Redakcijos paštas. Pagarba žmogaus orumui privaloma ir valdžiai
Šis ra­ši­nys ne­pre­ten­duo­ja į kaž­ko­kį iš­im­ti­nį ži­no­ji­mą apie žmo­gų ir jo pri­gim­tį. Sa­vo po­žiū­rį ban­dau pa­grįs­ti įsta­ty­mais ir gy­ve­ni­mo fak­tais, ku­rie su­si­ję su kal­ba­ma te­ma­ti­ka. 

Kar­tu nu­ro­dau, kad kai ku­rios min­tys apie val­džios veiks­mus (Sei­mo pri­im­tus įsta­ty­mus bei teis­mų bei pro­ku­ro­rų el­ge­sį) ne­ga­li bū­ti aiš­ki­na­mi kaip sie­kis da­ry­ti įta­ką val­džiai ar agi­ta­ci­ja jos ne­pa­gar­bai. Įsta­ty­mai vie­šai pa­skelb­ti, teis­mų taip pat vie­ši spren­di­mai įsi­tei­sė­ję, bet pa­gar­ba val­džios įstai­goms kiek­vie­nu kon­kre­čiu at­ve­ju tu­ri bū­ti už­si­tar­nau­ta – vien var­das, te­gul ir aukš­čiau­sias, ne­reiš­kia, kad jam pa­gar­ba pri­va­lo­ma, ne­at­siž­vel­gus į kon­kre­čius dar­bus.

Pri­me­nu, jog žmo­gaus oru­mas yra vi­sa tai, ką jis pats apie sa­ve gal­vo­ja. To­dėl vi­si ki­ti as­me­nys jo­kia prie­mo­ne ar bū­du ne­ga­li vie­šai skelb­ti apie žmo­gų ko­kių nors ne­bū­tų ar iš­gal­vo­tų fak­tų. Net ir nuo­mo­nė apie žmo­gų ne vi­sa­da vie­šai skelb­ti­na. Ki­taip sa­kant, žmo­gaus oru­mas tu­ri ab­so­liu­tų bruo­žą – drau­di­mą vi­siems, vi­sur ir vis­ką skelb­ti apie žmo­gų, jei jis to ne­no­ri. Toks drau­di­mas api­ma ir ne­pag­rįs­tus vie­šus įta­ri­nė­ji­mus apie žmo­gaus el­ge­sį ar ga­li­my­bę elg­tis. Ši par­ei­ga pra­ktiš­kai be iš­im­čių ir pri­va­lo­ma vals­ty­bei. Tai reiš­kia, jog ir vals­ty­bė ne­ga­li pri­im­ti jo­kio įsta­ty­mo, ku­ris tie­sio­giai ar per užuo­mi­nas že­min­tų žmo­gaus oru­mą. Vals­ty­bė taip pat pri­va­lo už­ti­krin­ti, kad jos val­džios įstai­gos gerb­tų žmo­gų ir jo oru­mą, ka­da įsta­ty­mai vyk­do­mi. Ne vel­tui 2007 me­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos Li­sa­bo­nos su­tar­ties 1a straips­nis pra­si­de­da tei­gi­niu apie pa­gar­bą žmo­gaus oru­mui, o žmo­gaus tei­sės ir lais­vės mi­ni­mos po pa­gar­bos žmo­gaus oru­mui ak­cen­to. Taip ir ki­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se do­ku­men­tuo­se apie žmo­gaus tei­ses ir lais­ves.

Siū­lau kar­tu su žmo­nių li­ki­mais pa­tiems pa­ban­dy­ti įver­tin­ti, ar val­džia sa­vo įsta­ty­mais ir jų vyk­dy­mu ger­bia žmo­gaus oru­mą.

