Redakcijos paštas. Fobija: kodėl Rokas Žilinskas užsitraukė gėjų aktyvistų nemalonę
Prieš ke­lias die­nas mi­rus LR Sei­mo na­riui ir žur­na­lis­tui Ro­kui Ži­lins­kui ži­no­mi žmo­nės ėmė reikš­ti užuo­jau­tas ir, kaip įpras­ta, tei­gia­mais žo­džiais pri­si­min­ti ne­ti­kė­tai iš gy­ve­ni­mo pa­si­trau­ku­sį po­li­ti­ką. Dau­ge­liui kil­naus žmo­gaus pa­vyz­džiu bu­vęs par­la­men­ta­ras sa­vo at­žvil­giu vis­gi su­si­lau­kė ir ne­igia­mų reak­ci­jų, iš ku­rių sa­vo tu­ri­niu iš­sis­ky­rė bent vie­nas ko­men­ta­ras, par­ašy­tas sek­sua­li­nių ma­žu­mų ak­ty­vis­to Ro­mo Za­ba­raus­ko. 

Per­dė­tas dė­me­sys žo­džių žais­mui so­cia­li­nia­me tink­le at­ro­dy­tų ma­žų ma­žiau­siai keis­tas ar ne­rei­ka­lin­gas, jei ne itin svar­bi po­li­ti­nė šio ko­men­ta­ro po­teks­tė.

A.A. Ži­lins­kas bu­vo toks žmo­gus, ku­rio „bal­sa­vi­mai Sei­me ir pa­si­sa­ky­mai vie­šu­mo­je, – kaip ra­šo Za­ba­raus­kas, – daž­nai bu­vo pa­pras­čiau­siai ho­mo­fo­biš­ki“. Ki­taip ta­riant, R. Ži­lins­kas, at­vi­rai pri­pa­ži­nęs ne­tra­di­ci­nę orien­ta­ci­ją, sa­vo po­li­ti­ne vei­ka bu­vo „ho­mo­fo­biš­kas“. Šių kon­kre­čių žo­džių ir vi­so R. Za­ba­raus­ko ko­men­ta­ro tiks­las dau­giau nei aiš­kus – par­ody­ti, jog R. Ži­lins­kas, kaip ho­mo­sek­sua­lus žmo­gus, bu­vo po­li­tiš­kai ne­su­sip­ra­tęs, nes ne­ats­to­va­vo svar­biau­sių gru­pės, ku­riai pats pri­klau­sė, in­te­re­sų ir ne­pri­si­dė­jo prie es­mi­nių jos tiks­lų įgy­ven­di­ni­mo. Čia bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį ma­žiau­siai į du as­pek­tus.

Pir­ma, svar­bus pats žo­džio „ho­mo­fo­bas“ var­to­ji­mo kon­teks­tas ir ti­kro­ji šios są­vo­kos reikš­mė. Ne­re­tai vis dar in­tui­ty­viai ma­no­ma, jog „ho­mo­fo­biš­ku“ va­di­na­mas toks žmo­gus ar toks žmo­gaus el­ge­sys, ku­riuo ro­do­ma pa­nie­ka ar ne­pa­gar­ba ho­mo­sek­sua­lui kaip žmo­gui, tai­gi įžei­džia­mas jo, kaip as­mens, oru­mas. To­kiam „ho­mo­fo­bui“, ką by­lo­ja są­vo­kos apib­rė­ži­mas, daž­nai bū­din­gas iš­anks­ti­nis nu­sis­ta­ty­mas ki­tos ly­ti­nės orien­ta­ci­jos as­mens at­žvil­giu, iš ko ne­re­tai plau­kia ne tik ne­igia­mi ko­men­ta­rai, bet ir dis­kri­mi­na­ci­niai ar net smur­ti­niai veiks­mai. R. Za­ba­raus­ko įra­šas ir ja­me var­to­ja­mo ter­mi­no „ho­mo­fo­bas“ reikš­mė dar kar­tą įro­do, jog šis įsi­ti­ki­ni­mas yra klai­din­gas, o toks ar pa­na­šus są­vo­kos apib­rė­ži­mas – ne­tin­ka­mas.

