Redakcijos paštas. Kokia bus mūsų kultūros ateitis
Man ke­lia di­de­lį ne­ri­mą Lie­tu­vo­je su­sik­los­čiu­si si­tua­ci­ja. Man svar­bu ko­kia kryp­ti­mi ju­dė­si­me mū­sų ša­ly­je ir ko­kia bus mū­sų kul­tū­ros at­ei­tis – ar pil­nai orien­tuo­ta į ma­si­nį var­to­to­ją ar vis­gi bus at­siž­velg­ta į tau­tos kū­ry­bi­nes ga­lias, t.y. į pro­fe­sio­na­lų me­ną.

Jei kal­bė­tu­me vien apie mu­zi­ką ir mu­zi­kan­tus, o tai man kur kas ar­ti­mes­nė te­ma, mes tu­ri­me – ir jau se­niai – pa­sau­li­nio ly­gio so­lis­tus, kvar­te­tus, trio, ka­me­ri­nius, sim­fo­ni­nius or­kes­trus, Ope­ros ir ba­le­to tea­trą, ge­ban­tį už­megz­ti par­tne­rys­tės ry­šius ir sta­ty­ti bend­rus spek­tak­lius su gar­siau­siais pa­sau­lio ope­ros tea­trais, Niu­jor­ko tea­tru „Me­tro­po­li­tan Ope­ra“, pa­vyz­džiui. Juk bū­tent aukš­to­sios kul­tū­ros dė­ka esa­me ži­no­mi ir ver­ti­na­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Mes su pa­vy­du dai­ro­mės į kai­my­ni­nę Len­ki­ją, ku­rio­je vie­na po ki­tos įvai­riau­siuo­se, net ma­žiau­siuo­se mies­te­liuo­se, dygs­ta aukš­čiau­sio ly­gio sim­fo­ni­nės mu­zi­kos ir ne­di­de­lės, ka­me­ri­nės kon­cer­tų sa­lės, pa­si­žy­min­čios nuo­sta­bia šiuo­lai­kiš­ka akus­ti­ka. Kaip mums to­li iki to­kio ly­gio...

Lie­ka vie­nin­te­lė ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri dar ga­li kar­tą me­tuo­se ini­ci­juo­ti nau­jų kū­ri­nių at­si­ra­di­mą – už gė­din­gą at­ly­gį ir tik sa­vo or­ga­ni­zuo­ja­miems festivaliams

Ke­lia­mi mo­kes­čiai – net tri­gu­bai! – už kū­ry­bi­nę veik­lą, ku­ria, jei kal­bė­tu­me vien apie fi­nan­si­nę pu­sę, jau ne­beį­ma­no­ma už­siim­ti. Vi­sa val­džia – ta­ry­boms (kaž­kur gir­dė­tas lo­zun­gas, tie­sa?..), o tiks­liau, Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bai, re­mian­čiai iš­skir­ti­nai vie­nos kryp­ties kū­ry­bą, ku­rią api­bū­di­nant daž­nai ky­la no­ras pri­dė­ti ka­bu­tes. Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja šia­me pro­ce­se ne­da­ly­vau­ja. Reiš­kia – ir ne­at­sa­ko.

Ypač Lie­tu­vai nu­si­pel­niu­siems ir jos var­dą pa­sau­ly­je gar­si­nan­tiems, gar­baus am­žiaus me­no žmo­nėms ski­ria­ma I-ojo laips­nio vals­ty­bės pen­si­ja (kaip iš­kil­min­gai skam­ba !), te­sie­kian­ti 232 EUR...

Su­gal­vo­tas nau­jas – par­amos ga­vė­jo sta­tu­sas me­ni­nin­kams, rea­liai nie­ko ne­reiš­kian­tis, už­tat at­ve­rian­tis ke­lią ga­li­miems įvai­raus ti­po su­si­ta­ri­mams.

