jų go­du­mo ly­gį: „Jau pra­ėjo be­veik du me­tai, kai moks­li­nin­kai par­en­gė pro­jek­tą, o Dar­bo ko­dek­sas vis dar ne­priim­tas“ – vir­ka­vo vie­nos iš šių or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vas. Taip, ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti kiek virš­pel­nių pra­ras­ta!

O kaip Dar­bo ko­dek­sas ga­lė­jo bū­ti pri­im­tas, jei­gu So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu pro­jek­tą ren­gė tik darb­da­vių pu­sės su­da­ry­ta moks­li­nin­kų gru­pė? Na­tū­ra­lu, kad ši gru­pė ir vyk­dė darb­da­vių už­sa­ky­mą, nuo­lan­kiai ty­lint SADM spe­cia­lis­tams ir bu­vu­siai mi­nis­trei. Net ir po to, kai bea­to­dai­riš­kai „stum­da­mas“ šį pro­jek­tą na­gus nu­svi­lo A. But­ke­vi­čius, jau po rin­ki­mų Tri­ša­lė­je Ta­ry­bo­je svars­tant ko­dek­są, darb­da­viai vis tiek ne­si­lei­do į komp­ro­mi­sus. Da­bar nor­ma­liam Dar­bo ko­dek­sui pri­im­ti ga­li pri­reik­ti ir tri­jų, ir net ke­tu­rių me­tų. Aiš­ku, jei­gu darb­da­viai ne­pa­keis sa­vo po­žiū­rio, o po­li­ti­kai liks iš­ti­ki­mi pa­si­rink­tai po­zi­ci­jai. Ir tai bus nor­ma­lu.

De­ja, po­li­ti­kams kol kas ne­pa­vyks­ta mo­bi­li­zuo­ti tau­tą kū­ry­biš­kam ir na­šiam dar­bui ar įro­dy­ti iš­vy­ku­siems, kad na­muo­se vyks­ta tei­gia­mos ir es­mi­nės per­mai­nos. Esa­me vyks­tan­čios dra­mos liu­di­nin­kai ma­ty­da­mi, kaip pi­lie­čiai rea­guo­ja į to­kius po­li­ti­kų spren­di­mus: emig­ra­ci­ja ne­ma­žė­ja. O čia ste­biu ir ti­krai ne­ge­rą da­ly­ką: po įsto­ji­mo į ES emig­ra­ci­jos srau­tai au­ga jau tre­čius me­tus iš ei­lės. To anks­čiau ne­bu­vo.

Esu ša­li­nin­kas to, kad Lie­tu­vai rei­kia vi­suo­ti­nio po­li­ti­nių par­ti­jų su­si­ta­ri­mo ir įsi­pa­rei­go­ji­mų ma­žin­ti emig­ra­ci­ją bei ge­rin­ti de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją. Bū­ti­na kreip­tis į tau­tą, pra­šant šia­me dar­be jos su­pra­ti­mo ir par­amos. Tik po to šio­je sri­ty­je da­ro­mi dar­bai įgaus pra­smę. Kol kas ma­lū­no gir­nos su­ka­si tuš­čiai: li­go­niui yra rei­ka­lin­gi vais­tai, o ne komp­re­sai, ku­riuos šian­die­ną ma­siš­kai siū­lo po­li­ti­kai.

* An­tua­nas de Sent Egziuperi