Redakcijos paštas. Nuomonės riteriai
Tą bib­li­ji­nių lai­kų die­ną, kai bu­vo iš­ras­tas at­pir­ki­mo ožys, žur­na­lis­tų ir nuo­mo­nių reiš­kė­jų dar­bas iš­syk pa­leng­vė­jo.

Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad gy­ve­na­te ša­ly­je, kur skur­das pa­sta­rai­siais me­tais au­go, at­skir­tis pa­di­dė­jo, tūks­tan­čiai vai­kų iš­kri­to iš švie­ti­mo sis­te­mos, vie­šų pi­ni­gų va­gys­tės ta­po ra­fi­nuo­tes­nės, ne­le­ga­lu­mas le­ga­li­za­vo­si, mo­kes­čių sis­te­ma ir to­liau ska­ti­no ne­ly­gy­bę, lo­biz­mo kon­tro­lės ne­at­si­ra­do, vie­šu­mo sie­kį pa­kei­tė vie­ši­ni­mo me­cha­niz­mai, ka­lė­ji­mai per­si­pil­dė net braš­ka, ko­rum­puo­tos sis­te­mos li­ko ko­rum­puo­to­mis, stam­bie­ji vers­li­nin­kai su­kū­rė bu­fe­ri­nes įmo­nes už­sie­nio ša­ly­se ir nu­siur­bė ten mū­sų pi­ni­gus, užuot mo­kė­ję są­ži­nin­gus at­ly­gi­ni­mus, o po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas pa­si­pil­dė nau­jo­mis im­ita­ci­jos for­mo­mis.

Kaip to­kio­je vals­ty­bė­je tu­ri veik­ti in­ter­ne­to nau­jie­nų por­ta­las, kad ne­štų pel­ną, trauk­tų skai­ty­to­jus ir rek­la­mą?

Por­ta­las tu­ri vir­te vir­ti. Grei­tai ra­šai anon­są, pa­skui teks­tą. Kuo trum­piau. Ka­dan­gi žmo­nių vals­ty­bė­je ne­daug, jie tu­rė­tų kaip pa­šė­lę spaus­ti an­traš­tes vie­ną po ki­tos. Vie­šo­jo in­te­re­so pa­žei­di­mų ste­bė­ji­mui, kves­tio­na­vi­mui, juo la­biau į spren­di­mų pa­ieš­ką orien­tuo­tai žur­na­lis­ti­kai rei­ka­lin­gos ži­nios ir lai­kas. To­kie žur­na­lis­tai – krapš­tu­kai lė­tū­nai. Bet lai­ko nė­ra. Be to, yra draus­ti­nių ir re­zer­va­tų, ku­riuo­se ga­no­si įta­kin­gi vers­li­nin­kai-rek­lam­da­viai ir po­li­ti­kai, per ku­rių val­do­mas ins­ti­tu­ci­jas į ži­niask­lai­dą kap­si, tiks­liau, klio­kia vie­ši­ni­mo pi­ni­gai.

Kuo už­pil­dy­ti por­ta­lą, kad jis at­ro­dy­tų kaip nau­jie­nų?

At­sa­kys bet ku­ris vi­rė­jas: far­šu.

Ta­ria­mo­mis nau­jie­no­mis, ko­pi­juo­ja­mo­mis iš vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų, lo­bis­tų or­ga­ni­za­ci­jų, pri­va­čių įmo­nių ir ne­vy­riau­sy­bi­nin­kų pra­ne­ši­mų spau­dai.

Ko­res­pon­den­tų pra­ne­ši­mais iš spau­dos kon­fe­ren­ci­jų, ku­rias ren­gia ga­lios po­zi­ci­jo­je esan­tys žmo­nės.

Kri­mi­na­li­nė­mis nau­jie­no­mis ir ne­lai­mė­mis iš Lie­tu­vos ir pa­sau­lio. Ga­li­mo­mis ne­lai­mė­mis iš kos­mo­so.

