Redakcijos paštas. Dėl Prezidento Antano Smetonos
Jos Eks­ce­len­ci­jai Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tei gerb. p. Da­liai Gry­baus­kai­tei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kei gerb. p. Lo­re­tai Grau­ži­nie­nei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nis­trui Pir­mi­nin­kui gerb. p. Al­gir­dui But­ke­vi­čiui Vil­niaus mies­to Me­rui gerb. p. Re­mi­gi­jui Šimašiui

Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na – reikš­min­giau­sias mo­der­nio­sios Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės rai­dos po­li­ti­kas, kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas. Jo pa­stan­go­mis bu­vo su­kur­ta mo­der­ni Lie­tu­vos vals­ty­bė, įtvir­tin­ta kul­tū­ri­nė ir po­li­ti­nė lie­tu­vy­bės ug­dy­mo prog­ra­ma, iš­plė­to­tas švie­ti­mo įstai­gų tink­las, auk­lė­jęs jau­ni­mą, ku­riam Tė­vy­nės mei­lė bu­vo ne­lygs­ta­mas gė­ris ir įsi­pa­rei­go­ji­mas. Pre­zi­den­to veik­la ir jo is­to­ri­nė reikš­mė mū­sų vals­ty­bės rai­dai iki šiol nė­ra de­ra­mai įver­tin­ta, sto­ko­ja­me ir jo at­mi­ni­mui skir­tų ženk­lų. Vie­na prie­žas­čių – so­viet­me­čiu iš­mo­nin­gai skleis­ta Pre­zi­den­to šmei­ži­mo, juo­di­ni­mo ir pa­juo­ki­mo kam­pa­ni­ja, ku­rios at­gar­sių gau­su ir da­lies šiuo­lai­ki­nių is­to­ri­kų dar­buo­se. Nors jau se­niai pa­aiš­kė­jo pa­sku­ti­nio prieš so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės po­sė­džio ap­lin­ky­bės, ta­čiau iki šiol kar­to­ja­mi šmei­ži­kiš­ki so­vie­ti­nės val­džios skleis­ti pra­si­ma­ny­mai apie Pre­zi­den­to „bė­gi­mą“. Juk A. Sme­to­na siū­lė at­mes­ti so­vie­tų ul­ti­ma­tu­mą ir pa­sip­rie­šin­ti gre­sian­čiai oku­pa­ci­jai, ta­čiau dau­gu­mai Vy­riau­sy­bės na­rių ne­pri­ta­rus Pre­zi­den­tas su­pra­to esąs iš­duo­tas ir bu­vo pri­vers­tas pa­si­trauk­ti, kad jo ran­ko­mis ne­bū­tų įtei­sin­ta oku­pa­ci­ja. Tai­gi jo iš­vy­ki­mas iš Lie­tu­vos bu­vo vie­nin­te­lis tei­sin­gas žings­nis su­sik­los­čius be­vil­tiš­kai si­tua­ci­jai.

A. Sme­to­na taip pat nie­ka­da ne­su­ti­ko su Vil­niaus kraš­to oku­pa­ci­ja, ir tik dėl jo ne­pa­lau­žia­mos po­li­ti­nės lai­ky­se­nos Vil­nius vi­sam lai­kui ta­po Lie­tu­vos sos­ti­ne.

Ne­de­ra pa­mirš­ti, kad iš so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lais­vi­no­mės kul­tū­ri­nė­je at­min­ty­je iš­lai­kę „nep­rik­lau­so­mos sme­to­ni­nės Lie­tu­vos“ vaiz­di­nį. De­ja, iš­si­lais­vi­nę iki šiol taip ir ne­su­ge­ba­me su­kur­ti aiš­kaus is­to­ri­nio mū­sų mo­der­nio­sios vals­ty­bės rai­dos pa­sa­ko­ji­mo, api­man­čio XX a. ir da­bar­tį. Gin­či­ja­mės dėl de­ta­lių, vis sten­gia­mės nu­ver­tin­ti A. Sme­to­nos vaid­me­nį. Ta­čiau kaip tik A. Sme­to­na sa­vo vals­ty­bės kū­ri­mo ir lie­tu­vy­bės stip­ri­ni­mo dar­bais yra pa­grin­di­nė mū­sų is­to­ri­nio pa­sa­ko­ji­mo ir kul­tū­ri­nės at­min­ties fi­gū­ra, iki šiol pa­trio­tiš­kai tel­kian­ti Lie­tu­vos pi­lie­čius vals­ty­bin­gu­mo ir lie­tu­vy­bės dar­bui. Tos fi­gū­ros reikš­mė ne ma­žė­ja, o di­dė­ja, jei tu­rė­si­me gal­vo­je da­bar ky­lan­čias glo­ba­liz­mo grės­mes ir iš­šū­kius. Kol kas esa­me, ma­tyt, vie­nin­te­lė Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė, ku­rios sos­ti­nė­je nė­ra jo­kių pa­mink­lų žy­miau­siems vals­ty­bę kū­ru­siems po­li­ti­niams vei­kė­jams. Kai žvel­gia­me at­gal į mo­der­nio­sios Lie­tu­vos vals­ty­bės su­si­kū­ri­mo ap­lin­ky­bes ir jos rai­do­je ki­lu­sius su­nku­mus, ga­li­me drą­siai sa­ky­ti – lai­mė, bu­vo A. Sme­to­na.

