Redakcijos paštas. Kiek svarbi visuomenei verslo socialinė atsakomybė?
Daug kas yra gir­dė­jęs ter­mi­ną „so­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė“, ta­čiau pa­pra­šy­tas pa­aiš­kin­ti kon­kre­čiau, ne­la­bai ga­li tai pa­da­ry­ti. Tai ypač svar­bus ter­mi­nas, ku­ris reiš­kia ne tik darb­da­vių rū­pi­ni­mą­si pa­val­di­nių at­ly­gi­ni­mais už dar­bą, bet ir vi­sa jų ap­lin­ka už tie­sio­gi­nio dar­bo ri­bų ir or­ga­ni­za­ci­jos veik­la už jos tie­sio­gi­nių funk­ci­jų vyk­dy­mo.

Jei tai pa­val­di­nys, tai toks darb­da­vys pa­si­rū­pins ir dir­ban­čio­jo drau­di­mu, ir dar­bo ap­lin­ka, ir dar­buo­to­jo lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo są­ly­go­mis, o jei tai or­ga­ni­za­ci­ja, tai pa­si­rū­pins jos eko­lo­giš­kes­ne ap­lin­ka, lab­da­ra ne­pa­si­tu­rin­tiems ir t.t. So­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė, kaip sis­te­mi­nis da­ly­kas, yra itin ak­tua­li šiuo­lai­ki­nėms pri­va­taus sek­to­riaus or­ga­ni­za­ci­joms. Tai ga­li bū­ti su­pran­ta­ma kaip ne­for­ma­li veik­la, orien­tuo­ta į or­ga­ni­za­ci­jų veiks­mus ana­pus for­ma­lių įsi­pa­rei­go­ji­mų, kuo­met įmo­nės sa­va­no­riš­kai at­siž­vel­gia, pri­pa­žįs­ta ir įver­ti­na sa­vo veik­los pa­sek­mes vi­suo­me­nei ir ap­lin­kai.

Vis­gi so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės puo­se­lė­ji­mas vers­lui yra nau­din­gas ir dėl pra­gma­ti­nių prie­žas­čių. Or­ga­ni­za­ci­ja, įvar­dy­da­ma sa­ve kaip so­cia­liai at­sa­kin­gą, ga­li tai iš­nau­do­ti kaip mar­ke­tin­go ins­tru­men­tą, nes dau­ge­lis at­lik­tų ty­ri­mų pa­tvir­ti­no, jog vie­šo­jo įvaiz­džio ir re­pu­ta­ci­jos kū­ri­mas per so­cia­liai at­sa­kin­gos or­ga­ni­za­ci­jos pri­zmę są­ly­go­ja di­des­nius pro­duk­ci­jos par­da­vi­mo mas­tus. Ki­taip ta­riant, or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ri pri­sii­ma so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę, rū­pi­na­si eko­lo­gi­ja, gre­ta esan­čių bend­ruo­me­nių po­rei­kiais, pa­vyz­džiui, re­kons­truo­ja gre­ta or­ga­ni­za­ci­jos esan­čią vai­kų žai­di­mo aikš­te­lę, vyk­do ne­mo­ka­mas kon­sul­ta­ci­jas sie­kian­tiems pra­dė­ti sa­vo vers­lą, fi­nan­suo­ja au­ga­lų ir gė­lių so­di­ni­mą so­cia­liai prob­le­mi­niuo­se, „dep­re­si­jos ka­muo­ja­muo­se“ ra­jo­nuo­se, au­to­ma­tiš­kai for­muo­ja ge­res­nį įvaiz­dį vi­suo­me­nės aky­se. Rea­lius es­te­ti­nius po­ky­čius ga­lė­tu­me iš­vys­ti ir sto­ties ra­jo­ne Vil­niu­je, jei­gu ten pel­nin­gai vei­kian­tis McDo­nald‘s res­to­ra­nas nu­spręs­tų pri­siim­ti so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę ir įgy­ven­din­ti ame­ri­kie­tiš­ko „sa­ku­rų so­do“ ana­lo­gi­jos pro­jek­tą.