Rek­la­mi­nė­mis pra­mo­gų nau­jie­no­mis ir gy­ve­ni­mo bū­do pa­ta­ri­mais. Spek­tak­lių, par­odų anon­sais. Re­cep­tais ir ki­tu in­for­ma­ci­niu triukš­mu.

Ko­kia nors su­pe­ri­no­va­ci­ja and­roi­dams ir ai­pe­dams.

Ži­no­ma, rei­kės ke­le­to in­ter­viu su įdo­miais žmo­nė­mis. Ko nors apie sėk­mę ir ly­de­rys­tę.

Ka­dan­gi re­gio­ne vyks­ta ka­ras, ga­li­ma ku­riam lai­kui su­ma­žin­ti pus­nuo­gių mo­te­rų nuo­trau­kų do­zę, nes gąs­di­na­mie­ji teks­tai be­veik to­kie pat pa­trauk­lūs akiai ir ran­kai.

O kaip par­ody­ti, kad ži­niask­lai­dos prie­mo­nė rim­ta, jau­čian­ti vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo pul­są, pa­tei­kian­ti nuo­mo­nių įvai­ro­vę, aš­tri, ne­bi­jan­ti – to­kia, ko­kia žmo­nės pa­si­ti­kė­tų?

Ka­dan­gi apie vals­ty­bė­je vyks­tan­čius vie­šą­jį in­te­re­są pa­žei­džian­čius pro­ce­sus ji ne­pra­ne­ša, jų ne­ana­li­zuo­ja, tai ims ir pa­gal­vos skai­ty­to­jai, kad ši­ta ži­niask­lai­dos prie­mo­nė nie­ko ne­ra­šo apie jų gy­ve­ni­mą, apie jų prob­le­mas, kad žur­na­lis­tai – bes­tu­bu­riai, o nuo­mo­nių reiš­kė­jai – po­li­ti­nio eli­to ap­tar­nau­to­jai.

Trum­pai ta­riant, kaip im­ituo­ti drą­są ir įžval­gu­mą?

Ir vėl pa­tars vi­rė­jas: su­si­ran­di at­pir­ki­mo ožį ir pjau­ni. Ar bent pa­spar­dai.

Ge­riau­sia – ko­kią nors pa­žei­džia­mą gru­pę, ku­ri vie­šo­jo­je dis­ku­si­jo­je bal­so ne­tu­ri.

Žmo­nėms juk gy­vy­biš­kai svar­bu ži­no­ti, ne taip svar­bu, ką (sko­li­nuo­si šią fra­zę iš vie­no ka­ri­nin­ko).

Sau­gu­mo troš­ki­mas – pa­ma­ti­nis po­rei­kis. Su­kel­ki­me žmo­nėms apy­sun­kį ne­sau­gu­mo jaus­mą, ir jie su­tiks su daug kuo, kad tik pa­si­jaus­tų sau­ges­ni. Gąs­di­na­ma­ja­me straips­ny­je su­pap­ras­tin­ki­me su­dė­tin­gą si­tua­ci­ją iki juo­da-bal­ta. Pa­da­ry­ki­me bent ke­le­tą lo­gi­nės ar­gu­men­ta­ci­jos klai­dų, pa­tei­ki­me skai­ty­to­jams ne­ti­krą­jį pa­si­rin­ki­mą, pa­vyz­džiui, tarp ab­so­liu­čiai sau­gios auk­si­nės pra­ei­ties, tar­si to­kia bū­tų bu­vu­si, ir vi­siš­kai ne­sau­gios at­ei­ties, ku­ri iš­tiks skai­ty­to­ją jei­gu jis ne­tei­sin­gai pa­si­rinks, ar­ba tarp stip­rios šei­mos ir im­ig­ra­ci­jos, tar­si tai bū­tų ar­ba-ar­ba ir ne­ga­lė­tų bū­ti ir-ir, ga­ran­tuo­ki­me, kad tai, ką sa­ko­me, jau se­niai įro­dė moks­las. Nors tie pa­si­rin­ki­mai bus tik au­to­riaus fan­ta­zi­ja, ti­kė­ti­na, kad tas teks­tas pa­sklis in­ter­ne­tuo­se kaip kep­to ožio kva­pas.

