Redakcijos paštas. Konstitucinis valstybinės kalbos slėpinys – privalomas
Spau­do­je ir ki­to­se ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se (taip ra­šo­ma Kons­ti­tu­ci­jos 44 straips­ny­je), kaip ir vals­ty­bės įstai­go­se, vis dar ne­ty­la dis­ku­si­jos dėl to, ar Lie­tu­vo­je nė­ra pa­žei­džia­mos tau­ti­nių ma­žu­mų, ypač len­kų, tei­sės, su­si­ju­sios su var­dų pa­var­džių ir vie­to­var­džių ra­šy­mu. 

Šis ra­ši­nys yra tik ma­no as­me­ni­nė nuo­mo­nė, kar­tais par­em­ta įsta­ty­mais. Nė vie­nas ra­ši­nio tei­gi­nys ne­ga­li bū­ti aiš­ki­na­mas kaip ki­taip gal­vo­jan­čių po­žiū­rių ig­no­ra­vi­mas ar sie­kis ką nors įžeis­ti.

Pri­ta­riu tiems, ku­rie tei­gia, jog tau­ti­nių ma­žu­mų tei­sės tu­ri ati­tik­ti tas tei­ses, ku­rias tu­ri lie­tu­vių tau­ty­bės žmo­nės ki­to­se vals­ty­bė­se. Ir čia, pvz., Lie­tu­vos len­kų tei­sių su Len­ki­jos lie­tu­vių tei­sių ana­lo­gi­ja ga­li­ma ir pa­gei­dau­ti­na. Iš pri­nci­po tam pri­ta­riu, ta­čiau su są­ly­ga, kad tau­ti­nių ma­žu­mų tei­sės ir par­ei­gos tu­ri ati­tik­ti Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ją ir tarp­tau­ti­nę tei­sę. Tei­gia­ma, kad tau­ti­nių ma­žu­mų pa­dė­tis Lie­tu­vo­je tarp­tau­ti­nę ati­tin­ka ir da­bar.

Jei tei­sin­gai su­pran­tu, dau­giau prob­le­mų at­si­ran­da kal­bant apie tau­ti­nių ma­žu­mų pa­dė­tį dėl pla­nų, pa­gal ku­riuos no­ri­ma len­kų tau­ti­nei ma­žu­mai leis­ti ra­šy­ti len­kų kal­bos abė­cė­le sa­vo pa­var­des, var­dus, kai­mų bei mies­te­lių ir gat­vių (to­liau – var­dų) pa­va­di­ni­mus. Štai šis pa­siū­ly­mas, tam ti­kros da­lies Lie­tu­vos žmo­nių nuo­mo­ne, ker­ta­si su Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos 14 straips­niu, nu­sta­tan­čiu, kad „Vals­ty­bi­nė kal­ba – lie­tu­vių kal­ba“.

Tai ga­li­ma su­pras­ti. Jie ir jiems pri­ta­rian­tys tei­sės aiš­kin­to­jai Kons­ti­tu­ci­ją pa­grįs­tai su­pran­ta kaip vir­še­ny­bę tu­rin­čių tai­syk­lių, ku­rias pri­va­lo­ma vyk­dy­ti, rin­ki­nį. To­dėl lo­giš­ka, kad to­kie siū­ly­mai prieš­ta­rau­ja Kons­ti­tu­ci­jai. Juo la­biau, kad Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas dėl to ir­gi yra pa­si­sa­kęs. Ta­čiau ne vi­sa­da ga­li­ma bet ku­rį reiš­ki­nį, tarp jų ir Kons­ti­tu­ci­ja reg­la­men­tuo­ja­mą, pa­aiš­kin­ti ir su­pras­ti vien tik sau­sa, pri­va­lo­ma tai­syk­le. Tam, kad ge­riau to­kią tai­syk­lę su­pras­tu­me, pa­de­da Kons­ti­tu­ci­jos slė­pi­niai. Tai­gi, kas tie Kons­ti­tu­ci­jos slė­pi­niai? Ma­tyt, bet ku­ris žmo­gus žo­dį „slė­pi­nys“ ir be žo­dy­no pa­gal­bos aiš­kin­tų kaip reiš­ki­nį, daik­tą, ku­ris yra ti­kras ir jį ga­li­ma pa­žin­ti bet ku­riais pa­ži­ni­mo me­to­dais ir bū­dais, bet jis iš pir­mo žvilgs­nio tar­si ir ne­ma­to­mas.

