Redakcijos paštas. Mokytojas irgi žmogus
Mū­suo­se vis ne­ty­la kal­bos apie ap­verk­ti­ną švie­ti­mo sis­te­mos si­tua­ci­ją ir mo­ky­to­jo vaid­me­nį jo­je. Kal­bė­ji­mas šia te­ma tu­ri po­lin­kį pa­tir­ti pot­vy­nius ir at­os­lū­gius, ku­riuos le­mia švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos pa­siū­ly­ta dar vie­na re­for­ma ar­ba vie­no ar ki­to (pseu­do)au­to­ri­te­to ra­šy­ti­nis opu­sas mo­kyk­lų klau­si­mais pa­skleis­tas in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je.

Bū­tent čia už­ver­da di­džio­sios dis­ku­si­jos apie blo­gus ir ge­rus mo­ky­to­jus, pa­kel­ti mo­ky­to­jams al­gas ar ne, ar pa­sku­ti­ne sen­sa­ci­ja ta­pęs moks­lo me­tų truk­mės pra­il­gi­ni­mas. Įdo­mu tai, jog sa­vo „reikš­min­gą“ nuo­mo­nę daž­niau­siai sku­ba par­eikš­ti su švie­ti­mo sis­te­ma ne­su­si­ję as­me­nys, na ne­bent tiek, kad prieš de­šimt­me­tį vie­ną an­trą tre­čią pa­tys yra sė­dė­ję mo­kyk­los suo­le. Ta­čiau to­kie žmo­nės sa­ve lai­ko ne­va at­sa­kin­gais pi­lie­čiais tu­rin­čiais in­for­muo­ti ir apš­vies­ti li­ku­sią liau­dį to­kiu opiu ir svar­biu vi­sai ša­liai klau­si­mu.

To­kių au­to­rių teks­tuo­se yra pa­ste­bi­mos ke­lios ten­den­ci­jos: pir­miau­sia be­veik vi­si prieš ap­juo­din­da­mi mo­ky­to­jo var­dą pa­mi­ni, jog es­ti ir di­džių­jų pe­da­go­gų ar Mo­ky­to­jų, ku­rie dir­ba iš pa­šau­ki­mo, ant jų lai­ko­si var­ga­na mū­sų švie­ti­mo sis­te­ma, ir ži­no­ma pa­si­sa­kan­tie­siems te­ko to­kį ne vie­ną su­tik­ti ir pas juos mo­ky­tis. An­tra, su­skirs­ty­da­mi mo­ky­to­jus į ge­ruo­sius ir blo­guo­sius „au­to­ri­te­tai“ švie­ti­mo klau­si­mais vi­sa­da li­ku­sio­je teks­to da­ly­je kal­ba apie blo­guo­sius, o ne ge­ruo­sius mo­kyk­lų ir mo­ky­to­jų pa­vyz­džius, to­kiu bū­du for­muo­da­mi ne­igia­mą po­žiū­rį į pe­da­go­go dar­bą ir jį pa­tį. O to­kio po­bū­džio ir tu­ri­nio straips­nius pub­li­kuo­jan­čius in­ter­ne­to tink­la­la­pius ga­lė­čiau pa­va­din­ti an­ti­vals­ty­bi­niais ir an­ti­pi­lie­tiš­kais, ka­dan­gi jie klai­di­na ir for­muo­ja ne­tei­sin­gą bei nuo ti­kro­vės nu­to­lu­sį skai­ty­to­jų po­žiū­rį šia te­ma. Be­je, daž­na­me straips­ny­je ga­li­me pers­kai­ty­ti au­to­rių siū­ly­mus ne iš šir­dies ar be pa­šau­ki­mo dir­ban­tiems mo­ky­to­jams pa­si­trauk­ti iš dar­bo ir ei­ti ge­riau šu­nims šė­ko pjau­ti, o ne jų vai­kus ža­lo­ti. To­kią nuo­mo­nę aš ver­ti­nu, kaip vi­siš­kai ne­at­sa­kin­gą ir ne­tgi ska­ti­nan­čią emig­ra­ci­ją, dar vie­ną mū­sų ša­lies ba­ci­lą, ku­ri ke­ro­ja be­veik taip pat spar­čiai, kaip pra­sta si­tua­ci­ja švie­ti­mo sis­te­mo­je. Ko­dėl taip sa­kau? Ogi to­dėl, kad pa­sa­ky­mas „tu nie­ko ne­su­ge­bi, o tik ža­los sa­vo dar­bu pri­da­rai. Ge­riau ne­šdin­kis lauk ir kuo to­liau nuo mo­kyk­los“ ti­krai ne­au­gi­na nei mo­ty­va­ci­jos, nei no­ro na­šiau ir ino­va­ty­viau dirb­ti, ku­rio taip pa­si­gen­da šne­ko­riai švie­ti­mo klau­si­mais.

