Redakcijos paštas. Kodėl miškininkai ieško užtarėjų
Daug skai­ty­to­jų urė­di­jų lik­vi­da­vi­mo po­li­ti­kai pri­ta­ria. Jiems at­ro­do, kad Lie­tu­vos miš­kai bea­to­dai­riš­kai ker­ta­mi, me­die­na grobs­to­ma, o vals­ty­bė ir jos ei­li­niai pi­lie­čiai iš miš­ko ne­tu­ri ap­čiuo­pia­mos nau­dos. Kaip se­nas miš­ki­nin­kas ir sa­vo ša­lies pa­trio­tas ne­ga­liu ne­iš­sa­ky­ti as­me­ni­nės nuo­mo­nės.

Dau­ge­lį žmo­nių šo­ki­ruo­ja fak­tas, jog miš­ki­nin­kai val­do maž­daug 2,5 mi­li­jar­dų eu­rų ver­tės tur­tą, o pel­nas iš to tik virš 7 mi­li­jo­nų per me­tus. 2,5 mi­li­jar­dai – tai me­die­nos, au­gan­čios vi­so­se urė­di­jo­se, ver­tė. Ta­čiau per me­tus mes ne­su­val­go­me vi­so „py­ra­go“, mes jo tik tru­pu­tį 1,5 proc. „at­si­kan­da­me“. Juk ir žve­jai mo­ka mo­kes­čius ne nuo to, kiek yra žu­vų, o nuo to, kiek jų pa­ga­vo.

No­rint iš­kirs­ti ir iš­trauk­ti to­kį me­die­nos kie­kį, rei­kia di­de­lių lė­šų. Po ran­ka man pa­si­tai­kė Tel­šių miš­kų urė­di­jos sta­tis­ti­ka. 2016 m. ji iš­kir­to 84,4 tūkst. m3. Tel­šių urė­di­jos me­die­nos ruo­šos sa­vi­kai­na 13,96 eu­ro/m3, ran­go­vus sam­dė už 16,03 eu­ro/m3. Dau­gin­ki­te. (Miš­kai/­Ne­mes­ki­me ke­lio dėl ta­ke­lio. 2017 va­sa­ris. P. 17.)

Kad vi­sos urė­di­jos ga­lė­tų iš­kirs­ti ir iš­trauk­ti mi­li­jo­nus ku­bi­nių me­trų me­die­nos, jos tu­ri tu­rė­ti daug bran­gios tech­ni­kos, tu­ri pe­rio­diš­kai at­lik­ti tos tech­ni­kos re­mon­tą ir prie­žiū­rą, pirk­ti ku­rą, te­pa­lus, iš­ti­sus me­tus dir­ban­tie­siems mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mus.

An­tra, mes, miš­ki­nin­kai, pri­va­lo­me (toks mū­sų pa­šau­ki­mas) at­sta­ty­ti sta­tus quo: su­rink­ti ge­ne­tiš­kai ge­riau­sias sėk­las, iš­au­gin­ti miš­ko sod­me­nis, pa­va­sa­rį at­so­din­ti miš­kus, po to ma­žiau­siai 20 me­tų rū­pin­tis jau­nuo­ly­nų prie­žiū­ra. Tai ir te­pi­mas re­pe­len­tais, ir tvė­ri­mas tvo­ro­mis, ir pjo­vi­mas žo­li­nės bei su­me­dė­ju­sios aug­me­ni­jos, ku­ri truk­do pa­so­din­tiems me­de­liams ge­rai aug­ti, ir sau­go­ji­mas nuo gais­rų (pvz., kvar­ta­li­nių ir ap­sau­gi­nių juo­stų mi­ne­ra­li­za­vi­mas). Be­je, prieš­gais­ri­nę ap­sau­gą urė­di­jos vyk­do ir pri­va­čiuo­se miš­kuo­se.

Tre­čia, nuo kiek­vie­no par­duo­to ku­bi­nio me­tro me­die­nos miš­ki­nin­kai mo­ka di­de­lius mo­kes­čius vals­ty­bei. Ne­su bu­hal­te­ris, to­dėl vėl pa­si­nau­do­siu anks­čiau mi­nė­tu straips­niu. Tel­šių miš­kų urė­das Bro­nis­lo­vas Ba­nys sa­ko, kad už par­duo­tą me­die­nos ku­bą 2016 m. ga­vo vi­du­ti­niš­kai po 43,03 eu­ro, o iš­lei­do 43,89 eu­ro. „Va­di­na­si, per­nai pa­ty­ru­si 86 eu­ro cen­tų nuo­sto­lio (urė­di­ja už kiek­vie­ną par­duo­tą m3 – aut. past.) jį kom­pen­sa­vo pri­dė­da­ma iš anks­tes­niais me­tais gau­to pel­no ir ki­tų ko­mer­ciš­kai už­dirb­tų pa­ja­mų. Tai kuo grin­džia­ma ar­ši opo­nen­tų kri­ti­ka, ar kad vals­ty­bi­niai miš­ki­nin­kai lobs­ta iš par­duo­da­mo miš­ko?“

Pa­aiš­kin­siu, iš kur tie ki­ti pi­ni­gai? Tai ga­li bū­ti pi­ni­gai už par­duo­tus sod­me­nis, ka­lė­di­nes eg­lai­tes, or­ga­ni­zuo­tas ko­mer­ci­nes me­džiok­les, už įvai­rias pa­slau­gas (pvz., mal­kų at­ve­ži­mą į na­mus) ir pan.