Kons­ti­tu­ci­jos slė­pi­niai šia te­ma­ti­ka lei­džia su­pras­ti, kad kal­ba yra reiš­ki­nys, pri­klau­san­tis tik lie­tu­vių tau­tai (tau­tą su­pran­tu, kaip pro­fe­so­rius My­ko­las Ro­me­ris, aiš­ki­nęs, kad lie­tu­vių tau­ta - tai vi­si Lie­tu­vos pi­lie­čiai, ne­prik­lau­so­mai nuo tau­ty­bės). Lie­tu­vos pi­lie­tis ga­li gy­ven­ti ne­mo­kė­da­mas lie­tu­vių kal­bos, bet lie­tu­vių tau­ta be lie­tu­vių kal­bos ne­eg­zis­tuo­ja. Bent jau kol kas. Iš­nyks­ta kal­ba, po to - tau­ta, nors ga­li bū­ti ir prieš­in­gai. Lie­tu­vių kal­ba yra tik lie­tu­vių tau­tos nuo­sa­vy­bė, kaip pra­ncū­zų kal­ba - pra­ncū­zų tau­tos, ru­sų kal­ba - ru­sų tau­tos ir t. t. Ši nuo­sa­vy­bė, kaip de­ra sa­vi­nin­kui, pa­si­reiš­kia vi­sa sa­vi­nin­ko tei­sių pa­le­te – tau­ta ir jos pi­lie­čiai kal­bą nau­do­ja ir ją val­do.

Tau­ta taip pat nė­ra ri­bo­ja­ma, ko­kiais bū­dais ir kur lie­tu­vių kal­ba tu­ri bū­ti iš­reiš­kia­ma – raš­tu, žo­džiu, mo­kyk­lo­se, įstai­go­se, ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se ir pan. Kal­bos nuo­sa­vy­bė taip pat reiš­kia, kad kas nors ki­tas, net ir Sei­mas ar Vy­riau­sy­bė, ne­tu­ri di­des­nės val­džios kal­bai ne­gu tau­ta.To­dėl nė vie­na įstai­ga ne­ga­li įsa­ki­nė­ti kam, ką ir ka­da da­ry­ti su kal­ba. Tau­tos vir­še­ny­bė kal­bai yra ne­da­lo­ma ir jo­kios pa­ti­kė­ji­mo tei­sės ar įga­li­ni­mų per­da­vi­mo dėl kal­bos be tau­tos va­lios ne­ga­li bū­ti. Tai la­bai aiš­kiai nu­ro­dy­ta Kons­ti­tu­ci­jos 3 straips­ny­je, ku­riuo drau­džia­ma sa­vin­tis tau­tos su­ve­re­nias ga­lias. To­dėl ban­dy­mai ko­kius nors klau­si­mus ar siū­ly­mus pa­ti­kė­ti, pvz., Vals­ty­bi­nei lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jai, yra prieš­in­gi kons­ti­tu­ci­niam kal­bos slė­pi­niui, kol nė­ra su­tvar­ky­ta ki­taip.