Kaž­kaip ne­te­ko gir­dė­ti, kad bū­tų nu­ma­to­ma keis­ti šią abe­jo­ti­ną vals­ty­bės kul­tū­ros ir žmo­nių, ku­rian­čių kul­tū­rą, rė­mi­mo po­li­ti­ką. Nei vie­nas mu­zi­ki­nis ko­lek­ty­vas Lie­tu­vo­je – sim­fo­ni­nis, ka­me­ri­nis or­kes­trai, ka­me­ri­niai an­samb­liai ne­ga­li už­sa­ky­ti kū­ri­nio kom­po­zi­to­riui, o juk tai yra nor­ma­li pra­kti­ka ci­vi­li­zuo­ta­me pa­sau­ly­je. Tie­sa, yra „Vil­niaus fes­ti­va­lis“, ku­ris už­sa­ko kom­po­zi­to­riams stam­baus žan­ro kū­ri­nius (ope­ras, ba­le­tus, sim­fo­ni­nius ir ka­me­ri­nius kū­ri­nius) ir mo­ka už tai be­veik eu­ro­pi­nio ly­gio ho­no­ra­rą, bet ir šio fes­ti­va­lio ga­li­my­bės nuo­lat ma­žė­ja.

Lie­ka vie­nin­te­lė ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri dar ga­li kar­tą me­tuo­se ini­ci­juo­ti nau­jų kū­ri­nių at­si­ra­di­mą – už gė­din­gą at­ly­gį ir tik sa­vo or­ga­ni­zuo­ja­miems fes­ti­va­liams. Tai Kom­po­zi­to­rių są­jun­ga – or­ga­ni­za­ci­ja, įsteig­ta dar Ta­ry­bų Są­jun­go­je 1939 me­tais kaip me­ni­nin­kų ko­lek­ty­vi­za­ci­jos prie­mo­nė, ku­rios struk­tū­ra iš­li­ko iki mū­sų die­nų, nors Eu­ro­po­je to­kio ti­po or­ga­ni­za­ci­jos eg­zis­tuo­ja tik bu­vu­sio­se so­cia­lis­ti­nė­se vals­ty­bė­se. Bet ir jai kas­met Ta­ry­ba ski­ria vis ma­žiau ir ma­žiau fi­nan­sų ori­gi­na­liai kū­ry­bai.

„Ra­ga­nų me­džiok­lė su va­ro­vais“ ta­po mū­sų my­li­miau­siu žai­di­mu, ku­ris gal ir ati­trau­kia nuo ki­tų rim­tų prob­le­mų, pa­de­da jų ne­pas­te­bė­ti, bet nie­kaip ne­pa­de­da jų spręs­ti.

Ši prob­le­ma, t.y. pro­fe­sio­na­lios me­ni­nės kū­ry­bos ska­ti­ni­mas ir ją ku­rian­čių žmo­nių rė­mi­mas, yra ypa­tin­gai ak­tua­li ir ne­ati­dė­lio­ti­na. Ta­čiau, ne­te­ko gir­dė­ti apie jo­kius pla­nus, ku­rie ga­lė­tų bent iš to­lo pri­min­ti kul­tū­ros pri­ori­te­tą vals­ty­bė­je. Šian­dien pra­de­da aiš­kė­ti, apie ko­kią kul­tū­rą bu­vo kal­ba­ma – pri­ori­te­tas ski­ria­mas ra­jo­nų kul­tū­ros na­mų kul­tū­rai, re­gio­nams, t. y. vis­kam, kas anais lai­kas bu­vo va­di­na­ma sa­vi­veik­la. La­bai ge­rai, kai žmo­nės po dar­bo už­sii­ma gra­žia hu­ma­niš­ka veik­la: dai­nuo­ja, šo­ka, vai­di­na. Ži­no­ma, tai rei­kia ska­tin­ti. Bet tai ne­tu­ri nie­ko bend­ro su aukš­tą­ja pro­fe­sio­na­lią­ja kul­tū­ra. Juk bū­tent aukš­to­ji kul­tū­ra pa­ke­lia žmo­nių ir pa­čios vals­ty­bės kul­tū­ros ly­gį ir pres­ti­žą, yra mū­sų vie­na iš pa­grin­di­nių eks­por­to ob­jek­tu. Bet apie ją net ne­už­si­me­na­ma.

Šian­dien gal­vo­ja­ma vi­siš­kai apie ki­tą. „Ra­ga­nų me­džiok­lė su va­ro­vais“ ta­po mū­sų my­li­miau­siu žai­di­mu, ku­ris gal ir ati­trau­kia nuo ki­tų rim­tų prob­le­mų, pa­de­da jų ne­pas­te­bė­ti, bet nie­kaip ne­pa­de­da jų spręs­ti.