Sa­vęs švie­ti­mo sis­te­mos ži­no­ve ne­lai­kau (bi­jau, kad mū­sų kraš­te to­kio žmo­gaus iš vi­so nė­ra, nes jei­gu toks bū­tų, jis tu­rė­tų stra­te­gi­ją ir pla­ną, kaip iš­si­kaps­ty­ti iš esa­mos si­tua­ci­jos). Tie­siog esu dvie­jų mo­ky­to­jų at­ža­la. Aš nie­kuo ne­išs­kir­ti­nė. To­kių kaip aš, yra tūks­tan­čiai. Nes ne­pa­ti­kė­si­te, bet mo­ky­to­jai ir­gi tu­ri vai­kų. Man tie­siog nu­si­bo­do klau­sy­tis, kaip yra ter­šia­ma ir že­mi­na­ma ma­no tė­vų pro­fe­si­ja, ku­riai jie ati­da­vė ne vie­ne­rius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus. Ir to­liau no­riu kal­bė­ti ne apie ge­ruo­sius ir įžy­miuo­sius mo­ky­to­jų pa­vyz­džius, ir juo la­biau ir ne apie blo­guo­sius, ku­rių, su­tin­ku, pa­si­tai­ko, pir­miau­sia tų pa­čių žmo­nių ne­lai­mei. Čia no­riu kal­bė­ti apie pa­pras­tą mo­ky­to­ją, ne­to­bu­lą, dau­giau ar ma­žiau my­lin­tį sa­vo dar­bą, gal­būt kar­tais ne­tgi ci­niš­ką ir pik­tą ant vi­so pa­sau­lio. No­riu nu­švies­ti mo­ky­to­jo kas­die­ny­bę, ku­rią man ten­ka ste­bė­ti jau dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų.

Pra­dė­ki­me nuo to, kas yra mo­ky­to­jas? Man mo­ky­to­jas yra tar­si ka­pi­to­nas, į ku­rio lai­vo de­nį kas ke­tu­rias­de­šimt pen­kias mi­nu­tes su­gu­ža vis nau­ji ke­lei­viai ar įgu­la. Be tė­vų, bū­tent mo­ky­to­jai su­pa­žin­di­na moks­lei­vius su juos su­pan­čiu pa­sau­liu ir jo pa­slap­ti­mis. Bū­tent su mo­ky­to­jais vai­kai pra­lei­džia di­džią­ją da­lį die­nos lai­ko ir ne­tgi dvy­li­ka sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų. Mo­ky­to­jas au­gan­čio žmo­gaus gy­ve­ni­me at­lie­ka ti­krai ne­ei­li­nį vaid­me­nį. Ar bent jau tu­rė­tų at­lik­ti. Įsik­lau­sy­ki­me, kiek daug no­ri­me iš mo­ky­to­jų, ku­rie, ne­pa­mirš­ki­me, taip pat yra tik žmo­nės. Trokš­ta­me, kad jie bū­tų au­to­ri­te­tai mū­sų vai­kams, juos su­pras­tų, įsi­gi­lin­tų į jų po­rei­kius, po­lin­kius ir su­ge­bė­ji­mus, kad ver­tin­tų mū­sų at­ža­las kaip iš­skir­ti­nes ir uni­ka­lias, ku­rios mo­kyk­lo­se ga­li pa­siek­ti aukš­tu­mų. Mo­ky­to­jai tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie nuo­la­tos be­si­kei­čian­čios jau­nuo­me­nės, nuo­lat kel­ti sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją ir kom­pe­ten­ci­jas. To­kių rei­ka­la­vi­mų ne­ati­tin­kan­čius sku­ba­me ap­šauk­ti tin­gi­niais ir mo­ky­to­jais „ne iš pa­šau­ki­mo“, ku­rie tik su­ge­ba kau­ly­ti di­des­nių al­gų ir il­ges­nių va­sa­ros at­os­to­gų. Ta­čiau čia stab­te­lė­ki­me ir ati­džiau pa­žvel­ki­me į mo­ky­to­jo die­ną.