Kaip daž­nai bū­na su abs­trak­čiais teo­ri­niais ter­mi­nais, ku­rie pre­ten­duo­ja užim­ti me­di­ci­ni­nės są­vo­kos vie­tą, bet tė­ra pseu­do-moks­li­niai kons­truk­tai, ši są­vo­ka tu­ri vie­ną di­de­lį trū­ku­mą – ji ga­li bū­ti ne­ri­bo­tai iš­plės­ta. Nė­ra nu­sta­ty­ta jo­kių kon­kre­čių bruo­žų žmo­gaus, ku­rį ga­li­ma va­din­ti „ho­mo­fo­bu“ – jei iš pra­džių to­kiais bruo­žais ga­lė­jo bū­ti ele­men­ta­ri ir iš­ties jo­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­pa­tei­si­na­ma pa­nie­ka ho­mo­sek­sua­liam as­me­niui, tai da­bar to­kiu žmo­gu­mi ga­li­ma va­din­ti tą, ku­ris yra ne­igia­mai nu­sis­ta­tęs ne žmo­gaus, bet po­li­ti­nių jo tiks­lų at­žvil­giu.

Šiuo at­ve­ju „ho­mo­fo­biš­kais“ va­di­na­mi ne tie ko­men­ta­rai ar el­ge­sys, ku­rie ska­ti­na ne­apy­kan­tą ar ak­lą bai­mę ne­tra­di­ci­nės sek­sua­li­nės orien­ta­ci­jos žmo­nėms, bet ku­rie ne­su­tam­pa su jų po­li­ti­ne dar­bot­var­ke. Šios po­li­ti­nės dar­bot­var­kės es­mi­nis ir fun­da­men­ta­lus tiks­las (nors, ži­no­ma, esa­ma ir ki­tų) yra „šei­mos“ są­vo­kos, po ku­rios skė­čiu ga­lė­tų pa­tek­ti ir mi­ni­ma ma­žu­mos gru­pė, iš­plė­ti­mas (ku­ris lem­tų re­vo­liu­ci­nius po­ky­čius apib­rė­žiant san­tuo­kos ins­ti­tu­tą, for­muo­jant vai­kų švie­ti­mo po­li­ti­ką bei ki­to­se es­mi­nė­se sri­ty­se). Vi­si ki­ti tiks­lai ar­ba su­si­ve­da į šį ar­ba iš jo iš­plau­kia. To­dėl, jei­gu bū­ti gė­ju­mi po­li­tiš­kai yra pra­smin­ga tiek, kiek yra ko­vo­ja­ma už „šei­mos“ są­vo­kos iš­plė­ti­mą, o ir pats gė­jiš­ku­mas yra su­pran­ta­mas la­biau kaip po­li­ti­nė, o ne bio­lo­gi­nė ar, siau­res­ne pra­sme, so­cia­li­nė są­vo­ka, lo­giš­ka yra tai, jog bet koks mi­nė­tam po­li­ti­niam tiks­lui prieš­ta­rau­jan­tis veiks­mas bus lai­ko­mas „ho­mo­fo­bi­jos“ ap­raiš­ka. Net jei­gu tas veiks­mas bu­vo pa­da­ry­tas ho­mo­sek­sua­lo. To­dėl „ho­mo­fo­bu“ ir yra lai­ko­mas ne šiaip ne­apy­kan­tą gė­jams jau­čian­tis, bet pa­pras­čiau­siai su jų no­ru tuo­ktis ar įsi­vai­kin­ti ne­su­tin­kan­tis žmo­gus.