Žmo­nės, į ku­riuos nu­kryps nuo­mo­nės reiš­kė­jo ar žur­na­lis­to pirš­tas, ga­li bū­ti vis ki­ti. At­pir­ki­mo ožiais ga­li bū­ti pa­skelb­ti ko­kios nors et­ni­nės gru­pės bend­ra­pi­lie­čiai (kuo la­biau abs­tra­huo­ti), nėš­tu­mą nu­trau­kian­čios mo­te­rys (tos krau­ge­rės), mis­ti­nė penk­to­ji ko­lo­na, ku­riai ga­li­ma pri­skir­ti bet ką (o ko­dėl jie ne­pa­nei­gia, va­di­na­si, kal­ti), skurs­tan­tys dar­bo ne­ran­dan­tys žmo­nės (kas no­ri dirb­ti – dar­bą ras), skurs­tan­tys dir­ban­tys žmo­nės (kas ge­rai dir­ba, tas ir už­dir­ba), emig­ran­tai (ar­ba grįž­tat su in­ves­ti­ci­jom, ar­ba iš­da­vi­kai), prof­są­jun­gos (stab­do prog­re­są, aiš­ku, kas už jų sto­vi), o da­bar jau ir pa­bė­gė­liai (jie čia bė­ga, nes ten blo­gai, kai čia at­bėgs, tai ir čia bus blo­gai).

Taip ži­niask­lai­do­je im­ituo­ja­mos ko­vos, ku­rios ne­vyks­ta. Taip dė­me­sio cen­tras pa­trau­kia­mas už ho­ri­zon­to. Taip skai­ty­to­jai karš­tai kvie­čia­mi gin­ti tų, kas ir taip yra ga­lios po­zi­ci­jo­je. Taip ne­kal­tu­mas ver­čia­mas tei­sin­tis. Taip tie žmo­nes, ku­riuos žur­na­lis­tai tu­rė­tų iš­trauk­ti iš par­aš­čių, įga­lin­ti juos ir su­teik­ti jiems bal­są, pa­ver­čia­mi at­pir­ki­mo ožiais. Jų var­du kons­truo­ja­mi ab­sur­diš­ki tei­gi­niai, ku­riuos nuo­mo­nių reiš­kė­jai čia pat su­tar­šo į sku­tus.

Se­na­ja­me Tes­ta­men­te at­pir­ki­mo ožiui su­ver­čia­mos vi­sos bend­ruo­me­nės kal­tės ir jis iš­va­ro­mas į dy­ku­mą. Lie­tu­vos žur­na­lis­ti­ko­je at­pir­ki­mo ožiai nau­do­ja­mi kad bū­tų nu­kreip­tas dė­me­sys nuo ti­krų prob­le­mų ir klau­si­mų, nes taip pa­pras­čiau. Kam kal­bė­ti apie skur­do prie­žas­tis ir ieš­ko­ti spren­di­mų. Su­ra­dus at­pir­ki­mo ožį, ne skur­das ir ne­ly­gy­bė, o skurs­tan­tys žmo­nės ga­li bū­ti įvar­di­ja­mi kaip „prob­le­ma“. Ar­ba dar ge­riau – vie­ni skur­dūs žmo­nės ga­li bū­ti su­prie­šin­ti su ki­tais, te­gul jie niau­ja­si tar­pu­sa­vy ir vie­ni ki­tų ne­ken­čia.