Mo­kes­čiais ga­li­ma ap­krau­ti taip, kad jo­kia veik­la ne­bus pel­nin­ga. Pa­na­šiai at­si­ti­ko su urė­di­jo­mis, ku­rios per me­tus vals­ty­bei už­dir­ba mi­li­jo­nus, o pa­čios daž­nai ba­lan­suo­ja ant pel­nin­gu­mo ri­bos. Nuo 2009–07–01 urė­di­joms bu­vo nu­sta­ty­ti 5 proc. pa­pil­do­mi at­skai­ty­mai į vals­ty­bės biu­dže­tą už par­duo­tą ža­lia­vi­nę me­die­ną ir ne­nu­kirs­tą miš­ką. Nuo 2011–01–01 šis mo­kes­tis bu­vo pa­dvi­gu­bin­tas. (GMU 2017–02–10 in­for­ma­ci­ja.) Vi­si miš­kų urė­di­jų mo­kes­čiai 2016 m. su­da­rė 64 mln. eu­rų ar­ba be­veik 41 pro­cen­tą nuo vi­sų gau­tų pa­ja­mų. (GMU 2017–01–23 in­for­ma­ci­ja.)

Ži­no­ma, vis­kas ga­li ap­virs­ti ki­taip. Po re­for­mos nau­jai su­kur­ta įmo­nė „Lie­tu­vos vals­ty­bi­niai miš­kai“ tik kirs, o vals­ty­bė iš biu­dže­to mo­kės už miš­kų at­kū­ri­mą, prie­žiū­rą, in­ki­lė­lių kė­li­mą ir vi­sus ki­tus nuo­sto­lin­gus dar­bus, ne­duo­dan­čius pi­ni­gų.

Miš­ki­nin­kų struk­tū­ros pert­var­kos ini­cia­to­riai ti­ki­na, kad tuo pa­sieks di­des­nės eko­no­mi­nės grą­žos iš miš­ko. Pa­žiū­rė­ki­me, ko­kios tam yra ob­jek­ty­vios prie­lai­dos, kad po to ne­bū­tų: „pa­ža­dė­jau – pa­tie­ši­jau, ne­iš­te­sė­jau – ne­grie­ši­jau“.

Ne­pa­mirš­ki­te, kad me­die­nos kai­nas dik­tuo­ja rin­ka, o kir­ti­mo apim­tis ri­bo­ja miš­kot­var­kos pro­jek­tas.

Vi­sa pi­ni­gų su­ma, gau­ta už par­duo­tą me­die­ną, są­ly­gi­nai pa­skirs­to­ma į tris da­lis: I – ga­my­bos iš­lai­dos, II – iš­lai­dos miš­kų at­kū­ri­mui ir tvar­ky­mui (t. tar­pe miš­ki­nin­kų at­ly­gi­ni­mui), III – mo­kes­čiai į vals­ty­bės iž­dą.

Jei­gu ma­žin­si­me I da­lį, tai ar­ba skriau­si­me ran­go­vus, ar­ba ne­in­ves­tuo­si­me į mo­der­nią tech­ni­ką, ko pa­sek­mė­je kris dar­bo na­šu­mas. Čia iš­lai­dų tau­py­mo ga­li­my­bių pra­ktiš­kai nė­ra. Prieš­in­gai, no­rint, kad į ki­tas ES ša­lis ne­iš­si­laks­ty­tų miš­ko kir­tė­jai, ug­dy­to­jai ir so­din­to­jai, šią da­lį rei­kia pa­sto­viai di­din­ti.

Jei­gu ap­kar­py­si­me II da­lį, pi­giau at­kū­ri­nė­si­me miš­kus, re­čiau juos pri­žiū­rė­si­me, men­kės jau­nų miš­kų pro­duk­ty­vu­mas, ma­žės miš­ki­nin­kų al­gos, da­lį dar­buo­to­jų teks at­leis­ti. Iš Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos per­mai­nų sce­na­ri­jaus ma­ty­ti, kad bent jau pra­džio­je nu­si­tai­ky­ta į ši­tą da­lį.

III da­lį re­gu­liuo­ja pa­ti vals­ty­bė. Jei­gu ji nu­sisp­jaus ant žmo­nių ir sieks tik grei­tų pi­ni­gų, tai nie­ko ge­ro Lie­tu­vė­lė­je ir ne­bus. O jei­gu su­da­rys są­ly­gas žmo­nėms ge­riau gy­ven­ti – ir pa­ti su lai­ku su­kles­tės. Tai ir tu­rė­tų bū­ti skai­čia­vi­mais pa­grįs­tos re­for­mos tiks­las.

Jau­di­na tai, kad mes, Lie­tu­vos miš­ki­nin­kai, nuo mus ir miš­kus lie­čian­čių po­ky­čių svars­ty­mo esa­me nu­ša­lin­ti. Ma­ža to, mes da­bar esa­me vie­šai juo­di­na­mi. Ar val­di­nin­kai, at­ei­nan­tys su ge­rais ke­ti­ni­mais, taip elg­tų­si?

Pa­pras­tas pa­ta­ri­mas Ap­lin­kos mi­nis­trui: jei­gu jau miš­ki­nin­kai to­kie blo­gi, užd­raus­ki­te ku­rį lai­ką kirs­ti miš­kus ir jie ne­truks iš­si­vaikš­čio­ti.