Ši tau­tos ne­ri­bo­ta val­džia kal­bai įpa­rei­go­ja vi­sus Lie­tu­vos pi­lie­čius mo­kė­ti lie­tu­vių kal­bą vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, su­si­ju­sio­se tik su vals­ty­bės val­džia ir vi­sais jos pa­si­reiš­ki­mo bū­dais bei prie­mo­nė­mis ir nu­ma­ty­to­se Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jo­je. Tai ei­na nuo tam ti­krų pi­lie­čio par­ei­gų pvz., gin­ti ša­lį, dirb­ti val­džios įstai­go­se. Rei­kia nu­ro­dy­ti, kad vi­so­se de­mo­kra­ti­nė­se ša­ly­se to­kie ar pa­na­šūs rei­ka­la­vi­mai sa­vo pi­lie­čiams, pri­klau­san­tiems tau­ti­nėms ma­žu­moms, yra nu­ma­ty­ti. To­kiu pa­vyz­džiu ga­li bū­ti Lie­tu­vos ir Len­ki­jos 1994-ųjų ba­lan­džio 26 die­nos su­tar­ties 16 straips­nio 2 da­lis, ku­ria ak­cen­tuo­ja­mas lie­tu­vių ir len­kų tau­ti­nių ma­žu­mų lo­ja­lu­mas vals­ty­bėms, ku­rio­se jos gy­ve­na. To­dėl at­si­ti­ki­mus Vil­niaus ra­jo­ne, ka­da kai ku­rie as­me­nys gat­vių pa­va­di­ni­mų len­te­les lie­tu­vių kal­ba pa­sle­pia na­mo vi­du­je, ga­li­ma bū­tų aiš­kin­ti, kaip ap­sau­gą nuo van­da­lų, kad jų ne­nup­lėš­tų. Pa­na­šiai pa­sa­ky­ti­na ir apie vė­lia­vų ne­ka­bi­ni­mą per Lie­tu­vos vals­ty­bi­nes šven­tes. Tie­sa, ga­li bū­ti ir taip, kad to­kių veiks­mų po­teks­tė yra prieš­in­ga mi­nė­tos su­tar­ties 16 straips­nio idė­jai.

Tau­tos ab­so­liu­tas sa­vo kal­bai reiš­kia ir tai, kad fra­zė­je „Vals­ty­bi­nė kal­ba – lie­tu­vių kal­ba“ sly­pi po­žy­mis, jog kons­ti­tu­ci­nė tei­sė lie­tu­vių kal­bos samp­ra­tą nu­sta­to su šios kal­bos abė­cė­le, rai­džių ra­šy­mo bend­ry­bė­mis, at­ski­ry­bė­mis ir ypa­ty­bė­mis, bū­din­go­mis lie­tu­vių kal­bai ir eg­zis­ta­vu­sio­mis tą die­ną, kai lie­tu­vių tau­ta taip nu­spren­dė re­fe­ren­du­mu. Tai įpa­rei­go­ja vi­sus elg­tis taip, kaip tau­tos re­fe­ren­du­mu reg­la­men­tuo­ta Kons­ti­tu­ci­jo­je – su­si­lai­ky­ti nuo vi­so­kių rei­ka­la­vi­mų, įsak­mių pa­siū­ly­mų, prog­ra­mos punk­tų par­ti­jų po­li­ti­nė­je veik­lo­je dėl ga­li­mų spren­di­mų, prieš­in­gų Kons­ti­tu­ci­jai. Ir ga­na ne­ko­rek­tiš­ka, kai to­kie pa­siū­ly­mai sklin­da iš aukš­tų vie­tos ar už­sie­nio po­li­ti­kų, kol tau­ta ne­pa­kei­tė Kons­ti­tu­ci­jos.