2000-ųjų sau­sio pa­bai­go­je vie­nas iš tuo­me­ti­nių Vil­niaus mies­to teis­mų pa­skel­bė spren­di­mą, ku­riuo pri­tei­sė iš at­sa­ko­vo Lie­tu­vos pi­lie­čio apie 1,6 mi­li­jo­no li­tų, ku­rie su­si­da­rė dėl ne­grą­žin­tos lai­ku ban­ko (spren­di­mo pa­skel­bi­mo me­tu jau žlu­gu­sio) pa­sko­los nau­jam ban­ko tei­sių pe­rė­mė­jui. Pi­lie­tis nuo pat gin­čo pra­džios šia­me ir ki­tuo­se teis­muo­se aiš­ki­no kan­triai ir il­gai (gal ir ne vi­sa­da nuo­sek­liai), kad ne­ga­vo pi­ni­gų pa­gal pa­sko­lą ir kad pa­sko­los pi­ni­gai nė se­kun­dei ne­bu­vo at­si­dū­rę jo ban­ko sąs­kai­to­je, gry­nais taip pat ne­bu­vo iš­mo­kė­ti. Šie jo ne­gau­ti pi­ni­gai be jo ži­nios ir jo var­du už­ra­šy­tos pa­sko­los pa­grin­du ban­ko in­cia­ty­va bu­vo užs­kai­ty­ti kaip ki­tų as­me­nų pa­sko­lų ban­kui grą­ži­ni­mas. Spren­di­mo pa­skel­bi­mo die­ną pi­lie­tis, kaip ir ki­ti pro­ce­so da­ly­viai, į teis­mo po­sė­dį ne­at­vy­ko – tas bu­vo ga­li­ma pa­gal įsta­ty­mą.

Ka­dan­gi žmo­gus bu­vo są­ži­nin­gai įsi­ti­ki­nęs, kad teis­mas pri­va­lė­jo ieš­ki­nį at­mes­ti, nes pi­ni­gų pa­gal pa­sko­lą jis ne­ga­vo, pa­si­bai­gu­sia by­la jis ne­si­do­mė­jo. Ir tik po po­ros me­tų, ka­da spren­di­mo vyk­dy­mas bu­vo pra­dė­tas (nes spren­di­mu bu­vo pa­ten­kin­tas ieš­ki­nys ir iš jo pi­ni­gai pri­teis­ti), žmo­gus įsi­su­ko į teis­mų ka­ru­se­lę. Ir ko tik jis ne­pra­šė teis­mų – at­nau­jin­ti ter­mi­nus ape­lia­ci­niams skun­dams pa­duo­ti; at­nau­jin­ti pro­ce­są net per ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro įstai­gą; par­eiš­kė ieš­ki­nį dėl pa­sko­los su­tar­ties pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia; pra­šė iš da­lies at­kur­ti ci­vi­li­nę by­lą, nes at­ra­do, kad jo pa­duo­tas teis­mui prieš­ieš­ki­nys (ku­rio pa­da­vi­mo teis­mui fak­tas nu­sta­ty­tas dviem teis­mų įsi­ga­lio­ju­sio­mis nu­tar­ti­mis) ne­aiš­kiai din­go iš by­los ir li­ko ne­iš­nag­ri­nė­tas iki šios die­nos; krei­pė­si į teis­mų sa­vi­val­dos or­ga­ni­za­ci­jas. Su­pran­ta­ma, ir Aukš­čiau­sia­sis Teis­mas dėl vie­nos ar ki­tos prie­žas­ties ne kar­tą nu­sta­ty­ta tvar­ka žmo­gaus skun­dus bu­vo ga­vęs.

At­sa­ky­mas vie­nas – jis ne­tei­sus, spren­di­mai tei­sin­gi, pi­ni­gai tu­ri bū­ti grą­žin­ti. Ir ne tik tai – teis­mai pi­lie­tį, ne­su­ti­ku­sį su ieš­ki­niu, pa­va­di­no pikt­nau­džiau­jan­čiu tei­se ir dar ki­taip. Ir tam, kad teis­mų sta­bi­lu­mas bū­tų iš­lai­ky­tas, jo ir jo šei­mos bu­tas bu­vo per­duo­tas iš­ieš­ko­to­jui, ži­no­ma, kai­na ma­žes­ne ne­gu rin­kos. Vals­ty­bė ir­gi bu­vo ak­ty­vi – iš­si­rei­ka­la­vo žy­mi­nį mo­kes­tį.