Vie­nas skai­ty­to­jas taik­liai pa­ste­bė­jo, jog me­die­na – tai ne elek­tra ir du­jos – miš­ko ga­le skait­liu­ko ne­pri­suk­si. Ga­liu la­bai at­sa­kin­gai par­eikš­ti, jog kiek­vie­nas me­dis prieš kir­ti­mą spe­cia­lia­me do­ku­men­te pa­žy­mi­mas taš­ke­liu. Tas len­te­lė­je esan­tis taš­ke­lis ro­do me­džio rū­šį, pa­da­rin­gu­mą ir skers­me­nį 1,3 m. aukš­ty­je nuo šak­nies kak­le­lio. Do­ku­men­te pa­si­ra­šo tas, kas kir­ti­mui at­rin­ko ir ma­ta­vo me­džius. Pa­gal šį do­ku­men­tą kom­piu­te­riu pa­skai­čiuo­ja­mas ker­ta­mos me­die­nos tū­ris ir ver­tė eu­rais. Tik pa­gal tuos da­vi­nius ki­ta or­ga­ni­za­ci­ja (ne urė­di­ja) iš­ra­šo gi­ri­nin­ki­jai lei­di­mą kirs­ti. Jei kir­ti­mai ne sa­ni­ta­ri­niai, tai dar tu­ri bū­ti tiks­lus plo­to, ku­ria­me bus vyk­do­ma ūki­nė veik­la, iš­ma­ta­vi­mas. Pa­ga­min­tą ir iš­trauk­tą me­die­ną pri­ims (pvz., Šiau­lių urė­di­jo­je) meis­tras. Jis yra cen­tro, o ne gi­ri­nin­ki­jos dar­buo­to­jas. Ran­go­vai sa­vo ga­my­bą skai­čiuo­ja, miš­ko kir­ti­mo ma­ši­nos kom­piu­te­ris ir­gi vis­ką „už­si­ra­šo“ – nie­ko leng­vai „nep­ra­suk­si“. O kur dar ka­me­ros ant pa­grin­di­nių ke­lių, jos fik­suo­ja, kas iš miš­ko iš­va­žia­vo ar at­va­žia­vo.

Nie­ko nuo­sta­baus, kad taip svars­to ei­li­nis por­ta­lų skai­ty­to­jas, bet kai vie­šo­je erd­vė­je ran­di to­kias sei­mo na­rio Bro­nis­lo­vo Ma­te­lio min­tis, kad „...urė­di­jų, ku­rių dau­gu­ma ti­kriau­siai jau dir­ba lyg pri­va­čios ir ku­rio­se pos­tai jau se­niai yra per­ka­mi, o ko­rup­ci­ja kles­ti už kiek­vie­no me­džio,“ – ne­ži­nai, ar juo­ktis, ar verk­ti.

Bib­li­jo­je pa­sa­ky­ta, jog nie­kas ne­ga­li žmo­gaus su­tep­ti iš iš­orės. Vis­kas, kas su­te­pa žmo­gų, iš­ei­na iš jo vi­daus, iš jo ne­do­rų min­čių ir veiks­mų. Va­di­na­si, miš­ki­nin­kus ga­li su­tep­ti tik jų pa­čių blo­gi dar­bai, bet ne ki­tų ab­sur­diš­ki ko­men­ta­rai.

Da­bar no­riu pa­aiš­kin­ti, ko­dėl miš­ki­nin­kai su­ju­do ir ieš­ko už­ta­rė­jų. Kal­ba ei­na ne apie nu­sis­ta­ty­mą prieš re­for­mas, bet apie pa­sip­rie­ši­ni­mą miš­kų sis­te­mos su­grio­vi­mui. Jūs įsi­vaiz­duo­ki­te, kad at­lei­di­mo la­pe­lius gaus ne tik urė­di­jos va­ly­to­ja, dar­bi­nin­kai, kir­ti­mo ir trau­ki­mo me­cha­niz­mų ope­ra­to­riai, bet ir gi­ri­nin­kai, jų pa­va­duo­to­jai, ei­gu­liai, taip pat urė­di­jų cen­trų in­ži­nie­riai, vyr. miš­ki­nin­kas, urė­das; miš­kot­var­kos ins­ti­tu­to dar­buo­to­jai; ga­liau­siai Ge­ne­ra­li­nės urė­di­jos spe­cia­lis­tai ir pats ge­ne­ra­li­nis urė­das. Kaž­kas už­si­mo­jo iš­for­muo­ti vi­są miš­kų ži­ny­bą ir su­kur­ti vie­ną įmo­nę.

Pa­klau­siu me­ta­fo­ra: ko­dėl no­rint res­tau­ruo­ti baž­ny­čios bokš­tą, rei­kia griau­ti vi­są pa­sta­tą? Ko­dėl taip sku­ba­ma?

Jei­gu ti­ki­me evo­liu­ci­ja, tu­ri­me ti­kė­ti ir įvai­ro­vės pra­na­šu­mais. Kad po Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos per­vers­mo di­džiau­sią Lie­tu­vos tur­tą val­dys pa­tys pro­tin­giau­si, pa­tys są­ži­nin­giau­si ir ge­riau­siai iš­ma­nan­tys miš­ki­nin­kys­tę, ma­nau, iliu­zi­ja. Miš­kų val­dy­mo cen­tra­li­za­vi­mas su­da­rys prie­lai­das me­die­nos ga­my­bos ir par­da­vi­mo mo­no­po­li­za­vi­mui. O kur mo­no­po­lis, ten apie skaid­ru­mą ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Jei­gu ka­da nors „pri­si­dirbs“ ke­lios urė­di­jos, tai bus ne­pa­ly­gi­na­mai ma­žes­nis nuo­sto­lis, ne­gu at­ei­ty­je su­ži­no­jus, kad šian­dien val­džios vir­šū­nių per prie­var­tą ku­ria­mą įmo­nę kaž­kas ty­liai „prich­va­ti­za­vo“.