So­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė taip pat svar­bi ir dėl vi­di­nių or­ga­ni­za­ci­jos veiks­nių – so­cia­liai at­sa­kin­ga įmo­nė di­di­na sa­vo dar­buo­to­jų lo­ja­lu­mą, stip­ri­na jų iden­ti­te­tą, su­teik­da­ma ga­li­my­bę per­so­na­lo na­riams sa­ve ta­pa­tin­ti su so­cia­liai at­sa­kin­ga, tei­sin­gai be­siel­gian­čia or­ga­ni­za­ci­ja. Ne­ma­žiau reikš­min­ga ir tai, jog so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės už­ti­kri­ni­mas ga­li pa­dė­ti or­ga­ni­za­ci­joms įgy­ti stra­te­gi­nį ir kon­ku­ren­ci­nį pra­na­šu­mą. Ta­čiau šiuo po­žiū­riu de­rė­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar yra skir­tu­mas tarp dek­la­ra­ty­vios so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės, ta­ria­mo su­in­te­re­suo­tu­mo mo­ra­li­ne pra­sme ir rea­lios so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės, kuo­met ji pa­si­žy­mi mo­ra­li­niais as­pek­tais. Šią prob­le­mą no­rė­tu­me ilius­truo­ti pa­vyz­džiu iš al­ko­ho­lio pra­mo­nės, ku­rio var­to­ji­mo ne­igia­mos pa­sek­mės Lie­tu­vo­je yra itin ak­tua­lios – Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, pa­gal su­var­to­ja­mą al­ko­ho­lio kie­kį, ten­kan­tį vie­nam vy­res­niam nei 15 me­tų žmo­gui, Lie­tu­va yra tre­čio­je vie­to­je pa­sau­ly­je. So­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė al­ko­ho­lio pra­mo­nė­je yra daž­nas rep­re­zen­ta­ci­jos ele­men­tas, ka­dan­gi, ne­pai­sant var­to­ji­mo mas­tų, vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja ne­igia­mas po­žiū­ris į al­ko­ho­lį var­to­jan­čius as­me­nis ir nuo­la­tos kal­ba­ma apie jo ža­lą. Di­dė­lė al­ko­ho­lio pa­klau­sa, au­gan­tys pel­nai ska­ti­na di­des­nę kor­po­ra­ci­jų kon­ku­ren­ci­ją, to­dėl jos sten­gia­si iš­nau­do­ti so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės prie­mo­nes, no­rė­da­mos sa­ve pa­vaiz­duo­ti kaip so­cia­liai at­sa­kin­gas įmo­nes. Al­ko­ho­lio ga­min­to­jos pa­si­tel­kia in­ter­ne­to sve­tai­nes, skir­tas so­cia­li­nei at­sa­ko­my­bei pa­brėž­ti, or­ga­ni­zuo­ja įvai­rias prog­ra­mas ir kam­pa­ni­jas. Į jas nuo­la­tos įtrau­kia­mos įvai­rios fi­nan­si­nio rė­mi­mo sche­mos, vie­šie­ji de­ba­tai, mo­ky­mo prog­ra­mos, par­tne­rys­tė su vie­šo­jo val­dy­mo ins­ti­tu­ci­jo­mis bei rek­la­ma. To­kiu bū­du ban­do­ma su­for­muo­ti po­žiū­rį, jog šioms vers­lo struk­tū­roms, be fi­nan­si­nio su­in­te­re­suo­tu­mo, rū­pi ir vi­suo­me­nės prob­le­mos, ku­rias ke­lia jų pro­duk­ci­jos var­to­ji­mas, ir var­to­to­jams da­ro­ma ža­la. Vis­gi, mū­sų po­žiū­riu, ši veik­la yra itin dvip­ras­miš­ka ir jo­je sto­ko­ja­ma eti­kos. Ta­čiau, ne­pai­sant to, ji su­ma­ži­na fi­nan­si­nį krū­vį vals­ty­bei.

Vers­lo sek­to­rius, pri­siim­da­mas so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę už vi­suo­me­nei ak­tua­lias prob­le­mas ir vie­šo­sios po­li­ti­kos ele­men­tus, at­sa­ko­my­be da­li­ja­si su vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis. Kal­bant apie vie­šo­jo sek­to­riaus in­dė­lį į vers­lo so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės ska­ti­ni­mą, pa­mi­nė­ti­na, jog daž­niau­siai tai­ko­mos prie­mo­nės yra įsta­ty­mai, di­rek­ty­vos ir tai­syk­lės. Ne ma­žiau svar­būs ir fi­nan­si­niai ins­tru­men­tai – mo­kes­čiai, jų ma­ži­ni­mo ga­li­my­bės, su­bsi­di­jos ir pre­mi­jos. Pa­mi­nė­ti­nos ir in­for­ma­ci­nės prie­mo­nės, pa­vyz­džiui, vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mos kam­pa­ni­jos, re­ko­men­da­ci­jų kū­ri­mas, mo­ky­mai ir in­ter­ne­ti­no sve­tai­nės bei abi­pu­se pri­klau­so­my­be par­em­ti par­tne­rys­tės ins­tru­men­tai. Vals­ty­bė ska­ti­na vers­lo struk­tū­ras pri­siim­ti so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę, o mai­nais į vers­lo ski­ria­mus re­sur­sus, joms su­ma­ži­na­mi tam ti­kri vals­ty­bės rei­ka­la­vi­mai.

