Redakcijos paštas. Galimi sunkumai Čikagoje
Šis ra­ši­nys nė­ra skir­tas ką nors įta­ko­ti ar pa­že­min­ti. At­virkš­čiai, nuo­šir­džiai už­jau­čiu vi­sus ar­ti­muo­sius, ypač tė­vus, dėl jų vai­kų anks­ty­vų žū­čių taip va­di­na­mo­jo­je Gar­lia­vos by­lo­je ir ki­tų ne­pa­to­gu­mų, ku­rie at­si­ra­do ne dėl jų va­lios. 

Tiesiog noriu parašyti savo požiūrį ir pasvarstyti dėl to, ar vėl Lietuvos vardas nenuskambės prasme, kuri nėra tokia jau gera tada, kai reikalas yra susijęs su teisingumo supratimu ar jo vykdymu. Juo labiau, kad vienas teisminis veiksmas bus šalyje, kur teisingumas nėra paremtas korupcija ar kitos valstybinės įstaigos prioritetu.

Nesu Čikagos ar kitos JAV vietovės teisėjas (ir juo tikrai nebūsiu), bet Lietuvai dėl vieno nemalonaus fakto reikia pasiruošti ypač kruopščiai.

Kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės, taip ir aš žinau, jog Lietuvos Vyriausybei (pačia plačiąja prasme) ne visada sekasi, kada Lietuvos prestižą reikia ginti ar jos interesams reikia atstovauti. Antai, buvo rašyta, kad Lietuvos Vyriausybė milijonus mokėjo samdomiems atstovams už tai, kad jie galėtų parodyti, kur geležinkelio bėgiai užkasti pasienyje su broliška ir draugiška Latvija, kad gretimų kaimų kaimynai nevažinėtų vieni pas kitus. Čia gal svarbu ne tiek ta vieta, kur bėgiai užsikasė, bet teisės žinios, kad juos reikėjo užkasti su aukso puodo radybų potekste t. y., atkasimą pašventinti kelių dešimčių milijonų eurų suma iš Lietuvos iždo. Juo labiau, tos žinios per daug išlaidžios dar ir dėl to, kad valstybė turi etatinius teisės žinovus ir prokuratūroje, ir teisingumo m-joje, ir užsienio reikalų žinyboje ir daugelyje kitų įstaigų, kuriose savo ruožtu teisės departamentai ar paskiri teisės aiškintojai teisės žinias valstybei rikiuoja. Visa laimė, jog lyg tai buvo skelbta, kad koks tai tyrimas bus daromas ar tai dėl sąmokslo prieš valstybę, ar tai dėl prateriotų milijonų išieškojimo iš konkrečių kaltų piliečių.

Čikagoje bus sunkiau ta prasme, kad JAV tiek žmonės, tiek valdžios pareigūnai, tarp jų ir teismai, yra ypač jautrūs bet kokiam smurtui prieš bet kurį žmogų, nekalbant apie nužudymus. Kad tuo įsitikinti, užtenka pavartyti teisės statistinius žinynus apie konkrečią atsakomybę už tokio pobūdžio nusikaltimus-čia galima rasti teismų paskelbtų bausmių, kurių užtektų keliems gyvenimams ir skaičiuojamų šimtais metų. Panašus požiūris ir dėl nusikaltimų prieš vaikučius. Taigi, Lietuva pirmiausia turės pateikti savo pirminių tyrimų duomenis apie Lietuvos įstaigų itin operatyvų nusistatymą ir tyrimą, kada gavo oficialų prašymą dėl galimo netinkamo elgesio su mergaite.