Stam­bie­ji Lie­tu­vos me­die­nos per­dir­bė­jai pa­vyz­džiu ke­lia Lat­vi­jos pre­ky­bos me­die­na mo­de­lį. Ten ap­va­lią me­die­ną iš AB „Lat­vi­jos vals­ty­bi­niai miš­kai“ per­ka apie 20 įmo­nių. Tai sa­vo­tiš­kas klu­bas, ku­rio na­riai me­die­ną pa­si­da­li­na su­tar­ta kai­na. Ji yra kon­fi­den­cia­li ir pa­pras­tai ne­vie­ši­na­ma. Ta­čiau iš Lat­vi­jos ko­le­gų su­ži­no­jo­me, kad 2016 m. pir­mą pus­me­tį už eg­li­nių rąs­tų ku­bą mo­kė­jo 53–57, o už pu­ši­nių – 46–50 eu­rus (pri­klau­so­mai nuo ko­ky­bės kla­sės). Pa­ly­gi­nus su Lie­tu­va kai­nos bu­vo ma­žes­nės 5–9 eu­rais.

Pri­ta­riu Vals­tie­čių ir Ža­lių­jų są­jun­gos min­čiai, jog kiek­vie­ną sri­tį tu­ri val­dy­ti pro­fe­sio­na­lai, ku­rie ne­pik­tin­tų žmo­nių sa­vo ne­iš­ma­ny­mu ir klai­do­mis. Apž­vel­gus šian­die­ni­nio Ap­lin­kos mi­nis­tro Kęs­tu­čio Na­vic­ko dos­jė ne­ma­ty­ti są­ly­čio taš­kų su miš­ki­nin­kys­te. Ta­čiau vos pra­dė­jęs ei­ti par­ei­gas gerb. mi­nis­tras miš­ki­nin­kams pa­žė­rė ai­bę prie­kaiš­tų ir ėmė­si sku­bo­tos ir dras­tiš­kos mū­sų struk­tū­ros re­for­mos.

Pa­sa­ky­siu pa­ly­gi­ni­mu: prieš mi­nis­trą yra vi­sas or­kes­tras (draus­min­ga miš­kų ko­man­da), bet jei­gu tu ne­pa­žįs­ti na­tų – ne­ga­li or­kes­trui di­ri­guo­ti. Ta­čiau tai ne­ga­li tap­ti prie­žas­ti­mi iš dar­bo at­leis­ti vi­sus mu­zi­kan­tus. Po­nas mi­nis­tre, kel­ki­te mums, miš­ki­nin­kams, sa­vo kon­kre­čius už­da­vi­nius, o mes juos pa­sis­teng­si­me įvyk­dy­ti. Jei­gu ko ne­ži­no­te, klaus­ki­te, mes pa­si­ruo­šę Jums pa­tar­ti.

Da­bar per­ša­si lo­giš­ka iš­va­da, kad gerb. mi­nis­trą ar­ba kaž­kas su­klai­di­no, ar­ba už­sa­kė iš­for­muo­ti da­bar­ti­nę miš­kų val­dy­mo sis­te­mą, ku­ri at­seit pa­vel­dė­ta iš so­viet­me­čio, ne­skaid­ri ir ko­rum­puo­ta. Ste­bi­na tai, kad sei­mas dar ne­pat­vir­ti­no Lie­tu­vos Res­pub­li­kos miš­kų įsta­ty­mo pa­kei­ti­mus, po ku­rių 42 ir vie­nos ge­ne­ra­li­nės urė­di­jos ne­lik­tų, o re­for­mos eše­lo­nas jau rie­da pir­myn. Ką čia rie­da, ci­tuo­ju Lie­tu­vos ži­nias: „pro­ce­sams įjung­tas kos­mi­nis grei­tis.“

Gal­būt gerb. Ap­lin­kos mi­nis­tras ži­no at­ei­tį, gal­būt ei­na va­bank, o gal ne­tu­ri ki­tos iš­ei­ties, nes jam že­mė de­ga po ko­jo­mis? Štai dar vie­nas pa­tvir­ti­ni­mas, kad ma­žu­tė Lie­tu­va – „švo­ge­rių“ kraš­tas. Ci­tuo­ju gerb. mi­nis­tro Kęs­tu­čio Na­vic­ko pra­ne­ši­mą spau­dai 2017–02–21: „ma­no gi­mi­nai­tis – pusb­ro­lis Min­dau­gas Kas­maus­kis yra me­die­nos per­dir­bi­mo įmo­nės „Lik­me­rė“ va­do­vas. (...) Pusb­ro­lis nė­ra ar­ti­mas as­muo ir vien tik dėl gi­mi­nys­tės ry­šio in­te­re­sų konf­lik­to kil­ti ne­ga­li.“ Na štai, no­ri ti­kėk, no­ri ne­ti­kėk są­moks­lo teo­ri­jo­mis.

