Redakcijos paštas. Lietuviui skaniausia suvalgyti savą
Nei iš šio, nei iš to už­gi­mė ne vi­sai su­pran­ta­mas „pa­sisp­jau­dy­mas“ dėl Ru­si­jos em­bar­go mais­to pro­duk­tams ga­li­mos pa­bai­gos. Pre­zi­den­tū­ra pa­ta­rė­jos Vir­gi­ni­jos Bū­die­nės, o po po­ros die­nų ir pa­čios Dau­kan­to rū­mų šei­mi­nin­kės lū­po­mis „spjo­vė“ eu­ro­ko­mi­sa­ro Vy­te­nio Po­vi­lo And­riu­kai­čio pu­sėn, o šis at­sa­kė šiek tiek ga­lan­tiš­kiau, nei prieš be­ne še­še­tą me­tų Sei­mo pir­mi­nin­ku bu­vęs Arū­nas Va­lins­kas „bob­te­lė­jo“...

Į vi­sa tai, kas vyks­ta, te­rei­kia pa­žiū­rė­ti pa­pras­to­mis, o ne tik sa­vo ir sa­vos par­ti­jos in­te­re­sus ma­tan­čių po­li­ti­kų aki­mis. Ru­si­jos įves­tas em­bar­gas vis tiek tu­rė­jo pa­siek­ti fi­ni­šą. Mat ėmė for­muo­tis to­kia si­tua­ci­ja, ko­kia SSRS bu­vo Mi­chai­lui Gor­ba­čio­vui ėmu­sis an­tial­ko­ho­li­nės kam­pa­ni­jos. Be­ne ge­riau­siai tiek anuo­me­ti­nę, tiek šian­die­ni­nę Ru­si­jos si­tua­ci­ją at­spin­di to me­to anek­do­tas: „Ar­mė­nų ra­di­jo pa­klau­sė: ar greit bus baig­ta su gir­tuok­lia­vi­mu? Ar­mė­nų ra­di­jas at­sa­kė: ne­ži­nia kaip bus su ta gir­tuok­lys­te, ta­čiau už­kan­da ti­krai bai­gia­si.“

Ru­si­ja ne­pa­jė­gia gau­ti ir at­si­ga­ben­ti iš tre­čių­jų vals­ty­bių tiek mais­to, kad „už­kan­da“ ne­si­baig­tų. To­dėl te­ko grįž­ti prie Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) šal­ti­nių, nes pir­ma šne­kė­tis su ame­ri­ko­nais „ho­no­ras“ ne­lei­džia. O mais­to pre­kių eks­por­to-im­por­to tvar­ka jau vi­sur to­kia, kad bū­ti­na do­ku­men­ta­ci­ja, pa­tvir­ti­nan­ti ir ža­lia­vos, ir pro­duk­to ko­ky­bę bei sau­gu­mą val­gan­čio­jo svei­ka­tos po­žiū­riu. Tai ir va­di­na­ma ser­ti­fi­ka­vi­mu.

Tai­gi, Eu­ro­pos ko­mi­si­ja (EK) de­ry­bo­se su Ru­si­ja dėl mais­to em­bar­go šiuo me­tu tu­ri iš­vis du de­ry­bų ob­jek­tus: ar su­tik­ti su ru­siš­kais mais­to ko­ky­bės stan­dar­tais ir sau­gos rei­ka­la­vi­mais ir kaip ati­ti­ki­mas tiems stan­dar­tams bus įfor­min­tas bend­raeu­ro­pi­niuo­se ser­ti­fi­ka­tuo­se. Ir vis­kas – nei dau­giau, nei ma­žiau, dėl ko yra įga­lio­ti ir ve­da de­ry­bas V. P. And­riu­kai­čio pa­val­di­niai EK di­rek­to­ra­te. Ir jo­kia po­li­ti­ka čia ne­kve­pia.