Im­ki­me pa­vyz­džiu vi­du­ti­nio am­žiaus mo­ky­to­ją su pil­nu pa­mo­kų krū­viu, ku­ris dir­ba sa­vo mies­te ar mies­te­ly­je. (Ne­pa­mirš­ki­me, jog mo­ky­to­jai dir­ba ne tik šau­niau­sio­se Vil­niaus ar Kau­no gim­na­zi­jo­se, bet ir mies­te­lių, ir ne­tgi, o var­ge, kai­mų mo­kyk­lo­se, ku­riuo­se ačiū Die­vui, jau bai­gia iš­nyk­ti mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai, ir taip bus iš­spręs­ta pu­sė prob­le­mų dėl nie­kin­gų mo­ky­to­jų kles­tė­ji­mo). Tar­ki­me, jog mo­kyk­lo­je mo­ko­si apie še­ši šim­tai vai­kų, tad vie­no­je kla­sė­je tu­rė­tų bū­ti nuo dvi­de­šim­ties iki dvi­de­šimt pen­kių moks­lei­vių. Ap­ta­ria­mas mo­ky­to­jas per sa­vai­tę tu­ri dės­ty­ti nuo še­šio­li­kos iki dvi­de­šimt ke­lių pa­mo­kų. Per die­ną jis tu­ri nuo pen­kių iki sep­ti­nių su­si­ti­ki­mų su moks­lei­viais iš maž­daug sep­ty­nių skir­tin­gų kla­sių. Tad apy­tiks­liai gau­na­me, jog mo­ky­to­jas per vie­ną dar­bo die­ną bend­rau­ja su nuo šim­to iki šim­to pen­kias­de­šim­ties moks­lei­vių. Man jau čia su­nku su­vok­ti, kaip vie­nas žmo­gus ga­li įsik­lau­sy­ti į to­kią ma­sę skir­tin­gų, įvai­raus am­žiaus ir ge­bė­ji­mų vai­kų. Bet žen­ki­me dar to­liau ir pa­žvel­ki­me į mo­ky­to­jo dar­bo di­na­mi­ką.

Juk pe­da­go­gai dės­to įvai­raus ly­gio ir su­dė­tin­gu­mo da­ly­kus. Pri­si­min­ki­me, ko­kius skir­tin­gus ma­te­ma­ti­kos už­da­vi­nius spren­dė­me penk­to­je ir dvy­lik­to­je kla­sė­je, kaip sep­tin­to­je kla­sė­je po tru­pu­tį gi­li­no­mės į se­no­vės ci­vi­li­za­ci­jų pa­sau­lį, o pa­sku­ti­nė­se kla­sė­se jau kaip žu­vys nar­dė­me po vi­są is­to­ri­jos chro­no­lo­gi­ją ir kt. Mo­ky­to­jai tu­ri kas pa­mo­ką vis per­jung­ti sa­vo kal­bė­ji­mo ir aiš­ki­nio su­dė­tin­gu­mo ly­gį, ruo­šti įvai­rias už­duo­tis. Sa­ky­si­te, kad ten me­tai iš me­tų vien tas pats ir tas pats? Tuo­met pa­siū­ly­siu perž­velg­ti mo­ky­mo prog­ra­mas ir nuo­lat be­si­kei­čian­čius va­do­vė­lius.