Pa­nai­ki­nę urė­di­jas re­for­ma­to­riai ti­ki­si pa­di­din­ti miš­ki­nin­kų at­ly­gi­ni­mus. Šis kom­pe­ten­ci­jos „per­las“ pri­bloš­kia: pa­nai­ki­nę miš­ki­nin­kus pla­nuo­ja pa­di­din­ti miš­ki­nin­kų at­ly­gi­ni­mus. Juk urė­di­ja – tai ko­kios 5–8 gi­ri­nin­ki­jos ir cen­tras. Vi­du­ti­niš­kai vie­nos urė­di­jos pri­žiū­ri­mi miš­kai iš­si­dės­tę dau­giau kaip vie­nos sa­vi­val­dy­bės te­ri­to­ri­jo­je. Lie­tu­vo­je urė­di­jų 42, o sa­vi­val­dy­bių 60.

Nuo 2008 me­tų urė­di­joms ne­lei­do di­din­ti dar­bo už­mo­kes­čio fon­dų. Ge­ne­ra­li­nė miš­kų urė­di­ja pa­pras­čiau­siai bi­jo­jo iš­sis­kir­ti tarp ki­tų vals­ty­bi­nių įmo­nių. Dėl to šian­dien miš­ki­nin­kų al­gos ma­žes­nės ne­gu kai­my­nų ir at­si­lie­ka nuo ša­lies vi­dur­kio.

Koks ga­li bū­ti ry­šys tarp urė­di­jų nai­ki­ni­mo ir at­ly­gi­ni­mų kė­li­mo? Tai se­na žmo­nių su­prie­ši­ni­mo po­li­ti­ka: skal­dyk, o tuo­met val­dyk.

Miš­kų re­for­mos ša­li­nin­kai nu­spren­dė ženk­liai su­ma­žin­ti urė­di­jų dar­buo­to­jų skai­čių ir taip kas­met su­tau­py­ti apie 10 mln. eu­rų. Gal­būt tam pa­grin­do da­vė pa­na­ši in­for­ma­ci­ja. „Re­mian­tis ly­gi­na­mai­siais ūki­niais ro­dik­liais ma­ty­ti, kad dau­ge­liu at­ve­jų kai­my­ni­nių ša­lių vals­ty­bi­nės miš­ko or­ga­ni­za­ci­jos vei­kia efek­ty­viau nei 42 urė­di­jos. Lat­vi­jo­je vie­nas spe­cia­lis­tas miš­ke tvar­ko pen­kis­kart dau­giau ko­mer­ci­nio miš­ko plo­to (950 ha) nei Lie­tu­vo­je (190 ha). Es­ti­jo­je – 790 ha, o Suo­mi­jo­je ir Šve­di­jo­je – ati­tin­ka­mai 2520 ir 3670 ha.“ (2017–02–08 Vers­lo ži­nios.)

No­riu at­kreip­ti vi­sų dė­me­sį į tai, kad kal­ba­ma apie spe­cia­lis­tus. Ta­čiau skai­čius 190 gau­tas 0,77 mln. ha pa­da­li­nus iš 4013 dar­buo­to­jų.

2016–01–01 sta­tis­ti­ka skel­bia, jog Lie­tu­vo­je vals­ty­bi­nės reikš­mės miš­kų plo­tas apau­gęs miš­ku 0,9977871 (bend­ras 1,0662307) mln. ha. 0,77 mln. ha – tai ko­mer­ci­niai (IV ir III gru­pės) miš­kai. Bet mes, Lie­tu­vos miš­ki­nin­kai, tvar­ko­me ir sau­go­me vi­sus miš­kus. Tik juo­se, pri­klau­so­mai nuo miš­ko gru­pės, ski­ria­si ūki­nin­ka­vi­mo re­ži­mas.

Su tie­sa kur kas la­biau pra­si­len­kia pa­teik­ta spe­cia­lis­tų sta­tis­ti­ka. Aiš­ku­mo ir tiks­lu­mo dė­lei to­liau ap­sis­to­siu ties sa­va Šiau­lių urė­di­ja (val­dan­čia 27 000 ha miš­kų) ir su­skai­čiuo­siu šį miš­kų plo­tą tvar­kan­čius spe­cia­lis­tus. Su­dė­tin­ga yra tai, kad vi­sos 42 urė­di­jos taip pat yra ir ga­my­bi­nės (pel­no sie­kian­čios) įmo­nės, už­sii­man­čios me­die­nos ruo­ša, sod­me­nų iš­au­gi­ni­mu, miš­kų at­so­di­ni­mu ir įvei­si­mu, ke­lių prie­žiū­ra ir tie­si­mu, sau­si­na­mo­jo tink­lo pa­lai­ky­mu ir plė­tra... Anks­čiau urė­di­jos tu­rė­jo sa­vo lentp­jū­ves, vyk­dė sta­ty­bas, meis­tra­vo (tu­rė­jo sta­lių ce­chus), net šluo­tas ir van­tas riš­da­vo.

Šiuo me­tu Šiau­lių miš­kų urė­di­jo­je dir­ba 83 žmo­nės. Tai ne tik „spe­cia­lis­tai, tvar­kan­tys ko­mer­ci­nius miš­kų plo­tus“, bet ir kir­ti­mo bei trau­ki­mo me­cha­niz­mų ope­ra­to­riai, miš­ko ir me­de­ly­no dar­bi­nin­kai, vai­ruo­to­jai, vie­nas šalt­kal­vis, ga­liau­siai dvi va­ly­to­jos – iš vi­so 36 žmo­nės.

Ki­ti 47 – tar­nau­to­jai, tarp jų – 4 bu­hal­te­riai.