Taip mes užuot ska­ti­nę žmo­nių su­si­kal­bė­ji­mą ir kons­truk­ty­vią vie­šą­ją dis­ku­si­ją tam­pa­me ne­ri­mo sė­ji­kais ir žmo­nių gąs­di­kais. Va­di­na­me sa­ve žur­na­lis­tais, nors gal su­nku bū­tų pri­si­min­ti, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą ėmėm in­ter­viu iš žmo­gaus, ne­san­čio ga­lios po­zi­ci­jo­je. Mes už­su­ka­me pa­ni­kos ma­lū­ną ir leng­va ran­ka mos­te­li­me ko­men­ta­to­rių cho­rui, ku­ria­me vis nu­skam­ba ne­mo­de­ruo­ja­mi ra­gi­ni­mai vy­ti, žu­dy­ti.

Mes va­di­nam sa­ve drą­siais, tar­si rei­kė­tų ypa­tin­gos drą­sos, kad „bar­ba­rais“ iš­va­din­tu­me žmo­nes, ne­tu­rin­čius vie­tos pa­sau­ly. Tar­si rei­kė­tų ypa­tin­gos drą­sos gąs­din­ti vie­nus žmo­nes ki­tais žmo­nė­mis, vargs­tan­čius – dar la­biau vargs­tan­čiais, uja­mus – dar la­biau uja­mais.

To­kia „drą­sa“ va­di­na­ma žiau­ru­mu.

Už jos sly­pi ne ko­kia nors ypa­tin­ga fi­lo­so­fi­ja ar ci­vi­li­za­ci­ja. Jo­kios ver­ty­bės ir jo­kia, net ka­lė­di­nė, krikš­čio­ny­bė, už to ne­sto­vi. Tik pa­pras­ta­sis ra­siz­mas ir hu­ma­niš­ku­mo sto­ka, įga­vę ra­fi­nuo­tą for­mą. Jei klau­sy­tu­me šių žmo­nių, prie­globs­čio pra­šan­tis Juo­za­pas bū­tų ne­įleis­tas kaip po­ten­cia­lus nu­si­kal­tė­lis, bū­tų su­abe­jo­ta Ma­ri­jos in­teg­ra­ci­jos ga­li­my­bė­mis, o jų kū­di­kis mir­tų nak­tį su­ša­lęs, kaip su­ša­lo trys vai­kai Les­bo sa­lo­je, kai ten lan­kė­si ES Svei­ka­tos ko­mi­sa­ras.

Mes ne­ži­nom, kiek su­ša­lo šią­nakt, nes ko­mi­sa­ras ten ne­si­lan­kė ir mums ne­pa­ra­šė.

Tai šian­dien Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je pa­va­din­ta drą­sa – nuo­la­ti­nė pa­nie­ka ne­tu­rin­tiems ga­lios.Tiems, ku­rie be bal­so. Už tai ap­si­do­va­no­ja­me. Tai lais­vų žmo­nių ap­do­va­no­ji­mai? Pa­da­ry­kim eks­pe­ri­men­tą, vers­kim sa­vo re­dak­ci­nius ir nuo­mo­nių straips­nius ir pub­li­kuo­kim bri­tų, pra­ncū­zų ar vo­kie­čių spau­do­je. Ypač tuos, ku­riuo­se mi­ni­me „Eu­ro­pos ver­ty­bes“. Įkon­teks­tin­kim sa­ve, įeu­ro­pin­kim, in­teg­ruo­ki­mės pa­ga­liau. Krem­liaus val­do­mo­je Ru­si­jos spau­do­je tie teks­tai, be­je, su­skam­bė­tų pui­kiai. Ir Or­ba­no Veng­ri­jo­je.

Kai mums tai ti­krai at­si­bos, Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je su­kur­si­me al­ter­na­ty­vą šiai „drą­sai“. Po ke­le­to me­tų pa­plekš­no­ji­mai sau pa­tiems per pe­tį už pa­nie­ką žmo­nėms, už ne­apy­kan­tos kurs­ty­mą ir už at­pir­ki­mo ožių pa­ieš­ką at­ro­dys kaip blo­gas sap­nas. Ne­tgi fi­nan­siš­kai tai ne­beap­si­mo­kės.

Šio teks­to pa­bai­ga nė­ra ma­din­gai pe­si­mis­ti­nė.

gzi.lt