Prie vi­so šio mums daž­niau­siai ma­to­mo ir ži­no­mo mo­ky­to­jo dar­bo pri­dė­ki­me elek­tro­ni­nio die­ny­no pil­dy­mą, ku­ria­me mo­ky­to­jų įra­šus mo­ki­niai ir jų tė­ve­liai tu­ri ras­ti po pa­mo­kų, su pa­gy­ri­mais ir pa­sta­bo­mis. Vis dar tu­rė­ki­me ome­ny­je, jog mū­sų mo­ky­to­jas vi­du­ti­nio am­žiaus ir in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos jį pa­sie­kė ne taip jau se­niai, tad jam ga­li kil­ti šio­kių to­kių keb­lu­mų pil­dant die­ny­ną. To­liau pri­dė­ki­me bu­dė­ji­mus per per­trau­kas tarp pa­mo­kų mo­kyk­los ko­ri­do­riuo­se ir val­gyk­lo­je, be­ga­les pa­mo­kų pla­nų, at­as­kai­tų, auk­lė­ja­mo­sios kla­sės ug­dy­mo prog­ra­mų ir ne­duok Die, mū­sų mo­ky­to­jas dar ir me­to­di­nės gru­pės pir­mi­nin­kas, ku­ris tu­ri pro­to­ko­luo­ti su­si­ti­ki­mus ir ruo­šti be­ga­lę be­ver­čio po­pie­riz­mo, ku­rio rei­ka­lau­ja reik­li mo­kyk­los va­do­vy­bė. Apie tai, kad mū­sų ap­ta­ria­mas mo­ky­to­jas ga­li bū­ti li­tua­nis­tas, is­to­ri­kas ar ma­te­ma­ti­kas ir kiek jis tu­ri įvai­rių kon­tro­li­nių, ra­ši­nių, apk­lau­sų tai­sy­mo, aš jau ne­kal­bu. Per daug ne­pa­do­ru. O dar li­ko perž­velg­ti at­ei­nan­čios die­nos pa­mo­kas ir su­gal­vo­ti už­duo­tis bei vis­ką pa­teik­ti ino­va­ty­viai bei pa­trauk­liai.

Man mo­ky­to­jo dar­bas vi­sa­da at­ro­dė kaip kos­mo­sas, iš ku­rio nie­ka­da mo­ky­to­jas ne­grįž­ta. Bet vis­kas yra įma­no­ma ir pa­da­ro­ma, la­bai daug duo­da su me­tais at­ei­nan­ti pa­tir­tis, ku­ri daž­nam mo­ky­to­jų dar­bo kri­ti­kui tė­ra stab­dis nau­jo­vėms įsi­sa­vin­ti. Ir dar tu­rė­kim ome­ny, jog tas pa­pras­tas mo­ky­to­jas, kar­tu ir pa­pras­tas žmo­gus, tu­ri ar bent jau tu­rė­jo sa­vo po­mė­gius, jį ir­gi iš­tin­ka prob­le­mos ir ne tik dar­be, jis, kaip mi­nė­jau, tu­ri vai­kų, ku­riais rū­pi­na­si ir grei­čiau­siai no­ri iš­leis­ti mo­ky­tis. Ga­lų ga­le mo­ky­to­jui ne­sve­ti­mas ir var­to­to­jiš­ku­mas bei įpras­ti gy­ve­ni­miš­ki po­rei­kiai. Bet toks žmo­gus dir­ba me­tus, dve­jus, de­šimt­me­tį, pen­kio­li­ka, dvi­de­šimt ir dau­giau me­tų. Jau­nys­tė­je de­gęs stip­rus en­tu­ziaz­mas su me­tais vis silps­ta, nes žmo­gus pa­pras­čiau­siai sens­ta, jis jau­čia­si ati­da­vęs la­bai daug sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko mo­kyk­lai ir mo­ki­niams, ku­rie ne­ma­no, jog toks mo­ky­to­jas yra ver­tas bū­ti pra­leis­tas pro du­ris ar man­da­giai pa­svei­kin­tas. O mo­kyk­los va­do­vy­bė nie­ka­da ne­bu­vo lin­ku­si pa­ska­tin­ti, pa­dė­ko­ti už pui­kius re­zul­ta­tus, pa­stan­gas. Tad taip ir da­ro­si tie mū­sų mo­ky­to­jai ci­niš­kais, pik­tais, ant vai­kų iš­si­lie­jan­čiais, bum­ban­čiais as­me­ni­mis, ku­riuos daž­nam no­ri­si siųs­ti kuo to­liau.

Tik ši­to­je vie­to­je siū­ly­čiau dar kar­tą pri­si­min­ti mo­ky­to­jo kas­die­ny­bę ir pa­ban­dy­ti įsi­jaus­ti į ją. Stab­te­lė­ti, nu­si­šyp­so­ti ir bent min­ti­mis pa­dė­ko­ti sa­vo esa­miems ir bu­vu­siems mo­ky­to­jams už jų lai­ką ir kan­try­bę. O vi­siems pa­si­sa­kan­tie­siems spau­do­je apie mo­ky­to­jus ir jų dar­bą siū­lau ki­tą straips­nį skir­ti tiems ge­rie­siems mo­ky­to­jų pa­vyz­džiams, nes juk vi­sų mū­sų pa­tir­tis mo­kyk­lo­je ne vien juo­da ar bal­ta.

Vid­man­tė Nar­vi­dai­tė yra VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to absolventė