Ir tai dar ne vis­kas. Žmo­gus, ofi­cia­liai pa­gal įsta­ty­mą teis­mi­nės val­džios pri­pa­žin­tas pikt­nau­džiau­jan­čiu tei­se ir ki­to­mis ne­do­ry­bė­mis, bet ne­pra­ra­dęs vil­ties ir, teis­mų įti­kin­tas bei rem­da­ma­sis jų tei­gi­niais, kad jis sko­li­nin­kas, krei­pė­si į teis­mą su reg­re­si­niu ieš­ki­niu tre­tie­siems as­me­nims, ku­rių nau­dai jo pa­sko­la bu­vo pa­nau­do­ta. Teis­mai ir čia jo ieš­ki­nį at­me­tė, bet nu­sta­tė, kad pa­sko­los ne­bu­vo. Tas pa­tvir­tin­ta aukš­čiau­siu ly­giu – 2013-ųjų spa­lio 22 die­nos Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo nu­tar­ti­mi. Vi­sa tai tę­sė­si maž­daug nuo 1996 me­tų.

Ki­ta is­to­ri­ja iš Že­mai­ti­jos ir su­si­ju­si su bau­džia­mą­ja tei­se. Tvar­kin­gai dir­ban­tis, draus­min­gas dar­buo­to­jas, lais­va­lai­kiu prof­są­jun­gos dar­be šiek tiek ak­ty­ves­nis na­rys, vie­nos vals­ty­bi­nės su miš­kais su­si­ju­sios įstai­gos va­do­vy­bės bu­vo at­leis­tas iš dar­bo. Žmo­gus, ne­su­tik­da­mas su to­kia darb­da­vio va­lia, krei­pė­si į teis­mą dėl grą­ži­ni­mo į dar­bą. Ta­da įstai­gos va­do­vas krei­pė­si į pro­ku­ra­tū­rą, kad dėl bu­vu­sio dar­buo­to­jo (o su juo dar ir dėl ki­to) bū­tų iki­teis­mi­nis ty­ri­mas at­lik­tas. Mat dar­buo­to­jas, bū­da­mas at­sa­kin­gas už tech­ni­ką, po jos ag­re­ga­tų re­mon­to, va­do­vo nuo­mo­ne, ne­už­pa­ja­muo­da­vo re­mon­to iš­lai­dų.

Kar­tu su pro­ku­ro­rais ir ki­tais skai­čiuo­to­jais bu­vo ras­ta, jog ne­pa­ja­muo­ta 40 000 li­tų su­ma. Ir ką tik ne­lai­mė­liai beaiš­ki­no – kad pi­ni­gai, su­mo­ke­ti už re­mon­tą, ne­ga­li bū­ti pa­ja­mo­mis, o tik iš­lai­do­mis; kad re­mon­tas bu­vo da­ro­mas tik to­se įmo­nė­se, su ku­rio­mis pats va­do­vas su­da­rė su­tar­tis; kad sąs­kai­tas-fak­tū­ras po kiek­vie­no re­mon­to tas pats va­do­vas tvir­tin­da­vo ir per­duo­da­vo bu­hal­te­ri­jai tvar­ky­ti; kad į re­mon­tą iš­ve­ža­mi daik­tai lai­ki­nam re­mon­tui ne­bu­vo iš­lai­duo­ja­mi ir, su­pran­ta­ma, po re­mon­to ne­ga­lė­jo bū­ti pa­ja­muo­ja­mi; kad nė vie­nas re­mon­tuo­tas daik­tas ne­bu­vo pa­vog­tas ar ki­to­kiu bū­du din­gęs; kad ga­my­ba ne­bu­vo su­sto­ju­si, iš­sky­rus nor­ma­lų ne­ati­dė­lio­ti­ną re­mon­tui rei­ka­lin­gą lai­ką; kad, at­lei­džiant iš dar­bo, jis pa­gal 2004-ųjų va­sa­rio 3 die­nos ak­tą pri­da­vė įmo­nei vi­sas ma­te­ria­li­nes ver­ty­bes be jo­kių pa­sta­bų ir trū­ku­mų. Ne­pa­dė­jo nie­kas – kal­ti­ni­mas pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so (BK) 184 str. 1 d. – švais­tū­nai, ir baig­ta. Teis­me – ap­kal­ti­na­ma­sis nuo­spren­dis ir dar pri­teis­ta ža­la.