Kiek­vie­ną die­ną mus at­akuo­ja ži­nios apie ga­li­mai nu­si­kals­ta­mą vie­no ar ki­to Sei­mo na­rio, ko­lek­ty­vo va­do­vo ar šiaip ko­kio žmo­gaus vei­ką. Tai ga­li­mai ne­skaid­riai iš­nuo­mo­ta ma­ši­na, tai ga­li­mai sek­sua­li­nis prie­ka­bia­vi­mas. Tai tė­vas do­va­no­ja sa­vo būs­tą sū­nui – ar ta­me nė­ra slap­tos ko­rup­ci­jos po­žy­mių? O jei kaž­kur vyks­ta re­no­va­ci­ja ar or­ga­ni­zuo­ja­mas koks nors iš­skir­ti­nis įvy­kis, spe­cia­lis­tais tam­pa vi­si – vi­si ži­no ir ap­ta­ri­nė­ja kiek­vie­ną de­ta­lę, vi­sur mė­gi­na­ma įžvelg­ti ga­li­mos ko­rup­ci­jos, in­te­re­sų pa­inio­ji­mo ar ki­tos nu­si­kals­to­mos vei­kos, jau ta­pu­sios mū­sų kas­die­nio gy­ve­ni­mo nor­ma, po­žy­mių.

Vi­sa tai vyks­ta vals­ty­bė­je, ku­rio­je taip iš­kil­min­gai bu­vo dek­la­ruo­tas kul­tū­ros pri­ori­te­tas. Pir­mą kar­tą...

Vi­sa tau­ta ap­ta­ri­nė­ja, azar­tas au­ga. Į „me­džiok­lę“ įsi­trau­kia „va­ro­vai“, įtam­pa di­dė­ja. Kai tau­ta jau yra ati­tin­ka­mai par­uoš­ta ži­niask­lai­dos, vis­kas pe­rei­na į aukš­tes­nį, net aukš­čiau­sią lyg­me­nį. Su­si­da­ro įspū­dis, kad svar­biau­sia mū­sų ša­ly­je – ap­kal­tin­ti ir nu­baus­ti. Ir kuo grei­čiau! Gal po to ir iš­aiš­kės, kad be pa­grin­do, bet tai jau bus vė­liau...

Vi­sa tai vyks­ta vals­ty­bė­je, ku­rio­je taip iš­kil­min­gai bu­vo dek­la­ruo­tas kul­tū­ros pri­ori­te­tas. Pir­mą kar­tą...

Už­tat kaip ak­ty­viai ir at­kak­liai ieš­ko­ma tei­si­nio pa­grin­do ne­tei­sė­tam puo­li­mui ar su­si­do­ro­ji­mui pa­grįs­ti! Pa­si­tel­kia­mas iš­ti­sas ar­se­na­las įvai­rių, se­niai ži­no­mų prie­mo­nių, kad šis tiks­las bū­tų pa­siek­tas. Su­da­ro­mos įvai­rios ko­mi­si­jos, ku­rių iš­va­dos ne­ga­li bū­ti ju­ri­diš­kai pa­tei­sin­tos, sku­biai ku­ria­mi vie­nam žmo­gui skir­ti įsta­ty­mai ar pa­tai­sos (mes tu­ri­me pa­tir­tį šio­je sri­ty­je). Vi­si dir­ba. O ki­ti įdė­miai žiū­ri te­le­vi­zi­jos lai­das, de­mons­truo­jan­čias že­miau­sio ly­gio dis­ku­si­jų kul­tū­rą, skai­to nau­jie­nų por­ta­lus ir ano­ni­miš­kai ra­šo bai­sio­mis gra­ma­ti­kos klai­do­mis iš­mar­gin­tas“­nuo­mo­nes“ – ir vi­si trokš­ta krau­jo!

Nie­kam ne­rū­pi tei­sė­sau­gos nuo­mo­nė ir spren­di­mai, jei tai prieš­ta­rau­ja at­ski­rų žmo­nių nuo­mo­nei. Pra­si­de­da ra­gi­ni­mai dar ir dar kar­tą juos per­žiū­rė­ti – o gal, pa­ga­liau, su­taps ?