Miš­kais tie­sio­giai už­sii­ma 21 žmo­gus: 7 gi­ri­nin­kai, 7 pa­va­duo­to­jai ir 7 ei­gu­liai. Fak­tiš­kai 14 pa­va­duo­to­jų, nes ei­gu­vų nė­ra.

7 meis­trai pri­ima ir iš­lai­duo­ja me­die­nos pro­duk­ci­ją: rąs­tus, fa­ne­rą, po­pier­me­džius, mal­kas.., vie­nas jų va­do­vau­ja jau­nuo­ly­nų ug­dy­to­jų bri­ga­dai. Dar 1 žmo­gus koor­di­nuo­ja vi­są me­die­nos par­da­vi­mo pro­ce­są.

4 dar­buo­to­jai uži­ma spe­ci­fi­nes po­zi­ci­jas: 2 tvar­ko me­de­ly­ną, 1 pri­žiū­ri me­džiok­lės plo­tus ir 1 yra me­cha­ni­kas.

10 žmo­nių su­da­ro ad­mi­nis­tra­ci­ją.

Vi­sa­da iš­ky­la di­le­ma, kiek spe­cia­lis­tų pri­skir­ti ga­my­bai, o kiek miš­ki­nin­kys­tei (anks­čiau sa­ky­da­vo ūkis­kai­tai ir biu­dže­tui). Be abe­jo, miš­ki­nin­kys­tės sek­to­riui rei­kia ati­duo­ti vi­sus g-jų dar­buo­to­jus, ma­nau, pu­sė ad­mi­nis­tra­ci­jos ir pu­sė bu­hal­te­rių. Ka­dan­gi „Lat­vi­jas valsts me­ži“ ir­gi au­gi­na sod­me­nis, pri­dė­ki­me me­de­ly­no spe­cia­lis­tus. Tai­gi, iš vi­so 21+5+2+2 = 30. Šiau­lių urė­di­jos vals­ty­bi­nės reikš­mės miš­kų plo­tą pa­da­li­nę iš 30 gau­na­me 900 ha. Pa­na­šų skai­čių gau­tu­me pa­da­rę bet ku­rios urė­di­jos ana­li­zę. O pa­mo­ka to­kia: no­rė­da­mi pa­ly­gin­ti, kaip skir­tin­gos ša­lys tvar­ko­si sa­vo miš­kuo­se, tu­ri­me ži­no­ti ne tik kiek žmo­nių ten dir­ba, bet ir tai, ką jie dir­ba.

2017–03–3;4 per In­fo die­ną skel­bia­mas šū­kis: vie­to­je 42 urė­di­jų (kur dir­ba 156 aps­kai­tos dar­buo­to­jai) vie­na įmo­nė su vie­nu bu­hal­te­riu. Pa­juo­kau­siu, gal du, juk rei­kės iš­ei­ti at­os­to­gų, be to, žmo­gus ga­li su­sirg­ti. Ma­nau, ete­rio apž­val­gi­nin­kai ne­įsi­vaiz­duo­ja, ko­kio mas­to dar­bai vyks­ta miš­kuo­se. Tik čia ne te­le­vi­zi­jos stu­di­ja, kur vi­si dar­buo­to­jai kaip ant del­no. Ope­ra­to­riai val­do kir­ti­mo ma­ši­nas ir nak­tį.

Kal­bė­siu Šiau­lių urė­di­jos pa­vyz­džiu. Sep­ty­nių gi­ri­nin­ki­jų sep­ty­nių meis­trų pa­grin­di­nis die­nos dar­bas yra ma­tuo­ti me­die­ną. Me­die­na ma­tuo­ja­ma ją pri­imant ir iš­lai­duo­jant. Ne­pa­liau­ja­mai plau­kia in­for­ma­ci­jos srau­tas: kur ir kas su­ga­mi­no, kas iš­trau­kė, ką su­ga­mi­no ir iš­trau­kė, kas nu­pir­ko, kiek ir ko pa­si­kro­vė. Me­die­na iš­si­ve­ža­ma da­li­mis, kiek­vie­na me­džio rū­šis tu­ri sa­vo asor­ti­men­tų ra­tą, o šie dar ko­ky­bės kla­sę, le­mian­čią kai­ną.

2016 me­tais Šiau­lių urė­di­jo­je bu­vo at­lik­ta 43159 ope­ra­ci­jų su­si­ju­sių su me­die­nos pa­ja­ma­vi­mu, per­rū­šia­vi­mu, par­da­vi­mu, įvai­rių pa­slau­gų pir­ki­mu, me­džia­gų nu­ra­šy­mu, miš­ko sė­ji­nu­kų pa­ja­ma­vi­mu ir pan.

Ana­lo­giš­ki in­for­ma­ci­jos srau­tai į urė­di­jų cen­trus ati­te­ka iš vi­sos Lie­tu­vos, iš te­ri­to­ri­jos uži­man­čios 0,9977871 mln. ha. Tai vals­ty­bi­nės reikš­mės miš­kų plo­tas apau­gęs miš­ku.