Vals­ty­bės vaid­muo so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės po­žiū­riu svar­bus ir dėl įvai­rių ap­lin­ko­sau­gi­nių, svei­ka­tos, dar­bo sau­gos, var­to­to­jų ap­sau­gos stan­dar­tų rei­ka­la­vi­mų. Jų už­ti­kri­ni­mui vie­ša­sis sek­to­rius tu­ri ga­li­my­bę pa­si­telk­ti įvai­rias „kie­tą­sias“, įsta­ty­mo reg­la­men­tuo­tas prie­mo­nes. Jei­gu vers­las šį as­pek­tą ig­no­ruo­tų, ne­ga­ty­vios pa­sek­mės iš vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų bū­tų ne­iš­ven­gia­mos, nes aki­vaiz­du, jog vie­nas so­cia­liai ne­at­sa­kin­gas veiks­mas ga­li są­ly­go­ti komp­lek­si­nes prob­le­mas, ku­rių spren­di­mas taip pat par­ei­ka­lau­tų bend­ro po­žiū­rio. Prob­le­mos kil­tų ir vie­ša­jam sek­to­riui (ski­riant lė­šas prob­le­mi­nėms pa­sek­mėms ne­utra­li­zuo­ti, pa­vyz­džiui svei­ka­tos sis­te­mai), ir vers­lui (skir­ti iš­tek­lius ža­lai ati­tai­sy­ti, mo­kė­ti bau­das, gel­bė­ti žlun­gan­čią re­pu­ta­ci­ją, ko­vo­ti su ban­kro­to ga­li­my­be) bei pi­lie­ti­nei vi­suo­me­nei (spręs­ti bend­ruo­me­nių prob­le­mas, pa­vyz­džiui, ap­lin­kos už­terš­tu­mo prob­le­mas dėl vers­lui nu­sta­ty­tų stan­dar­tų ne­si­lai­ky­mo). Pa­vyz­džiui, pa­im­ki­me at­ve­jį, kai švi­no nau­do­ji­mas da­žuo­se, skir­tuo­se vai­kų žais­lams, tu­rė­jo įta­kos dar­buo­to­jų, dir­ban­čių ta­me fab­ri­ke, svei­ka­tai, kė­lė grės­mę ap­lin­ki­niams gy­ven­to­jams, o svar­biau­sia, vai­kams, ku­rie žai­dė šiais žais­lais. Vie­nas so­cia­liai ne­at­sa­kin­gas veiks­mas ga­li są­ly­go­ti pla­taus mas­to prob­le­mas vi­suo­me­nė­je, to­dėl so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės ska­ti­ni­mas ir jos už­ti­kri­ni­mas pri­va­lo bū­ti vie­nas iš vie­šo­jo sek­to­riaus už­da­vi­nių. Ki­tas pa­vyz­dys ga­li bū­ti toks, kai vals­ty­bė su­ku­ria me­cha­niz­mus tam, kad vers­lo įmo­nė, siek­da­ma pa­di­din­ti sa­vo pel­ną, ne­įs­pė­ju­si dar­buo­to­jų, ne­per­kel­tų ga­my­bos į ki­tą ša­lį, ku­rio­je dar­bo jė­ga pi­ges­nė. To­dėl nag­ri­nė­jant vers­lo ir vie­šų­jų ins­ti­tu­ci­jų san­ty­kį, bū­ti­na pa­mi­nė­ti, jog nors so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės kon­cep­ci­ja ak­cen­tuo­ja sa­va­no­riš­ku­mą ir ne­for­ma­lu­mą, ta­čiau tam ti­krais as­pek­tais ji ga­li bū­ti for­ma­li­zuo­ja­ma. Ne­pai­sant to, dau­ge­ly­je so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę at­sklei­džian­čių ty­ri­mų tei­gia­ma, jog vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų pra­šy­mai, įti­ki­nė­ji­mai ir re­gu­lia­vi­mo prie­mo­nių ma­ži­ni­mas nė­ra do­mi­nuo­jan­tys veiks­niai, nes daug di­des­nę svar­bą uži­ma to­kie pa­čių or­ga­ni­za­ci­jų vi­di­niai in­te­re­sai kaip di­des­nis pel­nas, po­pu­lia­ru­mas, fir­mos ži­no­mu­mas, rin­ko­da­ra ir t.t.

So­cia­li­nė at­sa­ko­my­bė, kaip reiš­ki­nys kul­tū­ri­niu po­žiū­riu, yra itin įdo­mus da­ly­kas post­mo­der­nia­me laik­me­ty­je, kuo­met pa­ste­bi­mos vi­suo­ti­nės frag­men­ta­ci­jos, in­di­vi­dua­liz­mo, mo­ra­li­nio ci­niz­mo ir he­do­niz­mo ap­raiš­kos. Su­si­da­ro įspū­dis, jog ero­je, ku­rio­je ne­be­pa­si­ti­ki­ma tra­di­ci­nė­mis vi­suo­me­nės struk­tū­ro­mis ir jun­gian­čio­mis ideo­lo­gi­jo­mis, stip­rė­ja ir per­sit­var­ky­mą ska­ti­nan­tys bruo­žai, kai vals­ty­bė, or­ga­ni­za­ci­ja ir in­di­vi­das ne­bep­rieš­ta­rau­ja vie­nas ki­tam.

Ar­vy­das Guo­gis yra My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to Vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo profesorius

Ado­mas Vin­cas Rakš­nys yra MRU Vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo magistras