Nemanau, kad Lietuvos valstybė turėtų savo prašymą paremti kokia tai mūsų spaudoje aprašoma N. Venckienės charakteristika – girdi, ji dar vaikystėje svajojo būti ar tai karaliene, ar tai žemesnio rango politike; kad ji augo pasiturinčioje šeimoje ir buvo išlepinta, egoistė ir t.t.. Mat, kartu buvo duomenų, jog ji gerai mokėsi, padėjo tėvams namų ūkyje auginti kailinius žvėrelius. Pastaroji aplinkybė verslumo ir gyvenimo supratimo požiūriu yra gerbtina ir JAV, nes darbštumas – jei ne absoliuti dorybė, tai privalomumas visur, išskyrus tinginystę. Be to, N. Venckienės neabejotiną padorumą patvirtina ir pats paskyrimo teisėjos pareigoms faktas (bent jau paskyrimo momentu), nes teisėjams taikomi tikrai aukštesni ir moralės, ir gyvenimo supratimo reikalavimai. Valstybė pati šių reikalavimų ieškojo ir surado. N. Venckienė nebuvo pagal juos bloga labai tiko būti teisėja.

Be kita ko, ir apie mergaitės motiną L.Stankūnaitę irgi buvo rašoma teigiamai. Buvo pasakojama, kad ji gana jauna važinėjo prabangiu automobiliu, kas reiškia jos mokėjimą gyventi, nes atlyginimai, palyginus su kitais kraštais, tuo metu Lietuvoje nebuvo labai dideli. Dėl to, ir sugebėjimas turėti tokį daiktą pagrįstai vertas pagarbos. Labai galėjo būti, kad vaikystėje ir ji princese norėjo būti.

Nesu Čikagos ar kitos JAV vietovės teisėjas (ir juo tikrai nebūsiu), bet Lietuvai dėl vieno nemalonaus fakto reikia pasiruošti ypač kruopščiai. Tą sakydamas, turiu mintyse pedofijos tyrimo pradžioje tuometinio Kauno apygardos prokuratūros vyr. prokuroro K. Betingio veiksmus, apie kuriuos jis pats papasakojo š.m. vasario mėn.24d. laikraščiui „Lietuvos rytas.“ Jų esmė yra ta, kad jis, sužinojęs tyrimo pradžioje, jog N. Venckienė žada kreiptis į teismą (detaliau nepasakojo), darė viską, kad ji negalėtų į teismą kreiptis. Neturėtų būti kam tai kokia naujiena, bet labai panašu, jog JAV bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo pareigų (net ir prokuroras), trukdantis bet kokiu būdu žmogui kreiptis į teismą, iš karto galėtų būti areštuotas, nes toks trukdymas yra vienas iš grubiausių žmogaus konstitucinės ir visuotinai pripažintos tarptautinės teisės kreiptis į teismą pažeidimas JAV. Be to, toks faktas rodo ir dar porą nemalonių dalykų.

N. Venckienė teismo tada nepasiekė – kas rodo teismų priklausomybę nuo kokių tai kitų valstybės įstaigų, šiuo atveju prokurorų. O tai irgi Konstitucijos bei tarptautinės teisės apie teisingumą pažeidimas. Ir, pagaliau, po bylos atsidūrimo ne teisme, o kitur, berods prokuratūros žinioje, – bylos tyrimas pakrypo nenusakoma ir neaprašoma linkme. Bet kokie prokurorų padaryti veiksmai po tokio trukdymo (kartu su grubaus teisės pažeidimo charakteristika) gali Čikagos teisėjams sudaryti įspūdį, jog po tokio prokurorų demaršo jų veiksmai galimai tapo neteisėti ir jie nepagimdė ateityje teisės ir tiesos, kadangi tiesai su tokio pobūdžio kliudymais nepakeliui, ypatingai, kada tokių kliudymų akylūs sargai bei vykdytojai yra patys prokurorai. Po tokių prokurorų organizuotų veiksmų nepasitikėjimas tolesniu bylos tyrimu sunkiai paneigiamas.

Neaiškumus su prokurorų veikla 2018.03.25d. vėlgi laikraštyje „Lietuvos rytas“ patvirtino ir buvęs Vilniaus apygardos vyr. prokuroras R.Jansevičius, kuris priekaištauja J.E. Respublikos Prezidentei p. D. Grybauskaitei, kad ji tuo labai atsakingu Kediados (prokuroro pavadinimas) momentu tylėjo.Šiaip jau daugelyje pasaulio miestų ir kaimų džiaugiamasi, kad valdžia nesikiša ir leidžia prokurorams pabūti išradingiems, protingiems ir savarankiškiems. Prezidentė teisi, kad nesikišo į prokurorų darbą, gal tik vėlavo su atleidimais ir paskyrimais, bet tai jau rutina.