Ir tai kar­to­ja­si nuo­lat. Kei­čia­si tik ga­li­mai nu­si­kal­tę šio „še­šė­lių tea­tro“ per­so­na­žai.

O gal mes taip su­pran­ta­me de­mo­kra­ti­ją ?

Iš kur at­si­ra­do tas ter­mi­nas „ga­li­mai“? Juo re­mian­tis, ga­li­ma bet ką ap­kal­tin­ti bet kuo. Ga­li­ma, pa­vyz­džiui, įtar­ti ko­kį nors ypač ak­ty­vų Kul­tū­ros ko­mi­te­to na­rį ga­li­mai su­pai­nio­jus as­me­ni­nius ir vals­ty­bi­nius in­te­re­sus. Ką reiš­kia „ga­li­mai“? Nie­ko! Ne­bent tik tiek, kad tuo pre­teks­tu jau ga­li­ma pra­dė­ti veik­ti.

Kaip ak­ty­viai ir at­kak­liai ieš­ko­ma tei­si­nio pa­grin­do ne­tei­sė­tam puo­li­mui ar su­si­do­ro­ji­mui pa­grįs­ti ! Pa­si­tel­kia­mas iš­ti­sas ar­se­na­las įvai­rių, se­niai ži­no­mų prie­mo­nių, kad šis tiks­las bū­tų pa­siek­tas. Ko­dėl ? Koks tiks­las?

Apie ko­kią ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ją ga­li­ma kal­bė­ti tei­si­nė­je vals­ty­bė­je ar vals­ty­bė­je, ku­ri sie­kia ja tap­ti? Ar ga­li ra­miai jaus­tis ga­li­mai nie­ko ne­pa­da­ręs pi­lie­tis?

Jei kal­bė­tu­me apie mo­ra­lę, tai ar mo­ra­lu vie­šai kal­tin­ti ga­li­mai ne­skaid­ria ar ga­li­mai nu­si­kals­ta­ma vei­ka, kai tam nė­ra jo­kio tei­si­nio pa­grin­do (kas daž­nai net pri­pa­žįs­ta­ma !), bet vyks­ta ne­pap­ras­tai in­ten­sy­vios to­kio pa­grin­do pa­ieš­kos?

Apie ko­kią ne­kal­tu­mo pre­zump­ci­ją ga­li­ma kal­bė­ti tei­si­nė­je vals­ty­bė­je ar vals­ty­bė­je, ku­ri sie­kia ja tap­ti? Ar ga­li ra­miai jaus­tis ga­li­mai nie­ko ne­pa­da­ręs pi­lie­tis?

No­riu at­kreip­ti dė­me­sį į at­mos­fe­rą, ku­rio­je gy­ve­na mū­sų vals­ty­bės pi­lie­čiai. Vi­sa tai vyks­ta nuo­lat kurs­to­mos ne­apy­kan­tos kai­my­ni­nėms ša­lims, su ku­rio­mis mus se­niai sie­ja glau­dus ir vai­sin­gi kū­ry­bi­niai ry­šiai. Tuo tar­pu ne­la­bai pa­ste­bi­mas ti­kras pa­vo­jus, jau pa­sie­kęs ar­ti­mos Šve­di­jos. Kaip vi­sa tai at­si­lie­pia žmo­nių mo­ra­li­nei ir psi­cho­lo­gi­nei būk­lei, gy­ve­ni­mui, ko­kį ag­re­sy­vu­mą iš­šau­kia!