Pa­mink­las A. Sme­to­nai Vil­niu­je rei­ka­lin­gas ne jam, ne jo at­mi­ni­mui, o mums pa­tiems, kad ro­dy­tu­me sau ir pa­sau­liui su­vo­kian­tys vals­ty­bės ir vals­ty­bin­gu­mo reikš­mę, kad šio di­džio Lie­tu­vos pa­trio­to veik­los ir dar­bų pa­vyz­džiu auk­lė­tu­me sa­vo jau­ną­ją kar­tą.

At­siž­velg­da­mi į dau­gu­mos Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­jos ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų svars­ty­mus, pa­mink­lą Pre­zi­den­tui Sme­to­nai siū­lo­me sta­ty­ti Vil­niu­je, Od­mi­nių gat­vės skve­re. Čia di­džiau­si žmo­nių srau­tai, čia ir reikš­min­giau­si is­to­ri­niai mū­sų vals­ty­bės sta­ti­niai ir pa­mink­lai – Ge­di­mi­no pi­lis, Val­do­vų rū­mai, Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ra, pa­mink­las Ge­di­mi­nui, ne­to­lie­se yra pa­mink­lai ka­ra­liui Min­dau­gui, Lie­tu­vos him­no kū­rė­jui Vin­cui Ku­dir­kai. Be to, svars­to­ma ir apie pa­mink­lo Lie­tu­vos di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui Vy­tau­tui pa­sta­ty­mą Ka­ted­ros aikš­tės pa­kraš­ty­je.

Mū­sų nuo­mo­ne, pa­mink­las Sme­to­nai, pa­sta­ty­tas Od­mi­nių gat­vės skve­re, is­to­riš­kai dės­nin­gai ir lo­giš­kai įsi­lie­tų į vi­są Ka­ted­ros aikš­tės ar­chi­tek­tū­ri­nį an­samb­lį.

Ti­ki­mės, kad Jūs rim­tai aps­vars­ty­si­te šias mū­sų ini­cia­ty­vas ir pri­im­si­te pa­lan­kius spren­di­mus, ku­rie leis­tų ti­kė­tis, jog šven­čiant Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo šimt­me­tį mū­sų sos­ti­nė­je, Od­mi­nių gat­vės skve­re, pa­mink­las Pre­zi­den­tui Sme­to­nai bus pa­sta­ty­tas.

Pri­me­na­me, kad mū­sų Aso­cia­ci­ja ne kar­tą krei­pė­si į Jus pra­šy­da­ma pri­tar­ti mū­sų ini­cia­ty­vai ir im­tis kon­kre­čių veiks­mų dėl Pre­zi­den­to Sme­to­nos ir jo žmo­nos pa­lai­kų per­lai­do­ji­mo Tė­vy­nė­je, Vil­niaus Ra­sų ka­pi­nė­se.

Vals­ty­bė aukš­čiau­siu ly­giu tu­ri aiš­kiai par­eikš­ti no­rą ir įsi­pa­rei­go­ji­mą per­lai­do­ti mū­sų Pre­zi­den­tą. Sme­to­na yra vie­nin­te­lis iš vi­sų bu­vu­sių Lie­tu­vos pre­zi­den­tų, ku­rio pa­lai­kai il­si­si sve­ti­mo­je že­mė­je, nors jis val­dė il­giau­siai iš vi­sų pre­zi­den­tų ir yra dau­giau­sia nu­vei­kęs Lie­tu­vos vals­ty­bei ir Vil­niui.

Aso­cia­ci­ja „Mū­sų tau­tos atmintis“