Koks tai neprietelius gali papriekaištauti Lietuvai, kad valstybė jaučia N. Venckienei ir jos artimiesiems kokią tai nepamatuotą neapykantą.

Čikagos teisėjai gali turėti savo tvirtą kitą nuomonę ir apie vaiko lyčių klausimo supratimą. Juk nebuvo ir Lietuvoje aprašytas koks nors atvejis, kad vaikutis mažas būdamas ir norėdamas valgyti, prašytų krūties pas tėtį. Netgi veršelis tokiu atveju buliaus neieško. Todėl kai kurie ekspertų apmąstymai apie vaiko psichologiją dėl lyčių pažinimo gali būti paneigti ir tokiu paprastu gyvenimo pastebėjimu. Kaip ir mergaitės vežiojimas be tėvų ir globėjų žinios iš Kauno į Vilnių kokiems tai specialistams, prisidengus tyrimų būtinumu, nors ji nesirgo,– nepuošia bylos tyrimo objektyvumo.

Koks tai neprietelius gali papriekaištauti Lietuvai, kad valstybė jaučia N. Venckienei ir jos artimiesiems kokią tai nepamatuotą neapykantą. To įrodymas – įvairių įtarimų pareiškimas seneliams, tetoms ir pan. O juk bet kurioje normalioje šeimoje vaikučio pasakojimais tikima jau vien dėl to, kad jis „mano vaikutis“. Normalioje aplinkoje, o ir šeimoje, tikima pasakojimais apie kokius tai įvykius, kada ir suaugę vaikai pasakoja. Ir jeigu tėvai ar seneliai tai, ką išgirdo iš savo artimų ir mylimų žmonių, kam nors dar papasakojo ar net parašė kokiai tai valdžios įstaigai raštą apie tai, ką išgirdo iš vaikų pasakojimo, tai vargu, ar galima bausti bene pagal trečdalį Baudžiamojo Kodekso straipsnių, nes tai sąžiningo ir meile pagrįsto suklydimo prezumcija. Jei tikima savo vaikučiu, tai turi būti tikima ir ne savo vaikučiu, nes nėra gražesnio ir protingesnio vaikučio, kaip savasis vaikas. Išvada čia labai paprasta – bet kurio piliečio net nelabai geras elgesys valstybei pagal mylimų artimų žmonių pasakojimus neturi būti pretekstu veiksmams, panašiems į kerštą. Tiesa, sprendžiant pagal 2018.03.22 d. pranešimą spaudoje K.B. ieškinys L. Kedienei Vilniaus m. apylinkės teisme dėl pinigų priteisimo buvo atmestas.

Ir nors mūsuose mėgstama kartais pasigirti aukštu teisingumo vykdymo supratimu, Čikagoje gali taip neatrodyti. Mat, dalykas yra tas, jog JAV teismai bylas nagrinėja ir pagal teisę, ir pagal faktą.