Krei­piuo­si į tuos žmo­nes, ku­riuos iš­rin­ko­me – leis­ki­te ir pa­dė­ki­te pro­fe­sio­na­lams dirb­ti sa­vo dar­bą, ku­rį jie iš­ma­no ne­pa­ly­gi­na­mai ge­riau nei ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vai. Su­sik­los­čiu­sio­je si­tua­ci­jo­je vi­siš­kai ne­įma­no­mas me­ni­nin­kų ir va­do­vau­jan­čių žmo­nių kū­ry­bi­nis dia­lo­gas, be ku­rio nie­ka­da ne­bus pa­žan­gos. De­mons­truo­ki­me dia­lo­go kul­tū­rą, ne­si­va­do­vau­ki­me vien sa­vo am­bi­ci­jo­mis, gerb­ki­me ku­rian­čius žmo­nes. Nu­sto­ki­me bū­ti tei­sė­jai ir kal­tin­to­jai – tam yra ki­ti žmo­nės tei­si­nė­je vals­ty­bė­je. Mes – me­ni­nin­kai ir me­no žmo­nės esa­me ne tam ! Nu­sto­ki­me sa­vo at­kak­lu­mu ir am­bi­ci­ja kurs­ty­ti ag­re­sy­vu­mą ir ne­apy­kan­tą – šias sa­vy­bes žmo­nės grei­tai įsi­sa­vi­na ir pa­tys tam­pa ag­re­sy­viais, pil­nais ne­apy­kan­tos. Vis­kam. Ir tai jau bai­su. Im­ami vyk­dy­ti nu­si­kal­ti­mai, ku­rie yra ne­su­vo­kia­mi svei­ku pro­tu. Ir jų dau­gė­ja. Sa­vi­žu­dy­bių skai­čius di­dė­ja. De­mog­ra­fi­jos ro­dik­liai kren­ta. Emig­ra­ci­ja au­ga. Tai – jau re­zul­ta­tas. Ir la­bai pa­vo­jin­gas.

La­bai ti­kiu, kad žmo­nės, ku­riuos iš­rin­ko­me, ne­pra­ras mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mo. Šian­dien gi – at­virkš­čiai, mes tu­ri­me steng­tis ne­pra­ras­ti val­džios pa­si­ti­kė­ji­mo. Jei­gu pra­ra­dom, tai jau yra rim­tas pre­teks­tas grei­tai pa­čiam nu­ei­ti i ša­lį, an­traip bū­si nu­stum­tas. Vi­sa tai man pri­me­na anks­tes­nius lai­kus, ku­riuos dar ge­rai at­si­me­nu. De­ja, daug pra­ei­tos epo­chos ženk­lų šian­dien tu­ri ten­den­ci­ją kar­to­tis.

Ar am­ži­nos ver­ty­bės, ku­rios vi­sa­da bu­vo me­ni­nės kū­ry­bos ir gy­ve­ni­mo pa­grin­du, jau ne­beak­tua­lios? Ar nu­si­kal­tė­liai, ku­rie iš­pai­šo sve­ti­mus na­mus ir pa­sta­tus dar il­gai bus ne­bau­džia­mi ir va­di­na­mi gra­fi­čių me­ni­nin­kais? O ki­ti nu­si­kal­tė­liai, ku­rie įsi­lau­žia į kom­piu­te­rius, bus švel­niai va­di­na­mi „prog­ra­mi­šiais“? Ar įma­no­mas nors vie­nas spek­tak­lis be ne­nor­ma­ty­vios lek­si­kos, ku­ri jau se­niai ta­po vi­siš­kai nor­ma­lia? Ga­lė­čiau tęs­ti ir tęs­ti šį są­ra­šą.

Kam dar, jei ne me­ni­nin­kams ir žmo­nėms, ku­rian­tiems kul­tū­ros po­li­ti­ką mū­sų ša­ly­je, de­ra kreip­ti ypa­tin­gą dė­me­sį į šiuos ir ki­tus po­žy­mius, ku­rie jau ne ga­li­mai, o ne­abe­jo­ti­nai tu­ri ir tu­rės di­de­lį po­vei­kį mū­sų žmo­nėms, jų gy­ve­ni­mui, jų kul­tū­rai.

Kam dar, jei ne me­ni­nin­kams ir žmo­nėms, ku­rian­tiems kul­tū­ros po­li­ti­ką mū­sų ša­ly­je, de­ra kreip­ti ypa­tin­gą dė­me­sį į šiuos ir ki­tus po­žy­mius, ku­rie jau ne ga­li­mai, o ne­abe­jo­ti­nai tu­ri ir tu­rės di­de­lį po­vei­kį mū­sų žmo­nėms, jų gy­ve­ni­mui, jų kul­tū­rai.

O tai reiš­kia – mū­sų ša­liai. Lie­tu­vai.

Dė­ko­ju Jums.

Pa­gar­biai,

Ana­to­li­jus Šen­de­ro­vas

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas,

Eu­ro­pos kom­po­zi­to­riaus pre­mi­jos laureatas