Ži­no­ma, ne­rei­kia di­de­lių so­fis­ti­nių su­ge­bė­ji­mų vien pa­tį ne­pri­ta­ri­mą po­li­ti­niams tiks­lams pa­vers­ti ne­apy­kan­tos ap­raiš­ka ir for­ma. Ta­čiau to­kiu at­ve­ju bet ko­kiam po­li­ti­niam veiks­mui – ar juo kaž­kam pri­ta­ri, ar ban­dai prieš­in­tis – au­to­ma­tiš­kai ga­li­ma pri­mes­ti pa­kri­ku­sią psi­cho­lo­gi­nę būk­lę ne­va tu­rin­tį at­spin­dė­ti žo­de­lį. To­kiu at­ve­ju „ho­mo­fo­biš­ka“ tam­pa vis­kas, kas bent po­ten­cia­liai ga­li kliu­dy­ti ju­dant mi­nė­to tiks­lo link. Taip mąs­tant, ir šis teks­tas, ne­pai­sant to, kad ja­me tė­ra nag­ri­nė­ja­mos są­vo­kos, yra ne­pag­rįs­tos bai­mės ki­to­kiam są­ly­go­tas min­čių kra­ti­nys – juk jis ga­li pa­ska­tin­ti žmo­nes užk­laus­ti po­li­ti­nės ak­ty­vis­tų dar­bot­var­kės pra­smę.

An­tra, in­te­re­sų ko­va yra es­mi­nis pa­čios po­li­ti­kos pri­nci­pas, ne­at­sie­ja­mas ne tik nuo „po­li­tiš­ku­mo“, bet ir nuo „de­mo­kra­ti­jos“ (net ir „li­be­ra­lio­sios de­mo­kra­ti­jos“) są­vo­kų. To­kios in­te­re­sų ko­vos są­ly­go­mis ne­iš­ven­gia­mas yra ma­žų ma­žiau­siai dvie­jų skir­tin­gus in­te­re­sus at­sto­vau­jan­čių sto­vyk­lų su­si­da­ry­mas ir konf­lik­tas. Ir nie­ko nė­ra pa­vo­jin­ges­nio to­kio­je ko­vo­je da­ly­vau­jan­čioms ša­lims, kaip ga­li­mai į jos vi­dų iš iš­orės pra­sib­ro­vęs prieš­as. Ki­taip ta­riant, di­džiau­sias prieš­as ar net są­moks­li­nin­kas yra po­ten­cia­liai ta­vo sto­vyk­los at­sto­vu ga­lin­tis bū­ti žmo­gus, ku­ris dėl ne­aiš­kių prie­žas­čių vis dėl­to ko­vo­ja „prie­ši­nin­kų“ pu­sė­je. Dėl šios prie­žas­ties toks ne­mėgs­ta­mas ir pa­vo­jin­gas R. Ži­lins­kas bu­vo ir te­bė­ra ho­mo­sek­sua­lų ak­ty­vis­tams.

Bent jau po­li­ti­nia­me lyg­me­ny­je, ku­ria­me, kad ir kaip šiais lai­kais ne­mėgs­ta­ma, ta­čiau bū­ti­na yra „drau­go“ ir „prie­šo“ ar­ba „sa­vo“ ir „sve­ti­mo“ pers­ky­ra, ga­li­ma skir­ti tin­ka­mą ir ne­tin­ka­mą, ar­ba, kaip mi­nė­ta aukš­čiau, po­li­tiš­kai su­sip­ra­tu­sį ir ne­su­sip­ra­tu­sį ho­mo­sek­sua­lą. Ži­no­ma, su­sip­ra­tęs bus tas, ku­ris, su­vok­da­mas sa­vo pa­dė­tį ir es­mi­nį – „šei­mos“ są­vo­kos iš­plė­ti­mo – tiks­lą, pri­si­dės prie šios ko­vos. Ne­su­sip­ra­tė­lis, kaip jau aiš­ku, bus to­kiai ko­vai prieš­ta­rau­jan­tis, o ne­re­tai – tie­siog pa­sy­viai ją ste­bin­tis pi­lie­tis. Iš čia ir ky­la ne­pa­si­ten­ki­ni­mas R. Ži­lins­ko, ku­ris po­li­ti­nia­me lau­ke ne­įp­ras­mi­no ar bent jau ne­pa­kan­ka­mai įpras­mi­no sa­vo ho­mo­sek­sua­lu­mą, dau­ge­lio ak­ty­vis­tų lai­ko­mą es­mi­ne sa­vo ta­pa­ty­bės da­li­mi, as­me­niu.