Vi­sa lai­mė, Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas pa­nai­ki­no pir­mos ins­tan­ci­jos teis­mo nuo­spren­dį ir nu­sta­tė, kad net nu­si­kals­ta­mo įvy­kio ne­bu­vo. Ne­tru­kus ir ci­vi­li­nė­je by­lo­je at­lei­di­mas iš dar­bo bu­vo pri­pa­žin­tas ne­tei­sė­tu. Tie­sa, per­se­kio­ji­mas tuo dar ne­si­bai­gė. Pro­ku­ro­rų po­žiū­ris į žmo­gaus oru­mą dar il­go­kai žmo­gų kan­ki­no, nes nuo­mo­nė to­kia, kad pro­ku­ro­rai tu­ri tei­sę at­lik­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą. Ne­svar­bu, kad pro­ku­ro­rai lyg ir sa­vo iš­lai­dų pa­ja­mo­mis ne­va­di­na ir, iš­ei­tų, jiems ne­įdo­mu, jog nu­si­kal­ti­mo net įvy­kio nė­ra. Pro­ku­ro­rai su šia tei­se ty­ri­nė­jo nei daug, nei ma­žai, o pen­ke­rius me­tus po iš­tei­si­na­mo­jo nuo­spren­džio. Ma­tyt, dėl to, kad ty­ri­mas stip­riau at­ro­dy­tų, jie ieš­ko­jo ki­tų BK straips­nių, nors šiaip jau pri­im­ta, kad kal­tu­mo ieš­ko­ti rei­kė­jo per Aukš­čiau­sią­jį Teis­mą, o ne ban­dy­ti rea­ni­muo­ti tas pa­čias idė­jas. Is­to­ri­jos truk­mė aš­tuo­ne­ri me­tai (2004-2012).

At­ro­dy­tų, abu šie įvy­kiai yra skir­tin­gi, bet juos sie­ja vie­nas bruo­žas – ne­pa­gar­ba žmo­gaus oru­mui. Ir, svar­biau­sia, ši ne­pa­gar­ba yra iš­reikš­ta įsta­ty­mais. Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Ci­vi­li­nio ko­dek­so (CK) 1.2 straips­ny­je, kur kar­tu su su­bjek­tų ly­gia­tei­siš­ku­mo, nuo­sa­vy­bės ne­lie­čia­mu­mo, su­tar­ties lais­vės ir ki­tais pri­nci­pais nu­ma­ty­tas ne­leis­ti­nu­mo pikt­nau­džia­vi­mo tei­se pri­nci­pas, o CK 1.137 str. ap­ra­šo šį pri­nci­pą taip: „drau­džia­ma įgy­ven­din­ti ci­vi­li­nes tei­ses to­kiu bū­du ir prie­mo­nė­mis, ku­rios be tei­si­nio pa­grin­do pa­žeis­tų ar var­žy­tų ki­tų as­me­nų tei­ses ar įsta­ty­mų sau­go­mus in­te­re­sus ar da­ry­tų ža­los ki­tiems as­me­nims ar­ba prieš­ta­rau­tų su­bjek­ti­nės tei­sės pa­skir­čiai. Ža­los pa­da­ry­mas ki­tiems as­me­nims pikt­nau­džiau­jant tei­se yra pa­grin­das tai­ky­ti ci­vi­li­nę at­sa­ko­my­bę. Jei­gu as­muo pikt­nau­džiau­ja su­bjek­ti­ne tei­se, teis­mas ga­li at­si­sa­ky­ti ją gin­ti“. Kons­ti­tu­ci­jos 28 str. pa­si­rink­tas lyg ir švel­nes­nis va­rian­tas – ir žmo­gus, įgy­ven­din­da­mas sa­vo tei­ses ir nau­do­da­ma­sis sa­vo lais­vė­mis, be ki­ta ko įpa­rei­go­tas ne­var­žy­ti ki­tų žmo­nių lais­vių ir tei­sių.