Pagaliau, žinotina, jog JAV, kaip ir kitų valstybių teismai, spręsdami ekstradicijos bylas, patikrina tos šalies, kuri prašo, teisingumo užtikrinimo galimybę. Ją paprastai lygina su savos šalies teismų sistema ar tarptautine teise. Ir nors mūsuose mėgstama kartais pasigirti aukštu teisingumo vykdymo supratimu, Čikagoje gali taip neatrodyti. Mat, dalykas yra tas, jog JAV teismai bylas nagrinėja ir pagal teisę, ir pagal faktą. Ir taip daro net JAV Aukščiausiasis Teismas, nes Konstitucijoje tokia pareiga parašyta. Lietuvos Konstitucijoje jokių išimčių Lietuvos Aukščiausiajam Teismui irgi nenumatyta, t.y., jis privalo vykdyti teisingumą, kaip ir kiti teismai bei kaip JAV teismai tą daro. Tačiau, jau bene dešimtmetį Baudžiamojo proceso kodekse (o ir Civilinio) yra taisyklė, jog LAT bylas nagrinėja tik teisės aspektu. Tai ryškus ir raiškus Konstitucijos pažeidimas ir visuotinai priimtos teisingumo vykdymo sampratos ignoravimas, kuris ir žmogaus teises pažeidžia, ir su demokratijos įprastais principais kertasi. Jeigu kas nors dar leptels, jog Lietuvoje praktika bujoja, kad kokie tai nevieši be šalių rašytiniai procesai su ne teisėjų rašomais sprendimais praktikuojami; kad apskundimas LAT apkarpytas neįvykdomais skundui parašyti kriterijais ir pan., kas vėlgi neatitinka Konstitucijos ir tarptautinės teisės, garantuojamoms žmogaus teisėms – Lietuvos prašymas gali likti nesuprastas, kadangi JAV teisėjai bene pirmieji Naujaisiais laikais pasidarę labai jautrūs konstitucionalizmo gūsiams – valdžios pareigai elgtis žmonių labui ir jų teisių gynimui pagal Konstituciją, o tas iš šalies pažvelgus gali atrodyti, jog N. Venskienės teisės Lietuvoje nebus apgintos.

Tenka pažymėti, jog JAV galimai savo specialiųjų tarnybų pastangomis ar skatinamos kitų argumentų gana jautriai reaguoja į visokius socialistinio lagerio ir jo įstaigų (KGB ir panašių) palikimus – tai ir teisės aktų tarpusavio priešingumą (ypač Konstitucijai bei tarptautinei teisei) ir to ignoravimo praktiką, teismų nepriklausomumo nesilaikymo pačia plačiąja prasme ir pan. Todėl neatmestina, kad JAV teisėjai gali atkreipti į Lietuvoje ir į net dabar paplitusį aukštų pareigūnų nesusilaikymą ir savo nuomonės reiškimą dėl N. Venckienės ekstradicijos su jos kaltės akcentu, tarytum, jie dar tęstų populiarų socializme priešlaikinį moralizavimą.

Ne Lietuvos naudai gali būti išaiškinta padėtis teismuose, susijusi su stribų valdžios kokiu tai neaiškiu tęstinumu. Bandoma oficialiai taikyti tos valdžios kai kuriems atstovams teismines priemones, o stribų valdžios apdovanotieji kartais aktyvūs ne tik tokių bylų rėmėjai, bet ir įrašyti (kaip laikraštis „Respublika“ informavo) kaipo savanoriški stribų valdžios įpėdinės (KGB, o dabar gal FSB) bendradarbiai. Kai kurie netgi gana aktyvūs ir kartu yra valdžios žmonės ar betriūsiantys teismuose. Amerikos teismai irgi susipažinę su tokių tarnybų tradicija, kad į atsargą iš specialių tarnybų neišeinama. Dėl to, Čikagos teismai gali tokią situaciją aiškinti, kaip labai nepatikimą ir demokratijai nepriimtiną teismų bruožą, nes kokie tai sąrašiniai žmonės gali trukdyti teisingumui.

Ne Lietuvos valstybės naudai byloja ir ne visai aiškūs (tai reiškia ir nebaigti) tyrimai dėl kai kurių byloje minimų žmonių žūties. Antai, D.Kedžio skrandyje rastas lapelis taip ir netapo žinoma jo mirties priežastimi, nors lyg ir turėjo kokią tai priežastį paaiškinti.

Tas, kas parašyta, nėra kategoriškų teiginių rinkinys. Žinia, gali būti ir taip, kad Lietuva ir išliks kaipo teisingumą suprantanti valstybė, o ne jį paneigianti. Pagaliau, ekstradiciniai ar kiti valstybės gyvavimo reikalai yra kasdieninė veikla ir ideali ne visada būna.

Advokatas Šarūnas Vilčinskas