Redakcijos paštas. Paveldo vertė ir jo teisinis statusas nėra tas pats
Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je dir­bo vi­sa ple­ja­da ta­len­tin­gų ar­chi­tek­tų. Pa­gal jų pro­jek­tus mies­tuo­se pa­sta­ty­ta daug vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties ir pri­va­čių na­mų, iki šiol ne­pra­noks­ta­mų nei ko­ky­be, nei pro­por­ci­jo­mis. 

Kai Kau­nas ta­po lai­ki­ną­ja sos­ti­ne, jis per be­veik po­rą de­šimt­me­čių vir­to mo­der­niu Eu­ro­pos mies­tu. To lai­ko­tar­pio Kau­no ar­chi­tek­tū­ra yra to­kia cha­rak­te­rin­ga ir vy­ku­si, kad da­bar rū­pi­na­ma­si įtrauk­ti ją į UNES­CO glo­bo­ja­mą pa­sau­lio pa­vel­dą.

Šiau­liai, bu­vęs pro­vin­cia­lus Ru­si­jos im­pe­ri­jos žy­diš­kos ar­chi­tek­tū­ros mies­tas, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę taip pat au­go ir ta­po mo­der­niu lie­tu­viš­ku mies­tu. Dau­ge­lį Šiau­lių pa­sta­tų su­pro­jek­ta­vo tie pa­tys ar­chi­tek­tai, ku­rie kū­rė ir Kau­no še­dev­rus. Itin nu­si­pel­nė Ka­ro­lis Rei­so­nas - to­kių Lie­tu­vos sim­bo­lių kaip Kau­no Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čia ar Ka­ro mu­zie­jaus bokš­tas au­to­rius. Jis Šiau­liuo­se gy­ve­no be­veik de­šimt­me­tį, bu­vo mies­to in­ži­nie­rius. K. Rei­so­no nuo­pel­nai Šiau­liams - aki­vaiz­dūs. Ne vel­tui jo at­mi­ni­mui įam­žin­ti su­reng­tas kon­kur­sas.

Tar­pu­ka­rio sta­ti­niai, nors ir ge­ro­kai nu­ken­tė­ję per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, su­da­ro ver­tin­giau­sią Šiau­lių ar­chi­tek­tū­ri­nio pa­vel­do da­lį ir tu­ri le­mia­mos reikš­mės mies­to cha­rak­te­riui. Tarp jų yra (bu­vo!?) ir Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos tea­tras, tiks­liau - jo fa­sa­das.

Šiau­liuo­se tar­pu­ka­riu bū­rė­si ne­ma­žai in­te­li­gen­ti­jos, in­te­lek­tua­lų, me­ni­nin­kų, mies­tas bu­vo an­tras pa­gal svar­bą kul­tū­ros cen­tras. 1939 me­tais vo­kie­čiams anek­sa­vus Klai­pė­dą, į Šiau­lius per­si­kė­lė mu­zi­kos mo­kyk­la, taip pat dau­gu­ma Klai­pė­dos tea­tra­lų. Šiau­lių, kaip kul­tū­ros cen­tro, reikš­mė dar la­biau pa­di­dė­jo. Tuo­met ne­del­siant bu­vo pa­sta­ty­tas tea­tras. Iki oku­pa­ci­jos ja­me yra dir­bę Ste­pas Juk­na, Juo­zas Ru­dzins­kas, Ga­li­na Jac­ke­vi­čiū­tė, vė­liau su­da­rę Vil­niaus aka­de­mi­nio tea­tro bran­duo­lį. Ka­ro pa­bai­go­je Šiau­lių tea­tras su­de­gė, bet ne­tru­kus vo­kie­čių ka­ro be­lais­vių ran­ko­mis bu­vo at­sta­ty­tas, iš­sau­go­ta ori­gi­na­li jo iš­vaiz­da.

Šiau­liai ir da­bar yra svar­bus Lie­tu­vos kul­tū­ros cen­tras, uni­ver­si­te­ti­nis mies­tas, tu­rin­tis kul­tū­riš­kai ir pi­lie­tiš­kai an­ga­žuo­tą švie­suo­me­nę. Tea­tras čia su­vo­kia­mas kaip ver­tin­ga pa­vel­do da­lis. Tai, kad su­ma­ny­ta pa­keis­ti jo fa­sa­dą, dau­ge­liui su­kė­lė, švel­niai ta­riant, nuo­sta­bą. Mies­tas ga­li di­džiuo­tis, jog tu­ri to­kį gar­bės pi­lie­tį kaip prof. Sau­lius Son­dec­kis, ku­riam šis var­das nė­ra tuš­čias pa­puo­ša­las. Jis krei­pė­si į aukš­tus as­me­nis ir par­ei­ka­la­vo su­stab­dy­ti šį bar­ba­riz­mo ak­tą.