Kaip ten be­bū­tų, švel­niau ar gru­biau su­pran­tant ne­leis­ti­nu­mo pikt­nau­džiau­ti tei­se pri­nci­pą, aki­vaiz­du, kad toks pri­nci­pas ne­pag­rįs­tas ir že­mi­na žmo­gų ir jo oru­mą dėl ke­lių prie­žas­čių. Vi­sų pir­ma, jau dau­gel de­šimt­me­čių nau­jai­siais lai­kais pa­skelb­tos ir skel­bia­mos žmo­gaus tei­sės bei lais­vės su­pran­ta­mos be jo­kių įta­ri­nė­ji­mų apie tai, jog, pvz., pi­lie­tis A., pa­si­nau­do­da­mas lais­ve su­kur­ti šei­mą pa­gal įsta­ty­mo nu­ma­ty­tas pro­ce­dū­ras, ga­lė­tų pi­lie­čiui V. kliu­dy­ti pa­da­ry­ti tą pa­tį.

Jau dau­gel šimt­me­čių tei­sė yra gė­ris. Tie­sa, gė­ris tu­ri kiek­vie­no lai­ko­tar­pio ver­ti­ni­mo pa­žy­mį. Bet juk XX am­žiaus pa­bai­ga ir šio am­žiaus pra­džia dar va­do­va­vo­si pri­nci­pu, kad tei­sė yra gė­ris su vi­sais jos pa­si­reiš­ki­mo bū­dais, ku­rie ir­gi ne ki­to­kie, o daž­niau­siai tei­si­niai. To­dėl tei­se, kaip ir gė­riu, pikt­nau­džiau­ti ne­įma­no­ma. An­tra, vals­ty­bė nu­sta­to bei skel­bia žmo­gaus tei­ses ir lais­ves ir už­ti­kri­na jų įgy­ven­di­ni­mą bei ap­sau­gą. Re­mian­tis ne­leis­ti­nu­mo pikt­nau­džiau­ti tei­se kon­cep­ci­ja, ga­li­ma gal­vo­ti, kad vals­ty­bės pa­skelb­tos žmo­gaus tei­sės ir lais­vės yra tiek ydin­gos ar­ba ne­ti­kros, jog žmo­gus, gy­ven­da­mas su jo­mis ir pa­gal jas, ga­li pri­da­ry­ti ne­nu­sa­ko­mos ža­los ir kad to­kio žmo­gaus tei­sių ne­va­lia gin­ti ir ne­va­lia į teis­mą įsi­leis­ti. To­kia kon­cep­ci­ja no­ri ne­no­ri tam­pa pre­zump­ci­ja, kad įsta­ty­mų lei­dy­ba kaž­ko­kia ne­ti­ku­si. Ir ne tik įsta­ty­mų lei­dy­ba, bet ir pats žmo­gus tam­pa ne­vy­kė­liu, nes jis vi­suo­ti­nai per iš­skir­ti­nį įsta­ty­mą-pri­nci­pą įta­ria­mas ga­li­my­be pikt­nau­džiau­ti sa­vo tei­sė­mis. Tre­čia, pa­čios tei­sės samp­ra­ta – jos nor­mų sis­te­mos bruo­žas už­ti­kri­na kar­tais per klai­dą pa­tvir­tin­tų ne­tin­ka­mų įsta­ty­mų ar jo at­ski­rų nuo­sta­tų at­me­ti­mą. Tei­sės po­žy­mis yra ir vals­ty­bės nu­sta­ty­ta par­ei­ga žmo­nėms lai­ky­tis įsta­ty­mų vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Kons­ti­tu­ci­jo­je be­veik po kiek­vie­no straips­nio apie ko­kią nors tei­sę ir lais­vę, iš kar­to yra ir tai­syk­lė, kaip su ja elg­tis. Pvz., Kons­ti­tu­ci­jos 26 str. 4 d. nu­sta­to, jog „Žmo­gaus lais­vė iš­pa­žin­ti ir skleis­ti re­li­gi­ją ar­ba ti­kė­ji­mą ne­ga­li bū­ti ap­ri­bo­ta ki­taip, kaip tik įsta­ty­mu ir tik ta­da, kai bū­ti­na ga­ran­tuo­ti vi­suo­me­nės sau­gu­mą, vie­šą­ją tvar­ką, žmo­nių svei­ka­tą ir do­ro­vę, taip pat ki­tas as­mens pa­grin­di­nes tei­ses ir lais­ves“. Ir tai yra ne­at­sie­ja­ma nuo žmo­gaus tei­sių ir lais­vių be jo­kių užuo­mi­nų ar įta­ri­mų apie ga­li­my­bę pikt­nau­džiau­ti tei­se.

