Redakcijos paštas. Dvi apgailėtinos minutės
Kiek­vie­na tau­ta sie­kia iš­sau­go­ti sa­vo lais­vę, ga­ran­tuo­ti lais­vą ir sau­gią vals­ty­bės rai­dą. Aukš­čiau­sias tiks­las – na­cio­na­li­nis sau­gu­mas.

Kons­ti­tu­ci­ja įpa­rei­go­ja kiek­vie­ną pi­lie­tį ša­lies už­puo­li­mo at­ve­ju, ne­lau­kiant įsa­ky­mų, prieš­in­tis. Lie­tu­vos gy­ny­bi­nė ga­lia grin­džia­ma pa­si­ren­gi­mu vi­suo­ti­niam gink­luo­tam ir ne­gink­luo­tam pa­sip­rie­ši­ni­mui. Juk at­si­dū­rėm pa­di­din­to­je ri­zi­kos zo­no­je, kur ne­to­lie­se ne tik braz­di­na­ma gink­lais, bet ir at­plė­šia­mos sve­ti­mos te­ri­to­ri­jos, lie­ja­si krau­jas. Ša­lies sau­gu­mas pri­pa­žin­tas vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tu vi­sų par­la­men­ti­nių par­ti­jų va­do­vų par­ašais.

Rin­ki­mai į Sei­mą – svar­bus vals­ty­bės gy­ve­ni­me po­li­ti­nis įvy­kis, tu­rė­jo dau­giau ar ma­žiau pa­lies­ti na­cio­na­li­nį sau­gu­mą, kaip ki­tų prog­ra­mų ga­ran­tą, ta­čiau to ne­bu­vo. Rin­ki­mi­nės LRT lai­dos pa­bai­go­je, ku­rią mo­de­ra­vo Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis, kan­di­da­tams į Sei­mą bu­vo leis­ta per dvi mi­nu­tes iš­var­din­ti svar­biau­sius da­ly­kus. Ma­no nuo­sta­bai, ne­bu­vo iš­tar­ta nė vie­no žo­džio apie na­cio­na­li­nį sau­gu­mą. Tar­tum gy­ven­tu­me ne tarp geo­po­li­ti­nių skers­vė­jų, o Die­vo au­sy­je.

Ar­gi nė­ra ak­tua­lus ka­ri­nės prie­vo­lės pra­tę­si­mo klau­si­mas, ar ne­rei­kė­tų dis­ku­si­jų dėl sa­va­no­riš­kų, ne­biu­dže­ti­nių ka­ri­nių pa­jė­gų vys­ty­mo, dėl šau­lių pa­mai­nos, šau­liu­kų, ku­rie su­lau­kę pil­na­me­tys­tės iš­si­vaikš­to?

Var­gu, ar kan­di­da­tai ži­no­jo ir ži­no, kad sėk­min­gai su­si­kū­ru­si sa­va­no­riš­ka ar­mi­ja SKAT su­ma­žė­jo tris kar­tus, o at­si­kū­ru­si Šau­lių są­jun­ga su­ny­ko iki to­kio ly­gio, kad dek­la­ra­ci­jo­je apie Lie­tu­vos ka­ri­nes pa­jė­gas jos ne­bė­ra. Bu­vę kan­di­da­tai ne­svars­tė ga­li­my­bių, kaip, no­rint at­gra­sin­ti po­ten­cia­lų ag­re­so­rių, su­da­ry­ti są­ly­gas aug­ti sa­va­no­riš­koms or­ga­ni­za­ci­joms, na­cio­na­li­nei gvar­di­jai, kad gink­luo­tas šau­lys sto­vė­tų prie kiek­vie­no krū­mo ar na­mo.

Pa­to­gi, pa­guo­džian­ti vil­tis, kad mus ap­gins ki­ti, tirps­ta. Iš­va­da – gink­luo­tis. Bet vi­suo­me­nė­je di­des­nio at­gar­sio su­lau­kė nu­pirk­ti vir­tu­vės ra­kan­dai, o ne tai, kad ka­ri­nės ži­ny­bos va­do­vais tam­pa kva­li­fi­kuo­ti in­ži­nie­riai, kom­jau­nuo­liš­kų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riai, par­ti­nių mo­kyk­lų auk­lė­ti­niai, pe­dia­trai, chi­rur­gai – ir nė vie­no ka­rei­vė­lio

Jau bu­vu­siems kan­di­da­tams svar­biau­sia – keis­ti Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ją, keis­ti pen­si­jų kau­pi­mo fon­dus, ge­rin­ti vai­kų tei­sių ap­sau­gą, su­ma­žin­ti vais­tų kai­nas, bet nė žo­džio – apie vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tus.

Pi­lė­nų Mar­gi­ris pir­miau­sia rū­pi­no­si pi­lies sie­nų su­tvir­ti­ni­mu,o tik po to pi­lie­čių bui­ti­mi.