Tea­tro va­do­vy­bė, su­ma­niu­si pa­keis­ti fa­sa­dą pa­gal mū­sų die­nų es­te­ti­ką, ver­ti­no pa­sta­tą tik vie­nu po­žiū­riu - ar su­teik­tas jam kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to sta­tu­sas, ar ne. Tie­są sa­kant, ieš­ko­jo įsta­ty­mo spra­gos ar pa­si­tei­si­ni­mo, o ne sten­gė­si su­pras­ti ti­krą­ją ver­tę. Di­rek­to­rius tvir­ti­na, esą su­si­rū­pi­ni­mas dėl fa­sa­do pa­kei­ti­mo yra bep­ras­mis, nes tea­tras ne­tu­ri kul­tū­ros pa­vel­do sta­ti­nio sta­tu­so, tai­gi nė­ra kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas. Toks su­pra­ti­mas ke­lia liūd­niau­sias min­tis. Rei­kia tvir­tai ži­no­ti, kad pa­vel­das yra pa­vel­das, ir jo ti­kro­ji ver­tė ne­prik­lau­so nuo to, kas, kur ir ko­kį sta­tu­są jam su­tei­kė. Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to ra­tai su­ka­si lė­tai ir vis la­biau girgž­dė­da­mi. Daug ob­jek­tų, pra­de­dant sta­ti­niais ir bai­giant me­no kū­ri­niais juo­se, į pa­vel­do są­ra­šus dar tin­ka­mu bū­du nė­ra įtrauk­ti ir įfor­min­ti. Kar­tais, at­ro­do, nė ne­sku­ba­ma, nes pa­vel­do ob­jek­to sta­tu­sas įpa­rei­go­ja de­par­ta­men­tą juo rū­pin­tis, įskai­tant ir pi­ni­gi­nius da­ly­kus.

Kon­kre­taus ob­jek­to ver­tės su­pra­ti­mas pri­klau­so nuo vi­suo­me­nės ir ypač nuo vie­tos bend­ruo­me­nės kul­tū­ri­nės bran­dos. Pir­miau­sia pa­ti bend­ruo­me­nė, ge­riau­siai pa­žįs­tan­ti sa­vo pa­vel­dą, tu­rė­tų rū­pin­tis jo iš­sau­go­ji­mu. Bend­ruo­me­nės in­te­re­sas - su­teik­ti pa­vel­dui ati­tin­ka­mą sta­tu­są, kad bū­tų ga­li­ma ge­riau juo pa­si­rū­pin­ti.

Šiau­lių tea­tro at­ve­ju, re­gis, bū­tų sa­vai­me su­pran­ta­ma, jei tea­tro va­do­vy­bė įsi­gi­lin­tų į ar­chi­tek­tū­ri­nę pa­sta­to ver­tę, jo vie­tą mies­to kul­tū­ri­nė­je at­min­ty­je, pri­si­min­tų ke­lias de­šim­tis di­džiau­sios pa­gar­bos ver­tų ak­to­rių, re­ži­sie­rių, ki­tų dar­bi­nin­kų, sa­vo veik­la įkvė­pu­sių į šį tea­trą me­no dva­sią ir su­kū­ru­sių tra­di­ci­ją. De­ja, reak­ci­ja kiek ki­to­kia. Pa­sklai­dę spau­dos ir in­ter­ne­to pus­la­pius ra­si­me to­kių tea­tro di­rek­to­riaus An­ta­no Venc­kaus „min­čių“, ku­rių jau ge­riau bū­tų nė ne­sa­kęs. Jis ne­sup­ran­ta, ko­dėl ke­lia­ma pa­ni­ka, no­rą su­stab­dy­ti tea­tro fa­sa­do kei­ti­mo dar­bus va­di­na amo­ra­liu ir sa­ko aps­kri­tai ne­su­vo­kian­tis, apie ką čia rei­kia dis­ku­tuo­ti. A. Venc­kaus žo­džiais, šio­je is­to­ri­jo­je pikt­nau­džiau­ja­ma gar­sių žmo­nių pa­var­dė­mis, o prof. S. Son­dec­kis, nau­do­jan­tis jo gar­biu am­žiu­mi, yra įtrauk­tas į ne­ži­nia kie­no po­li­ti­nius žai­di­mus.

Mums tuo me­tu ten­ka rau­do­nuo­ti už pa­vel­do­sau­gi­nin­kus. Dėl dar­ko­mo tea­tro pa­sta­to jie ir anks­čiau su­lauk­da­vo pa­si­pik­ti­nu­sių šiau­lie­čių skun­dų, bet esą nie­ko pa­da­ry­ti ne­ga­lė­da­vę - tea­tras ne­įtrauk­tas į vals­ty­bės sau­go­mų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gis­trą. Juo­lab kad da­bar vi­si lei­di­mai gau­ti, o tai šven­tas rei­ka­las, ir jau nie­ko ne­be­ga­li­ma pa­da­ry­ti. Ar ti­krai? Ap­lan­kas, į ku­rį su­dė­ti lei­di­mai, bet ku­ria­me ži­di­ny­je su­pleš­kė­tų per 10 mi­nu­čių, o tas me­ta­lo kons­truk­ci­jas po­ra vy­ru­kų per pus­die­nį nu­ar­dy­tų ir iš­vež­tų į me­ta­lo lau­žą.

Grįž­ki­me prie K. Rei­so­no at­mi­ni­mo Šiau­liuo­se įam­ži­ni­mo. Ar ne ge­riau­siai par­ody­tu­me jam pa­gar­bą iš­sau­go­da­mi Šiau­lių vals­ty­bi­nio dra­mos tea­tro fa­sa­dą?

, muzikologas