Redakcijos paštas. Dėl Baltųjų stulpų
Ar­tė­jan­tis Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio ju­bi­lie­jus ak­tua­li­zuo­ja mū­sų is­to­ri­jos pa­mink­lų prob­le­mas, ku­rias bū­ti­na spręs­ti dėl vi­suo­me­nės pi­lie­ti­nio su­si­tel­ki­mo. 

Pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei,

Sei­mo pir­mi­nin­kei Lo­re­tai Grau­ži­nie­nei,

mi­nis­trui pir­mi­nin­kui Al­gir­dui But­ke­vi­čiui,

Vil­niaus mies­to me­rui Re­mi­gi­jui Šimašiui

Vil­niaus vie­šo­sios erd­vės - skve­rai, par­kai, aikš­tės, prieš­in­gai nei ki­tų Eu­ro­pos ša­lių sos­ti­nės, tu­ri la­bai ma­žai me­mo­ria­li­nių me­ni­nių ak­cen­tų ar de­ko­ra­ty­vi­nių ženk­lų, mies­tie­čiams ir mies­to sve­čiams by­lo­jan­čių apie mū­sų kraš­to vals­ty­bin­gu­mo rai­dą. Skelb­ti kū­ry­bi­niai kon­kur­sai vy­ko van­giai ar­ba bu­vo vi­siš­kai ne­sėk­min­gi. Vy­tį, Lie­tu­vos vals­ty­bės her­bą, te­ma­to­me ant Auš­ros var­tų... To­dėl esa­me įsi­ti­ki­nę, kad pir­miau­sia vie­šo­sio­se erd­vė­se bū­ti­na at­sta­ty­ti tuos ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros ob­jek­tus, ku­rie bu­vo su­nai­kin­ti so­viet­me­čiu.

Pra­dė­ti bu­vo ga­li­ma nuo bu­vu­sių Vil­niaus ri­bo­ženk­lių - Bal­tų­jų stul­pų su Vy­čiais, XIX am­žiaus pra­džio­je žy­mė­ju­sių jau iš­au­gu­sio mies­to ri­bas prie pa­grin­di­nių ke­lių. Tiks­liai ži­no­mos tri­jų vie­tos, nes te­bė­ra iš­li­kę prie jų sta­ty­ti mui­ti­nių pa­sta­tai. Pir­ma - J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės pa­bai­go­je, an­tra - An­ta­kal­ny­je prie Sa­pie­gų par­ko var­tų, tre­čia - Liep­kal­nio gat­vė­je. Įspū­din­gus 6 me­trų aukš­čio mū­ri­nius po­ri­nius stul­pus, pa­puoš­tus me­ta­li­niais Vy­čiais, su­pro­jek­ta­vo ar­chi­tek­tas Jo­sep­has Pous­sier. Vie­toj me­di­nių už­kar­dų jie bu­vo pa­sta­ty­ti 1818 me­tais. Be­ne la­biau­siai is­to­ri­niais įvy­kiais api­pin­ta pir­ma vie­ta: čia iš­kil­min­gai bu­vo su­tik­tas Na­po­leo­mas, 1831 me­tais vy­ko su­ki­lė­lių ko­vos. Vy­čius ant Bal­tų­jų stul­pų vė­liau kei­tė dvi­gal­viai ir ki­to­kie ere­liai, stul­pai ga­lu­ti­nai nu­griau­ti apie 1952 me­tus. Su mies­to ri­ba čia su­si­ję ir ki­ti pa­mink­lai: at­mi­ni­mo ak­muo tau­tos did­vy­rio Si­mo­no Ko­nars­kio vie­šo­sios eg­ze­ku­ci­jos vie­to­je, ke­liau­to­jų glo­bė­jo šv. Jac­kaus kop­ly­tė­lė, le­gen­di­nio Di­džio­sios Po­hu­lian­kos res­to­ra­no pa­sta­tas. Nu­grio­vus stul­pus, iš­var­dy­ti pa­mink­lai ne­te­ko pra­smi­nės jung­ties, ne­be­li­ko svar­biau­sios žy­mės, kad čia tam ti­kru is­to­ri­jos tarps­niu bu­vo var­tai į Lie­tu­vos sos­ti­nę. Ta­čiau se­nų­jų vil­nie­čių at­min­ty­je ši vie­ta iki šiol iš­li­ku­si Bal­tų­jų stul­pų pa­va­di­ni­mu.

Šio is­to­ri­nės pra­ei­ties ob­jek­to at­sta­ty­mas ne­bū­tų bran­gus ar su­dė­tin­gas, o reikš­mė sos­ti­nės įvaiz­džiui bū­tų itin di­de­lė. Iko­nog­ra­fi­nės me­džia­gos šiam dar­bui yra pa­kan­ka­mai. At­sta­ty­mo idė­ja vi­suo­me­nės ne­abe­jo­ti­nai bū­tų pri­im­ta po­zi­ty­viai kaip is­to­ri­nės tie­sos at­kū­ri­mas, tai aps­kri­tai stip­rin­tų vil­nie­tiš­ką ta­pa­ty­bę ir mies­tie­čių pi­lie­tiš­ku­mą. Ma­ny­tu­me, kad Bal­tų­jų stul­pų at­sta­ty­mas tu­ri bū­ti įtrauk­tas į Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio mi­nė­ji­mo vals­ty­bi­nę prog­ra­mą.

Sam­bū­rio „Pa­tir­tis“ nariai