Gi­ri­nin­ki­jų dar­buo­to­jų pa­grin­di­nis dar­bas taip pat yra skai­čiai: plo­tų ir ker­ta­mų me­džių pa­gal at­ski­ras rū­šis ma­ta­vi­mų duo­me­nys. Be abe­jo, vi­są ši­tą biu­ro­kra­ti­ją ga­li­ma ge­ro­kai su­pap­ras­tin­ti. Mes, ga­my­bi­nin­kai, esa­me ne kar­tą siū­lę me­džių prieš kir­ti­mą ne­ma­tuo­ti. Juo la­biau, kad gau­na­me skai­čius, tu­rin­čius net iki 10 proc. pa­klai­dą. Bet ku­rio me­džio stie­bas nė­ra tai­syk­lin­ga geo­me­tri­nė fi­gū­ra, jis tu­ri sa­vi­tą for­mą, o apie jo vi­daus pu­vi­nius ga­li­ma tik spė­lio­ti. Pa­klai­dą lems net tai, ką ga­min­si­me. Mū­sų, pra­kti­kų, pa­ta­ri­mo lo­gi­ka vi­sai pa­pras­ta: kai miš­kas bus iš­kirs­tas ir iš­trauk­tas – ta­da me­die­ną ir ma­tuo­ki­me.

Ir čia dar ne ri­ba leng­vi­nant ei­li­nių miš­ki­nin­kų dar­bą. Juk mė­ne­sio ei­go­je (kol ne­da­ro­ma at­as­kai­ta) me­die­ną ga­li­ma ma­tuo­ti krau­nant į trans­por­to prie­mo­nes ir tų pa­čių važ­ta­raš­čių ko­pi­jas nau­do­ti kaip me­die­nos pri­ėmi­mo do­ku­men­tus. Juo la­biau kad mal­kos, po­pier­me­džiai ir ta­ra tiks­liau­siai iš­ma­tuo­ja­mi tarp trans­por­to prie­mo­nių run­gų.

Ta­čiau ši­taip da­ry­ti mums nie­kas ne­lei­džia. Įsi­vaiz­duo­ki­te ko­kių 5 ha ply­no kir­ti­mo bir­žę: kal­nas – pa­kal­nė, krū­mai, šal­tis ar karš­tis, o tu ei­ni prie kiek­vie­no me­džio ir jį ma­tuo­ji, po to įver­ti­ni at­ski­ros me­džio rū­šies vi­du­ti­nį aukš­tį, ne­re­tai jį dar iš­ski­ri į ar­dus. Ži­no­ma, su­vo­ki vi­so ši­to bep­ras­my­bę, ta­čiau šian­dien to­kios yra mū­sų dar­bo tai­syk­lės.

Mes, miš­ki­nin­kai, pa­tys prie to at­ėjo­me no­rė­da­mi pa­teik­ti kuo iš­sa­mes­nius pla­nus ir iš­sklai­dy­ti ne­pa­si­ti­kė­ji­mą. Bet, kaip ma­to­te, re­zul­ta­tas iš­ėjo prieš­in­gas. Kuo la­biau sten­gia­mės – tuo di­des­nį įta­ri­mą ke­lia­me. Ir nau­ja­sis Ap­lin­kos mi­nis­tras, kaip ir prieš tai bu­vu­sios val­džios, miš­ki­nin­kų dar­be pa­si­ge­do skaid­ru­mo.

„E­su įsi­ti­ki­nęs, kad vals­ty­bi­nių miš­kų val­dy­mo kon­so­li­da­vi­mas vie­no­je vals­ty­bės įmo­nė­je ge­riau­siai už­ti­krin­tų il­ga­lai­kį ša­lies vals­ty­bi­nio miš­kų ūkio sek­to­riaus eko­no­mi­nį sta­bi­lu­mą ir gy­vy­bin­gu­mą, kar­tu leis­tų pa­di­din­ti eko­lo­gi­nę ir so­cia­li­nę miš­kų ver­tę, – sa­ko ap­lin­kos mi­nis­tras Kęs­tu­tis Na­vic­kas. Miš­kų val­dy­mą rei­kia pert­var­ky­ti jau vien dėl to, kad jis bū­tų skaid­rus ir efek­ty­vus. Toks yra mū­sų pa­grin­di­nis tiks­las.“ (2017–02–17 die­nos Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos in­for­ma­ci­ja.)

Gal­būt šiais to­ta­li­nio ne­pa­si­ti­kė­ji­mo ir pa­vy­do lai­kais ti­krai prie kiek­vie­no gi­ri­nin­ki­jos dar­buo­to­jo ver­tė­tų pa­sta­ty­ti po­li­ci­nin­ką?

Pa­bai­gai dar tru­pu­tis in­for­ma­ci­jos. Ka­dan­gi dai­ro­mės į kai­my­nus, pa­teik­siu fak­tus iš miš­ki­nin­kys­tės dak­ta­ro Al­bi­no Te­bė­ros įžval­gų. Lat­vi­jos miš­kų na­šu­mas ne­sie­kia 200 m3/ha, Lie­tu­vos – 250 m3/ha. Lie­tu­vo­je kas­met ker­ta­ma ma­žiau ne­gu 1,5 proc. me­die­nos iš­tek­lių. Pa­na­šiai ker­ta len­kai ir vo­kie­čiai. Lat­vių ape­ti­tas di­des­nis, jis ar­tė­ja prie 2 proc.. Ka­dan­gi per me­tus Lie­tu­vo­je iš­ker­ta­me be­veik dvi­gu­bai ma­žiau ne­gu kas­met užau­ga, tai me­die­nos iš­tek­liai spar­čiai di­dė­ja ir šian­dien jau per­ko­pė 500 mln. m3 ri­bą. Pa­gal miš­kų na­šu­mą pa­sau­ly­je įsit­vir­ti­no­me 14, o Eu­ro­po­je – 10 vie­to­je!