Ta­čiau Ru­si­ja po to­kio do­ku­men­to įsi­ga­lio­ji­mo ti­krai su­ge­bės po­li­ti­nius niuan­sus iš­kai­šio­ti vi­sur, kur tik pa­no­rės ir kiek jai pa­tiks. Mat pats pir­ma­sis pra­kti­nis su­si­ta­ri­mo įgy­ven­di­ni­mo eta­pas yra im­por­tuo­jan­čios ša­lies įga­lio­tų ins­pek­to­rių vi­zi­tas. At­vyks­ta­ma ne šiaip į kon­kre­čios ša­lies mais­to kon­tro­lės ins­ti­tu­ci­ją, o va­žiuo­ja­ma ir pas ga­min­to­ją, ku­rio pro­duk­ci­ją ža­da­ma pirk­ti. Vie­ti­niai ins­pek­to­riai bus lyg ir ofi­cia­li tos vals­ty­bės pa­ly­da, ta­čiau bu­ta­fo­ri­nė, nes jo­kių spren­di­mų vie­ti­niai ne­priims. Vis­ką spręs bū­tent im­por­tuo­to­jo ins­pek­to­riai, šiuo at­ve­ju – Ru­si­jos. O jo­je net dvi sa­va­ran­kiš­kos kon­tro­lės sis­te­mos: fi­to­sa­ni­ta­ri­nė-ve­te­ri­na­ri­nė bei pro­duk­tų sau­gos, ku­rios vie­na ki­tai ne tik ne­ats­kai­tin­gos, bet ir sa­vo veiks­mų ne­de­ri­nan­čios. Ta­čiau abi jos pa­ty­liu­kais nu­ro­dy­mus gau­nan­čios iš aukš­čiau­sių ti­krą­ją po­li­ti­nę val­džia tu­rin­čių „kon­to­rų“. Po­li­ti­niai spren­di­mai pa­aiš­kės tuoj pat po su­si­ta­ri­mo su ES ir ser­ti­fi­ka­tų su­de­ri­ni­mo. Ru­si­ja, o ne EK, spręs, į ku­rias ša­lis ir pas ku­riuos ga­min­to­jus pir­miau­sia va­žiuos ti­krin­ti jų ins­pek­to­riai. Lie­tu­viams ga­li­ma pa­sa­ky­ti: mes ne­spė­ja­me grei­tai vi­sur su­va­ži­nė­ti, be to, jūs ma­žiu­kai, o mums svar­bus gau­ses­nis im­por­tas. Ir dar mums kar­tu su lat­viais bei len­kais pri­dur­ti: ėėė..., tai­gi jūs af­ri­ki­nį kiau­lių ma­rą tu­ri­te. Tad ne­sis­te­bė­ki­me, jei po su­si­ta­ri­mo tarp ES ir Ru­si­jos ins­pek­to­riai Lie­tu­vos pie­no ar mė­sos pra­mo­nės ar ko­kios žem­dir­bių or­ga­ni­za­ci­jos pa­dan­gė­je pa­si­ro­dys po ko­kių tre­jų me­tų. Ir tiek ES, tiek EK bus nie­kuo dė­tos (pa­gal Pre­zi­den­tę rei­kė­tų sa­ky­ti „ne prie ko“, tik ma­nęs taip so­vie­ti­nė­je po­ka­rio mo­kyk­lo­je ne­mo­kė). Na, tie­sa, V. P. And­riu­kai­tis, pri­si­mi­nęs, kad jis lie­tu­vis, gal ir ga­li užuo­mi­ną ru­sams iš­le­men­ti. Bet ti­krai ne dau­giau, nes nuo eu­ro­ko­mi­sa­ro pri­klau­so tik „po­pie­ri­nė“ eks­por­to-im­por­to da­lis.

Ar­gi mes vi­si ne­si­ren­ka­me, kur ei­si­me mais­to pirk­ti? Ar ga­li Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vir­ši­nin­kas man nu­ro­dy­ti, į ku­rį pre­ky­bos cen­trą aš pri­va­lau ei­ti pirk­ti pie­no ar deš­ros? Jo rei­ka­las kon­tro­liuo­ti, kad vi­sur mais­to ko­ky­bė ir sau­ga bū­tų pa­tvir­tin­ta do­ku­men­tais. Jei jis pir­kė­jui nu­ro­di­nė­tų, tai bū­tų šan­ta­žas, pro­tek­cio­niz­mas ar net prie­var­ta, pri­me­nan­ti blo­giau­sius so­vie­ti­nius me­tus.

Tad ne­ko­ne­vei­ki­me V. P. And­riu­kai­čio, nes jis pro­tek­ci­jas da­ly­ti ne­įga­lio­tas. Ir Pre­zi­den­tės ne­smer­ki­me, nes ji gi iš mū­siš­kių, lie­tu­vių. O apie tai an­traš­tė­je par­ašy­ta.