Žmo­nės spau­do­je ir ki­to­se ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nė­se jau ne kar­tą pa­ste­bė­jo, kad, ėmus as­mens do­ku­men­tuo­se ra­šy­ti len­kų tau­ty­bės Lie­tu­vos pi­lie­čių var­dus jų gim­tą­ja kal­ba, ly­gy­bės pri­nci­pas tarp tau­ti­nių ma­žu­mų Lie­tu­vo­je bus pa­žeis­tas. Ki­tų tau­ty­bių žmo­nės bus nu­skriaus­ti, nes jie tei­siš­kai bus įver­tin­ti tar­si an­tros rū­šies tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vai. To­kių aki­vaiz­džių ar­gu­men­tų net nė­ra kuo pa­neig­ti. Tau­ti­nių ma­žu­mų ne­ga­li­ma skirs­ty­ti į ge­res­nes ar blo­ges­nes pa­gal tai, ko­kias jos tu­ri abė­cė­les (lo­ty­niš­ku, grai­kiš­ku šrif­tu, ki­ri­li­ca ir t. t.) ar­ba pa­gal gi­mi­nys­tę su lie­tu­vių tau­ta. Juo­lab, pa­tir­tis ro­do, kad to­kia ne­ly­gy­bė ga­li bū­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mo prie­žas­tis. Tai su­si­ję su ki­tu, kons­ti­tu­ci­niu sau­gu­mo už­ti­kri­ni­mo slė­pi­niu, nes įvy­kiai Ukrai­no­je kaž­ku­ria pra­sme ro­do, kad ki­ri­li­ca kar­tais bū­na ir šar­vuo­ta.

To­dėl Lie­tu­vo­je rei­kia džiaug­tis, kad len­kų ir ru­sų tau­ty­bių po­li­ti­kai ne be ei­li­nių pi­lie­čių pa­gal­bos su­si­vie­ni­jo į vie­ną po­li­ti­nį blo­ką ir sėk­min­gai bend­ra­dar­biau­ja. Ne kiek­vie­no­je vals­ty­bė­je ra­si to­kį pui­kų pa­vyz­dį, kai len­kai ir ru­sai kar­tu dir­ba Tė­vy­nės la­bui. To­dėl net teo­riš­kai to­kia­me jun­gi­ny­je ne­gra­žiai at­ro­dy­tų siū­ly­mas leis­ti len­kų kil­mės pi­lie­čiams ra­šy­ti sa­vo var­dus len­kų kal­ba, o ru­sams sa­vą­ja kal­ba – ne.

Kons­ti­tu­ci­nis slė­pi­nys, su­si­jęs su lie­tu­vių kal­ba kaip vals­ty­bi­ne, tu­ri vie­ną as­pek­tą, bend­rą vi­siems at­ve­jams, kai kal­ba­ma apie ma­žu­mas, ar tai bū­tų ne­pil­na­me­čiai, ar ko­kia ki­ta silp­nes­nė vi­suo­me­nės gru­pė. Jis yra toks – įsta­ty­mas ga­li su­teik­ti tau­ti­nėms ma­žu­moms įvai­rių leng­va­tų, bet ne pri­vi­le­gi­jų. Kar­tu tai ne­reiš­kia, jog leng­va­tos ga­lė­tų bū­ti prieš­in­gos Kons­ti­tu­ci­jai ar pri­pa­žin­tiems tei­sės pri­nci­pams. Dėl to, tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vai, bū­da­mi sa­vo tau­ty­bės ša­lies pa­trio­tai, ne vi­sa­da Lie­tu­vo­je ga­lė­tų ir tu­rė­tų skelb­ti min­tis ir ži­nias, ir, juo la­biau, vie­šai ža­vė­tis ko­kio­mis nors ga­li­my­bė­mis su­nai­kin­ti len­kus, lie­tu­vius ar ki­tas tau­tas ar­ba agi­tuo­ti už ci­vi­li­za­ci­jų, ku­rio­se ko­kia nors vie­na la­bai pro­tin­ga tau­ta tu­rė­tų va­do­vau­ti ki­toms ir kad ki­tos tau­tos pri­va­lė­tų bū­ti nau­jos ci­vi­li­za­ci­jos in­te­re­sų tar­nai, su­kles­tė­ji­mą. Ir ne tik dėl to, kad už pa­na­šius veiks­mus bau­dė Niun­ber­go bei ki­ti pro­ce­sai. Tie­siog, XXI am­žius skai­čiuo­ja ki­to­kio el­ge­sio par­ame­trus.