No­riu ak­cen­tuo­ti, jog pa­grin­di­nis miš­ki­nin­kų in­dė­lis vals­ty­bei vis tik yra ne ne­pa­liau­ja­ma ūki­nė veik­la (ge­ne­ruo­jan­ti di­džiu­lius pi­ni­gus), bet be­si­kau­pian­tis me­die­nos prie­au­gis. Nuo po­ka­rio me­die­nos iš­tek­liai Lie­tu­vos miš­kuo­se pa­di­dė­jo 4 kar­tus, nuo 125 iki mi­nė­tų 500 mln. m3! Va čia tai yra vel­niš­ki pi­ni­gai, va­ran­tys vi­sus iš pro­to!

Pa­ja­mas, gau­tas iš 1 ha miš­ko, pa­da­li­ję iš kir­ti­mo in­ten­sy­vu­mo, tu­ri­me ne­nu­gin­či­ja­mą (ob­jek­ty­vų, san­ty­ki­nį) eko­no­mi­nį ro­dik­lį pa­ly­gi­ni­mui. Jis Lie­tu­vo­je 2015 m. sie­kė 110,9 Eur/m3. Kai­my­ni­nė­se ša­ly­se, kur vals­ty­bi­nius miš­kus val­do vie­na įmo­nė, šis ro­dik­lis 25–30 proc. ma­žes­nis: Lat­vi­jo­je – 84,6, Es­ti­jo­je – 80,6, Šve­di­jo­je – 87,1 Eur/m3. Bū­ti­na pa­žy­mė­ti, kad Lat­vi­jo­je, skir­tin­gai ne­gu Lie­tu­vo­je, į miš­ki­nin­kys­tės pa­ja­mas įskai­čiuo­tos lė­šos, gau­tos už dur­pių, žvy­ro, smė­lio par­da­vi­mą.

Sa­ko – nė­ra to blo­go, kas ne­išei­tų į ge­ra. Ma­nau, miš­ki­nin­kų bend­ruo­me­nei toks ažio­ta­žas – dar vie­na pro­ga pa­si­rek­la­muo­ti, t.y. api­bend­rin­ti ir pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei nu­veik­tus dar­bus.

Dir­ban­čių miš­kų ūky­je sim­bo­li­nė pi­ra­mi­dė pra­si­de­da nuo dar­bi­nin­kų. Virš jų yra gi­ri­nin­ki­jų spe­cia­lis­tų kor­pu­sas, dar aukš­čiau – cen­tro in­ži­nie­rių pa­ko­pos. Ne­to­li vir­šū­nės – urė­dų laip­ti­nė... Pi­ra­mi­dės pri­nci­pu funk­cio­nuo­ja vals­ty­bės (val­do­mos tiek de­mo­kra­tiš­kai, tiek au­to­kra­tiš­kai) ir vi­sas gy­va­sis pa­sau­lis. Kuo pa­pras­tes­nės gy­vy­bės for­mos, tuo jų yra dau­giau, o vir­šū­nė­je – žmo­gus.

Kaž­kas už­si­mo­jo da­bar­ti­nę miš­ki­nin­kų pi­ra­mi­dę iš­ar­dy­ti ir sta­ty­ti nau­ją. „Į­do­miau­sia“, kad pil­kie­ji kar­di­no­lai (ki­taip jų ne­pa­va­din­si) pla­nuo­ja sa­vo pi­ra­mi­dę lip­dy­ti nuo vir­šaus. Pa­ban­dy­ki­te pa­sta­ty­ti na­mą pra­dė­da­mi nuo sto­go? Tai jums nie­ka­da ne­pa­vyks. Tai prieš­ta­rau­ja gam­tos dės­niams, svei­kam pro­tui ir de­mo­kra­ti­jai. Ne mus tu­ri rink­tis bū­si­mie­ji miš­kų „val­do­vai“ – o mes juos.

Pa­gal at­lie­ka­mų dar­bų apim­tis ir val­do­mo tur­to ver­tę (vien me­die­nos po­žiū­riu) tu­rė­tų bū­ti at­ski­ra Miš­kų mi­nis­te­ri­ja. De­ja, miš­ki­nin­kai sa­vęs ver­tą po­zi­ci­ją kaž­kaip pra­ra­do ir jau daug me­tų yra „naš­lai­čiai“ ki­tų mi­nis­te­ri­jų „šei­mo­se“.

To­dėl ra­gi­nu vi­sus Lie­tu­vos miš­ki­nin­kus kel­ti Miš­kų mi­nis­te­ri­jos at­sta­ty­mo klau­si­mą ir de­mo­kra­ti­niais pri­nci­pais iš­si­rink­ti va­do­vą, ge­ban­tį ap­gin­ti Lie­tu­vos miš­kus ir juo­se dir­ban­čius žmo­nes. Ap­lin­kos mi­nis­trai vi­sa­da tu­rės ai­bę prob­le­mų ir be spe­ci­fi­nių miš­ki­nin­kys­tės rei­ka­lų.

Ne vel­tui „stra­te­gi­niams vals­ty­bi­nių miš­kų ūkio klau­si­mams spręs­ti ir fi­nan­si­nės – eko­no­mi­nės veik­los tiks­lams nu­sta­ty­ti siū­lo­ma prie GMU su­da­ry­ti ne­prik­lau­so­mą pa­ta­ria­mą­jį or­ga­ną.“ (2017–02–20 Lie­tu­vos nau­jie­nų agen­tū­ros El­ta in­for­ma­ci­ja.)

Sta­sys Gliau­dys yra Vai­na­gių g-jos girininkas