Pa­ga­liau, pikt­nau­džia­vi­mo žmo­gaus tei­sė­mis ir lais­vė­mis ne­ga­li­mu­mas pa­si­reiš­kia per teis­mų veik­lą ir Kons­ti­tu­ci­jos vir­še­ny­bę; prieš­in­go Kons­ti­tu­ci­jai ak­to ne­ga­lio­ji­mą ir įvai­rius ki­tus da­ly­kus. Ži­no­ti­na, kad ne­leis­ti­nu­mo pikt­nau­džia­vi­mo žmo­gaus tei­se kil­di­ni­mas iš pa­čių žmo­gaus tei­sių ne­ga­li­mas ir dėl to, kad bet ko­kia tei­si­nė at­sa­ko­my­bė at­si­ran­da tik iš veiks­mų ar ne­vei­ki­mo, prieš­in­gų tei­sei – ki­taip sa­kant, dėl veiks­mų ne pa­gal tei­sę ir už tei­sės ri­bų, ar­ba, kaip par­ašy­ta mi­nė­ta­me CK 137 str., „be tei­si­nio pa­grin­do“. Kal­ba­mu at­ve­ju tai reiš­kia, jog šiuo­lai­ki­nė­je tei­sė­je ir vals­ty­bės val­dy­me pa­gal de­mo­kra­ti­nį mo­de­lį ne­tu­rė­tų bū­ti net prie­lai­dų, kad vals­ty­bė pa­tvir­tin­tų to­kius įsta­ty­mus-pri­nci­pus ar­ba že­mes­nio ran­go tai­syk­les apie ne­leis­ti­nu­mą pikt­nau­džiau­ti pa­skelb­to­mis lais­vė­mis ir tei­sė­mis.