Pui­kiai ži­nau, jog vie­nu at­sa­ky­mu kar­tais ne­ga­li­ma iš­spręs­ti net vie­nos ne­su­dė­tin­gos prob­le­mos. Ir ta­da, kai jos ne­išsp­ren­di, sa­vai­me ky­la klau­si­mas – ka­me sly­pi prie­žas­tys. Tad ko­dėl len­kų tau­ty­bės ma­žu­mos kal­bos klau­si­mas kai kam li­ko lyg ir ne­išsp­ręs­tas dau­giau kaip 20 me­tų, nors at­sa­ky­mas yra ne tik Kons­ti­tu­ci­jo­je, tarp­tau­ti­nė­se su­tar­ty­se, bet ir mi­nė­to­je Lie­tu­vos ir Len­ki­jos su­tar­ty­je. Jos 14 straips­nio 7 da­ly­je su­tar­ta ir pa­si­ra­šy­ta – var­to­ti sa­vo var­dus ir pa­var­des abie­jo­se vals­ty­bė­se pa­gal ma­žu­mos skam­be­sį, o de­ta­lios pa­var­džių ra­šy­mo nor­mos bus nu­sta­ty­tos spe­cia­lio­je su­tar­ty­je.

Ban­dau at­sa­ky­ti, jog Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių, kū­ru­sių ko­mu­niz­mą (tarp jų ir Len­ki­jo­je) są­ly­go­mis, vals­ty­bės val­dy­mo prob­le­mų ir su­nku­mų ne­ga­li­ma pa­aiš­kin­ti vien ne­sup­ras­tais Kons­ti­tu­ci­jos slė­pi­niais. Ko­dėl taip yra, at­sa­ky­mą iš da­lies ga­li­ma ras­ti ru­sų au­to­riaus Igo­rio Bu­ni­čiaus kny­go­je „Par­ti­jos auk­sas“. Jo­je ap­ra­šo­mas ne tik bol­še­vi­kų par­ti­jos auk­so spin­de­sys, bet ir te­ro­ris­tų, va­do­vau­ja­mų Vla­di­mi­ro Le­ni­no ir jo įpė­di­nių, dva­si­nis skur­das, pa­si­reiš­kęs per de­šim­čių mi­li­jo­nų žmo­nių mir­tis ir ne­lai­mes. Ne­ma­žiau svar­bi šios kny­gos idė­ja apie tai, kad te­ro­riz­mo ap­raiš­kos ne­iš­ny­ko sa­vai­me, ir jos kar­tais ly­di žmo­nes, jiems to lyg ir ne­pas­te­bint. Pa­grin­di­nė te­ro­riz­mo pa­si­reiš­ki­mo es­mė ir yra tai, kad vi­so­mis įma­no­mo­mis prie­mo­nė­mis tvir­ti­na­ma, jog tai, kas yra bal­ta, esą „juo­da“. Ir, jei tai su­si­ję su val­džia, tai ga­li­ma ir jos prie­var­ta. Trum­piau kal­bant, to­kį te­ro­riz­mo ap­raiš­kų pa­si­reiš­ki­mą ga­li­ma pa­va­din­ti ir min­ties me­tas­ta­ze.

Ne iš­im­tis esu ir aš, šių ei­lu­čių au­to­rius, ku­ris nuo pat gi­mi­mo ir­gi bu­vo mo­ky­tas te­ro­ris­tų kla­si­kos kaip di­džiau­sio moks­lo pa­grin­do, ir to ap­mo­ky­mo pėd­sa­kai yra iš­li­kę. Ta­čiau, tai ne­reiš­kia, jog aš at­ėjęs į kai­my­no kie­mą ga­liu rei­ka­lau­ti, kad jis ati­duo­tų sa­vo au­to­mo­bi­lį man ar­ba juo nau­do­tų­si taip, kaip aš pa­liep­siu.

