Redakcijos paštas. Landsbergis Laisvės alėjoje
Su­si­tin­ka­me su se­nuo­ju mu­zi­ku, po­li­ti­ku ir šiek tiek li­te­ra­tu Vy­tau­tu Lands­ber­giu jo lai­kų Kau­no mies­to gat­vė­je, ku­ria ka­dai­se sku­bė­da­vo į „Auš­ros“ ber­niu­kų gim­na­zi­ją, o grįž­da­vo lė­tai „šli­fuo­da­mas“ iš Kom­jau­ni­mo vi­du­ri­nės.

To­kie bu­vo per­mai­nin­gi lai­kai, bet nie­kas tos ypa­tin­gos gat­vės su me­džiais vi­du­ry­je ne­va­din­da­vo val­diš­kai Sta­li­no pros­pek­tu, vien se­ną­ja Lais­ve. Juk net vo­kie­čiai ne­bu­vo jos per­var­di­ję Hit­le­rio pros­pek­tu.

Lands­ber­gis ne­ven­gia po­li­ti­nių klau­si­mų, net kai tie at­ei­na iš erd­vių; tad Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se su­lau­kėm ke­lių jo at­sa­ky­mų.

– Ko­dėl Mask­va taip ar­šiai puo­lė mi­nis­trą Li­ną Lin­ke­vi­čių? – Ma­nau, pre­ven­ciš­kai, bū­tent iš­anks­ti­niu bau­gi­ni­mu. At­ei­na lai­kas Lie­tu­vos Sei­me svars­ty­ti įsta­ty­mą dėl As­tra­vo – kad ne­pirk­sim ne­šva­ru­mų iš pa­vil­nio smeg­duo­bės, te­gul kraus­to­si ki­tur. „Ro­sa­to­mas“ nirš ir pu­tos, dar ne­ži­nia kuo gra­sins, tai rė­kia jau da­bar. Stab­dyk tą įsta­ty­mą, mi­nis­tre! Ne­pa­lai­kyk! – Li­kim ra­mūs. Tie­sio­gi­nis Mask­vos UR­Mo pyk­tis, kam Lin­ke­vi­čius pa­sa­kė: „Kry­mo anek­si­jos ne­švę­si­me“, juk ne­rim­tas.

O dar tie lie­tu­viai ga­li vėl pa­sek­ti es­tų pa­vyz­džiu ir įsi­ves­ti „Mag­nic­kio įsta­ty­mą“ – kad kiek­vie­nam vir­ši­nin­kui, pri­si­dė­ju­siam prie tei­si­nin­ko S. Mag­nic­kio nu­kan­ki­ni­mo Mask­vos areš­to ka­lė­ji­me, bū­tų ne­duo­da­ma vi­zos ir tei­sės eko­no­miš­kai veik­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­je. Ko ge­ra, ir ki­to­se. JAV tai įves­ta se­no­kai, pa­siū­lė ša­lims na­rėms ir Briu­se­lis, o Es­ti­ja ėmė ir jau pa­da­rė. Ne­drįsk, Lie­tu­va, sek­ti jų pa­vyz­džiu (kaip 1988 me­tais), dre­bė­kit, Lin­ke­vi­čiau ir Kar­baus­ki.

– O kaip mums žvelg­ti į len­kų var­gus Eu­ro­po­je? Ne­su­ge­ba pa­aiš­kin­ti, ko­kių prob­le­mų jiems už(si)tai­sy­ta prieš pa­sta­ruo­sius rin­ki­mus su Kons­ti­tu­ci­niu Teis­mu...

– Pir­miau­sia, ne­de­ra džiaug­tis: „pul­di­nė­jot mus, am­ži­nai prie­ka­biau­da­mi, tai da­bar kaps­ty­ki­tės pa­tys iš pu­čia­mų kal­ti­ni­mų“. Ne, li­ki­me tar­pu­sa­vy so­li­da­rūs, nes eks­ko­mu­nis­tų pokš­tų (Lie­tu­vo­je – dėl kas­kart iš­siurb­to biu­dže­to) ir pa­tys pa­tir­da­vom. Gal tik pa­tar­tu­me bro­liams už ežios: ne­triukš­mau­kit prieš Eu­ro­pą ir bran­gin­kit drau­gus, ku­rių dar tu­ri­te.

– Kuo gre­sia Lie­tu­vai nau­ji trum­pie­ji jun­gi­mai, ypač tran­sat­lan­ti­niai? – Jei di­die­ji ryž­tū­nai su­rems kak­tas viens prieš ki­tą dėl sa­vo tau­tų gar­bės, ne­truks pa­aiš­kė­ti vie­na dvie­jų al­ter­na­ty­vų. (Kol tre­čia­sis di­dy­sis lau­kia.) Ar­ba iš­jungs ki­birkš­čiuo­jan­čias sro­ves ir da­ly­sis pa­sau­lį (Ki­sin­dže­rio de­ry­bos ly­gu da­ly­bos), gerb. Ame­ri­kai trau­kian­tis į Mi­si­si­pės krū­mus; ar­ba ma­ty­sim trum­pų su­per­ga­lin­gų iš­ly­džių ir bent Ale­po li­ki­mas ap­lenks Eu­ro­pą – tai yra, Eu­roat­lan­ti­ką. Aiš­ku­mas ar­tė­ja.

Orių ir drą­sių Nau­jų­jų me­tų!

Už­ra­šė:

Vy­tas Kaltas