Kol kas džiu­gu, kad Sei­mas per­daug ne­si­ža­vi ne­leis­ti­nu­mo pikt­nau­džiau­ti tei­se pri­nci­pu. Štai nei Dar­bo ko­dek­sas, nei Ke­lių trans­por­to ko­dek­sas, nei dau­gu­ma ki­tų stam­bes­nių tei­sės ak­tų vi­sai pa­grįs­tai ne­nu­ma­to pikt­nau­džia­vi­mo tei­se ne­pa­to­gu­mų. Ir net to­kiuo­se tei­sės ak­tuo­se, ku­riuo­se pra­šy­te pra­šo­si pri­nci­pas ne­pikt­nau­džiau­ti tei­se – po­li­ci­jos veik­los įsta­ty­mas, vi­daus tar­ny­bos sta­tu­tas, pro­ku­ra­tū­ros įsta­ty­mas ir ki­ti – nė­ra to­kios nuo­sta­tos. Juo­se ra­si­te ti­kė­ji­mo lais­vę ir ką tik no­ri, bet ne drau­di­mą pikt­nau­džiau­ti tei­se. Iš­im­tis iš šios gru­pės tei­sės ak­tų yra Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vals­ty­bi­nės tar­ny­bos įsta­ty­mas, ku­rio 3 str. 2 da­lis tar­nau­to­jams lie­pia ne­pikt­nau­džiau­ti jam su­teik­to­mis ga­lio­mis ir val­džia. Keis­tai įdo­mi pa­dė­tis su Bau­džia­muo­ju ko­dek­su. Tas įdo­mu­mas pa­si­reiš­kia tuo, kad BK, ku­ris pa­gal svar­bą pir­ma­sis pri­va­lo aiš­kiai ap­ra­šy­ti pikt­nau­džia­vi­mą, 228 straips­ny­je pikt­nau­džia­vi­mo su­dė­tį apib­rė­žia ne kuo ki­tu, kaip tuo pa­čiu pikt­nau­džia­vi­mu – pri­dur­ta tik „tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi“. O juk pa­gal nu­sis­to­vė­ju­sius nu­si­kal­ti­mų ir ki­tų tei­sės są­vo­kų ap­ra­šy­mų pa­pro­čius bū­ti­na aiš­kiai ir su­pran­ta­mai nu­si­kal­ti­mo su­dė­tis ap­ra­šy­ti, nes teis­mai ga­li žmo­gui ga­na il­gam lai­kui pa­skir­ti lais­vės at­ėmi­mo baus­mę, to­dėl nu­si­kal­ti­mų są­vo­kos tu­ri bū­ti ir su­pran­ta­mos, ir aiš­kios. Nuo­sta­ta „tas pats per tą pa­tį” čia yra sve­ti­ma.

Pri­pa­žįs­tu, kad įsta­ty­mų lei­dy­ba iš pri­nci­po yra lais­va, kaip ir ko­kias tai­syk­les nu­sta­ty­ti. Pri­pa­žįs­tu ir tai, jog Sei­mas ga­li pa­si­nau­do­ti įsta­ty­mų lei­dy­bo­je ir ki­tų ša­lių pa­tir­ti­mi, nes toks pa­si­nau­do­ji­mas pla­gia­tu pa­pras­tai ne­va­di­na­mas. Bet esu įsi­ti­ki­nęs ir tuo, kad gal­vo­ti rei­kia vi­sa­da. Štai CK 1.5 str. 4 d. nu­sta­to, jog teis­mas, aiš­kin­da­mas įsta­ty­mus ir juos tai­ky­da­mas, pri­va­lo va­do­vau­tis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo pri­nci­pais. Ir kaip pa­gal šiuos pri­nci­pus pa­tys teis­mai at­ro­do, kai jie pa­nai­ki­na­mi ar yra Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo pri­pa­žįs­ta­mi pa­žei­dę žmo­gaus tei­ses? Bet koks ak­cen­tas į pro­tin­gu­mą yra kar­tu pro­ga veik­lą ver­tin­ti kaip ne­pro­tin­gą. Jei­gu že­mes­nis teis­mas sa­vo spren­di­mą pa­lai­mi­na pro­tin­gu­mo pri­nci­pu, o aukš­tes­ni teis­mai jį pa­nai­ki­na, tai že­mes­nis teis­mas, tiks­liau jo tei­sė­jai, lie­ka kaip ir ap­si­py­kę su pro­tin­gu­mu, kaip, de­ja, ir žmo­nės, ku­rie krei­pė­si į teis­mą. Kam gi Sei­mui rei­kė­jo to­kiu bū­du su­da­ry­ti są­ly­gas že­min­ti tei­sė­jų ir žmo­nių oru­mą, ne­įma­no­ma su­pras­ti nei tei­sės moks­lo, nei tei­sės pra­kti­kos, nei pa­pras­čiau­sio pa­do­ru­mo po­žiū­riu.