Pri­pa­žįs­tant tai, dau­ge­liui žmo­nių pa­grįs­tai keis­ta, kad pa­tys po­li­ti­kai siū­lo ir at­kak­liai dir­ba prieš­in­gai, nei rei­ka­lau­ja įsta­ty­mas. Ir dar la­biau keis­ta gir­dė­ti (ži­no­ma, jei spau­da tei­sin­gai in­for­ma­vo), kad kai ku­rie už­sie­nio par­ei­gū­nai mie­liau lan­ko au­to­no­mi­nin­kų vie­tas Lie­tu­vo­je, ne­gu su­si­tin­ka su Lie­tu­vos par­ei­gū­nais. Ar­ba reiš­kia nuo­mo­nę, kad, pvz., ka­ri­nio konf­lik­to at­ve­ju Len­ki­ja ne­gin­tų Lie­tu­vos. Čia koks nors aš­tria­lie­žu­vis ga­li net pa­si­šai­py­ti iš kai­my­nų ka­ri­nės sėk­mės pra­ei­ty­je. O iš tie­sų, toks ar pa­na­šus el­ge­sys ir samp­ro­ta­vi­mai sa­vo kil­me ne­la­bai pa­na­šūs į no­rą bend­ra­dar­biau­ti pa­gal tei­sę.

Tai­gi, su­pra­tus de­mo­kra­ti­nės vals­ty­bės pri­gim­tį, pa­gal ku­rią įsta­ty­mo (Kons­ti­tu­ci­jos ir tarp­tau­ti­nių su­tar­čių) vir­še­ny­bė yra vie­nas ker­ti­nių po­žy­mių, jo­kie siū­ly­mai dėl vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos, kol ga­lio­ja Kons­ti­tu­ci­ja, ne­tu­rė­tų bū­ti net svars­to­mi. Ži­no­ma, jei ne­bus siū­ly­mo pa­keis­ti Kons­ti­tu­ci­ją. 1994-ųjų ba­lan­džio 26 die­nos su­tar­tis la­bai to­lia­re­giš­kai nu­ma­tė tau­ti­nių ma­žu­mų var­dus ir pa­var­des ra­šy­ti pa­gal skam­be­sį, nes to­kiu at­ve­ju iš­ven­gia­ma įžei­di­nė­ji­mo ir ki­tų ne­su­sip­ra­ti­mų, jei ne len­kas, ne­mo­kė­da­mas jo kal­bos, skai­ty­tų jo var­dą. Ne­ma­lo­nu, ka­da žmo­gaus var­das ir pa­var­dė yra skai­to­ma vie­šai, iš­krei­piant tai, kas par­ašy­ta.

To­dėl vie­na iš iš­ei­čių ir yra pa­siū­ly­mas, kad ne lie­tu­vių tau­ty­bės Lie­tu­vos pi­lie­čiai, par­eiš­kę no­rą, sa­vo pa­so spe­cia­lia­me la­pe ga­lė­tų pra­šy­ti įra­šy­ti jų var­dą ir pa­var­dę gim­tą­ja kal­ba.

O ir iš­vis Kons­ti­tu­ci­jos bei jos slė­pi­nių ig­no­ra­vi­mas – ne itin re­tas reiš­ki­nys ne tik dėl vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos, bet ir ki­to­se sri­ty­se. An­tai, net pa­čio­je Kons­ti­tu­ci­jo­je už­ko­duo­tas žmo­nių ne­ly­gy­bės fak­tas, su­si­jęs su Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo spren­di­mo pa­sek­mė­mis, prob­le­mos su žmo­gaus tei­sių gy­ni­mu teis­muo­se ir t. t. Tai ir­gi rei­ka­lin­ga ap­tar­ti bei dis­ku­tuo­ti kons­ti­tu­ci­nių slė­pi­nių po­žiū­riu. Bet tai jau ki­tų ra­ši­nių te­ma­ti­ka.