Redakcijos paštas. Musės kompleksas
Gal pa­ste­bė­jot – mu­sės (mus­ca do­mes­ti­ca) mėgs­ta „į­siam­žin­ti“ ap­derg­da­mos ko­kį nors šva­rų pa­vir­šių. Jei ne­ga­li įkąs­ti, tai bent sten­gia­si ką nors su­bjau­ro­ti.

Toks mu­sės komp­lek­sas bū­din­gas ir tam ti­krai žmo­nių (žmo­gy­nų, žmo­ge­liu­kų) gru­pei.

Že­miau aš pa­ci­tuo­siu laiš­ką, ku­rį ga­vau ta­da, kai to­kia R. Gri­ne­vi­čiū­tė te­be­bu­vo tar­si ko­kia mu­sy­tė zvim­ba­ly­tė. (Pa­gal K. Čiu­kovs­kį.) Iki Są­jū­džio dar tu­rė­jo pra­ei­ti ge­ras de­šimt­me­tis.

Ta­da LTSR Mi­nis­trų ta­ry­ba su par­ti­jos Cė­ka pri­ta­ri­mu pla­na­vo (ir net bu­vo pra­dė­ju­si) Vil­niaus se­na­mies­čio pert­var­ky­mo dar­bus. Dėl nu­ma­to­mų po­že­mi­nių ga­ra­žų, ma­gis­tra­lių ir ki­to­kių sta­ty­bų pa­čio­je Vil­niaus šir­dy­je mū­sų sos­ti­nės se­na­mies­tis šian­dien bū­tų ne­beat­pa­žįs­ta­mas.

Kas ta­da tiems ne­klys­tan­čios par­ti­jos ir vy­riau­sy­bės pla­nams bū­tų iš­drį­sęs pa­sip­rie­šin­ti?

O vis dėl­to pa­sip­rie­ši­no. Vie­nas ini­cia­to­rių bu­vo prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos įžy­mus ar­chi­tek­tas Vy­tau­tas Lands­ber­gis-Žem­kal­nis. Ta­da ir aš ga­vau jo iš­sa­mų, ar­gu­men­tuo­tą Me­mo­ran­du­mą. Pri­tar­da­mas par­ašiau jam laiš­ką.

Ne­si­ti­kė­jau, kad 1977 me­tų pa­bai­go­je gau­siu To Žmo­gaus pa­svei­ki­ni­mą. Jis bu­vo su­ra­šy­tas ant puo­šnaus nau­ja­me­čio lanks­ti­nu­ko su Rim­tau­to Gi­ba­vi­čiaus Vil­niaus baž­ny­čių gra­fi­ka.

Bran­gus Sa­ja,

Se­na­mies­čio iš­sau­go­ji­mo rei­ka­lais ak­ty­viai su­si­rū­pi­no mū­sų mąs­tan­čio­ji, sa­vo kraš­tą my­lin­ti vi­suo­me­nė – dai­li­nin­kai, ra­šy­to­jai, ar­chi­tek­tai, moks­li­nin­kai, ar­cheo­lo­gai, is­to­ri­kai ir daug ki­tų švie­sių as­me­nų. Aš ne­li­kau vie­nas ko­vo­to­jas, pa­smerk­tas tų as­me­nų, ku­riems nie­ko šven­to nė­ra mū­sų tau­tos kul­tū­ro­je. Jū­sų man ra­šy­tas laiš­kas – svei­ki­ni­mas itin bran­gus – aš jau­čiuos su­tvir­tė­jęs ir ne­pra­ra­dęs vil­čių. Dė­ko­ju už šir­din­gą žo­dį, dė­ko­ju la­bai.

Svei­ka­tos ir ge­riau­sios sėk­mės Lie­tu­vos ir vi­sų žmo­nių la­bui.

Spau­džiu Jū­sų dešinę

Jū­sų Vy­tau­tas Lands­ber­gis-Žemkalnis

1977–1978, Vilnius

Ajai!.. Juk R. Gri­ne­vi­čiū­tė-Ja­nu­tie­nė, da­bar jau ne­be „zvim­ba­ly­tė“, o ti­kra „mu­cha co­ka­tu­cha – po­za­lo­če­no­je briu­cho“, sa­vo pa­is­ta­lų kny­go­je „Di­nas­ti­ja. Lands­ber­gių gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja“ ieš­ko­jo vi­sai ki­to­kių do­ku­men­tų.

O gal ir ne­ieš­ko­jo. Mu­sės komp­lek­so ap­sės­tai žur­na­lis­tei rei­kė­jo šva­res­nio pa­vir­šiaus, ant ku­rio ji jau spė­jo už­tėkš­ti sa­vo žy­mę.

Ga­na keis­tos ir „Vei­do“ pa­si­kar­to­jan­čios gri­ma­sos. Pri­si­me­nu an­dai­nykš­tį „Vei­do“ vir­še­lį. Ja­me tos pa­čios „zvim­ba­ly­tės“ ini­cia­ty­va bu­vo iš­spaus­din­ta fal­si­fi­ka­ci­ja – fak­si­mi­lė. Esą, V. Lands­ber­gio do­le­ri­nės sko­los raš­tas, iš­duo­tas pi­lie­čiui Ur­kai, ne­se­niai grį­žu­siam iš ten, kur bu­vo ka­lin­tas už ki­to­kias šu­ny­bes.

Šie­met sau­sio 16 die­nos „Vei­de“ žur­na­lo lei­dė­jas dr. A. Šin­dei­kis sa­vo straips­ny­je R. Gri­ne­vi­čiū­tės-Ja­nu­tie­nės pa­is­ta­lus ver­ti­na kaip tre­čia­rū­šę žur­na­lis­ti­ką, ku­ri „ar­tė­ja prie leng­vo tu­ri­nio li­te­ra­tū­ros“. (Nie­ko sau!) O dėl rim­tes­nės žur­na­lis­ti­kos sto­kos jis kal­ti­na tą pa­tį Lie­tu­vos po­li­ti­ką, anot A. Šin­dei­kio, pa­triar­chą (su­prask, V. Lands­ber­gį), jog jis „nie­ko ne­pa­da­rė, kad Lie­tu­vos žur­na­lis­ti­ka bū­tų aukš­to ly­gio“...

Ko­kia čia „Vei­do“ gri­ma­sa? Tam ti­kra po­za tu­pin­čio ka­ti­no?

Jei­gu taip, tai lei­dė­jui no­rė­čiau pri­min­ti, kad sa­ve ger­bian­tis ka­ti­nas nuo­sa­vą mėš­lą pri­va­lė­tų už­kas­ti.