Ki­ta yra tai, kad pro­tas ir pro­tin­gu­mas bū­din­gas tik vie­nai bū­ty­bei že­mė­je – žmo­gui. Ir ne bet kaip, o as­me­niš­kai. Tai reiš­kia, jog bet ko­kie žmo­nių su­siė­ji­mai, or­ga­ni­za­ci­jos, aso­cia­ci­jos ir vals­ty­bės struk­tū­ros ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­mos nor­ma­ty­vi­niu pro­to as­pek­tu. Nie­kas juk ne­sa­ko „ta ar ana pro­tin­ga mi­nis­te­ri­ja“, „pro­tin­go šau­ki­mo Sei­mas“ ir t. t. Pro­tas, są­ži­nė yra ne­at­sie­ja­mi ne nuo teis­mo, bet nuo tei­sė­jų kaip žmo­nių ir jų oru­mo. To­dėl net pa­si­tel­kus vaiz­duo­tę pro­tas, są­ži­nė ne­ga­li bū­ti su­tei­kia­mi įsta­ty­mu val­džios struk­tū­roms ar kam nors ki­tam. Bet ku­ris įsta­ty­mas tu­ri nu­ma­ty­ti aiš­kias, ob­jek­ty­viai iš­reikš­tas el­ge­sio tai­syk­les, ku­rias ga­li­ma kon­tro­liuo­ti ir vyk­dy­ti, o ne dek­la­ra­ci­jas, ku­rios su­da­ro ga­li­my­bę pa­že­min­ti tiek pa­čius teis­mus su tei­sė­jais, tiek ir žmo­nes.

Ne­drįs­tu spė­lio­ti, kiek dar žmo­nių nu­ken­tė­jo nuo ci­vi­li­nės tei­sės ne­leis­ti­nu­mo pikt­nau­džiau­ti tei­se pri­nci­po ir pro­tin­gu­mo bei są­ži­nės pa­slap­čių tai­ky­mo ar­ba tie­siog val­džios at­sto­vų po­žiū­rio į žmo­gaus oru­mą. Ten­ka tik ža­vė­tis, kad šio­se is­to­ri­jo­se pa­mi­nė­ti žmo­nės kan­triai ir tvar­kin­gai, be jo­kių šou vers­lui bū­din­gų ele­men­tų per­gy­ve­no ir per­gy­ve­na sa­vo da­lią, ne­var­gin­da­mi skun­dais Sei­mo ar ki­tų įstai­gų ir or­ga­ni­za­ci­jų.

Ti­kė­ti­na, jog jų ir jų ar­ti­mų­jų bei pa­žįs­ta­mų po­žiū­ris į val­džią, teis­mus bei tei­sės aiš­kin­to­jus ir jų kom­pe­ten­ci­jas to­li gra­žu nė­ra toks, kaip apie tai pa­tys val­džios at­sto­vai pa­sa­ko­ja ar tuo gi­ria­si. Juk iš tie­sų,su­pras­ti, kad re­mon­to iš­lai­dos – ne pa­ja­mos, ar­ba sko­los ne­bu­vi­mas – kar­tu ir sko­la, rei­kia tam ti­kro už­sis­py­ri­mo. Ir kai toks už­sis­py­ri­mas tę­sia­si me­tų me­tus su val­džios įstai­gų pa­gal­ba, su­si­rū­pi­ni­mas to­kia pa­dė­ti­mi ga­li ir net tu­ri per­ženg­ti vie­no at­si­tik­ti­nio at­ve­jo ak­tua­li­jas. Nie­ka­da ne vė­lu ša­lin­ti ne­pa­gar­bos žmo­gaus oru­mui prie­lai­dų.