R. Ži­lins­kas sa­ve lai­kė ir vi­siems pri­sta­tė vi­sų pir­ma žmo­gu­mi, tam ti­kras pa­žiū­ras at­sto­vau­jan­čiu po­li­ti­ku.

Siau­bin­ga šiuo at­ve­ju yra tai, ko­kią ki­tą po­li­ti­nę po­teks­tę tu­ri toks di­cho­to­mi­nis skirs­ty­mas – to­kiu skirs­ty­mu iš pri­nci­po yra iš­ke­lia­ma vie­nin­te­lė pa­grįs­ta ga­lin­ti bū­ti ho­mo­sek­sua­laus ar bent jau „ho­mo­fo­bu“ ven­gian­čio bū­ti žmo­gaus nuo­mo­nė. Toks žmo­gus pri­va­lo pri­tar­ti po­li­ti­niams vie­nos gru­pės sie­kiams, an­traip bus lai­ko­mas kaž­ko­kias ne­pag­rįs­tas bai­mes puo­se­lė­jan­čiu in­di­vi­du. Šiuo at­ve­ju, pri­si­me­nant pir­mą­ją, nu­po­li­tin­tą „ho­mo­fo­bo“ są­vo­ką, keis­tai at­ro­do tik tai, jog ho­mo­sek­sua­las ne­pag­rįs­tas bai­mes ga­li tu­rė­ti sa­vo pa­ties at­žvil­giu – o tai jau tu­rė­tų bū­ti tam ti­kra par­ano­jos for­ma. To­dėl ver­ta už­duo­ti du klau­si­mus. Pir­ma, ko­kia tra­giš­kai ši­zof­re­niš­ka są­mo­ne tu­ri bū­ti įta­ria­mas žmo­gus, ku­rį su­ge­ba­ma ap­kal­tin­ti jau­čiant ne­apy­kan­tą sau pa­čiam ir vi­siems to­kiems kaip jis? An­tra, ar da­bar­ti­nių ak­ty­vis­tų in­te­re­sų ne­ati­tin­kan­tis el­ge­sys bent iš pri­nci­po ga­li bū­ti nuo­šir­daus rū­pes­čio bend­ruo­ju gė­riu re­zul­ta­tas, ne­tu­rin­tis nie­ko bend­ra su „ho­mo­fo­bi­ja“?

R. Ži­lins­kas vi­sa api­man­čio LGBTQ ak­ty­viz­mo lai­kais kiek­vie­nam ho­mo­sek­sua­liam as­me­niui ky­lan­čią di­le­mą iš­spren­dė oriu ir pa­tį žmo­giš­ku­mą iš­sau­gan­čiu, o ne siau­rą jo da­lį iš­ryš­ki­nan­čiu bū­du: sa­ve lai­kė ir vi­siems pri­sta­tė vi­sų pir­ma žmo­gu­mi, tam ti­kras pa­žiū­ras at­sto­vau­jan­čiu po­li­ti­ku ir tik po to ho­mo­sek­sua­lios orien­ta­ci­jos as­me­niu – tai ro­dė, jog vien pri­klau­sy­mo ma­žu­mos gru­pei fak­tas jam ne­bu­vo svar­biau­sias jo, kaip bend­rai žmo­gaus ir kon­kre­čiai po­li­ti­ko, ta­pa­ty­bę apib­rė­žian­tis veiks­nys.

Bai­giant no­ri­si pa­lin­kė­ti ra­my­bės ve­lio­niui, stip­ry­bės jo šei­mai ir su­pra­tin­gu­mo ak­ty­vis­tų sto­vyk­lai.

Vi­lius BER­NO­TAS – VU Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to studentas